TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mokslininko odisėjos galutinė stotis

2014 11 12 6:00
Paryžiuje mokslininkas gyveno ir dirbo ketverius metus. Asmeninio archyvo nuotraukos

Biochemikas dr. Jaunius Urbonavičius po devyniolikos metų, praleistų Šiaurės Švedijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje, grįžo į Lietuvą ir jau sunkiai įsivaizduoja, kad galėtų vėl kur nors iškeliauti.

"Prisikeliavau jaunystėje, o į Lietuvą grįžau gavęs darbą ir pinigų vykdyti projektą, - sakė "Lietuvos žinioms" keturiasdešimt penkerių metų mokslininkas, jau treti metai dirbantis Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos institute. - Kitose šalyse dabar būtų gal ir sunkiau, nes krizė vis dar tęsiasi Vakarų Europoje. Ji turbūt lėmė, kad daugiau žmonių grįžta į Lietuvą. Mūsų šalyje po krizės prasidėjo ekonomikos augimas. Lietuva labiau žengia į priekį, palyginti su kitomis valstybėmis, ir mokslo padėtis čia santykinai geresnė šiuo metu. Žinoma, prisidėjo ir Europos Sąjungos (ES) pinigų srautas mokslui."

Iš Šiaulių kilęs J. Urbonavičius 1992 metais baigė VU biochemijos studijas ir, gavęs Švedų instituto stipendiją, išvyko kelių mėnesių stažuotės į Umeo universitetą Šiaurės Švedijoje. Pakvietė ten dirbusi lietuvė biochemikė Laimutė Tarasevičienė. Po stažuotės J. Urbonavičius įstojo į doktorantūrą. Studijavo septynerius metus. Įgijęs daktaro laipsnį, biochemikas dar kurį laiką dirbo Umeo universitete ir Švedijoje iš viso praleido beveik dešimt metų. Vėliau išvažiavo į podaktarinę stažuotę Paryžiuje. Prancūzijos nacionalinio tyrimų centro (CNRS) Biochemijos ir struktūrinės biologijos institute (LEBS) dirbo ketverius metus. Dar ketverius - Briuselio laisvajame universitete Belgijoje. 2012 metais J. Urbonavičius grįžo į Lietuvą. Yra VU Biochemijos instituto Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas. Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) dėsto biochemijos ir mikrobiologijos pagrindus bioinžinieriams.

Biochemija ir mikrobiologija - dr. J. Urbonavičiaus mokslinių tyrimų kryptis. Iš pradžių mokslininkas tyrinėjo baltymų biosintezę mikroorganizmuose (šia tema apgynė ir daktaro disertaciją), taip pat dalyvavo mikroorganizmų genomų tyrimuose. Vėliau dirbo baltymų evoliucijos srityje, nagrinėjo, kaip baltymai evoliucionuoja skirtinguose organizmuose. Belgijoje lietuvis dalyvavo kuriant mikroskopijos centrą Briuselio laisvajame universitete, dirbo procesų automatizavimo, robotikos srityje. VU Biochemijos institute mokslininkas grįžo prie mikroorganizmų ir fermentų tyrimų.

Švedijos šiaurėje

"Išvažiavau į Švediją nemokėdamas nei švedų, nei gerai anglų - tarptautinės mokslo kalbos, - prisiminė J. Urbonavičius pirmąją kelionę. - Išmokau nuvažiavęs, kaip ir visi tada, prieš porą dešimtmečių, - Lietuvoje mokęsi anglų kalbos, bet niekada jos nevartoję. Švedų kalbos reikėjo Umeo universitete dėstant pradinių kursų studentams. Švedijoje daug imigrantų, kurie nemoka angliškai. Pirmiausia išmoksta tos šalies kalbą."

Švedijoje įprasta, kad doktorantai dėsto, vadovauja kitų studentų laboratoriniams darbams. Anksčiau, pasak mokslininko, ir doktorantūra šioje šalyje truko ilgiau. Dabar jau standartinė - ketveri metai, bet dėstymas dar prideda vienus metus. Apie 2000-uosius keitėsi studijų programos. Per prasidėjusį vadinamąjį Bolonijos procesą siekta suvienodinti studijų trukmę visoje Europoje ir kad vienoje šalyje suteiktas mokslinis laipsnis būtų pripažįstamas kitoje valstybėje.

Umeo universitete maždaug ketvirtadalis studentų buvo iš užsienio: kitų Europos šalių, Kinijos, Rusijos šiaurės regionų. Kaip tik tada Umeo mieste, dydžiu prilygstančiame Šiauliams, buvo pastatytas naujas mokslo centras visai Šiaurės Švedijai, maždaug vienam milijonui žmonių. Nauji pastatai, moderni įranga - didžiulis skirtumas tarp to, ką turėjo Lietuvos mokslininkai. Gana atvira buvo ir tarptautinė mokslo bendruomenė.

"Žmonės dažnai užsibūna vienoje vietoje, bet Švedija - per maža šalis mokslui, - sakė biochemikas. - Reikėjo važiuoti kur nors kitur."

Per atostogas Normandijoje.

Paryžius, Briuselis

Podaktarinei stažuotei gavęs Europos biochemikų draugijų federacijos stipendiją, J. Urbonavičius išvyko į Paryžių. Mokslininko patirtis didžiuliame Prancūzijos tyrimų centre CNRS iš esmės skyrėsi. Pats Paryžius, su priemiesčiais turintis 10 mln. gyventojų, kaip visa Švedija, yra, pasak J. Urbonavičiaus, tarsi koncentruotas mokslo centrų konglomeratas. Jame dirba daugybė mokslininkų, tačiau mokslo bendruomenė uždaresnė. CNRS Biochemijos ir struktūrinės biologijos institute skyrėsi ir mokslininko tyrimų kryptis. Nuo mikroorganizmų genetikos pereita labiau į biochemiją, t. y. tyrė ne pačius mikroorganizmus, bet iš jų išskirtus baltymus. Grupė, kurioje dirbo dr. J. Urbonavičius, vykdė fermentų evoliucijos tyrimus - kaip keičiasi baltymai ir tai, ką jie daro, nes fermentai gali būti labai panašūs, bet jų funkcijos skiriasi.

Prancūzijoje mokslininkas išmoko ir prancūzų kalbos. Nors mokslo įstaigose galima apsieiti be jos, kasdieniame gyvenime būtų buvę sudėtinga.

Prancūzų kalba lietuviui pravertė ir Belgijoje. Tuo metu, kai baigėsi podaktarinė stažuotė Paryžiuje, Briuselio laisvajame universitete kūrėsi mikroskopijos centras ir ieškota žmonių. Darbas buvo labiau biurokratinis. Mokslininkas dalyvavo planuojant patalpas, taip pat reikėjo supirkti mokslinę įrangą, kuria bus vykdomi tyrimai, parodyti, kam ta aparatūra gali būti naudojama.

Geriau nei buvo

Į gimtąją šalį dr. J. Urbonavičius grįžo per Lietuvos mokslo tarybos rengiamą mokslininkų grupių projektų konkursą ir dirba VU Biochemijos institute dr. Rolando Meškio vadovaujamoje Molekulinės mikrobiologijos ir biotechnologijos laboratorijoje vyresniuoju mokslo darbuotoju. Svetur įgyta patirtis naudinga tęsiant fermentų evoliucijos tyrimus ir įgyvendinant naujus projektus su kolegomis. Dabar lėšos iš projektų finansavimo sudaro nemažą dalį mokslininkų algos.

"Grįžus atrodo kur kas geriau nei buvo išvažiavus, - lygino mokslo padėtį Lietuvoje pašnekovas. - Pokyčių matyti, nes pasikeitė ir mokslo struktūra, įsikūrė tokios organizacijos kaip Lietuvos mokslo taryba, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra MITA. Aišku, plūstelėjo ir europinių pinigų. Kuriami nauji centrai, į kuriuos mes irgi persikelsime kitais metais. Padaugėjo lėšų ir pastatams, ir aparatūrai, ir patiems projektams vykdyti. Mokslo bendruomenė taip pat po truputį keičiasi, nes atsiranda naujų žmonių. Grįžta mokslininkų į kitus institutus, privačias bendroves."

Tačiau yra ir spręstinų problemų. Didžiausia šiuo metu, J. Urbonavičiaus manymu, - trūksta ryškių asmenybių, kad Lietuvoje dirbantys tyrėjai galėtų laimėti didelius ES konkursus ir pritraukti daugiau lėšų. Keli tikrai europinio lygio lyderiai yra, tačiau reikėtų daugiau tokių, kurie galėtų vadovauti dideliems ES projektams. Galima būtų pritraukti jų iš užsienio - lietuvių ar užsieniečių, tačiau reikėtų sudaryti atitinkamas sąlygas. Jau dabar lietuvių kilmės mokslininkai pritraukiami kaip ekspertai vertinti projektus Lietuvoje. Mažiau lėšų suteikiantys projektai rašomi lietuvių kalba ir juos turi vertinti lietuviškai suprantantys žmonės, vietiniai arba užsienio lietuviai. Kai projektai rašomi angliškai, ekspertai gali būti iš viso pasaulio. Pasak mokslininko, net prancūzai prieš kelerius metus pradėjo rašyti projektus anglų kalba, išskyrus tam tikrus aprašus, skirtus biurokratams. Taip galėtų būti ir mūsų šalyje.

Į Lietuvą grįžusius ir užsienyje dirbančius lietuvių mokslininkus vienijanti asociacija "Futura Scientia" jau seniai siūlo pritraukti labai aukšto lygio mokslininkų, nes kartu būtų pritraukiama ir didelių lėšų. J. Urbonavičiaus manymu, taip pat labai svarbu pritraukti jaunų mokslininkų, sudarant jiems galimybes plėtoti savo tyrimų kryptį ar kurti savo grupę. Pavyzdžiui, Prancūzija, Belgija ar Švedija turi nacionalines programas, padedančias sukurti jauniems mokslininkams kelerių metų darbo vietas. Prancūzijoje jos gana pastovios. Lietuvos mokslo struktūra turbūt panašiausia į Prancūzijos, tačiau mūsų šalyje šis procesas iš esmės nevyksta. Tik dalis dvejų trejų metų projektų skiriama jauniesiems mokslininkams. Į VU Biotechnologijos institutą MoBiLi programa pritraukė kelis tyrėjus, tačiau tokių nacionalinio lygio programų kol kas nėra. Kitose šalyse per nacionalinius konkursus pritraukiami jaunesni ar vyresni mokslininkai, atsižvelgiant į kvalifikaciją sudarant darbo vietas ketveriems penkeriems metams. Universitetai dar gali rengti savo konkursus, jei nori sustiprinti kokią nors sritį.

J. Urbonavičius yra "Futura Scientia" narys nuo 2009 metų, kai ši asociacija buvo įkurta iš neformalaus Užsienio lietuvių mokslininkų forumo. Mokslininkas tuo metu dirbo Belgijoje ir per asociaciją palaikė ryšius su savo kolegomis, draugais, bendramoksliais. Pasak sugrįžėlio, šiuo metu "Futura Scientia" įgavo daugiau svorio, joje yra ir Lietuvos mokslo premijos laureatų, ir kitų labiau į mokslo politikos formavimą įsitraukusių žmonių. Asociacija labai svarbi palaikyti ryšius su lietuvių mokslininkais užsienyje, keistis patirtimi, bandyti geras idėjas perkelti į Lietuvą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"