TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Paskutinis geras darbas žemėje

2014 01 09 6:00
Prof. D.H.Paužos teigimu, kuo daugiau realios patirties studentai įgis mokydamiesi, tuo geresnės medicinos kokybės galima tikėtis šalyje. Aliaus Koroliovo nuotraukos

Palaikų dovanojimas moksliniams tyrimams Lietuvoje tebėra didelė išimtis, tikrai ne taisyklė. Medicinos mokslų studentams svarbu turėti galimybę pirmą operaciją atlikti ne realiam pacientui, tačiau žmones nuo sprendimo po mirties būti naudingiems visuomenei sulaiko informacijos stygius.

Mokytis padeda ne realios operacijos

Šiuo metu Lietuvoje tik kiek daugiau kaip 10 asmenų turi Paskutinės valios pareiškėjo korteles. Tai reiškia, kad jie yra apsisprendę pasitarnauti mokslui ir dalyvauti Žmogaus palaikų aukojimo medicinos mokslui programoje. Jos iniciatorius – Lietuvos sveikatos mokslo universitetas (LSMU). Dar maždaug 100 lietuvių savo palaikus po mirties dovanos kitoms medicinos mokslo įstaigoms.

Kaip LŽ teigė LSMU Anatomijos instituto vadovas prof. Dainius Haroldas Pauža, ne vien Lietuvos, bet ir užsienio medicinos studijas turinčių garsių universitetų patirtis rodo, kad tyrinėjami tik plastikiniai modeliai, o pirmos savarankiškos operacijos, deja, atliekamos gyviems žmonėms. „Tačiau medicina – ne stebuklų mokslas. Studentams, kurie vėliau gydys pacientus, reikia realiai prisiliesti prie organų, išanalizuoti kūno sandarą, sistemas, kad ligos atveju viskas jau būtų žinoma“, - tvirtino profesorius. Anot jo, kuo daugiau patirties studentai įgis mokydamiesi, tuo geresnės medicinos kokybės galima tikėtis šalyje. „Pasikalbame apie tai, kas žmones stabdo priimti svarbų sprendimą. Priežastys dažniausiai būna tos pačios – nežinojimas, manymas ir tikėjimas, kad palaikai tebėra kūnas“, - sakė D.H.Pauža.

Prof. D.H.Pauža prisipažino daugumą geradarių pažįstantis asmeniškai - visi jie yra šviesūs žmonės, mąstantys ne vien apie save.

Dovanotojus laiko didvyriais

Kaip viskas vyksta? Pirmiausia žmogus turi pats išstudijuoti dalyvavimo palaikų aukojimo medicinos mokslui programoje temą. Tik tada, kai aiškiai apsisprendžia, jis gali LSMU interneto puslapyje užpildyti anketą ir nusiųsti ją Anatomijos institutui. Dalyvavimą patvirtinanti kortelė išsiunčiama paštu. Norintieji padiskutuoti su specialistais laukiami Kaune esančioje aukštojoje mokykloje, LSMU.

„Daugumą geradarių pažįstu asmeniškai. Visi jie – šviesūs žmonės, mąstantys ne vien apie save“, - kalbėjo prof. D.H.Pauža. Tačiau net apsisprendusiesiems dalyvauti programoje labai svarbu, kad informaciją apie jų valią žinotų tik artimi giminės. Visuomenė ne itin palanki tiems, kurie ir po mirties nori būti naudingi. Kai kurie taip išreiškia dėkingumą medikams, o neturintieji artimųjų gauna garantiją, kad jų kapaviete bus pasirūpinta. Dauguma Paskutinės valios pareiškėjo kortelės savininkų - vyresnio amžiaus žmonės.

„Mano nuomone, apsisprendusieji verti didvyrių vardo, - įsitikinęs profesorius. - Juk jie suteikia galimybę gyvybes gelbėti besirengiantiems studentams mokytis, įgyti praktikos, drąsos ir nepadaryti klaidų per realias operacijas."

Dalyvavimą programoje patvirtinanti kortelė išsiunčiama paštu. Tačiau norintieji padiskutuoti su specialistais laukiami LSMU.

Sprendimai – iš anksto

Pildydami anketą žmonės nurodo savo valią ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, patys sprendžia, kiek laiko ir kokiu būdu bus galima naudoti jų palaikus, kur juos laidoti. Iki šiol visi aukotojai pageidavo būti kremuojami.

Mirus žmogui, pareiškusiam norą būti naudingam mokslui, LSMU apie tai praneša jo artimieji. Net tuomet, kai asmuo iš anksto yra apsisprendęs, visada atsiklausiama ir giminaičių. „Kito būdo paimti palaikus nėra. Juk apie tai, kad mirė programoje dalyvaujantis žmogus, mes galime ir nieko nežinoti. Jei giminaičiai nepraneš, informacija universiteto nepasieks“, - kalbėjo D.H.Pauža.

Sulaukę žinios, LSMU Anatomijos instituto darbuotojai vyksta paimti palaikų. Jie balzamuojami, o paskui pusę metų laukiama, ar artimųjų sprendimas nepasikeis. Tik praėjus nustatytam terminui palaikai tampa mokslo objektu. Aukotojas, kuris savo valią prieš mirtį gali pareikšti ne tik pildydamas anketą, bet ir testamentu ar tiesiog pasakydamas ją artimiesiems, nurodo, kiek laiko leidžia naudoti savo palaikus – metus, dvejus ar trejus.

„Reikėtų pabrėžti, kad dabar dažnai kalbama apie tai, jog norinčiajam dalyvauti programoje reikia kreiptis pas notarą ar kokį kitą teisininką. Tai netiesa. Procedūra paprasta – anketa, testamentas arba žodinis pareiškimas. Ką reikštų notaro patvirtintas dokumentas, jei tam prieštarautų giminės? Medikai tikrai nesibylinėtų teismuose, kad palaikai atitektų mokslui“, - patikino profesorius ir pridūrė, kad šioje srityje ypač svarbi sveika logika ir padorumas.

Beje, paprastai aukotojas iš anksto nusprendžia, ar jo palaikai bus laidojami, ar kremuojami. Jis taip pat nurodo, kur turi vykti šermenys. Palaikai gali būti laidojami šeimos kape arba LSMU priklausiančiame sklype Vainatrakio kapinėse. Tiek kremavimas, tiek laidojimas Vainatrakyje – universiteto finansinis reikalas. Pastaruoju atveju net rūpinamasi geradario kapu, jis prižiūrimas. Tiesa, aukotojo artimieji, jei nedalyvauja programoje, kartu negali būti palaidoti.

Studentams, kurie vėliau gydys pacientus, reikia realiai prisiliesti prie organų, išanalizuoti kūno sandarą, sistemas, kad ligos atveju viskas jau būtų žinoma.

Palaikus perka užsienyje

Prof. D.H.Pauža pažymėjo, kad mokslui skirtų palaikų labai trūksta, todėl jie tampa ne vienos studentų grupės darbo objektu. Būsimi medikai greitai apsipranta su kūno dalių ir organų vaizdu. Jiems tai – vieningai veikianti sistema, kuriai „sugedus“ reikia mokėti ją „pataisyti“. „Kas bus, jei pirmą kartą žmogaus vidų medikas pamatys tik per realią operaciją? Studentai dar mokydamiesi turi viską išstudijuoti taip, kad atsitikus kokiam nors įvykiui galėtų ramiai įvertinti situaciją ir padėti pacientui“, - tvirtino pašnekovas. Pirmiausia, anot jo, tyrinėjamos odos, poodžio struktūros, vėliau - raumenys, vidaus organai.

Mokslui skirtų pavyzdžių yra LSMU muziejuje. Čia per daugybę metų sukaupta apie 10 tūkst. eksponatų. Beje, seniau reikiami pavyzdžiai į mokslo įstaigą atkeliaudavo be ypatingų ceremonijų. Dabar su tuo turi sutikti dar gyvas žmogus. Profesoriaus teigimu, Lietuvoje palaikų laidojimas – įprasta procedūra. Tačiau niekas neatsižvelgia į tai, kad taip teršiama gamta, o ir valstybė verčiama išlaidauti. Trūkstant mokslo „medžiagos“ Lietuvoje, mūsų universitetams tenka leisti turimo biudžeto lėšas ir įsigyti jos iš kitur, nes yra šalių, galinčių tiekti įvairias palaikų dalis. „Jei aukotojų būtų daugiau, galėtume ne tik pasitarnauti mokslui, bet ir sutaupyti pinigų“, - užsiminė jis.

D.H.Pauža neslėpė, kad programos skeptikai mėgsta klausti, ar joje dalyvauja patys medikai. Kai kurie – taip. Pasak profesoriaus, balzamuoti kūnai atrodo kaip gyvi, užmigę, todėl atpažįstamą mirusįjį studentas vargu ar galėtų analizuoti. „Stengiamės, kad studentai nejaustų diskomforto. Jei palaikai būtų artimojo, kaimyno, draugo, pažįstamo, dėstytojo, jie negalėtų atsikratyti šios minties ir mokytis. Juk su tuo vaizdu apsiprantama ne per vieną dieną“, - aiškino D.H.Pauža.

Mokslui skirtų pavyzdžių LSMU muziejuje per daugybę metų sukaupta apie 10 tūkstančių.

Lietuvoje Žmonių palaikų laidojimo įstatymas priimtas 2007 metų pabaigoje. Vėliau jis buvo tobulinamas, o dabartinės redakcijos galioja nuo 2009-ųjų. Mokslo įstaigoms ypač svarbus jo 17 straipsnis, kuris skelbia, jog tada, kai “mirties priežastis pakankamai aiški ir įrodyta medicininių tyrimų duomenimis, neįtariama, kad mirties priežastimi gali būti nusikalstama veika, ir yra nustatyta asmens tapatybė, turintiems teisę atlikti balzamavimą universitetams žmogaus palaikai perduodami šiais atvejais: 1) kai tai nurodyta mirusiojo asmens testamentu ar kitu valios pareiškimo dokumentu; 2) jei asmuo iki mirties nebuvo išreiškęs savo valios ir nebuvo pareiškęs draudimo naudoti savo kūną ar atskiras jo dalis mokymo tikslais, sutikimą naudoti mirusiojo kūną ar jo dalis gali duoti veiksnūs mirusiojo asmens sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai) arba kiti artimi giminaičiai..."

Pasak Kauno arkivyskupijos kurijos atstovo spaudai Dariaus Chmieliausko, Bažnyčia ir popiežius Benediktas XVI daug kartų pabrėžė, jog dovanoti save ir kūną kieno nors gyvybei išgelbėti yra kilnus tikslas. „Akcentuojama, kad paskutinę teismo dieną Viešpats sugebės surinkti atskiras žmogaus dalis, todėl nenusižengiama, jeigu kūnas yra padalijamas”, - pridūrė jis. Tačiau, anot jo, Bažnyčia gerbia žmogaus kūną kaip gyvą, taip ir mirusį, nes tai kyla iš besąlygiškos pagarbos asmens orumui. Tad ir po mirties jis turi būti gerbiamas bei su visa pagarba palaidojamas, kai tik tai įmanoma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"