TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Moterys vyrų karalijoje

2012 09 18 8:08
Romo Jurgaičio nuotrauka/Geologė O.Kondratienė jau pensininkė, tačiau darbštumo jai galėtų pavydėti daugelis jaunesnių kolegų.

Dama prie automobilio vairo - įprastas vaizdas, tačiau kai kuriose veiklos srityse dar gana neseniai dailiosios lyties atstovės būdavo nepageidaujamos. Viena tokių - geologija. Atšiaurios sąlygos tolimiausiose buvusios Sovietų Sąjungos vietovėse moterims tapo tikru gyvenimo išbandymu, neprimenančiu svajotos romantikos.

Rūdynų dulkės, pečius veržianti pilna akmenų kuprinė, kraują virinanti saulė, nuo kurios nėra kur pasislėpti, kalnuose slampinėjančios meškos ir klaikiai girtaujantys vyrai, kurių akys išgėrus keistai žybsi.

Tai toli gražu ne visi pavojai, kurių ekspedicijose patirdavo geologės profesiją pasirinkusios merginos. Dabar, tikinama, šis mokslas kitoks nei anksčiau, bent jau Lietuvoje geologėms dirbti pasidarė daug lengviau.

Felikso Žemulio nuotrauka/"Geologija išmokė mane geriau suprasti gamtą" - sakė Z.Čiučelienė.

Pirmūnė iš Grinkiškio   

"Vaikeli, kur tu lendi? Vargsi ir vargsi", - šitaip prieš 40 metų atkalbinėjo dukrą Janina Steponavičienė, kai Zita, baigusi Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą pareiškė studijuosianti geologiją.

Tėvas tylėjo, mat iš jo dukra paveldėjo žavėjimąsi akmenimis. Ernestas Steponavičius buvo garsus Grinkiškio miestelio meistras ir galėjo padaryti viską, ko žmonės prašė - namą pastatyti, paminklą iš akmens iškalti. Buvo prisivežęs į kiemą įvairiausių akmenų, daug jų panaudojo, kiti tebeguli ir dabar, nors meistras jau iškeliavo anapilin.

Dabar Zita sako, kad anuomet mama klydo nedaug. "Tiesa, įtarimai, kad geologai gyvena palaidai, buvo nepagrįsti, tačiau dėl kitko ji buvo teisi. Jau studijuodama antrame kurse supratau, kad geologija - ne moteriai", - prisipažino Z.Steponavičiūtė-Čiučelienė.

Studijuoti šį mokslą atkalbinėjo ir Vilniaus universiteto priėmimo komisija, tačiau ir jai nepavyko: Zitos atestate puikavosi vieni penketai (tuomet buvo penkiabalė vertinimo sistema), charakteristika irgi nepriekaištinga. Gabi mergina vienodai puikiai mokėjo ir tiksliuosius, ir humanitarinius dalykus, dalyvavo matematikų olimpiadose ir rašė eilėraščius, kuriuos spausdino "Moksleivio" žurnalas, buvo klasės seniūnė. Kaip tokios nepriimsi?

"Bet vos mes, 3 merginos ir 20 vaikinų, įstojome, tuoj pat panelėms pasiūlė studijuoti geologiją Maskvoje. Supratome, kad nori mūsų atsikratyti", - prisiminė Zita.

Asmeninio albumo nuotrauka/Zita Čiučelienė per geologinę praktiką.

Šautuvu - į vištas

Studijuodamos merginos dėstytojų diskriminacijos nejautė. Kaip, beje, ir privilegijų. Vieną praktiką Zitai teko atlikti Krymo kalnuose, kitą - prie Buchtarmos (Altajaus kalnų papėdė Rytų Kazachstane - aut.).

"Kuprinės sverdavo tiek pat, kiek ir vaikinų, nešėme jas pačios.  Nuskraidindavo sraigtasparniu mus, dvi merginas, į kurią nors atokią vietą Altajaus kalnuose ir žygiuodavome per dieną rinkdamos geologinius pavyzdžius, atskeldamos uolienų gabalų. Juos kraudavomės į kuprinę. Saulė tvieksdavo, nebuvo kur dėtis. Vakarop vos pavilkdavome kojas", - pasakojo Zita.

Moteris sakė pirmą kartą gyvenime pamačiusi tiek daug erkių ir nukentėjusiųjų nuo encefalito vietos žmonių (geologai nuo šios ligos buvo skiepijami).  

Dar nejaukiau pasidarė, kai kazachų aūluose pradėjo siausti šiltinė. "Bet mes išvengėme: partijos viršininkas atvežė pusę priekabos ievos šakų ir liepė valgyti jų uogas. Ir tikrai - nesusirgome", - teigė pašnekovė.

"Pagrindinis mūsų valgis būdavo grikių košė ir stipri arbata. O kai ekspedicijos viršininkas pajusdavo, kad grikiai mums galutinai nusibodo, pasiimdavo šautuvą ir nueidavo prie vištų aptvaro. Jų buvo atvežta kaip maisto atsargų", - prisiminė Zita. Kazachai kartais pavaišindavo geologus arkliena, kitais neįprastais valgiais.

Klausiama, ar nebuvo pavojinga kalnuose, Zita patylėjo. "Nejauku būdavo eiti tokiomis vietomis, kur ką tik praūžė gaisras. Arba jei ropšdamasi nusprūsi, tarkim, arba paklysi... Dažniausiai būdavome tik dviese."

O.Kondratienė geologijos romantiką surado prie mikroskopo.

Geriantys vyrai negražūs

Baisiau, pasak Z.Čiučelienės, buvo dirbti Lietuvoje. Jai pasiūlė laborantės darbą Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedroje, bet nebuvo kur gyventi, tad Zita išvažiavo į Kauno inžinerinių tyrinėjimų institutą - tikėjosi čia greičiau užsidirbti butą.

Zitai, kaip baigusiai aukštąjį mokslą, teko vadovauti vyrų brigadai. Ji važinėjo po Lietuvą ir atlikdavo inžinerinius-geologinius tyrinėjimus tose vietose, kur būdavo numatomos statybos. Prasidėjo klajokliškas gyvenimas.

"Vyrai tose komandiruotėse kartais ir išgerdavo, o man reikdavo juos suvaldyti, nes apsvaigus gali lemtingų klaidų pridaryti. Sykį gręžėme žemę Tauragės rajone, trumpam buvau atsitraukusi, pasipylė ugnis iš gręžinio, mat grąžtas pataikė į elektros kabelį. Visame miestelyje užgeso elektra", - prisiminė Z.Čiučelienė.  

Dar sunkesnis toks klajoklių gyvenimas tapo gimus vaikams - Zita ir Vytautas Čiučeliai užaugino tris. "Tada supratau, jog turiu rinktis. Pasirinkau vaikus", - sakė Zita. Be to, tuo metu Inžinerinių tyrinėjimų institute prasidėjo etatų mažinimas, teko trauktis ir Z.Čiučelienei, nors vaikai buvo dar nepilnamečiai. Ji ilgai nerado darbo, bet galop pavyko įsidarbinti laborante Veterinarijos akademijoje. Zita džiaugėsi: šis darbas ramus.

Moteris neslėpė jau antrame studijų kurse supratusi, jog tie, kurie anuomet atkalbinėjo merginas nuo geologijos, buvo teisūs. "Tačiau sukandau dantis ir baigiau studijas", - sakė pašnekovė.

Vis dėlto ji nesigaili studijavusi geologiją. "Išsvajotos romantikos neradau, tačiau geologija išmokė mane kitaip žvelgti į gamtą, geriau ją suprasti. Netapau, kuo galbūt galėjau tapti, nes man svarbiausia buvo mano vaikai, tačiau dabar, sakykime, tikrai žinau, jog akmuo yra gyvas, jis gyvena ir sensta kaip žmogus, tik ne taip greitai dūlėja, trupa, tampa dulkėmis, jas suvalgo su žole avinėlis, šį suvalgo žmogus, - taip ir sukasi amžinas gamtos ratas", - dėstė Zita.

Ji ir dabar pirmiausia pamato akmenis, ieško jų visur, ypač gimtinės laukuose, ir pastebi, kad šių praeities liudininkų kaskart mažėja. Vertelgos juos išrenka, parduoda ir sutrupina, dingsta šie nebylūs žmonių palydovai iš palaukių, pamiškių, net sodybų.

Laimė, tėčio paliktų akmenų gimtojoje sodyboje Grinkiškyje dar yra. Zita ir Vytautas, kuris irgi yra geologas, planuoja iš jų pasidaryti akmeninį stalą, kėdžių, gal dar ką nors. "Ir gėlių darželį tėčio akmenimis apdėliojau. Tiek daug sumanymų turiu, kad ir šimto metų nepakaks jiems įgyvendinti", - juokėsi Zita.

Romualdo Barausko nuotraukos/Uolienų prikrautas kuprines geologams tenka parsinešti į stovyklą.

Pakrikštijo moliu

Geologė, habilituota mokslų daktarė Ona Zinkevičiūtė-Kondratienė, žymaus kalbininko Zigmo Zinkevičiaus sesė, LŽ prisipažino į geologiją įstojusi atsitiktinai. "Buvau išvažiavusi aplankyti pusbrolio Sibire, todėl mano dokumentus į Vilniaus universiteto priėmimo komisiją nunešė brolis Zigmas. Jis žinojo, kad svajoju apie archeologiją, tačiau parinko geologiją. Pykau, o jis atšovė: "Kam tau kapinynuose raustis? Mėgsti istoriją, o geologija yra ne kas kita, kaip Žemės istorija".

Oną dėstytojai irgi atkalbinėjo nuo geologijos, o pamatę jos atestate vien penketus siūlė studijuoti Maskvoje, bet mergina nepasidavė. Praktiką jai teko atlikti vadinamuosiuose Turgajaus vartuose - prie šio pavadinimo upės Kazachstane. Mergina nusiminė, nes toje vietoje - stepės, ir pavydėjo studentams, kurie išvažiavo į kalnus. Tačiau profesorius Juozas Dalinkevičius ją paguodė: "Džiaukis, kolege, juk ten visa Mendelejevo lentelė. Įdomesnės geologui vietos visoje Tarybų Sąjungoje nėra".

"Ir tikrai: ten radome anglies, asbesto, vario, geležies ir net aukso kasyklų. Oficialiai buvo teigiama, jog toje vietoje kasama geležies rūda, o iš tikrųjų rūdos gabalus trupindavome ir siųsdavome į laboratoriją, kur iš jų išgaudavo auksą. Būdavo perdirbama daug tonų uolienų, todėl nuolat tvyrodavo dulkės, o dirbo daugiausia kaliniai", - prisiminė O.Kondratienė.

Tačiau dar blogiau buvo, kai baigusi studijas gavo paskyrimą dirbti atokioje Rusijos geležies rūdos kasykloje.

"Atvežė į čečėnų brigadą ir paliko budėti visą naktį. Paaiškino, jog išgirdusi traškėjimą turiu liepti darbininkams išjungti siurblius. Budžiu, klausausi, traška visą laiką - nesuprasi. Po to tas garsas pasidarė kitoks, tad paliepiau: "Išjunkit." Ir pasipylė molingo vandens srautas tiesiai ant mano galvos... Supratau - apgavo, bet ką galėjau padaryti? "Spasibo" ("ačiū"), - pasakiau ir nuėjau praustis", - savo pirmąjį "krikštą" prisiminė O.Kondratienė.

Pasak jos, vyrai iš kolegių geologių šaipydavosi dažnai. "Jausdavomės lyg būtume žemesnio rango žmonės. Kai kuriose vietose teko mums, merginoms, gyventi vienoje patalpoje su vyrais. Ir niekam nepasiskųsi, nes trūko patalpų. Nesąmonė toks darbas ir gyvenimas moteriai", - teigė mokslininkė.

Pasak pašnekovės, kai išmokėdavo atlyginimą, tai tądien darbai sustodavo, nes netrukus beveik visi gulėdavo girti. Viršininkas liepdavo nežadinti, nes jei girti dirbs, bus dar blogiau. Kiti prisigėrę net mušdavosi, todėl "sava milicija" - keletas vyrų su šautuvais - tramdydavo juos. "Tada buvau nusivylusi geologija", - prisipažino O.Kondratienė.

Felikso Žemulio nuotrauka/Geologai Z. ir V.Čiučeliai apie Zitos tėvo ir savo sutemptus į sodybą akmenis gali pasakoti ilgai.

Paltą rado išvietėje

Dar baisesnių nuotykių patyrė jos kurso draugė Elena Gražina Venclovaitė, kurią išsiuntė dirbti į Sibirą. "Ji irgi buvo romantiškai susižavėjusi akmenimis, o paskui ašarojo, nes beveik visi, kuriems teko dirbti Sibire, išmirė arba sunkiai susirgo. Ir Elena ten gavo sunkią ligą, nuo kurios mirė.

Elena mums pasakodavo, o neseniai išleidome ir jos prisiminimų knygą, kaip geologėms tekdavę kai kuriuose SSRS regionuose saugotis vietos vyrų, nes kartais jos būdavo prievartaujamos, mušamos", - sakė O.Kondratienė. Kai kurie vyrai niršdavę, jei merginos nevartodavo alkoholio. Elena girtauti nesutikdavusi, todėl kartą savo paltą rado išvietės duobėje, o kitą kartą teko bėgti nuo įkaušusio vairuotojo.

Kitai Onos studijų draugei - Meilei Brašiškytei-Tilvytienei -  pasisekė bent tuo, kad ji dar studijuodama ištekėjo už bendrakursio Valentino Tilvyčio (rašytojo Teofilio Tilvyčio sūnaus - aut.) ir į darbą Kuznecko Alatau kalnuose (Kemerovo sritis Pietvakarių Sibire) juos paskyrė kartu. Nuskraidino jauną porą sraigtasparniu į kalnus ir paliko, davę maisto bei šautuvą apsiginti nuo meškų. Tačiau ne meškos buvo baisiausia - geologai, ypač Valentinas, duso nuo išretėjusio oro. Tik po metų jiems leido pakeisti ekspedicijos vietą, tačiau buvo jau vėlu - V.Tilvyčiui pradėjo silpti regėjimas ir jis ilgainiui apako.

Labai padėjo sutuoktinis

Kai O.Kondratienė savo vadovams pareiškė studijuosianti aspirantūroje, vietų nebuvo, tačiau padėjo akademikai J.Dalinkevičius ir Kazimieras Bieliukas. Ji gerai mokėsi, be to, J.Dalinkevičius buvo iš jos gimtinės ir pažinojo merginos tėvus. "Man pavyko baigti aspirantūrą ir apsiginti disertaciją. J.Dalinkevičiaus padedama pagaliau radau geologijoje tai, kas man patiko - augalų žiedadulkių tyrimus", - džiaugėsi mokslininkė.

Geologė nustato ne tik, kiek metų uolienose išlikusioms žiedadulkėms, bet ir kokia tuo metu buvo augalija bei koks klimatas. Kai kurioms žiedadulkėms - 14 milijonų ir dar daugiau metų, tačiau jos išsilaikiusios iki šių dienų.

Be to, mokslininkei labai padėjo sutuoktinis, taip pat geologas Alfonsas Kondratas. "Jis mane suprato ir visuomet palaikė - ir vaikus prireikus prižiūrėdavo, ir nepykdavo, kai susižavėjusi geologinių pavyzdžių tyrimais vėlai namo grįždavau, ir ekspedicijose lydėjo, ir padėjo ieškoti, iškasti ar iškirsti uolienų. Juk tai irgi ne moters jėgoms", - teigė O.Kondratienė. Deja, 2001 metais hidrogeologas, mokslų daktaras A.Kondratas iškeliavo anapilin.

Aukoja asmeninį gyvenimą

Vienas žymiausių šalies geologų, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Valentinas Baltrūnas, kaip ir Z.Čiučelienė, gimė Grinkiškyje. Valentino tėvas rašytojas Aleksas Baltrūnas šio miestelio vidurinėje mokykloje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Geologiją V.Baltrūnas irgi studijavo Vilniaus universitete, tik keletu metų anksčiau nei Zita.

"Iš tikrųjų tada nenorėdavo priimti merginų į geologiją. Pavykdavo įstoti tik penketukininkėms arba per pažintis. Mūsų kurse buvo 24 vaikinai ir tik 4 merginos", - prisiminė profesorius V.Baltrūnas.

Anot jo, atkalbinėjama būdavo ne be pagrindo - gyvenimas rodė, kad geologijoje moterims sunku. Ypač vadinamojoje gamyboje - ekspedicijose. Sovietmečiu po studijų geologams tekdavo dirbti pagal paskyrimą mažiausiai trejus metus atokiose SSRS vietose - kalnuose, tundroje, taigoje, stepėse, kur ištverti nelengva net vyrams.

"Labiau pasisekdavo toms, kurioms pavykdavo atsikratyti gamybinio darbo ir įsitaisyti institutuose prie mikroskopų ar panašių aparatų. Kadangi moterys kruopštesnės už vyrus, tai jos ten nuveikdavo daugiau už juos, o gerai pasvarsčius, ko gero, apskritai moterys geologijoje nuveikusios daugiau nei vyrai", - teigė profesorius.

Pasak jo, Lietuvoje būta ir yra daug garsių geologių: Valentina Karatajūtė-Talimaa, O.Zinkevičiūtė-Kondratienė, Meilutė Chomskytė-Kabailienė, Aldona Baltakytė-Vienožinskienė, Lilija Rotkytė, Onytė Zdanavičiūtė, iš naujosios geologių kartos - Jurga Rupšlaukytė-Lazauskienė, Jolanta Šlyžiūtė-Čižienė, Miglė Stančikaitė, Vaida Zavalytė-Šėrienė, kitos.

Tačiau profesorius pabrėžė, jog ne vienai geologei tenka dėl pamėgto mokslo aukoti asmeninį gyvenimą. "Tokios geros, energingos, gražios, sveikos, darbščios, bet neretai lieka vienišos, šeimų nesukuria, nors dirba tarp vyrų. Visą gyvenimą atiduoda žemės gelmėms, o savo vaikams jo lyg ir nelieka", - gailėjo kai kurių kolegių profesorius.

Pastaruoju metu geologiją studijuoja daugiau merginų nei anuomet. Bet, V.Baltrūno nuomone, taip yra galbūt todėl, kad vyrams savimeilė neleidžia tenkintis grašiais, kuriuos dabar geologai uždirba geriau.

"Kai nueinu skaityti paskaitų magistrantams, dažnai matau keliolika merginų ir tik vieną kitą vaikiną. Daugelis išvažiavę dirbti į naftos gavybos platformas Norvegijoje", - sakė V.Baltrūnas.

Devyndarbės moterys

Kaip ir profesorius V.Baltrūnas, O.Kondratienė moksle pirmenybę teikia moterims. "Jos pranašesnės už vyrus, nes turi daug geresnę intuiciją, yra lankstesnės. Vyrai niekada nepripažįsta savo klaidų, todėl dažnai atsiduria aklavietėje, o moterys lengvai išsikapanoja. Be to, mes, moterys, galime vienu metu dirbti keletą darbų. Gamta moterį specialiai sutvėrė devyndarbę, antraip pražūtų jos šeima", - dėstė mokslininkė, tačiau patylėjusi pridūrė: vis dėlto buvo ir tebėra sričių, kur moterims labai sunku.

Nei Z.Čiučelienės, nei O.Kondratienės vaikai geologijos nepasirinko. "Veždavomės sūnų ir dukrą į ekspedicijas, bet sūnui rūpėdavo tik žvejoti, o dukra tapo filologe", - pasakojo O.Kondratienė. "Kai atėjo laikas mano vaikams stoti į aukštąsias, tikėjausi - gal bent vienas paseks mūsų pėdomis, juk abu tėvai geologai, bet jie pareiškė: "Mama, susirasime savo kelius patys", - lyg su kartėliu tarė Z.Čiučelienė.

O kol Zita šitaip kalba, jos Vytautas atneša iš kiemo keistai gražų akmenį. Moters akys nušvinta. "Ar matei kur nors kitą taip gražiai jūros nuskalautą smiltainį? - klausė ji manęs. - Toms bangelėms maždaug milijardas metų".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"