TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Mūsų protėviai negreit įprato gerti pieną

2015 07 15 7:35
Lietuvių archeologas dr. Algimantas Merkevičius - prestižinio žurnalo "Nature" publikacijos bendraautoris. Linos Juškauskaitės nuotrauka

Žalvario amžiuje didelio masto gyventojų migracija lėmė iš esmės dabartinės demografinės struktūros kūrimąsi Europoje ir Azijoje. Naujausi tyrimai taip pat patvirtina hipotezę apie indoeuropiečių kalbų plitimą ankstyvajame žalvario amžiuje bei atskleidžia, kad dažnas europietis jau buvo šviesios odos. Tačiau netoleravo laktozės.

Prestižiniame mokslo žurnale "Nature" birželio mėnesį paskelbto straipsnio "Population genomics of Bronze Age Eurasia" ("Bronzos amžiaus Eurazijos gyventojų genomika") vienas bendrautorių - Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros docentas dr. Algimantas Merkevičius. Tarptautiniam projektui vadovavo danų ir švedų tyrėjai. Kopenhagos universiteto genetikai prof. Mortenas E. Allentoftas ir prof. Martinas Sikora kartu su Geteborgo universiteto archeologu dr. Karlu Goranu Sjogrenu sutelkė didelę komandą - per 50 mokslininkų iš keliolikos šalių. Jie daugiausia pateikė mėginius genetiniams tyrimams ir išsamią informaciją apie archeologinius objektus. Tirti mėginiai iš Šiaurės Estijos, Pietų Lietuvos, Danijos, Centrinės Europos, Šiaurės Italijos, taip pat iš regiono tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų bei dar toliau į šiaurės rytus maždaug iki pat Uralo kalnų, Sibiro regionų. Taikant inovatyvią genetinių tyrimų metodiką buvo ištirtas 101 senovės žmogaus genomas iš visos Eurazijos.

Ateiviai iš stepių

Dr. A. Merkevičius pasakojo, kad žalvario amžius, maždaug III - I tūkstantmetis pr. Kr., Eurazijoje buvo labai dinamiškas, didelių kultūrinių pokyčių laikotarpis. Ilgai diskutuota, ar šiuos pokyčius lėmė idėjų sklaida ar žmonių migracija, galėjusi taip pat sudaryti palankesnes sąlygas indoeuropiečių kalboms ir tam tikro fenotipo savybėms plisti. Dabar beveik visuose Europos regionuose ir nemažoje Azijos dalyje gyvena indoeuropiečių kalbomis kalbančios tautos.

Jau XVIII - XIX amžiuje susiformavo lingvistinė hipotezė, kad kadaise Eurazijoje buvo viena protoindoeuropiečių kalba ir ji išplito. XX amžiaus pradžioje į diskusiją įsitraukė ir archeologai. Daugelis jų sutiko dėl indoeuropiečių išplitimo ir ieškojo materialiosios kultūros požymių. Archeologiniai radiniai atskleidė, kad apie IV tūkstantmečio pabaigą ir visą III tūkstantmetį pr. Kr. Šiaurės, Centrinės ir Rytų Europos kultūra skyrėsi nuo ankstesnių gyventojų kultūros.

Daugelis skandinavų archeologų laikėsi nuomonės, kad tokia buvo vidinė raida. JAV, Jungtinės Karalystės ir kitų šalių archeologai manė, kad tokius ryškius pokyčius lėmė iš kitur atėjusi įtaka arba gausybė į šį regioną atkeliavusių naujų gyventojų. Lietuvių kilmės archeologė prof. Marija Gimbutienė, gyvenusi JAV, yra parašiusi turbūt svarbiausius, pasak dr. A. Merkevičiaus, darbus apie indoeuropiečių protėvius, jų išplitimą, baltų ir kitų etnosų susidarymą. Pasaulinio garso mokslininkė praėjusio amžiaus septintajame-devintajame dešimtmetyje teigė, kad indoeuropiečiai maždaug V - III tūkstantmetyje pr. Kr. plito iš regiono į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų. Jie keliomis bangomis atkeliavo į Centrinę Europą. Turėjo tokią galimybę – žirgų ir vežimų, gyveno klajoklinį gyvenimo būdą. Senieji Europos gyventojai ir ateiviai asimiliavosi, susiformavo vadinamoji virvelinės keramikos kultūra. Atkeliavusiųjų gausybę patvirtino kai kurie dirbiniai, pilkapiai. III tūkstantmetyje pr. Kr. naujai susiformavę indoeuropiečiai išplito dar toliau į šiaurę, pietus, vakarus, rytus ir formavosi baltų, germanų, slavų ir kiti etnosai.

Britų archeologas prof. Colinas Renfrew nesutiko su prof. M. Gimbutiene. Jis manė, kad indoeuropiečiai galėjo plisti iš Anatolijos. Tačiau šios hipotezės atlikti tyrimai nepatvirtino. Taip pat ir spėjimo, kad indoeuropiečiai atkeliavo iš Pietų Kaukazo regiono.

Turlojiškės kaukolė ir jos rekonstrukcija. /VU Archeologijos katedros archyvo nuotraukos

Atsakant į senus klausimus

"Nature" žurnale paskelbtų genetinių tyrimų duomenimis, indoeuropiečiai plito iš stepių regiono į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų. Ten buvo susiformavusi vadinamoji duobinių kapų kultūra (ang. Pit grave culture arba Yamna culture – iš rusiško žodžio kilęs tarptautinis terminas). Jos atstovai didelėmis grupėmis plito į Centrinę ir Šiaurės Europą. Ten IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje - III tūkstantmečio pirmoje pusėje susiformavo vadinamoji virvelinės keramikos kultūra. Per tyrimus nustatytas didelis duobinių kapų ir virvelinės keramikos kultūrų gyventojų genetinis panašumas.

Piečiau Vengrijos genetinė situacija jau visai kitokia. Ten tikriausiai nenukeliauta stepių gyventojų. Jie pirmiausia atėjo į Centrinę ir Šiaurės Europą. Čia vyko asimiliacija, o plintant indoeuropiečiams toliau į šiaurę, pietus, vakarus bei daugiausia į rytus, pietryčius, susidarė baltų, germanų, slavų, keltų bei kiti etnosai. Ir tas keliavimas, kaip sakė VU mokslininkas, buvo tolimas – iki pat Uralo regionų, net Vakarų Kinijos. Tocharai buvo patys ryčiausi indoeuropiečiai.

Maždaug III tūkstantmetyje pr. Kr. tikriausiai vyko ir indoeuropiečių plitimas į Šiaurės Indiją. Šią hipotezę jau buvo iškėlęs indoeuropeistas Jamesas Mallory, prof. M. Gimbutienės mokinys. Genetiniai tyrimai jai neprieštarauja ir net sustiprina.

"Nauja genetinių tyrimų metodika leidžia ištirti senovės gyventojų genetinius mėginius ir gauti patikimą informaciją, atsakančią į senus klausimus, – pabrėžė dr. A. Merkevičius. - Naujieji duomenys labai svarbūs. Mums smagu, kad jie patvirtino lietuvių kilmės archeologės prof. M. Gimbutienės įžvalgas. Materialinės kultūros analizė ir lyginimas taip pat duoda gerų rezultatų. Prie archeologinių, lingvistinių interpretacijų daug naujos informacijos pastaraisiais dešimtmečiais pateikė šiuolaikinė genetika. Viską sudėjus galima daryti jau tvirtesnes išvadas."

Tarp naujausių tyrimų išvadų yra ir tokia: dažnas europietis žalvario amžiuje jau buvo šviesios odos. Kitas dalykas, iki IV tūkstantmečio pr. Kr. senieji Centrinės ir Šiaurės Europos gyventojai buvo medžiotojai ir rankiotojai ar ankstyvieji žemdirbiai. Ankstyvųjų žemdirbių genetika, palyginti su vėlesniais gyventojais, labai skiriasi. Atkeliavus didelėms grupėms žmonių, keitėsi gyventojų kalba, kultūra ir genetika. Klajokliai gyvulių augintojai, matyt, vartojo pieną, jo produktus ir labiau toleravo laktozę, tačiau šie genetiniai tyrimai atskleidė, kad net po indoeuropiečių išplitimo III -II tūkstantmetyje pr. Kr. laktozės toleravimas Europoje dar buvo minimalus.

Toks vėlyvas procesas, kaip aiškino archeologas, susijęs su gyvulininkystės raida. Iš pradžių gyvuliai buvo prijaukinami mėsai. Tik vėliau įvyko vadinamoji antrinių produktų revoliucija. Pradėta naudoti gyvulius vežimui traukti ar joti, jų mėšlą - žemei tręšti, vilną - drabužiams ir buičiai, gerti gyvulių pieną. Dar ankstesni tyrimai atskleidė, kad prie pieno, visiškai naujo produkto žmogaus organizmui, ne iš karto priprasta. Yra duomenų, kad kai kuriuose regionuose ypač sunkiai pereita prie pieno ir jo produktų vartojimo.

Per kasinėjimus Turlojiškės archeologiniame komplekse.

Turlojiškės indoeuropiečiai

Tarptautiniam projektui buvo svarbus ir Rytų Baltijos regionas. Dr. A. Merkevičius genetiniams tyrimams pateikė keturis mėginius iš Turlojiškės archeologinio komplekso Kalvarijos seniūnijoje Marijampolės apskrityje Pietų Lietuvoje. Ten 1930 metais ir vėliau tiesinant Kirsnos upės vagą ir kasant durpes atsitiktinai buvo rasta žmonių palaikų. 1996 metais šį objektą iš naujo atrado ir keletą sezonų tyrinėjo dr. A. Merkevičius.

"Radome keletą palaidotų ir paaukotų asmenų, - pasakojo archeologas. - Taip pat tris kaukoles, atskirtas nuo kūno, gyvenviečių teritorijoje. Kūnų neradome. Toks paprotys, sietinas su religiniais ritualais, protėvių kultu. Kaukolių, atskirtų nuo kūno, datuojamų bene nuo VII tūkstantmečio pr. Kr., aptinkama įvairiuose pasaulio regionuose, daugiausia Anatolijoje, taip pat Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Lietuvoje rasta keliose vietose."

Turlojiškės archeologiniame komplekse rasti palaikai, datuoti II tūkstantmečiu pr. Kr., tiko žalvario amžių, III - I tūkstantmetį pr. Kr., apimantiems tyrimams. Iš keturių pateiktų mėginių dviejų, ypač vieno, genetinis tyrimas buvo sėkmingas ir ta genetinė informacija panaudota projekte. Be mėginių, taip pat pateikta nemažai kultūrinės informacijos apie šį regioną, materialiąją kultūrą II tūkstantmetyje pr. Kr., Turlojiškės archeologinį kompleksą, rastus palaidotus palaikus ir du paaukotus žmones. Pasak dr. A. Merkevičiaus, paprotys aukoti dievams žmogų įmetant į vandens telkinį gyvavo ir Šiaurės Vakarų Europoje, ypač I tūkstantmetyje pr. Kr. Tai patvirtina nemažai tyrimų Anglijoje, Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Belgijoje, Šiaurės Vokietijoje.

Ankstyviausiai datuojami Lietuvoje rasti senovės gyventojų palaikai - dar iš mezolito laikotarpio. Biržulio ežero buvusiose Duonkalnio ir Spigino salose Telšių rajone keletą kapų rado archeologas prof. Adomas Butrimas. Iš paleolito laikotarpio nieko nerasta ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir visame Baltijos regione. Žmonių gyventa, bet jie galbūt nelaidoti arba archeologai dar nesurado, kad būtų laidoti.

Turlojiškės radiniai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"