TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Neandertaliečiai ir juodaodė Ieva

2009 01 21 0:00
Antropologas R.Jankauskas pripažįsta, kad nėra lengva atsakyti į jautrius tapatybės klausimus.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Šiemet baigiamas šifruoti neandertaliečio genomas turėtų padėti mokslininkams atsakyti, ar prieš maždaug 30-25 tūkst. metų išnykę neandertaliečiai priklausė tai pačiai biologinei rūšiai kaip ir dabartinių žmonių protėviai.

"Molekulinės biologijos laimėjimai per pastaruosius porą dešimtmečių atvėrė labai dideles galimybes, - LŽ sakė Vilniaus universiteto profesorius antropologas Rimantas Jankauskas. - Dabar galima visai iš kitos pusės pažvelgti ir į žmogaus kaip biologinės rūšies kilmės problemą."

Neanderio slėnio radinys.

Vokietijos Maxo Plancko evoliucinės antropologijos institute 2006 metais pradėtas šifruoti neandertaliečio genomas. Pasak prof. R.Jankausko, apie neandertaliečius mokslo visuomenėje žinoma nuo 1859 metų, kai Neanderio upės slėnyje, Vokietijoje, buvo rasti archajinio žmogaus palaikai ir pirmą kartą apie juos, pavadintus neandertaliečiu (Neanderthal - liet. Neanderio slėnis), publikuota. Pasirodo, tokių radinių būta ir anksčiau. Pirmieji aptikti 1829 metais.

Ir Neanderio slėnio radinys iš pradžių vertintas skeptiškai, kad palaikai nėra jokios senovinės fosilijos, o romėnų kareivis, vaikystėje sirgęs rachitu, vėliau turėjęs galvos traumą. Tačiau kai daugiau tokių fosilijų buvo atrasta, faktas tapo nebepaneigiamas.

Tarsi įžanga

Antropologas pasakojo, kad maždaug prieš 15-10 mln. metų Afrikoje gyveno į dabartines šimpanzes panašios beždžionės prokonsulai. Vėliau jos plito ir įvairiose vietose skirtingai evoliucionavo. Viena iš tokių genčių buvo australopitekų grupės - už šimpanzes šiek tiek didesnės dvikojės beždžionės, priskiriamos hominidų, t. y. tikrųjų žmoginių beždžionių, šeimos homininų pošeimiui. Už žmogų jos buvo mažesnės, maždaug 130 cm ūgio, smulkesnės, du tris kartus mažesnė ir jų smegeninės talpa.

Afrikoje aptikti australopitekų pėdų 3 mln. metų įspaudai. Australopitekų rekonstrukcijų yra daug. Atkurta, kaip jie galėjo atrodyti, kaip gyveno ir evoliucionavo nuo maždaug 5 mln. metų iki vėliausios formos maždaug 900 tūkst. metų skaičiuojant nuo dabar.

"Australopitekai - tarsi įžanga, bet dar ne žmogus, - pabrėžė prof. R.Jankauskas. - Tokia tarpinė grandis, manoma, buvo homo habilis - sumanusis žmogus, gyvenęs prieš 2,5-1,8 mln. metų. Jo smegeninė buvo šiek tiek didesnė už australopitekų. Skirtumai buvo labiau kiekybiniai, bet esminis dalykas - jie jau turėjo kultūrą, gamino įrankius."

Nors tie įrankiai - paprasti akmenukai, buvę ežerų pakrantėse, kaip rodo eksperimentinė archeologija, reikėjo tikslingos veiklos, mažiausiai penkių šešių smūgių vienu akmeniu į kitą, kad būtų gautas aštrus kraštas. Nuo Oldovajaus kultūros, pavadintos pagal iškasenas Oldovajaus tarpeklyje Tanzanijoje, galima sakyti, prasideda žmonijos istorija.

Kitas etapas - homo erectus, stačiasis žmogus. Jis prieš 2 mln. iki vėliausiai 400 tūkst. metų buvo išplitęs po visą Senąjį Pasaulį, ne tik Afrikoje, bet ir Europoje, Azijoje. Pirmieji radiniai, kaip pasakojo antropologas, ir buvo labai toli nuo Afrikos, Javos saloje. Homo erectus gamino universalius kirtiklius, o maždaug prieš 750 tūkst. metų atrado ugnį. Su ja siejamas ir smegenų padidėjimas.

"Yra tokia vadinamoji brangaus audinio hipotezė, kad pradėjus naudoti ugnį ir lengviau pasisavinant maistą ėmė didėti smegenys, - sakė mokslininkas. - Turime dvi sistemas, kurioms funkcionuoti reikia labai daug energijos: virškinimas ir pačios smegenys. Jos nedidelės, maždaug pusantro kilogramo, bet sunaudoja 20 proc. viso organizmui reikalingo deguonies."

Miglotas laikotarpis

Po pirmosios homo erectus bangos, kaip pripažino antropologas, buvo gana miglotas tolesnis laikotarpis. Archajinis žmogus siejamas su neandertaliečiais, tačiau dar neaišku, ar jie buvo homo sapiens, ar vis dėlto homo neanderthalensis.

"Sprendžiant vien iš fosilijų, yra duomenų, patvirtinančių ir tai, kad neandertaliečiai yra dabartinių žmonių protėviai, ir tai, kad jie - tiesiog pirmtakai, t. y. jų evoliucijos šaka buvo aklina. Vienos iš laikotarpio prieš maždaug 400-80 tūkst. metų randamų formų gali būti priskirtos progresyviam archajiniam žmogui, kitos - primityviam homo sapiens. Prie ko priskirti vieną ar kitą tarpinę iškaseną, galima sakyti, nesibaigianti diskusija", - kalbėjo R.Jankauskas.

Vadinamosios daugelio regionų hipotezės šalininkai skelbia, kad Afrikoje maždaug prieš 2 mln. metų atsiradęs homo erectus, stačiasis žmogus, išplito po Europą ir Aziją. Vėliau įvairiose vietose gyvenusios archajinės formos nepriklausomai evoliucionavo iki dabartinio žmogaus. Kitaip tariant, populiaciniai dabartinių afrikiečių, europiečių, mongolidų skirtumai yra labai seni, gali siekti apie 2 mln. metų.

Vienos kilmės, arba antrosios bangos, hipotezės šalininkų manymu, prieš 2 mln. metų iš tikrųjų buvo pirmoji žmonių plitimo banga iš Afrikos. Jie apgyveno Europą, Aziją ir liko Afrikoje. Pirmosios bangos palikuonys Europoje - neandertaliečiai. Vėliau, maždaug prieš 200-150 tūkst. metų, buvo ir antroji, jau dabartinio žmonių tipo, banga. Dabartinių žmonių protėviai išplito ir išstūmė prieš tai buvusius archajinių formų žmones, tarp jų ir neandertaliečius.

Mitochondrinė Ieva

"Šią problemą ir padėjo išspręsti molekulinė biologija, - pasakojo antropologas. - Maždaug prieš 20 metų buvo pradėta tirti dabar gyvenančių žmonių mitochondrinė DNR. Mūsų genomas yra labai didelis - maždaug 3 mlrd. nukleotidų, vaizdžiai tariant, 3 mlrd. spaudos ženklų knyga, o gal veikiau - visa biblioteka. Žiedo formos mitochondrinė DNR, pakitęs kadaise į mūsų organizmo vidų patekusios bakterijos genomas, yra autonomiška, nepriklausoma nuo ląstelės branduolio ir palyginti paprasta - maždaug tik 16 tūkst. nukleotidų, tos milžiniškos knygos ženklų. Gana paprastas ir paveldėjimo mechanizmas - tik motinos linija. Apvaisinimo metu į kiaušialąstę prasiskverbia tik pagrindinė spermatozoido branduolio DNR, o mitochondrijos lieka su visu savo genomu, t. y. paveldime tik motinos mitochondrinę DNR."

Šioje grandinėje vyksta mutacijos, bet jos - neutralios, pasak R.Jankausko, gyventi netrukdo, evoliucijos atrankos požiūriu įtakos neturi. Tokie genetinio kodo kitimai, perduodami visoms tos moters dukterims, vadinami haplogrupe. Teoriškai pagal tų mutacijų atsiradimą galima atkurti žmonijos medį iki vienos pramotės. Taip buvo sukurta vadinamoji mitochondrinė Ieva. Ji - juodaodė, nes pradinis antrosios žmonių bangos išėjimo židinys, iš visko sprendžiant, buvo Afrika į pietus nuo Sacharos, labiau rytinė jos dalis. Būtent ten maždaug prieš 150 tūkst. metų teoriškai tokia moteris - genetiškai rekonstruota pramotė - galėjo gyventi ir mes visi esame jos palikuonys.

Septynios dukros

Pagal mitochondrinę DNR atkuriant žmonijos medį, kaip pasakojo antropologas, seniausios haplogrupės Afrikoje pavadintos L raide. Vėliau liko mutacija N. Iš jos dėl papildomos mutacijos atsirado I. Dar viena mutacija pavadinta X. Toks sutartinis kodavimas raidėmis dėl patogumo buvo papildytas ir vardais, pavyzdžiui: Ina, Xenia, Tara, Jasmine, Ursula, Katrine, Velda, Helena ir t. t.

Europoje dažniausiai aptinkamos septynios haplogrupės: U (Ursula), atsiradusi greičiausiai Vakarų Azijoje maždaug prieš 55 tūkst. metų; X (Xenia) - kažkur Azijoje maždaug prieš 30 tūkst. metų; H (Helena) - taip pat Vakarų Azijoje maždaug prieš 50 tūkst. metų; V (Velda) - Vakarų Azijoje palyginti neseniai, maždaug prieš 12 tūkst. metų; T (Tara) - Mesopotamijoje, taip pat Azija, maždaug prieš 10 tūkst. metų; K (Katrine) - Šiaurės Italijoje maždaug prieš 12 tūkst. metų; J (Jasmine) Kaukaze maždaug prieš 45 tūkst. metų.

Neandertaliečių kraujo?

"Tokia moteriška linija. O kaip dėl tų neandertaliečių, ar jie turi ką nors bendra?! Tiek sprendžiant iš fosilijų, tiek genetiškai datuojant, gyvenamasis laikotarpis iš dalies sutampa, - sakė R.Jankauskas. - Seniausi šiuolaikinio žmogaus protėviai atsirado maždaug prieš 130 tūkst. metų. Paskutiniai neandertaliečiai Europoje išnyko maždaug prieš 30 tūkst., gal net 25 tūkst. metų. Gana ilgas laikas, kai gyvenamasis laikotarpis sutampa. Pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose, dabartinėje Palestinoje, randama neandertaliečių, datuojamų 60 tūkst., o dabartinio žmogaus - 90 tūkst. metų. Europoje - taip pat. Net yra tokių vietų, kur randama, kad tarsi vienos upės krante dar gyveno neandertaliečiai, o kitame - jau dabartiniai žmonės. Klausimas, ar jie maišėsi, ar ne. Kitaip tariant, ar mes turime nors kiek neandertaliečių kraujo, ar ne. Atrodo, kad vis dėlto ne."

Prieš dešimtmetį atlikto teorinio modeliavimo duomenimis, bent jau Europoje visa genetinė įvairovė rodo dabartinio žmogaus iš vėlyvojo paleolito, vadinamųjų kromanjoniečių, plitimą. Neandertaliečiai jokio genetinio pėdsako nepaliko.

"Dabar atsiranda vienas kitas straipsnis, kuriame mėginama aiškinti, kad šiek tiek to genetinio pėdsako galėjo likti. Esminis klausimas apibrėžiant biologinę rūšį, ar gali susilaukti gyvybingų ir vaisingų palikuonių, - pabrėžė mokslininkas. - Pavyzdžiui, dvi skirtingos rūšys arklys ir asilas gali susilaukti palikuonių. Jų hibridas - mulas, bet tai ne biologinė rūšis, nes mulas nėra vaisingas."

Jei dabartinių žmonių protėviai kryžminosi su neandertaliečiais, galėtume sakyti, kad neandertalietis iš tikrųjų yra homo sapiens neanderthalensis, tiesiog mūsų, tada jau homo sapiens sapiens, porūšis, rasė. Kol kas vis dėlto daugiau duomenų, kad buvo kita rūšis - ne tokie giminingi, kad galėtume turėti bendrų palikuonių.

Šakėmis prieš traukinį

Bet kuriuo atveju neandertaliečiai buvo žmonės. Dėl to nediskutuojama, nes jie turėjo, pasak antropologo, ir materialinę, ir tam tikrą dvasinę kultūrą. Gamino įvairius įrankius, kur kas sudėtingesnius nei universalus akmeninis kirtiklis, naudojo ugnį, turėjo kažkokį bendruomeninį gyvenimą. Tam tikro simbolinio gyvenimo atspindžiai gali būti ir laidosena. Iš žinomų kapviečių ir kapviečių grupių prie urvų matyti, kad laidojimą palydėdavo ritualais, mirusiuosius puošdavo. Randami kaulų raižiniai taip pat rodo simbolinio gyvenimo pradmenis, nes nėra utilitariniai ir negalėjo atsirasti nuimant mėsą. Kartkartėmis vis pasigirsta kalbų apie neandertaliečių fleitas, ilguosius vamzdinius kaulus su keliomis skylutėmis, tačiau tos skylės greičiausiai kokių nors žvėrių padarytos, o ne specialiai - muzikos instrumentui.

"Neandertaliečių gebėjimas kurti kultūrą vis dėlto buvo gana ribotas. Homo erectus iš maždaug vieno kilogramo titnago galėdavo pagaminti bene 40 cm ašmenų, neandertaliečiai - apie 180 cm. Pažanga yra, bet dabartinio žmogaus protėviai pasigamindavo net 25 m naudingos produkcijos, - lygino profesorius. - Štai koks didžiulis kokybinis šuolis. Šakėmis prieš traukinį - kur jau čia pakonkuruosi!"

Yra tam tikrų duomenų, kad kai kurių vėliausių kultūros stadijų neandertaliečiai mėgino kopijuoti kromanjoniečių įrankius, bet tos kopijos buvo negrabios. Kur kas tobulesnis ir mūsų protėvių visuomeninis bei simbolinis gyvenimas - jie sugebėjo kaupti patirtį ir ja dalytis, įvertinti ją.

Manoma, kad vienas iš neandertaliečio kaulų išskirtų genų panašus į tą, nuo kurio priklauso gebėjimas kalbėti, tačiau jų kalba, pasak R.Jankausko, buvo labiau panaši į dainavimą nei į artikuliuotą kalbėjimą. Neandertaliečiai turėjo vilkėti drabužius, nes gyveno Europoje palei ledyną atšiauraus subarktinio klimato sąlygomis.

Jie buvo panašaus ūgio kaip mūsų protėviai, tik kresnesni ir beveik vien mėsėdžiai. Neandertaliečiams reikėjo maždaug triskart daugiau kalorijų nei mūsų protėviams, todėl jie beveik visą laiką turėjo medžioti. Neandertaliečių medžioklė taip pat buvo primityvesnė, nes jie dar neturėjo svaidomųjų įrankių. Sprendžiant iš visko, medžiodavo duriamąja ietimi, tad reikėdavo prieiti labai arti prie žvėries.

Dabartinių žmonių protėviai maitinosi jau daugiau augaliniu maistu. Jiems ir kalorijų reikėjo mažiau, ir gaudavo jų efektyvesniu būdu - išradingiau rankiojo maistą ir medžioklė buvo ne tokia pavojinga. Tikriausiai dėl to neandertaliečius nukonkuravo ir išstūmė.

Pirmieji Lietuvoje

Žinoma neandertaliečių gyvenama teritorija apėmė Vakarų ir Vidurio Europą, Artimuosius ir Viduriniuosius Rytus iki Vidurinės Azijos. Yra radinių net iš Altajaus. Dabartinės Lietuvos teritorijoje neandertaliečių pėdsakų nėra. Jei kas ir buvo, pasak antropologo, viskas nušluota ledynų.

Yra vėlesnių laikų radinių. Kartu su Mainco (Vokietija) universiteto mokslininkais buvo atliktas ir mitochondrinės DNR tyrimas. Kromanjoniečiai apgyveno Europą iki paskutinio ledynmečio iš pietvakarių, atėję iš Afrikos per Artimuosius Rytus. Kai atslinkęs ledynas padengė Šiaurės Europą, žmones nustūmė į vadinamąsias slėptuves. Dalis gyventojų pasitraukė į Iberijos pusiasalį, kita - palei Juodąją jūrą. Ten, sprendžiant iš mitochondrinės DNR, haplogrupės buvo skirtingos. Į Iberijos pusiasalį pasitraukė H ir V haplogrupių mitochondrinės DNR nešiotojai, o į pietryčius - U haplogrupė. Ledynui traukiantis vėl iš naujo apgyveno šią teritoriją.

"Tad klausimas, kurie pirmieji žmonės Lietuvos teritorijoje sėsliai apsigyveno - iš pietvakarių, H ir V grupės, ar iš pietryčių, U grupė. Mažesnio masto, bet vėl ta pati hipotezė, kaip mūsų krašte atsirado žmonės, kas mes esame, iš ko kilę. Labai intriguojantys ir jautrūs tapatybės klausimai. Atsakyti į juos nėra taip lengva. Lengva pateikti populiarius atsakymus, bet jie ne visada yra teisingi, - apie mokslininkų atsakomybę kalbėjo prof. R.Jankauskas. - Tautos, etnoso kilmė nagrinėjama įvairiai. Lingvistiniai, lyginamosios kalbotyros modeliai Europoje kuriami jau mažne porą šimtų metų. Kitas dalykas - etnokultūra, plačiau tyrinėjanti materialiąją kultūrą ir savimonės dalykus. Galiausiai yra biologinė istorija, nes be dvasinės ir materialiosios kultūros turime ir tos kultūros kūrėjus - savo fizinius kūnus. Jų poreikius kultūra dažnai pirmiausia tenkina. Iš esmės šios sritys susipynusios ir negali kalbėti vien apie genotipą, ignoruodamas aplinkos, kultūros veiksnius, ir priešingai."

Žinoma, kad pirmieji archeologinės Lietuvos teritorijos gyventojai buvo medžiotojai, rankiotojai ir ypač žvejai. Maitinosi gėlavandenėmis žuvimis. Dietos tyrimai tai nustato iš kaulų. Taip pat galima nustatyti, koks buvo santykis su žemdirbyste.

"Nedaug turime tų mezolito medžiotojų, rankiotojų, žvejų kaulų, bet iš jų išskirta mitochondrinė DNR. Mėginiai yra ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, Lenkijos šiaurės rytų kampo, - pasakojo antropologas. - Iš mezolito (prieš 9-6 tūkst. metų) turime vien U haplogrupę iš pietryčių. Iš neolito (6-3,5 tūkst. metų) - ta pati haplogrupė. Vadinasi, kultūra keitėsi, bet žmonės - ne. Tik bronzos amžiuje turime H haplogrupę iš pietvakarių. Tie žmonės vertėsi žemdirbyste. Žodžiu, visą akmens amžių buvo tęstinumas ir tik bronzos amžiuje pokyčiai, susiję su žemdirbyste. Pasikeičia bent moteriškoji pusė."

Per visą akmens ir bronzos amžių Lietuvoje dominuoja U haplogrupė nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės. Vakarų Europoje U haplogrupės žmonių jau nedaug, vyrauja T ir H grupės. Dabartinių lietuvių yra tik 16 proc. U haplogrupės ir, Vakarų Europoje, labai daug T ir H grupių žmonių. Vadinasi, jau bronzos amžiuje, maždaug prieš 4 tūkst. metų, įvyko tam tikras žmonių pasikeitimas. Jį lėmė žemdirbystė, naujos technologijos, konkurencija. Žmonės jau turėjo kitokių išteklių, pavyzdžiui, augino soras, prisijaukino gyvulių ir užėmė naujų teritorijų.

Internete netrūksta pasiūlymų už 100 dolerių nustatyti haplogrupę. Vyrams taip pat siūlomi Y chromosomos tyrimai. Pasak mokslininko, genetiškai mes gal ir skirtingi, bet tai netrukdo mums būti viena kultūrine bendrija - lietuviais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"