TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Neįgalūs moksleiviai turi po asmeninį trenerį

2016 04 29 6:00
Raginama sudaryti galimybes bent kiek pajudėti mokiniams, kurie priversti sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. LŽ archyvo nuotrauka

Kineziterapiją studijuojantys Šiaulių universiteto studentai mokyklose per kūno kultūros pamokas mankština neįgalius moksleivius. Šio sumanymo autorė – mokytoja ekspertė Irina Barabanova pabrėžia, jog šiandienos sąlygos reikalauja, kad mokyklose dirbtų ne vien mokytojai, logopedai, psichologai, socialiniai darbuotojai, bet ir kineziterapeutai.

Judėjimo negalią turintys Šiaulių moksleiviai vieninteliai Lietuvoje gali kartu su sveikais klasės draugais dalyvauti kūno kultūros pamokose. Anksčiau jie būdavo atleisti nuo šių pamokų, o dabar mankštinasi ir pagal galimybes sportuoja padedami su kiekvienu jų individualiai dirbančio Šiaulių universiteto kineziterapijos specialybės studento.

Studentų darbą ir neįgalių moksleivių fizinę bei emocinę būseną vertinantys specialistai, taip pat vaikų tėvai mato stulbinamus rezultatus.

Ėmėsi iniciatyvos

Šiaulių Didždvario gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė I. Barabanova LŽ prisipažino buvusi priblokšta, kai atėjusi dirbti į šią mokyklą sužinojo, kad judėjimo negalią turintis jos mokinys daug metų atleidžiamas nuo kūno kultūros pamokų. „Manau, jog ne tik man, biologei, bet ir visiems žmonėms turi būti aišku, kad neįgalūs, cerebriniu paralyžiumi, raumenų atrofija ar kitomis judėjimą apsunkinančiomis ligomis sergantys asmenys turi būti kuo daugiau mankštinami, jiems, kaip ir visiems žmonėms, privalu kuo daugiau judėti. Tačiau jie išskiriami iš visų kitų vaikų, atimant galimybę dalyvauti kūno kultūros pamokose“, – kalbėjo pedagogė.

Ji pažymėjo suprantanti, kad su trisdešimt ir daugiau mokinių dirbantis kūno kultūros mokytojas negali skirti tiek dėmesio judėjimo negalią turinčiam neįgaliam vaikui, kiek jam reikėtų. Tačiau, anot mokytojos, valstybė privalo tuo rūpintis ir sudaryti galimybes bent kiek pajudėti mokiniui, kuris priverstas sėdėti neįgaliojo vežimėlyje.

Susirūpinusi neįgalių moksleivių sveikatos būkle I. Barabanova iš pradžių išsiaiškino, jog mieste mokosi 14 judėjimo negalią turinčių moksleivių, paskui kreipėsi į Šiaulių universitetą ir paprašė, kad kineziterapijos specialybės studentai padirbėtų su šiais mokiniais per kūno kultūros pamokas.

„Džiaugiuosi, kad į mano prašymą universitetas sureagavo. Šia patirtimi patenkinti ir studentai, ja pasinaudos rašydami diplominius darbus. O bendraudama su neįgalių moksleivių tėvais išgirdau, jog būsimų kineziterapeutų mankštinami jų vaikai ne tik sutvirtėjo fiziškai, bet ir įgijo daugiau pasitikėjimo savimi“, – pasakojo mokytoja.

Nauda – visiems

Šiaulių universiteto docentė daktarė Daiva Mockevičienė, Sveikatinimo, hipoterapijos ir sporto centro direktorė, LŽ teigė, jog šios aukštosios mokyklos, kineziterapijos specialistus rengiančios nuo 1996 metų, studentai yra praktikavęsi įvairiose sveikatos įstaigose, o galimybė dirbti su neįgaliais moksleiviais per kūno kultūros pamokas jiems buvo sudaryta pirmąkart.

„Naudos iš šios praktikos turi ir studentai, ir neįgalūs moksleiviai, ir jų klasės draugai“, – pažymėjo ji. Anot D. Mockevičienės, studentai pajuto, kiek reikia įdėti pastangų, kad išryškėtų bent menkiausi sunkaus darbo rezultatai. Neįgalūs moksleiviai, gavę po asmeninį trenerį (taip šmaikštaujant pavadinami kineziterapijos studentai), sulaukė savotiško pastiprinimo kovojant su negalia, o jų klasės draugai pamatė, kad fiziškai silpnesnis vaikas irgi gali mankštintis ar net sportuoti.

Tėvai džiaugiasi

Šiaulietė Rita Bitinienė, su kurios nevaikštančia dešimtmete dukra per kūno kultūros pamokas dirba kineziterapiją studijuojantis vaikinas, pirmiausia pasidžiaugė, kad į mokyklą nuvežtai raumenų atrofija sergančiai Gabrielei nebereikia septynių valandų išsėdėti neįgaliojo vežimėlyje.

„Anksčiau, kai klasės draugai sportuodavo, Gabrielė turėdavo jų laukti. Dabar studentas ją iškelia iš vežimėlio, mankština, masažuoja, padeda atlikti pratimus. Ir ji pati džiaugiasi, ir man smagu, kad Gabrielė gali jaustis kaip visi. Esu įsitikinusi, kad valstybė turėtų pasirūpinti mokyklas lankančiais neįgaliais vaikais ir sudaryti sąlygas jiems dalyvauti kūno kultūros pamokose“, – sakė R. Bitinienė.

Kita mama Inga Jakštienė pabrėžė, jog ir kineziterapijos studentės pastangos padėjo, kad keturias klases baigiantis cerebrinio paralyžiaus kamuojamas jos sūnelis Kristupas šiemet, pirmąkart per dešimt metų, atsistojo ant kojų ir žengė pirmuosius žingsnius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"