Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Mokytojo profesiją lėmė genai

 
2017 10 07 12:00
Šiųmetė Meilės Lukšienės premija įteikta Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos vyresniajai mokytojai, biomedicinos mokslų daktarei Astai Navickaitei.
Šiųmetė Meilės Lukšienės premija įteikta Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos vyresniajai mokytojai, biomedicinos mokslų daktarei Astai Navickaitei. Evelinos Joteikaitės nuotraukos

Vilniaus Žemynos gimnazijos biologijos vyresniajai mokytojai, biomedicinos mokslų daktarei Astai Navickaitei įteikta švietimo reformos pradininkės, literatūrologės, habil. dr. Meilės Lukšienės premija. Ši savaitė pedagogei yra ne tik profesinės sėkmės, bet ir sutuoktuvių metas.

Mokytoja šio garbingo apdovanojimo siekė pirmą kartą, tad pernelyg nepuoselėjo vilčių. Gimnazijos deleguota ji tiesiog pateikė savo darbus. Diskusijoje dalyvavo net dvidešimt keturi pretendentai, konkurencija išties nemaža. Tarp jų – įvairių sričių atstovai: muzikos pedagogai, logopedai, socialiniai pedagogai, dalykininkai. „Buvo ir patyrusių mokytojų, ugdymo įstaigose dirbančių ketverius, šešerius ar daugiau metų, ir visai neseniai į mokyklą atėjusiųjų. Žinoma, negaliu vertinti amžiaus rėžio, aišku viena – premija skiriama ne vyresniems nei 35 metų pedagogams, nustatytas toks limitas“, – aiškino A. Navickaitė.

Atrado savąjį aš

Kandidatai ir premijos skyrimo komisijos nariai prie apskritojo stalo diskutavo apie dr. M. Lukšienės asmenybę, ryšį su jos kurta švietimo sistema. Kalbėta, kiek mokslininkės idėjos, jos palikimas siejasi su šiandiena, kas yra išlikę dabarties pedagogikoje. Kiekvienam kalbėtojui skirtos septynios minutės. „Buvau nuoširdi, sakiau, kaip yra iš tikrųjų, aiškinau, ką mes darome, ko siekiame. Matyt, komisijai pasirodė verta dėmesio,“ – šypsojosi pedagogė.

Turbūt daugiausia lėmė Astos nuomonė apie savojo , kaip pedagogės, atradimą. Pašnekovė svarstė, kad ne mažiau svarbus yra gebėjimas palaikyti tarpusavio ryšį su mokiniais, jį puoselėti. „Tačiau mokinys neturi būti visų mokytojų draugas. Taip pat nereikia manyti, jog esi vienintelis ir nepakartojamas – neva, bendraukite tik su manimi. Visi esame asmenybės – kartais nesutampa biolaukas. Tada tiesiog dirbi savo darbą, kartu sieki rezultato, ir viskas. Kai kuriems mokyklos aplinkoje visgi pavyksta rasti savo draugą, tada gali palaikyti ryšį ne tik per pamokas, bet ir pertraukų metu“, – pasidžiaugė mokytoja.

Už įprastų mokyklos ribų

Iš Vilkaviškio kilusi A. Navickaitė mokytoja pradėjo dirbti 2007metais. 2014-aisiais apgynė biomedicinos daktaro disertaciją. Mokytoja aktyviai palaiko ryšius su mokslo bendruomene, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Bendradarbiaudama su Vilniaus ir Lietuvos edukologijos universitetų mokslininkais organizavo mokiniams laboratorinių darbų savaitę. „Norisi įmesti mokinį į nepatogias sąlygas, kur jis galėtų suvokti, ką geba padaryti iš to, ką jau žino“, – sakė ji.

Baigiantis moksleivių vasaros atostogoms ji sulaukė pasiūlymo deleguoti ugdytinius į mokslo festivalį. „Sužinojome paskutinę minutę, kaip įprastai, – juokėsi A. Navickaitė. – Patikėkite, nebuvo lengva rašyti mokiniui žinutę ir klausti, gal norėtų dalyvauti renginyje, kai jis mėgaujasi saldžia laisve.“

Nedėdama itin didelių vilčių, mokytoja vis dėlto pateikė pasiūlymą savo auklėtiniams. Keturi jų sutiko. Vieni ėjo į laboratorijas Gyvybės mokslų centre, kiti – į Geologijos muziejų. „Tuo metu jie buvo mano kolegos, mažieji pedagogai – reikėjo aiškinti, mokyti, stebėti“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad ją maloniai nustebino vėliau gautas laiškas, jame šiltai atsiliepta apie mokinius, reprezentavusius gimnaziją. Mokytoja Asta džiaugėsi, kad pirmas bandymas buvo sėkmingas, vylėsi sulaukti daugiau tokių galimybių.

Naujoji karta – kokia ji

Biologė pripažino, kad dabartiniams vaikams, turintiems visas galimybes prieiti prie informacijos čia ir dabar, gausiame jos sraute sunkiau susivokti, taip pat nelengva pasirinkti teisingą požiūrį. „Kad jie gali prisiskaityti įvairiausių straipsnių, dar nereiškia, jog moka atsirinkti. Svarbiausia – padėti suprasti, kur ta žinia, frazė, sakinys gali būti pagalbininku vienoje ar kitoje situacijoje“, – įsitikinusi jauna specialistė.

Anot jos, vaikai labai imlūs, bet per greitumą ne viską užfiksuoja. „Tai gali būti ir charakterio savybė... Tačiau norėdamas visada rasi tą metodą ar būdą strategijai susikurti. Jei nepasisekė parašyti kontrolinio darbo, dar nereiškia, kad dešimtuko ar pripažinimo negali nusipelnyti kitur, ne vien dienyne. Kartais reikia tik pastūmėti, nebūtinai pažymiu“, – tikino mokytoja Asta.

Astos Navickaitės manymu, kiekvienas mokytojas turi papildomų priemonių, kaip motyvuoti mokinius.
Astos Navickaitės manymu, kiekvienas mokytojas turi papildomų priemonių, kaip motyvuoti mokinius.

Paprašyta palyginti augančiąją kartą ir savo amžininkus, pedagogė teigė, kad šiandieniniai vaikai daug laisvesni, atviresni ir drąsesni. „Mes neleidome sau diskutuoti ar ginčytis su mokytoju, įrodinėti savo tiesą. Kaip pasakydavo, taip priimdavome ir užsirašydavome“, – pabrėžė A. Navickaitė. Jai patinka, kad dabartinė karta drįsta gerąja prasme išsakyti nuomonę, kartais ar net dažnai nusišnekėti. „Pažiūrėjo filmą, perskaitė straipsnį, o vadovėliai rašo visai ką kita... Visgi turi pasakyti stop! – paprašyti atsiųsti netikrumą sukėlusį filmą, galbūt ten yra kokių nors netikslumų, – apie ėjimą į kompromisus kalbėjo Asta. – Išsakyti argumentai turi būti pagrįsti. Jeigu teigi, turi įrodyti. Tiesiog kalbėjimas – laiko švaistymas.“

Ji nepretenduoja būti autoritetu kitiems. „Gyvenu savo gyvenimą, dirbu darbą. Jei kas nors mato mane kaip autoritetą – smagu. Tačiau, kad vien dėl to stengčiausi – tikrai ne“, – teigė pedagogė.

Reikia suvokti galimybes

Pašnekovė džiaugėsi sėkmingai pasirinkusi profesiją, juolab kad ir dvejonių, kuo tapti, būta nedaug. „Turiu pripažinti faktą – genai. Mama, tetos dirba pedagogikos srityje. Močiutė taip pat buvo pedagogė... Sakyčiau, pašaukimas mokytojauti yra gautas, – svarstė mergina. – Neįsivaizduoju, kur kitur galėčiau save realizuoti. Aišku, sunkiais momentais pasvarstau, kad galbūt ne čia esu, nemoku susidoroti su iššūkiais...“

Mokykla – dinamiška ir gyva, tad nenuostabu, kad nenumatyti įvykiai veja vienas kitą. Anot A. Navickaitės, nemenkas išbandymas yra papildomų iššūkių laukimas. „Keletą valandų ruošiesi pamokai, kai paaiškėja, kad pasiruošimas naujai temai netenka reikšmės – organizuojama netikėta išvyka – edukacinė kelionė. Turi greitai persiorientuoti“, – apie profesines subtilybes kalbėjo ji.

Asta Navickaitė: „Mokinys neturi būti visų mokytojų draugas. Taip pat nereikia manyti, kad esi vienintelis ir nepakartojamas, nes visi esame asmenybės – kartais tiesiog nesutampa biolaukas.“

Prieš akis iškyla streikuojančio mokytojo, kovojančio už egzistenciją, reikalaujančio dialogo su valdžia, paveikslas. Tačiau M. Lukšienės premijos laureatė akimirksniu šį stereotipą sugriovė sakydama, kad skųstis galima visada ir visur. „Reikia gebėti džiaugtis tuo, ką turime, daryti tiek, kiek galime. Kas nors kviečia – einam, dalyvaujam. Kai statė mokyklą, niekas negalvojo, kad bus reikalinga erdvė laboratorijai – jos nėra. Negi griausi sienas, atsisakysi keleto kabinetų? Reikia suvokti, kokios yra realios galimybės, – aiškino biologė. – Kad ir šie mikroskopai: jie – paprasti, ne elektroniniai, neskenuojantys, ne tokie, kurie gali leisti pamatyti kur kas daugiau, ryškiau, aiškiau… Svarbiausia – nenustoti bandyti ko nors siekti, stengtis sudominti mokinius, padėti atrasti pažinimo džiaugsmą, nors ir paprastomis priemonėmis.“

Rasti laiko sau

A. Navickaitės manymu, kiekvienas mokytojas turi papildomų priemonių, kaip motyvuoti mokinius. Nėra vienareikšmiško atsakymo: „Negali pasakyti, kaip tai reikia daryti, – misija neįmanoma.“

Juokavo, kad galbūt išsekus energijai po kokių penkerių metų ims kepti keksiukus. Smalsauju, iš kur tokios kalbos? Pasirodo, A. Navickaitės gyvenime ši savaitė bus pažymėta ne tik profesiniu laimėjimu. Jau šį savaitgalį kartu su draugu ruošiasi sukurti šeimą.

„Dabar vaikams, turintiems visas galimybes prieiti prie informacijos čia ir dabar, gausiame jos sraute sunkiau susivokti, taip pat nelengva pasirinkti teisingą požiūrį.“

Trisdešimt trejų pedagogė tik pradeda mokytis rasti laiko ir sau. „Dirbame normalią darbo dieną kaip visi. Grįžusi namo puldavau prie kompiuterio, prie darbų, ruošinių, strategijų, planų. Dabar vis dažniau pagalvoju, kad reikėtų apsiriboti, neatimti laiko iš artimų žmonių“, – nuoširdžiai svarstė ji.

Vis dėlto prisipažino, kad į mokyklą vis dar atkeliaujanti nešina pilnu krepšeliu, kuriame paruošti darbai. „Baigiantis darbo dienai, norėtųsi uždaryti mokyklos duris ir žinoti, kad ten gyvuojančių problemų namo neparsinešu. Deja. Matyt, dabar toks metas“, – atsiduso pašnekovė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"