TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Nykstantys kaimų pavadinimai sutelkė diskusijai

2014 11 10 6:00
Stasio Padalevičiaus nuotrauka

1959-1989 metais iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5,6 tūkst. kaimų pavadinimų. Ar esame pajėgūs išsaugoti juos kaip nematerialųjį tautos kultūros paveldą - tokia tema diskutavo Lietuvos geografų draugijos ir Etninės kultūros globos tarybos sukviesti įvairių sričių atstovai.

Viešos diskusijos iniciatorė Vilniaus universiteto (VU) Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė dr. Filomena Kavoliutė priminė, kad apie nematerialaus paveldo praradimus kalbėjo prof. Česlovas Kudaba dar nepriklausomybės pradžioje, per I Kultūros kongresą 1990 metais. Praėjo beveik ketvirtis amžiaus.

Sargėnai - Sargūnai - Sargučiai

Sovietų okupuotoje Lietuvoje senieji kaimai buvo naikinami sujungiant kelias teritorines bendruomenes į kolchozus. Vėliau vykdyta melioracija ir senosios bendruomenės naikintos kuriant gyvenvietes. Sovietiniais įstatymais panaikinti ir tų viensėdžių, kaimų pavadinimai. Jų sumažėjo nuo 25 iki 19 tūkstančių.

Tačiau vietovardžiai, kaip pabrėžė doc. F. Kavoliutė, yra nematerialusis tautos kultūros paveldas - mūsų krašto gyventojų kūryba, bendruomenės kodai, kuriuose užfiksuota vertinga kultūrinė, istorinė ir kitokia informacija. Pavyzdžiui, tokia vietovardžių grandinė - Sargutė, Sargai, Sargviečiai netoli Laukuvos ir Kaltinėnų, Sargėnai Kaune, Sargeliai Deltuvos krašte, šeši kilometrai nuo Ukmergės, Sargūnai, Saugėlaukis, Sauginiai Šiaurės Lietuvoje ar dabartiniai Surgučiai (nors XIX amžiaus žemėlapyje buvo Sargučiai) Užnemunėje - tarsi liudija, kad tose aukštesnėse vietose, prie piliakalnių, kelių tinklo, užkūrus ugnelę galėjo būti įspėjama apie artėjantį priešą, kai kryžiuočiai įsikurdavo nakvynei. Mokslininkės manymu, UNESCO nematerialaus paveldo konvencija, prie kurios prisijungė ir Lietuva, skirta užtikrinti ir tokio paveldo gyvybingumą, dokumentavimą, mokslinius tyrimus, apsaugą, propagavimą, perdavimą, atgaivinimą.

Ne viskas prarasta

Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Virginijus Jocys sakė tikįs, kad dar ne viskas prarasta ir nėra per vėlu imtis reikiamų veiksmų. Įmanomos įvairios priemonės. Pavyzdžiui, virtualioje erdvėje užfiksuoti, prikelti senuosius vietovardžius. Idealiausias variantas būtų buvęs susigrąžinant žemę susigrąžinti ir gyvenamosios vietovės pavadinimą. Kai kurie žmonės principingai dėl to kovojo ir senuosius pavadinimus išlaikė. V. Jucio manymu, nauja sistema, kai kiekviena kaimo sodyba turi turėti savo adresą, taip pat buvo gera galimybė prikelti senuosius vietovardžius vartosenai, suteikti jiems juridinį statusą, tačiau ne visose savivaldybėse tokia galimybe domėtasi ir pasinaudota.

Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslininkas dr. Laimutis Bilkis pabrėžė, kad vietovardžiai apima tiek daug sričių, kad darbo užtenka ir kalbininkams, ir geografams, ir istorikams, ir kitiems tyrėjams. Kaip išsaugoti vietovardžius, kurių įvardijamų objektų tarsi ir nebeliko, kalbininkas nurodė dvi kryptis. Pirma, tų gyvenamųjų vietų, kaimų, viensėdžių, vardų išsaugojimas ir sklaida. Antra, jų prikėlimas naujam gyvenimui.

Vietovardžių išsaugojimu bei sklaida rūpinasi ir LKI Vardyno skyriaus mokslininkai. Išskirtini du svarbiausi darbai. Vienas - knyginis, popierinis - Lietuvos vietovardžių žodynas. Pirmasis tomas išleistas 2008 metais, antrasis dabar rengiamas spausdinti. Žodyne pateikiami visi iš gyvosios kalbos, vietinių gyventojų, surašyti įvairiausių vietų vardai, paaiškinama jų kilmė. Į žodyną jau pateko ir dalis išnykusių kaimų vardų, kurie prasideda raidėmis A-F. Pateks ir visi kiti, garantavo kalbininkas, tačiau gal ne taip greitai.

Kitas LKI Vardyno skyriaus mokslininkų darbas - elektroninis - Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Ją galima rasti LKI tinklapyje. Į šią bazę jau lokaliniu principu pagal savivaldybių teritorijas keliami visi vietovardžiai, kurių objektai dar yra ir kurių - jau išnykę.

"Kiek suprantame, padedami geografų, bandome parodyti išnykusių kaimų apytiksles vietas. Bet šis darbas didžiulis. Sukelti nedidelės dalies savivaldybių teritorijos vietovardžiai. Jie analizuojami ir lingvistiškai, - sakė dr. L. Bilkis. - Nemanau, kad tie vietovardžiai ir išnykusių kaimų vardai visai nunyks. Kitas dalykas - labai svarbu prikelti išnykusius vardus naujam gyvenimui. Tačiau tai ne vien kalbininkų rūpestis. Pritarčiau, kad viena galimybė jau praleista. Kai mažesnėms vietovėms suteikiami gatvių pavadinimai, buvo galima mažiau skubėti, pasitarti ir su kalbininkais. Turime tarpukariu surinktą Lietuvos žemės vardyną, kuriame yra daugelio Lietuvos gyvenamų vietovių teritorijos vietovardžiai, t.y. kiekvieno kaimo teritorijos, ir balų, ir dirvų, ir laukų, ir visokių griovių vardai. Aišku, negali versti žmonių, kad būtent tokiais vardais vadintų gatves, bet jeigu juos pasiektų informacija, gal ir susidomėtų. Kiek galėjome su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbuotoja Aiste Pangonyte stengėmės padėti, jei seniūnas kreipėsi dėl vienos ar kitos gatvės pavadinimo. Bet tokie atvejai pavieniai. Galima buvo gal ir labiau organizuotai prikelti išnykusius vietovardžius naujam gyvenimui. Kokie būtų kiti prikėlimo būdai, reikėtų spręsti turbūt ir valstybės institucijoms."

Pajūryje ir vandenyje

Prof. dr. habil. Rimantas Žaromskis iš Klaipėdos universiteto Jūros mokslų ir technologijų centro kalbėjo apie vandens vietovardžius. Jie taip pat ne mažiau svarbūs. Tačiau pradžioje mokslininkas papasakojo, kaip kartą keliaudamas pajūrio kopomis tarp Šventosios ir Latvijos sienos priėjo vieną gražią sodybą ir paklausė šeimininko, tvarkančio tvorą, kaip vadinasi ši vieta, kurioje gyvena. Atsakė, kad Didžioji Palanga. Mokslininkas suabejojo: gal arčiau Šventoji. Žmogus patikino, kad jau nebe Šventoji.

"Mane tiesiog pritrenkė, kad žmogus pasistatė namą, tai jam kainavo daug nervų, darbo, pinigų, bet jis net nepasidomėjo, kaip ta vieta vadinasi, - kalbėjo prof. R. Žaromskis. - Beje, dar 1910 metų žemėlapyje ji pavadinta Leinekė, labiau latviškai. O vienas suomis, išgirdęs šį žodį, pasakė, kad tokia žolė ir pas juos prie jūros auga."

Prof. R. Žaromskis su kolegomis sudarė Kuršių marių žemėlapį žvejybai ir jame atkūrė apie 20 tradiciškai žvejų vartojamų pavadinimų, kurie dabar jau išnykę. Tai būtų, pavyzdžiui, duburių, seklumų, salų ar ragų vardai. Kita vertus, didžiulė įlanka tarp Ventės rago ir Liekų rago Kaliningrado srityje neturi iš viso pavadinimo. Mokslininkai ją pažymėjo kaip Skirvytės įlanka, o jos mažesnę dalį - Rusnės įlanka.

Prof. R. Žaromskis piktinosi, kad jau nepriklausomoje Lietuvoje išleistuose topografiniuose žemėlapiuose prie Skirvytė parašyta Tiesioji, bet šalia - dar antroji Tiesioji. Du tokie pat pavadinimai - nesivarginant kaip sovietmečiu. Kitas dalykas, prie Šventosios dėl bangų abrazijos prarandama kranto teritorijos, o Kuršių marių rajone ji priauginama. Per pastaruosius 40-50 metų tarpupyje tarp Skatulės ir Šakutės atsiradusi sala (apie 9 ha ploto) taip pat neturi pavadinimo. Verkiant reikia pavadinimo ir kyšuliui ties Atmatos žiotimis. Krantas per maždaug 50 metų priaugo aštuonis kilometrus.

Rusniškiai norėtų atkurti keliasdešimt senųjų pavadinimų, bet trūksta sąveikos su visuomene. Pasak prof. R. Žaromskio, yra galybė dingusių kaimų. Prie kiekvieno lauko ar išlikusių griuvėsių po lentelę nepastatysime, bet galima pradžia - parkų, saugomų teritorijų sudaromose schemose pažymėti senąsias gyvenvietes. Tai, mokslininko įsitikinimu, turi ne tik pažintinį, bet ir praktinį poreikį. Pavyzdžiui, iš tų vietų kilę žmonės, gyvenantys svetur, nebegali rasti savo tėvų ar senelių gimtojo kaimo.

Privalo būti išsaugoti

VĮ "GIS-Centro" atstovai pristatė Nacionalinės žemės tarnybos užsakymu kuriamą erdvinės informacijos ir kartografijos įrankį vietovardžiams kaupti ir įteisinti. Apie teisinius dalykus diskutuota su Nacionalinės žemės tarnybos, Vidaus reikalų ministerijos atstovais. Valstybės žemės fondo Kraštotvarkos ir teritorijų planavimo skyriaus vedėja Rita Palčiauskaitė kalbėjo apie ribų nustatymą kaimo gyvenamosiose vietovėse bei galimybę kartu atkurti ir išnaikintus vietovardžius.

Dr. Edis Kriaučiūnas atkreipė dėmesį į tokius atvejus, kai negyvenamų vietovių likimą neleistinai nulemia kiti, tose vietose negyvenantys žmonės. Dr. Rolando Tučo manymu, vietovardžiai turėtų tapti kultūros paveldo dalimi, būti saugomi įstatymų, kad bet kuris žmogus, valdininkas negalėtų spręsti, išlikti jiems ar ne. Jie privalo būti išsaugoti.

Prof. Paulius Kavaliauskas pabrėžė būtinybę kurti specialų vietovardžių ir visų toponimų (salų, pusiasalių, šlankų, upių, ežerų, tvenkinių, pelkių vandenvardžių, reljefo formų, miškų ir kitų pavadinimų) kadastrą GIS pagrindu. Kadastro naudojimo apimtį, atnaujinimo reikalus spręsti turi ne savivaldybės, o speciali koordinacinė taryba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"