TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Neliečiamieji kuria savo tapatybę

2012 07 16 8:35
Asmeninio albumo nuotraukos/Per gedulingus pietus.

Paminėjus Indiją, turbūt neišvengiamai ateina mintis apie kastų sistemą ir žemiausią visuomenės sluoksnį - neliečiamuosius. Būtent jų tapatybę ėmėsi tyrinėti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) sociologijos doktorantė Kristina Garalytė, prieš kelerius metus pati dvi savaites gyvenusi neliečiamųjų šeimoje.

Dabartinėje Indijoje kastų sistema, kaip pabrėžė jaunoji tyrinėtoja, smarkiai pakitusi, tačiau tebėra labai svarbus visuomenės matmuo. Pavyzdžiui, 2011 metais atliekant visuotinį Indijos gyventojų surašymą į anketą buvo įtrauktas ir kastų kriterijus, nes nuspręsta, kad žinios apie kastinį gyventojų pasiskirstymą yra būtinos, norint ne tik sužinoti tam tikrų grupių padėtį, bet ir įvertinti pačią sistemą bei jos kaitą. Modernizacijos ir globalizacijos sąlygomis suaktyvėję pokyčiai ir ypač nužemintųjų sluoksnių emancipacijos klausimas tampa aktualūs ne tik regionui, bet ir visam pasauliui.

Ritos Stankevičiūtės nuotrauka/VDU doktorantė K.Garalytė jau kitąmet planuoja ketvirtą kelionę į Indiją.

Iš mitinės gelmės

VDU doktorantė pasakojo, kad kastų sistema gana ilgai buvo laikoma viena griežčiausių visuomenės stratifikacijos formų pasaulyje, būdinga Indijai ir jai artimiems kraštams, kuriuose paplitęs hinduizmas. Dar hindų šventraštyje Rigvedoje minima senovinė varnų sistema ("varna", išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia spalvą), apimanti keturis visuomenės sluoksnius. Pasak senovinio mito, iš aukojamo pirmažmogio Purušos kūno dalių sukuriamas visas pasaulis, taip pat ir visuomenės luomai: iš burnos - šventikai (brahmanai), iš rankų - kariai (kšatrijai), iš šlaunų - prekybininkai (vaišijai), iš pėdų - žemdirbiai, tarnai (šudros).

Penktasis, neliečiamųjų (čandalų), sluoksnis, esantis pačioje visuomenės apačioje, Vedų sukūrimo laikotarpiu, kaip tvirtina kai kurie mokslininkai, dar nebuvo minimas. Spėjama, kad jis galėjo atsirasti iš maišytų varnų atstovų santuokų, nes tuoktis galėjo tik tam pačiam sluoksnių priklausantys žmonės.

Ritualiniais drabužiais apsirengę ramnamiai bene svarbiausioje kasmetinėje šventėje.

Švarumo hierarchija

Kastos tapo svarbiausiu Indijos simboliu kolonijiniu laikotarpiu, kai britų valdininkai, vietinių brahmanų padedami, daugiasluoksnę visuomenę, pasidalijusią į daugybę labiau profesinio pobūdžio smulkių grupelių, vadinamųjų džiati (jati - gimtis), sugrupavo hierarchiškai pagal varnų modelį, kad būtų lengviau pažinti ir valdyti.

"1947 metais Indijai paskelbus nepriklausomybę ir 1950 metais priėmus konstituciją, kastinė diskriminacija pripažinta nusikalstama ir neliečiamybės praktika uždrausta, tačiau kasdieniame gyvenime ji tebėra labai gaji, - pasakojo K.Garalytė. - Galbūt ir ne tokiais žiauriais pavidalais praktikuojama kaip anksčiau, kai neliečiamieji turėjo nešioti varpelį, pranešantį apie jų artėjimą, gyveno visiškoje atskirtyje, o moterys privalėjo būti iki pusės nuogos, kad parodytų savo statusą, tam tikrų diskriminacijos formų išliko ir dabar." Pavyzdžiui, mokykloje aukštųjų kastų vaikai sėdi priekyje, o neliečiamieji - gale. Dalitų ("sulaužytų žmonių" - neliečiamųjų judėjimo lyderio ir Indijos konstitucijos autoriaus Ambedkaro pasiūlyta sąvoka, apimanti skirtingas neliečiamųjų grupes ir dabar plačiausiai vartojama) mergaitės, kaip atskleista ir viename dokumentiniame filme, verčiamos valyti tualetus.

Pašnekovė prisiminė hinduizmo ir Indijos visuomenės tyrinėtojo Louiso Dumonto kastų sistemos aiškinimą esmine švarumo ir nešvarumo priešprieša. Visa kastinė hierarchija išdėstoma atsižvelgiant į švarumo lygį. Viename poliuje - švarumą įkūnijantys brahmanai, kitame - nešvarumui atstovaujantys neliečiamieji. Anot L.Dumonto, hindui nešvarumas iš esmės susijęs su organinio, biologinio žmogaus prado įsiveržimu į socialinį gyvenimą. Purvinus, sutepančius darbus dirbantis neliečiamasis negali liestis prie brahmano ar kitos aukštesnės kastos atstovo, nes gali juos suteršti. Kita vertus, neliečiamųjų atliekami sutepantys darbai leidžia išlaikyti ir brahmanų ritualinį tyrumą.

Iš karvių mėšlo ir šiaudų daromi paplotėliai džiovinami kurui.

Padėjo amerikietis

K.Garalytė pirmą kartą apsilankė Indijoje 2006-2007 metais. Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centro indologijos bakalauro studijų trečiakursė, gavusi Indijos vyriausybės stipendiją, devynis mėnesius mokėsi Centriniame hindi kalbos institute Agroje.

Grįžusi jau kitą žiemą vėl mėnesiui išvyko į Indiją savo lėšomis. Kaip pati juokavo, suderino kelionę su akademiniu interesu. Bakalauro darbas buvo skirtas Indijos neliečiamiesiems, tiksliau, vienai jų bendruomenei - ramnamiams. Studentė pamėgino ištirti, kaip jie kuria savo socialinę ir religinę tapatybę. Labiau žvalgybinį, pažintinį tyrimą atliko Čatisgaho valstijoje, išskirtiniame visos Indijos mastu regione. Vienoje skurdžiausių ir labiausiai atsilikusių, neseniai nuo Madja Pradešo atskirtoje kultūriškai itin margoje valstijoje gyvena itin daug neliečiamųjų, žemųjų kastų narių, gentinių bendruomenių ir palyginti nedaug aukštesnių kastų atstovų.

Dar Lietuvoje Kristina buvo susisiekusi su Havajų universiteto profesoriumi Ramdasu Lambu, daugiau kaip du dešimtmečius tyrinėjančiu ramnamių bendruomenę. Kaip tik tą žiemą mokslininkas buvo Indijoje ir, pasak K.Garalytės, jai labai padėjo, tarsi įvesdindamas į ramnamių bendruomenę. Tokią pagalbą, kai žmogus, jau turintis kontaktų tiriamoje grupėje, padeda į ją ateiti kitam, antropologai vadina sniego gniūžtės metodu.

"Padaroma, galima sakyti, daugiau nei pusę darbo, - pripažino jaunoji tyrinėtoja. - Kitu atveju kažin ar būčiau buvusi taip gerai priimta. Profesorius viską suorganizavo. Raipūro stotyje mane net pasitiko vienas ramnamis, motociklu nuvežė į kaimelį Čatisgarho viduryje ir apgyvendino savo šeimoje."

Dušo vieta.

Tarp neliečiamųjų

Dvi savaites kartu su ramnamiais gyvenusi K.Garalytė patikino, kad jie net švaresni už kai kuriuos jos sutiktus brahmanus. Panaikinti neliečiamiesiems primetamą nešvarumą ramnamiams buvo tiesiog gyvybiškai svarbu. Jie nevartoja alkoholio, prausiasi bent kelis kartus per dieną, asla kasdien naujai pertaškoma dezinfekuojančiu skysčiu ir apskritai visa gyvenamoji aplinka Indijos kaimuose yra gerokai švaresnė nei miestuose.

Vis dėlto lietuvė neslėpė, kad vienas didžiausių iššūkių jai buvo asmeninė higiena, nes ten nėra nei tualetų, nei išviečių. Amerikietis profesorius iš anksto buvo įspėjęs apie tokias gyvenimo sąlygas. Kaimuose tiesiog įprasta, kad žmonės "gamtinių reikalų" eina į laukus už gyvenamosios teritorijos ir dažniausiai prie vandens telkinių, upių ar tvenkinių. Galima sakyti, visoje Indijoje daugiau žmonių turi mobiliuosius telefonus nei naudojasi tualetais. Važiuojant traukiniu pro gyvenvietę, miestelį ar miestą, ypač ankstų rytą, labai dažnai pamatysi indų, darančių "gamtinius reikalus" tiesiog prie bėgių. Turtingieji, aišku, yra įsirengę tualetus ir dušus, tačiau daugelis apsieina tik su vandens žarna.

Studentę priėmusi šeima nebuvo žemos klasės ramnamiai. Gyveno gana erdviame ir tvarkingai įrengtame name. Atvykėlę pasitikęs jaunas ramnamis Rakešas net mokėsi policijos akademijoje. Apskritai neliečiamybės praktika, bent Čatisgaro valstijoje, neatsiskleidė žiauriausiomis savo formomis. Buvo neliečiamųjų, pasiekusių gana aukštą statusą. K.Garalytei, pavyzdžiui, teko bendrauti su ramnamiu, kuris dirbo mokykloje mokytoju.

Vis dėlto pasitaikė tokių atvejų, kai studentas Rakešas, vežiojęs atvykėlę po apylinkes, sustoja prie miestelio šventyklos, tačiau pats vidun neina. Palaukia lauke, nes neliečiamiesiems ilgai buvo draudžiama net įkelti koją į hinduistinę šventyklą dėl jų neva suterštumo.

Iš kitų neliečiamųjų ramnamiai išsiskiria kūno ir veido tatuiruotėmis.

Kita vertus, net tarp pačių neliečiamųjų egzistuoja tam tikras kastinis susiskaidymas. Vieni neliečiamieji švaresni, kiti - purvinesni. Dabar daugiausia žemės ūkio darbus dirbantys ramnamiai tradiciškai vertėsi odadirbyste, laikoma ypač sutepančia, nes susijusi su negyvais gyvuliais. Ramnamiai sugebėjo šiek tiek pakelti savo statusą, kai iškilo jų dvasinis lyderis ir, nusižiūrėjęs nuo kitų neliečiamųjų, nusprendė, kad atsisakius nešvaraus darbo, dings ir pagrindas diskriminuoti. Ramnamiai taip pat buvo raginami nebevartoti alkoholio, nes jį aukštųjų kastų atstovai irgi laiko itin sutepančiu.

"Skaičiau daug literatūros ir susidariau įspūdį, kad neliečiamųjų bendruomenės kultūriškai labai savitos ir iš esmės skiriasi nuo pagrindinės, brahmaniškosios, hinduizmo tradicijos, - prisiminė studentė. - Nuvažiavusi pamačiau, kad ramnamių bendruomenė, viena vertus, yra labai savotiška, kita vertus, labai panaši į "didžiąją" hinduizmo tradiciją."

Sakysim, neliečiamiesiems draudžiama garbinti tuos hinduizmo dievus, kuriuos garbina brahmanai ar kitų aukštųjų kastų atstovai, ypač ikoniniu pavidalu. Tačiau ramnamių bendruomenė pasirinko garbinti dievą Ramą kaip mantrą "Ramnam" ("Dievo vardas"). Su ja susieta labai daug skirtingų praktikų. Viena jų - tatuiruotės ant kūno ir net veidų. Tik tokios radikalios religingumo raiškos formos šiuolaikiniam ramnamių jaunimui atrodo jau nebepriimtinos. Keičiasi, nyksta ir kiti senosios tradicijos ritualai ir praktikos.

Indiškais drabužiais apsirengusi Kristina su ramnamiu Rakešu; galvos skutimas - artimųjų gedėjimo praktika.

Kylant į viršų

"Paskelbus nepriklausomybę Indijos vyriausybė priėmė vadinamosios rezervacinės politikos įstatymą. Neliečiamiesiems, gentinių bendruomenių ir kitų žemųjų sluoksnių atstovams valstybiniame sektoriuje rezervuojamas atitinkamas skaičius tiek darbo, tiek mokslo vietų, kad visko nepasiglemžtų aukštesniųjų kastų atstovai, - pasakojo K.Garalytė. - Tačiau dabartinėje Indijoje jau stiprėja aukštųjų kastų nepasitenkinimas, nes rezervacinė politika taip išplėtota, tiek vietų rezervuojama žemiesiems sluoksniams, kad į universitetus nebepatenka tikrai verti studijuoti aukštųjų kastų atstovai. Būta ir protestų. Vienas aukštosios kastos studentas protestuodamas net susidegino."

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Indijos neliečiamieji, pasak tyrinėtojos, siekia kuo aukštesnio statuso, nenori gyventi atskirtyje, būti diskriminuojami. Čatisgaho ir kitose šiaurinėse Indijos valstijoje, labiau paveiktose brahmaniškosios kultūros, pastebima tendencija, kad neliečiamieji nori kilti į kastinės visuomenės viršų, labiau linkę sekti "didžiąja", brahmaniškąja, hinduizmo tradicija ir savaip ją modifikuodami kurti savo tapatybę. Labiau dravidų kultūros Pietų Indijoje, atvirkščiai, neliečiamieji dažniau buriasi į radikalius antikastinius judėjimus. Jie tvirtina esą tikrieji Indijos gyventojai, o arijams, apie 1500 metų pr. Kr. atnešusiems kastinę santvarką, šį žemė nepriklauso. Ji priklauso būtent neliečiamiesiems ir gentinėms bendruomenėms - seniesiems Indijos gyventojams. Hinduizmas laikomas net tam tikra fašizmo forma ir teigiama, kad buvo vykdomas neliečiamųjų, šudrų ir gentinių bendruomenių holokaustas.

Vakarų indologija ilgai domėjosi brahmaniškąja aukštųjų kastų tradicija ir Indijos visuomenę tyrinėjo daugiausia per šventuosius hinduizmo tekstus. Antropologiniais tyrimais pradėta domėtis labiau konkrečiais vadinamosios "mažosios" tradicijos atvejais, į Indijos visuomenę žvelgiant ne iš aukštųjų kastų perspektyvos, o iš apačios - per neliečiamųjų, gentinių bendruomenių, žemųjų kastų gyvenimą.

"Man labai įdomu, kaip kinta Indijos visuomenė ir neišvengiamai - kastų sistema, - kalbėjo VDU doktorantė. - Ji transformuojasi, kaip teigia indų mokslininkas prof. Dipankaras Gupta, į kastų identiteto politiką. Kastinė tapatybė, svarbi kasdieniame gyvenime, įgauna vis daugiau reikšmės ir politiniu lygiu. Ja pradeda manipuliuoti įvairios politinės partijos. Savo darbe nemažai dėmesio skirsiu neliečiamųjų tapatybei - kaip ją kuria, kaip save pateikia politiniu lygiu ir kaip juos pačius veikia politinė situacija. Tapatybė nėra vien prigimtinė, ji ir kuriama, ypač šiuolaikiniame pasaulyje."

Pavyzdžiui, Čatisgare veikianti maoistinė teroristinė naksalitų organizacija linkusi įtraukti į savo veiklą ir neliečiamuosius bei gentinių bendruomenių atstovus. Policijos akademiją baigęs Rakešas jau dirba policininku ir kovoja su naksalitais.

 

Iš Utenos kilusiai 27 metų VU Orientalistikos centro hindi kalbos dėstytojai ir VDU doktorantei K.Garalytei tolimų kraštų ilgesį pažadino dar vaikystėje skaitytos Jules'io Verne'o ir kitų rašytojų knygos apie keliones. Gana anksti pradėjo domėtis ir Rytų kultūromis, Japonija, Kinija, budizmu, induizmu, tačiau galiausiai patraukė Indija. Kaip tada atrodė, Kinija, o juo labiau Japonija, yra technologiškai pažengusios valstybės. Indija - natūralesnė, gyvybingesnė, galbūt net artimesnė jos pačios charakteriui.

VU Orientalistikos centre K.Garalytė baigė indologijos bakalauro studijas. Ten įgijo ir šuolaikinių Azijos studijų magistro laipsnį. Magistro darbas buvo skirtas devadasių, t. y. šventyklų šokėjų, institucijos transformacijai maždaug porą šimtmečių apimančiu Indijos kolonijiniu laikotarpiu. 2011 metais K.Garalytė įstojo į VDU sociologijos doktorantūrą (vadovas - prof. Vytis Čiubrinskas) ir grįžo prie neliečiamųjų temos, pradėtos dar per bakalauro studijas. Pradinis darbo pavadinimas "Socialinė neliečiamybės atmintis ir tapatybės konstravimas pokolonijinėje Indijoje" dar gali keistis ir pati tema turėtų tapti gerokai siauresnė, konkretesnė.

Bet kuriuo atveju jaunoji tyrinėtoja dar grįš į Indiją ir kur kas ilgesniam laikui. Pastarąjį kartą lankėsi pernai - su mama ir dviem draugėmis vieną mėnesį tiesiog keliavo po pietinę jos dalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"