TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Pasaulio pabaigos dar teks palaukti

2012 11 06 8:18
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka/VU Planetariume trečius metus dirbantis astrofizikas N.Kochanskas apgailestavo, kad net šiais laikais žmonės linkę tikėti įvairiomis pranašystėmis, nes per mažai žino.

Jau seniai sklandantys gandai apie lemtingąją 2012 metų gruodžio 21-ąją astrofizikui Nerijui Kochanskui primena sugedusio telefono žaidimą. Vis dėlto pasaulio pabaiga kada nors bus. Ir ne viena.

Pasaulio pabaigos pranašysčių, kaip sakė Vilniaus universiteto (VU) Teorinės fizikos ir astronomijos instituto (TFAI) Planetariumo paskaitininkas N.Kochanskas, netrūko per visą žmonijos istoriją. Juk ir Biblijoje minima Paskutinio teismo diena. Apie pasaulio sukūrimą ir jo pabaigą kalba visos religijos. Tik vienais atvejais ji nurodoma tiksliai, o kitais - gana neapibrėžtai: "Kai ateis laikas".

Žmonės mėgsta suteikti nepaprastos reikšmės datoms. Pavyzdžiui, pasaulio pabaigos pranašystėmis buvo apipinti ir 1000-ieji, ir 2000-ieji metai. Perėjimas į naują tūkstantmetį atrodo labai svarbus. Nesusimąstoma, pasak astrofiziko, kad kalendorius nėra absoliutaus laiko matas. Jis tik pačių žmonių susikurta priemonė laikui skaičiuoti, o kosmoso mastu neturi jokios reikšmės.

VU Planetariumo paskaitų medžiaga/Žemės, Saulės ir galaktikos centro išsirikiavimas.

Tryliktasis baktunas

Dabartinės pasaulio pabaigos pranašystės pirmiausia siejamos su senovės majų kalendoriumi. Majų civilizacija Šiaurės Amerikoje gyvavo nuo I tūkstantmečio pr. m. e. iki ispanų užkariavimo XVI amžiuje. Žemdirbyste vertęsi indėnai, kaip pasakojo N.Kochanskas, buvo sukūrę savo kalendorių sistemą. Be trumpojo ciklo (18 mėnesių po 20 dienų), turėjo ir ilgąjį, vadinamąjį baktuną, apimantį 400 metų periodą. Nuo majų eros pradžios jau tryliktasis baktunas kaip tik ir baigiasi 2012 metų gruodžio 21 dieną. Senovės majų archeologinėse radimvietėse neaptikus keturioliktojo baktuno, majų kalendoriaus interpretuotojai ėmė kalbėti apie pasaulio pabaigą. Tai datai dabar priskiriamos įvairiausios grėsmės, kurios anksčiau sukosi, tarkim, apie 2000-uosius metus.

"Gal prieš dešimt metų pradėta kalbėti apie labai retą planetų išsirikiavimą, tačiau jis įvyko pernai, vasario - kovo mėnesiais, kai Saulė, Marsas, Jupiteris ir Saturnas išsidėstė beveik tiesia linija. Žinoma, nieko grėsmingo nenutiko, tik susiklostė labai palankus metas stebėti dangų. Per vieną naktį galėjome apžvelgti beveik visus dangaus kūnus, - juokėsi Planetariumo darbuotojas. - Tiesiog Saulės sistemos mechanika veikia taip, kad kartkartėmis, maždaug kas 500 metų, planetos išsirikiuoja beveik viena linija. Kosmoso mastu bene toks pat pasikartojantis reiškinys kaip Mėnulio ar Saulės užtemimas arba net visai dažna ir mums įprasta Mėnulio pilnatis."

Dabar pasaulio pabaigos pranašautojai skelbia, kad senovės majų astronomai žinoję apie būsimą retą Žemės, Saulės ir Paukščių Tako centro išsirikiavimą vienoje linijoje per žiemos saulėgrįžą 2012 metais. Būtent tuo metu įvyksiąs "energetinis poslinkis". Tačiau energijos sąvoką, pasak astrofiziko, galima labai įvairiai suprasti. Pavyzdžiui, ir dvasinės energijos prasme. Majai nepaliko konkretaus aprašymo, o visi, kurie mėgina interpretuoti jų užsimenamą "energetinį poslinkį", prikuria tokių scenarijų, kad, tarkim, per vieną naktį "apsivers" Žemės magnetiniai poliai, prasidės Saulės audros ar dar kitokie kataklizmai.

"Iš tikrųjų Žemės, Saulės ir mūsų galaktikos centro išsirikiavimas vienoje linijoje vyksta kasmet per žiemos saulėgrįžą jau maždaug 2 tūkst. metų. Tik daugelis to nežino ar paprasčiausiai neatkreipė dėmesio, - kalbėjo N.Kochanskas. - Žemės magnetiniai poliai iš tikrųjų "apsiverčia", tačiau ne per vieną naktį, o per 400 tūkst. metų. Toks yra nuolat vykstantis lėtas procesas. Žemei dabar yra 4 mlrd. metų ir per tą laiką jos magnetiniai poliai susikeitė daugybę kartų."

Majų kalendorius.

Baimė dėl nežinojimo

Pranašysčių kūrėjai su majų kalendoriuje minimu "energetiniu poslinku" sieja ir 2012-2014 metais numatomą Saulės aktyvumo maksimumą. Kaip aiškino astrofizikas, Saulės aktyvumo ciklas apima 11 metų. Per tą periodą Saulė suaktyvėja ir vėl nurimsta, vėl aktyvėja. Nuo 2012 iki 2014 metų Saulė turėtų būti aktyviausia ir jau dabar skelbiama apie vieną ar kitą didesnį jos žybsnį, registruojami galingiausi žybsniai istorijoje. Tačiau jie nukreipti kažkur toli į kosmosą - ne Žemės link.

"Gąsdinama, kad šiemet gruodžio 21 dieną Saulės žybsniai, pliūpsniai ar audros kažkokiu stebuklingu būdu skries būtent į Žemę, tačiau iš tikrųjų nieko panašaus nebus, - patikino N.Kochanskas. - Tiesiog pranašautojai skelbia tai, ko paprasčiausiai neišmano, ir tokios pranašystės labai greitai plinta tarp žmonių. Ko nesupranti, ko negali paaiškinti, to ir bijai. Kai atidžiau pradėję stebėti dangų žmonės ėmė fiksuoti kometas ar bolidus, Saulės ar Mėnulio užtemimą, tuos ypatingus ir tuomet nepaaiškinamus dangaus reiškinius taip pat siejo su pasaulio pabaigos pranašystėmis. Dabar Saulės užtemimo nebijome, einame jo stebėti tamsintais akiniais, o kadaise žmonės nežinojo, kur iš baimės dėtis, kai staiga vidury dienos be jokios, atrodo, priežasties, aptemo - argi ne pasaulio pabaiga?! Taip gamtos reiškiniai ir buvo mistifikuojami."

Kodėl net šiais laikais linkstama tikėti pasaulio pabaigos pranašystėmis? Astrofiziko įsitikinimu, žmonės vis dar per mažai žino. Nors, atrodo, skęstame informacijos jūroje, tos informacijos yra tiek daug, kad nebežinome, kuri teisinga. Tiksliau, kai apie pasaulio pabaigą piršte peršama, mokslinių faktų ir straipsnių reikia paieškoti.

Išversti medžiai Tunguskoje.

Paslaptingoji Nibiru

N.Kochanskas prisiminė hipotetinės Nibiru planetos istoriją. Pats žodis "Nibiru" atkeliavo iš senovės Mesopotamijos raštų ir iš akadų kalbos verčiamas kaip aukščiausias ekliptikos, arba perėjos, taškas. Prieštaringai vertinamas amerikiečių rašytojas Zecharia Sitchinas paskelbė teoriją, kad Nibiru yra dvyliktoji Saulės sistemos planeta. Jos dabar nepaliaujamai ieško daugybė astronomijos mėgėjų, o knyga "Dvyliktoji planeta" išleista milijoniniais tiražais. Ją skaito milijonai žmonių.

"Pasipylė įvairių hipotezių. Viena, pavyzdžiui, tokia, kad Nibiru yra už Saulės sistemos skriejanti planeta, kuri neva šių metų gruodžio 21 dieną priskris prie Žemės ir atsitrenks į ją, - pasakojo Planetariumo paskaitininkas. - Iš pradžių Nibiru planetos pasirodymas buvo numatytas 2003 metais. Kai toks "apskaičiavimas" nepasitvirtino, nepaprastas kosminis įvykis buvo nukeltas į šiuos metus. Neva gruodžio 21 dieną Nibiru tikrai pasirodys."

N.Kochansko mėgėjišku skaičiavimu, jei ši hipotetinė planeta yra už Saulės sistemos, o iki gruodžio 21 dienos atskries iki Žemės, ji  turėtų skrieti apie 2 mln. kilometrų per valandą, arba maždaug 500 kilometrų per sekundę, greičiu. Praktiškai neįmanomas greitis. Pavyzdžiui, vienas didžiausių yra galaktikos sukimosi greitis. Milijardai žvaigždžių skrieja aplink vieną centrą ir, tarkim, Saulė juda 220 kilometrų per sekundę greičiu. Išeitų, kad Nibiru planeta skrieja net dvigubai greičiau nei Saulė aplink galaktikos centrą.

"Vėliau buvo iškelta hipotezė, kad Nibiru planeta jau yra visiškai arti, tarp Žemės ir Saulės. Dabartiniais teleskopais pavyko rasti penkis nykštukinės Saulės sistemos planetos Plutono palydovus, matome Merkurijų, skrendantį priešais Saulę, todėl būtų neįtikėtina, kad negalime atrasti tokios didelės planetos", - kalbėjo Planetariumo darbuotojas.

Nibiru planeta (piešinys).

Apofis ir kiti

Dabar dažniausiai atrandami dangaus kūnai - 10-20 kilometrų skermens asteroidai. Jei toks nukristų ant Žemės, blogiausia, kas gali atsitikti, pasak N.Kochansko, yra nutikę prieš 65 mln. metų, kai išnyko, kaip skelbia viena teorija, dinozaurai. Šiuolaikinė civilizacija sugrįžtų į akmens amžiaus technologinį lygį. Ten, kur būtų išmuštas 150-200 kilometrų krateris, nieko neliktų, o aplink didžiulėse teritorijose dėl smūginės bangos žūtų milijonai žmonių. "Tačiau tikimybė, kad koks nors asteroidas kada nors nukris ant Žemės paviršiaus, labai maža, - tikino astrofizikas. - 2004 metais prie Žemės buvo priartėjęs vienas 270 metrų skersmens asteroidas, pavadintas Apofiu. Jo orbitos skaičiavimai rodo, kad 2029 metais jis dar labiau priartės, o 2036 metais labai didelė tikimybė (viena iš 450), kad gali ir nukristi į Žemę. Prieš beveik šimtą metų Tunguskoje, Sibiro taigoje, nukrito panašaus dydžio asteroidas. Išguldė medžius, sukėlė gaisrus. Europoje toks asteroidas būtų galėjęs nušluoti visą miestą."

Tarp tikėčiausių grėsmių iš kosmoso - Saulės žybsniai. Pasak N.Kochansko, Saulė nuolat "spjaudosi" ir yra tikimybė, kad jos žybsnis gali pataikyti į Žemę. Pavyzdžiui, 1859 metais mūsų planetą pasiekė labai stiprus Saulės žybsnis. Kai daugybė elektringų dalelių, išsviestų iš Saulės, patenka į Žemės atmosferą, dalį jų planetos magnetinis laukas nusineša į šiaurės ir pietų polius ir ten susidaro poliarinės pašvaistės, o dalis tiesiogiai krinta į Žemę ir gali sukelti elektromagnetinius impulsus. Dėl to galėtų sugesti visa elektronika Žemėje ir žmonėms skaudančiomis galvomis tektų grįžti gerokai atgal technologijų lygiu. Pavyzdžiui, kai XX amžiaus pradžioje Žemę pasiekė vienas didesnis Saulės žybsnis, nukentėjo visi telegrafai. Vis dėlto tokių galingų Saulės žybsnių, kurie padarytų didesnę įtaką žmogaus gyvenimui Žemėje, pasitaiko labai retai.

Dar mažiau tikėtina grėsmė, kaip sakė astrofizikas, - supernovos sprogimas. Kai už Saulę aštuonis kartus masyvesnė žvaigždė baigia savo evoliuciją, ji sprogsta kaip supernova ir smūginė banga pasklinda per visą erdvę. Jei, tarkim, už šimto ar kelių šimtų šviesmečių nuo Žemės sprogtų supernova, jos smūginė banga ateitų iki Žemės. Tiesioginės įtakos nepadarytų, tačiau paveiktų ozono sluoksnį. Jei jo neliktų, Saulės ultravioletiniai spinduliai tiesiog sudegintų gyvybę Žemėje.

Saulės audra.

Nesuvokiamas niekas

"Pasaulio pabaiga tikrai ateis. Tik reikėtų turbūt patikslinti, kas yra ta pasaulio pabaiga. Mes, žmonės, suvokiame save kaip aukštesnes būtybes ir manome, kad pasaulio pabaiga bus tada, kai išnyks žmonija. Kitaip sakant, kai nustos egzistavusi sąmonė, kuri tai suvokia, - kalbėjo N.Kochanskas. - Kitas dalykas, ką vadiname pasauliu. Jis gali būti pirmiausia mūsų planeta Žemė. Kai jos neliks, bus pasaulio pabaiga."

Astronominę pasaulio pabaigą sukels Saulė. Astrofizikas pasakojo, kad visos žvaigždės, kaip ir žmonės, turi savo gyvenimo ciklą: gimsta, gyvena ir miršta. Saulė gimė prieš 4,5 mlrd. metų. Dabar ji, galima sakyti, pusamžė ir po 4,5 - 5 mlrd. metų mirs. Kai tokio tipo žvaigždė miršta, ji pradeda plėstis. Saulė išsiplės maždaug iki Marso orbitos, t. y. Merkurijus, Venera ir Žemė atsidurs pačioje Saulėje, o jos temperatūra bus tokia aukšta, kad Žemė tiesiogine prasme sudegs. Vandenynai išgaruos, uolos išsilydys ir paprasčiausiai neliks nieko.

Dar vėliau įvyks kita pasaulio pabaiga - visatos mastu. Kaip atskleidė dabartiniai astronominiai stebėjimai, visata plečiasi. Pernai paskirta Nobelio premija astronomams Saului Perlmutteriui, Adamui Riessui ir Brianui Schmidtui, ištyrusiems kelias dešimtis supernovų ir atradusiems, kad visata plečiasi greitėdama.

"Galaktikos tolsta viena nuo kitos ir galiausiai patenka už vadinamojo įvykių horizonto, - aiškino N.Kochanskas. - Kiekvienos nutolstančios galaktikos centre yra paslaptingoji supermasyvi juodoji skylė. Ji turi tendenciją viską traukti. Kada nors tolimoje ateityje visa galaktika sukris į tą juodąją skylę. Vietoj visų galaktikų - juodosios skylės."

Supernovos sprogimas.

Astrofizikas taip pat prisiminė pasaulyje pripažinto mokslininko Stepheno Hawkingo teoriją, skelbiančią, kad juodosios skylės garuoja, t. y. po truputį nyksta, todėl galiausiai ir iš jų, sutraukiančių viską, neliks nieko. Toks yra visatos evoliucijos scenarijus, pavadintas visatos šilumine mirtimi. Kai ji įvyks, paprasčiausiai neliks nieko.

"O kas yra niekas? - retoriškai klausė N.Kochanskas. - Žmogui, gimusiam ir augusiam trimatėje erdvėje, neįmanoma jo įsivaizduoti. Mes vis tiek įsivaizduojame erdvę, tarkim, tuščią, juodą kambarį. Kas yra niekas, neįmanoma apsakyti. Kas buvo prieš mūsų visatą? Nebuvo nieko. Kur plečiasi visata? Į nieką. Kas bus po visatos, kai įvyks šiluminė mirtis? Niekas. Jis nėra vakuumas, jis nėra erdvė. Turime tik žodį, vieną konceptų, kurie leidžia mums pavadinti tai, ko nesuprantame ir nemokame aprašyti. Tokių žodžių yra daug astronomijoje. Pavyzdžiui, juodoji energija, tamsioji materija. Jie kol kas leidžia mums nusakyti tai, ko nesuprantame ir nemokame aprašyti. Tačiau mokslo pažanga greitėja geometrine progresija. Juk kadaise manyta, kad Žemė yra visatos centras ir visos kitos planetos, taip pat ir Saulė, sukasi aplink ją. Vėliau geocentrinę Saulės sistemą pakeitė Mikalojaus Koperniko sukurta heliocentrinė sistema. Ją galiausiai patvirtino pirmieji iškelti palydovai, padarę pirmąsias Saulės sistemos nuotraukas."

Gama žybsnis.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"