TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Patyręs restauratorius – tarsi brangus ir išlaikytas vynas

2016 03 16 16:15
Viena iš LDK teismų knygų: nerestauruoti lapai. Zitos Šliogerienės nuotrauka

Vilniaus universiteto bibliotekoje, saugančioje gausybę Lietuvos ir pasaulio kultūros paveldui svarbių leidinių bei rankraščių, veikia ir 1968 m. įkurtas Restauravimo skyrius. Kam bibliotekai reikalingi restauratoriai? Kuo ypatingas ir svarbus jų darbas? Kokie specialistai čia dirba? Kaip tampama restauratoriumi? Norėdami sužinoti atsakymus į šiuos klausimus, kalbiname Restauravimo skyriaus vedėją Tatjaną Timčenko.

– Dažnas skaitytojas turbūt ir nežino, kad bibliotekoje dirba restauratoriai, ypač jei nelabai domisi senais leidiniais ar rankraščiais. Kam bibliotekai reikia restauratorių?

– Viena iš mūsų skyriaus įkūrimo priežasčių – dokumentų gelbėjimas po gaisro. Be to, kaip mes sakome, daug dokumentų turėjo sudėtingą saugojimo istoriją, t. y. dokumentai, kurie dabar yra pas mus, ne visi buvo „lepinami“ – pavyzdžiui, „Aušros“ redakcijos archyvas (kurį prieš kelerius metus bibliotekai perdavė prof. D. Kaunas) buvo rastas palėpėje.

Šiandien mes turime gerai įrengtas saugyklas: galime kontroliuoti ir drėgnį, ir temperatūrą, sudaryti sąlygas, kurios pailgina dokumentų egzistavimo laiką. Turime labai veiksmingą priešgaisrinę sistemą. Bet tai gana nauji dalykai. Jei restauratoriai nedirbtų, didelė rankraščių dalis nebūtų prieinami skaitytojams. Daug prisidedame prie skaitmeninimo – reikia patikrinti, ar dokumentai nėra užkrėsti pelėsiais (tai pavojinga ir žmonėms, ir dokumentams); jei dokumento lapai yra deformuoti, turi įplyšimų, neįmanoma gauti kokybiško vaizdo, tad restauratoriai turi įdėti nemažai darbo, kad skaitytojai galėtų gauti kokybiškus vaizdus. Be to, rengiame dokumentus parodoms. Galima vardyti ir kitus darbus – mums jų netrūksta.

Sausasis dokumentų valymas (Irena Kiedienė pradeda vienos iš LDK teismų knygų restauravimą)./Zitos Šliogerienės nuotrauka

– Kas šiame darbe sudėtingiausia? Ar ateina į pagalbą naujosios technologijos?

– Man, kaip vedėjai, didžiausias iššūkis yra suderinti restauravimo ir mūsų gyvenimo tempus. Mes įpratę, kad viskas vyksta greitai. Pvz., per dieną suskaitmeniname kelis šimtus lapų, o restauratorių darbas reikalauja laiko, ir nemažai. O kai darbai vyksta lėtai, tada supranti, kad padaryti galima tik dalį to, ko norime (ir ko reikia). Čia mus paveja dar viena problema – pasirinkimo. Maniau, čia tik mano problema, bet kai perskaičiau vieno Amerikos tyrėjo straipsnį, kur siūloma apsišarvuoti humoro jausmu ir nesiliauti derėtis, apsiraminau.

Dėl technologijų: be abejo, naujos technologijos padeda. Jau pusantrų metų dirbame su korėjiečių kompanijos „BIOMIST Technology“ gamybos dezinfekavimo kamera, vienintele tokia ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Šioje kameroje dokumentams dezinfekuoti naudojami eterinių aliejų ekstraktai. Tai nekenksminga nei dokumentams, nei žmonėms, nei aplinkai. Dezinfekavimas tikrai daug spartesnis. Bet tai ne taisyklė – technologijos dažniausiai padeda atlikti atskirus restauravimo procesus kokybiškiau, kartais patogiau, bet retai sutrumpina darbų laiką.

– Anksčiau stengtasi restauruotą knygą padaryti tarsi naują, vėliau – specialiai pabrėžti restauruotas ir originalias dalis. Kaip yra dabar?

– Požiūris į kultūros paveldą ir restauravimo filosofiją keičiasi. Pvz., prieš kelis dešimtmečius buvo manoma, kad knyga restauruojant turi būti išbalinta, šiandien to atsisakyta. Pasikeitė požiūris į būtiną restauravimo darbų apimtį, ir kartais tai yra susiję su technologijų vystymusi: prieš prasidedant skaitmeninimo erai buvo būtina visiškai atkurti dokumento funkcionalumą (nes dokumentą reikėjo paruošti skaitytojui, pavyzdžiui, atkurti įrišimą, jei tai neįrištas dokumentas, pasirūpinti, kad jis būtų tiek tvirtas, kad būtų išvengta tolesnio irimo skaitant), o šiandien vis dažniau taikomas minimalios intervencijos principas – skaitytojams dažniausiai pakanka geros skaitmeninės kopijos, o jei dokumentas neišduodamas, tai galime tik minimaliai tvarkyti tiek įrišimą, tiek bloką.

– Ar vertingas knygas svarbiau saugoti, ar reikia leisti jas naudoti, nes juk knygos tam ir yra skirtos?

– Kontroversiškas klausimas, ypač šių dienų į vartojimą orientuotos kultūros kontekste. Reikia gerai pasverti, ko norime: jei po mūsų kad ir tvanas, taip – imkime ir skaitykime. Ar tikrai tam, kad patenkintume elementarų smalsumą ar norą „prisiliesti prie kultūros paveldo“, turime rizikuoti unikaliais mūsų raštijos paminklais? Gal pakanka geros kopijos? Man asmeniškai labai imponuoja aukštos kokybės replikos idėja – mūsų restauratorius Sigitas Tamulis sukūrė antikinių, viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų įrišimų kolekciją. To pakanka ne tik edukacijai, bet ir rimtoms knygų struktūros studijoms. Bet, aišku, toks požiūris yra ne vienintelis.

– Kaip keičiasi restauruotos knygos vertė?

– Jei kalbėsime apie biblioteką ir saugojimą – restauratorių darbas yra būtinas. Čia mes nekeliame vertės klausimo, nes dažnai gelbstime retą dokumentą nuo visiško sunykimo. Jei kalbame apie rinką – vertė kris, nes restauravimas visada yra intervencija į autentiką.

– Kuo ypatingas, patrauklus restauratoriaus darbas?

– Man imponuoja tai, kad restauratoriui niekada negana žinių. Kiekvienas naujas dokumentas – tai nauji klausimai, o kartais ir mįslės, kurias reikia įminti. Praėjusiais metais skyriuje buvo pirmą kartą restauruojamas kalėdaitis, visiškai netikėtai rastas vienoje mūsų bibliotekos Senų spaudinių skyriaus knygoje. Ir klausimus užduoda ne tik tokie išskirtiniai objektai. Mokytis restauratorius turi visą gyvenimą. Ir tai ne metafora – tai darbo dalis. Dar vienas nuostabus šio darbo aspektas – kruopščiu darbu prisidėti prie savo šalies ir žmonijos paveldo išsaugojimo. Kasdien. Tada gal ir nuobodžiai atrodančios procedūros (dulkių valymas tikrai mažai kam kelia didelį pasitenkinimą) įgauna prasmę.

– Kuo išskirtiniai VU bibliotekos restauratoriai?

– Aš visada juokauju, kad du dalykai turi pridėtinę amžiaus vertę – vynas ir restauratoriai. Labai svarbu, kad skyriuje nėra atsitiktinių žmonių. Biblioteka tikrai gali didžiuotis mūsų skyriaus specialistais. Cezaris Poliakevičius ir Jonas Daunoravičius yra vieni geriausių Lietuvos knygrišių. Pernai C. Poliakevičiaus autorinis darbas Čekijoje vykusiame knygrišybos konkurse laimėjo pirmąją vietą. Skyriuje dirba dokumentų restauravimo ekspertės Zita Šliogerienė ir Irena Kiedienė. Z. Šliogerienė daug metų dirbo LR KM Restauratorių atestavimo komisijoje ir penkerius metus šiai komisijai vadovavo.

– Kiek laiko užtrunka, kol išmoksti šio darbo?

– Šiuo metu dokumentų restauratorių Lietuvoje jokia švietimo įstaiga nerengia. VU Chemijos fakultete galima įgyti konservavimo ir restauravimo chemijos specialisto išsilavinimą (bakalauro laipsnį). Bet tai ne visai tas pats, nors toks specialistas skyriuje labai reikalingas ir svarbus. Restauravimo praktikų parengimas yra opi problema ne tik VU bibliotekai, bet ir kitoms dokumentų restauravimo dirbtuvėms. Galima būtų parengti praktiką skyriuje, bet yra keli sunkumai. Specialybės neturintis žmogus kelerius metus, kol įgis teisę dirbti savarankiškai, dirbs vadovaujamas aukštos kvalifikacijos specialisto. Toks mokymo būdas nenašus: patyręs restauratorius atitraukiamas nuo tiesioginio darbo, dalies sunkiai pažeistų dokumentų restauravimą teks atidėti. Jaunas darbuojas gauna puikią praktiką, bet neturės susisteminto teorinio pasirengimo. Susiduriame su gana didele rizika prarasti jaunąjį kolegą: restauratorių be kvalifikacinės kategorijos darbai nėra labai įdomūs, algos nedidelės, tad kaip motyvacija lieka tik meilė pačiam darbui. Finansinių aspektų jau ir neminėsime. Ir vis vien smagu, kad restauratoriais norima tapti. Kai buvo paskelbtas konkursas, į vieną vietą turėjome net dvylika pretendentų, pasiruošusių įveikti visus sunkumus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"