Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

NASA naujos kartos robotą kuriantis Povilas Piartli apie Silicio slėnio kasdienybę ir iššūkius

 
2017 08 01 12:26
ktu.edu.lt nuotrauka

Inžinerijos studijos Kauno technologijos universiteto (KTU) studentui Povilas Piartli atvėrė galimybes prisidėti prie mokslinės fantastikos virtimo realybe. Laimėjęs Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) stipendiją, vaikinas šiuo metu stažuojasi kosmoso tyrimų agentūroje NASA (angl. National Aeronautics and Space Administration) ir prisideda prie naujo modelio robotų kūrimo.

KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultete Mechatroniką studijuojantis P. Piartli teigia, kad NASA AMES tyrimų centre Kalifornijoje tenka dirbti su tokios konstrukcijos robotu, kokio iki stažuotės nebuvo tekę matyti, tačiau žinių ar kompetencijos stygiaus, tikina, nejaučiantis.

Studijas Kaune pasirinkęs vilnietis plačiau papasakojo apie Marso tyrimams pasitarnausiantį robotą, kasdienio darbo NASA niuansus ir gerokai brangesnį, bet šiltesnį gyvenimą Silicio slėnyje.

– Kaip atėjote į mechatronikos pasaulį?, – paklausėme Povilo Piartli.

– Technika domiuosi nuo vaikystės. Jei pažiūrėtumėte į mano vaikystės biblioteką, rastumėte knygų apie tankus, karinę techniką, techniką, na, ir, žinoma, dinozaurus. Tad jau nuo ankstyvo amžiaus domėjausi panašiais dalykais, tačiau konstravimas prasidėjo tik paskutiniame mokyklos trimestre.

Tada nusipirkau valdiklį, motorų, ratų ir, pasinaudodamas senu konstruktoriumi, susikonstravau robotą. Jis iš pradžių turėjo bent važiuoti pirmyn, atgal ir į šonus. Kadangi pirkau pigesnius variklius be reduktorių, gavau robotą, kuris negalėjo pavažiuoti iš vietos, tad viskas taip ir sustojo.

Įstojęs į KTU Mechatronikos studijų programą, pirmo semestro metu pamačiau roboto rinkinį universitete, tik jam trūko elektronikos, kurią aš kaip tik ir turėjau. Pakviečiau prisidėti pirmuosius komandos narius Kristijoną Kerekeš ir Mindaugą Dagilį, su kuriais sukonstravome savo pirmąjį veikiantį robotą.

Pirmuosius metus kūrėme mažus robotus: šviesos sekimo, linijos sekimo, perdarėme radijo bangomis valdomą mašinėlę, vėliau tą mašinėlę perdarėm į pastatų planavimo robotą. Netrukus sulaukėme dekano pasiūlymo prisijungti prie projekto „Lietuva Mėnulyje“. Konstravome autonominį lėktuvą ir jį pristatėme parodoje „Tyrėjų naktis 2016“ .

Antrame kurse pasinėriau į mokslus, o pavasarį dalyvavome įvairiose robotikos varžybose. „Elektros dienose“ per vieną naktį sukonstravome linijos sekimo robotą, „Hacker Games 2017“ renginyje sukonstravome kompozitų terminio apdirbimo krosnį ir laimėjome antrą vietą „Hardware“ srityje.

„Hardware Jam 2017“ sukonstravome elektromagnetinę patranką ir laimėjome pirmą vietą, mokslinėje konferencijoje „Technorama 2017“ pristatėme krosnį bei žmogaus jėga varomo lėktuvo prototipą – triratį, pagamintą iš anglies pluošto ir varomą propelerio. Dar skaitėme pranešimą renginyje „Pramonės inžinerija 2017“, dalyvavome „Robotų intelektas 2017“ rungtyse.

Ši serija renginių suteikė daug patirties ir džiaugsmo, leido sėkmingai pasirodyti stažuotės konkurse ir patekti į NASA tyrimų centrą. NASA atstovai rinkosi iš gausybės paraiškas pateikusių tarptautinių praktikantų. Panašu, kad mano veiklos jiems pakako, kad pakviestų pas save.

– Ką ten veikiate?

– NASA stažuotėje šiuo metu dirbu su Tensegrity struktūros tipo robotu. Bandau pagaminti prototipą, kuris naudotų mažiau motorų bei turėtų kitokią kabelių konfigūraciją negu šiuo metu NASA mokslininkų kuriamas prototipas. Darbas stebėtinai mažai skiriasi nuo to, ką veikiau Lietuvoje. Pasikeitė tik konstrukcija, o elektronika, kurią naudosiu, liko beveik tokia pati, todėl nejaučiu kompetencijos trūkumo.

NASA projekto tikslas yra sukurti robotą, kurį būtų galima tiesiog numesti į Marsą, kuriam nereiktų specialių nutupdymo mechanizmų (kaip Curiosity Skycrane). Robotas tiesiog nukrenta ant planetos paviršiaus ir toliau gali riedėti. Tai leistų būti mažiau atsargiems, nes robotui taptų nebaisūs jokie skardžiai.

– Kokių žinių reikia dirbant tokį darbą?

– Beveik visas dalis gaminu naudodamas 3D spausdintuvą ir jas reikia pačiam susiprojektuoti, todėl reikalingos kompiuterinio modeliavimo žinios. Elektronikos pradmenų prireikia tam, kad robotas ne tik stovėtų, bet ir judėtų – reikia žinoti, kokius modulius pasirinkti, kad būtų galima valdyti variklius, išmanyti, kaip viską sujungti.

Programavimo žinios būtinos norint, kad robotas tavęs dar ir klausytų – reikia jį užprogramuoti veikti pagal išorinius dirgiklius arba tam tikrą valdymą. Aš NASA konstruojamą robotą planuoju valdyti telefonu per Bluetooth protokolą.

– Kaip vyksta kasdienis darbas, kad įdomiausia? Kas NASA tyrimų cente labiausiai nustebino?

– Dirbu su tokios konstrukcijos robotu, kokio iki stažuotės dar niekada neteko matyti. Tensegrity – tai tokia konstrukcija, kuri yra sukurta tik iš strypų ir kabelių. Nė vienas strypas nėra sujungtas su kitu, jie lyg kabo. Visa kita darbo dalis man nėra nauja.

Nustebino, kad NASA AMES pastatai nėra nauji. Centras yra įsikūręs buvusioje senoje karinėje bazėje. Klimatas leido jiems be problemų išlikti nepakitusiems, tad suremontavus vidų jie atrodo beveik kaip nauji.

Didžiausią įspūdį greičiausiai padarė apsauga: įeinant į AMES tyrimų parko teritoriją, kur yra muziejus ir pastatai konferencijoms, reikia parodyti dokumentą, įeinat į ARC-AMES tyrimų centrą reikia dar ir leidimo. Pirmas tris savaites turėjome leidimus, su kuriais mus turėjo vedžioti mentoriai. Niekur negalėjom būti vieni. Tačiau dabar į viešas vietas ir savo darbo vietą galim eiti be palydos.

Dirbu dideliame kambaryje su maždaug 20 žmonių. Vieni jų labai užsiėmę ir nenori bendrauti, su kitais smagu pasidalinti idėjomis bei patirtimi, ko nors iš jų išmokti.

Džiaugiuosi, kad mano grupė (IRG, angl. Intelligent Robotics Group) yra labai laisva, nėra aprangos kodo, galiu ateiti nors ir su šlepetėmis. Mano mentorius dažnai su jomis ir būna. Taip pat nesvarbu, kada dirbu, svarbu tik, kad susidarytų maždaug 8 darbo valandos tarp 6–19 val.

– Ar pavyko priprasti prie amerikietiškos gyvensenos?

– Šalį vertinti sunku, mažai jos dar mačiau, bet Kalifornija kol kas man labai patinka – labai geras oras, visiškai nelyja, todėl jei kažką planuoji, esi garantuotas, kad lietus tavo planų nesugadins. Taip pat ten nuolat šilta, o Lietuvoje man visada šalta.

Matau, kad Lietuvos kainoms dar yra kur augti, čia beveik viskas yra dvigubai brangiau nei Lietuvoje, tik keletas produktų pigesni. Tačiau čia žmonės ir uždirba daug daugiau, nėra labai keista rasti tokių, kurie uždirba daugiau nei 100 tūkst. JAV dolerių per metus – juk tai Silicio slėnis.

Taip pat stebina perdėtas saugumas. Greičiausiai tokios elektromagnetinės patrankos, kokią esam pasidarę Lietuvoje, čia net neleistu pasidaryti arba būtų labai daug biurokratijos.

– Ką veiksite po stažuotės?

– Ketinu vykti į Kiniją. Manęs laukia dvišaliai mainai – pusmetį praleisiu Pekino technologijų institute (angl. Beijing Institute of Technology). Būdamas Kinijoje bandysiu išmokti kinų kalbą bei prisidėti prie kokios nors veiklos.

– Kodėl rinkotės KTU ir inžineriją?

– Esu iš Vilniaus, todėl Kauno pasirinkimas gali atrodyti kiek keistas. Tiesa sakant, iki atvykstant pasirašyti studijų sutarties, šiame mieste lankiausi tik kartą, kai vykau į zoologijos sodą, o daugiau tik pravažiuodavau pro Kauną greitkeliu.

Su specialybės pasirinkimu buvo gan sudėtinga, nes pakankamai gerai išlaikiau egzaminus, todėl atsivėrė daug galimybių. Tik lietuvių kalbos ir literatūros egzamine surinkau 52 balus, nes visada buvau „tiksliukas“.

Užpildžiau visas 9 galimas vietas. Pirmoji iš jų buvo KTU Mechatronika anglų klaba. Būtent šia klaba studijas rinkausi (yra programa ir lietuvių kalba) dėl to, kad visa man įdomi informacija apie mechaniką ir elektroniką yra anglų arba kinų kalbomis.

– Ką galėtumėt patarti besirenkantiems specialybę – ar verta rinktis KTU Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakultetą?

– Manau, kad tikrai verta. Draugiški, geri ir jauni dėstytojai, kurie, jei bus problemų, visada padės. Fakultetas suteikė patalpas užsiimti savo veikla, o jo paskirtos skatinamosios stipendijos leido finansuoti visą robotų konstravimo veiklą. KTU man suteikė galimybę patekti į sustiprintų studijų grupę, kur sutikau pirmuosius savo komandos narius ir daug kitų protingų žmonių. Be to, KTU duoda didžiausias stipendijas Lietuvoje – 250 eurų per mėnesį. Tai leidžia neblogai pragyventi, beveik ar visai neišleidžiant savo pinigų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"