TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Per asmeninius ryšius tarp Lietuvos ir Toronto

2012 10 16 8:26
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka/"Toliau į mišką, daugiau medžių", - sakė prof. S.Klimašauskas apie atliekamus sudėtingus tyrimus.

Vilniaus universiteto (VU) Biotechnologijos instituto mokslininkas prof. Saulius Klimašauskas ir prof. Artūras Petronis iš Toronto universiteto Kanadoje, kartu atlikdami tyrimus, kuriems konkursinį finansavimą skyrė JAV nacionalinis sveikatos institutas, pasiekė reikšmingų rezultatų.

Epigenetikos srityje dirbančių tyrėjų straipsnį šiemet rugsėjį paskelbė aukštą citavimo indeksą turintis žurnalas "Nature Structural & Molecular Biology", priklausantis vienai prestižiškiausių pasaulio mokslo leidyklų "Nature Publishing Group".  

"Svarbus žingsnis dideliuose tyrimuose, - pripažino prof. S.Klimašauskas. - Pastaraisiais metais epigenetikos tyrimų sritis sulaukia vis daugiau dėmesio, ir lietuvių, susijusių su ja, pasaulyje yra nemažai. Pavyzdžiui, kai 2009 metais dvi JAV laboratorijos paskelbė reikšmingą atradimą, sukėlusį naują tyrimų bangą, tarp atradėjų buvo Skirmantas Kriaučionis, kadaise metus dirbęs ir mūsų laboratorijoje."

Dr. S.Kriaučionis dabar dirba Oksfordo universiteto Ludwigo vėžio tyrimų institute. Prof. S.Klimašauskas po kelerių metų stažuotės Cold Spring Harbore (JAV) Nobelio premijos laureato sero Richardo J.Robertso laboratorijoje 1994 metais grįžo į Lietuvą ir Biotechnologijos institute įsteigė DNR modifikacijos tyrimų laboratoriją. Prof. A.Petronis savo laboratoriją Psichikos ir priklausomybės ligų centre Toronte įsteigė 2003 metais. Tyrėjai bendradarbiauti pradėjo prieš kelerius metus.

Paslaptingi mechanizmai

Turbūt visiems žinoma genetika - mokslas apie genus, genetinę informaciją, jos nuskaitymą ir perdavimą. Ilgainiui buvo suprasta, kad vien genetikos dėsniai, kaip pasakojo prof. S.Klimašauskas, neleidžia visiškai suprasti sąryšio tarp paveldimų ir įgytų organizmo savybių, įskaitant daugelį žmogaus ligų. Tolesni tyrimai parodė, kad vadinamoji genų abėcėlė (ACGT) papildoma diakritiniais, t. y. skiriamaisiais, ženklais, kurie praplečia informacijos kiekį, koduojamą genomų. Pavyzdžiui, pridėjus varnelę, C gali būti ląstelės nuskaitoma kaip Č. Chemiškai tas diakritinis ženklas paprastai būna metilo grupė, vienas anglies ir trys vandenilio atomai (CH3). Kai ji prisijungia prie DNR, jau yra pastebima biologiškai. Šiuo reiškinius nagrinėja epigenetika (graik. "epi" - "virš").

"Aišku, kad kiekviena ląstelė turi visą genomą. Kiekvienoje yra visos chromosomos ir visi genai, tačiau ląstelės skiriasi. Tarkim, raumenų - nuo odos, kepenų ar akių ląstelių, smegenų neuronų. Kodėl ląstelės skiriasi?! - kuo paprasčiau stengėsi paaiškinti biochemikas. - Jose veikia skirtingi genai. Iš keliasdešimties tūkstančių - tik dalis jų, tam tikras rinkinys, kuris ir verčia ląstelę būtent tuo, kuo ji yra. O tą reguliavimą, kurie genai veikia, o kurie - ne, lemia epigenetiniai veiksniai, t. y. tie diakritiniai ženklai. Sudėlioti kaip knygos žymekliai, kad iš karto rastum, kur reikia skaityti, jie iš tikrųjų dažniausiai sustabdo pažymėtų genų veikimą."

Vis nauji atradimai leidžia suprasti, kad epigenetinių veiksnių lemiama reguliacija yra gerokai sudėtingesnė, negu buvo manoma anksčiau. Ir būtent netvarkinga reguliacija tikriausiai yra atsakinga už daugelį ligų, pavyzdžiui, šizofreniją, vėžį ar diabetą.

"Jei suprasime, kaip ta reguliacija veikia, galbūt atrasime ankstyvos diagnostikos būdus ar net galėsime ateityje "sureguliuoti" tą veikimą, - kalbėjo tyrėjas. - Labai panašu, kad daug ką galėtų paaiškinti epigenetika, tačiau jos mechanizmai iki galo dar neištirti, todėl dabar toks pakilimas."

Netikėta ir dar nepaaiškinama

2009 metais JAV mokslininkai atskleidė, kaip metilo grupės - tie diakritiniai ženklai - per chemines reakcijas gali būti pašalinamos. Prof. S.Klimašauskas patikslino, kad genų "abėcėlės" raide C žymima nukleobazė citozinas. Kai prisijungia metilo grupė (C "uždedamas" diakritinis ženklas), susidaręs junginys vadinamas 5-metilcitozinu. JAV mokslininkai, tarp kurių buvo ir lietuvis S.Kriaučionis, atrado, kad 5-metilcitozinas gali būti verčiamas į 5-hidroksimetilcitoziną, t. y. pridedamas dar deguonies atomas. Toliau oksiduojant, galima šią grupę ir visai pašalinti. Biotechnologijos instituto tyrėjai, vadovaujami prof. S.Klimašausko, žengė dar toliau epigenetinės reguliacijos tyrimų srityje, glaudžiai bendradarbiaudami su prof. A.Petronio laboratorija Toronte.

"Kartu tyrėme 5-hidroksimetilcitozino pasiskirstymą žmogaus smegenų DNR ir, taikydami mūsų sukurtus metodus, atradome kelis dėsningumus, kurie anksčiau nebuvo žinomi, - pasakojo biochemikas. - Mums pavyko nustatyti, kad atrastosios naujosios bazės 5-hidroksimetilcitozino daugiausia yra tuose genuose, kurie atsakingi už protinę veiklą. Dar neįrodyta, tik pirmosios nuorodos, kad naujoji bazė gali dalyvauti, tarkim, atminties ir kituose procesuose, kai chemiškai įrašoma kokia nors informacija iš tikrovės. Taip pat atradome, kad yra dideli hidroksimetilinimo šuoliai sandūroje tarp koduojančiosios geno dalies, egzonų, ir intarpo - intronų, kurie bręstant RNR "iškerpami" ir DNR tampa ta trumpesne nuskaitoma informacija. Dar iki galo nesuprantame, kodėl taip yra, bet skirtumas gali būti susijęs būtent su informacinės RNR brendimo reiškiniais."

Konkuruojant su amerikiečiais

Tarptautinio kolektyvo pirmuosius duomenis apie neseniai atrastos nukleobazės 5-hidroksimetilcitozino svarbą smegenų veiklai ir galimą naują epigenetinės reguliacijos mechanizmą smegenų ląstelėse paskelbė prestižinis "Nature Publishing Group" žurnalas. Tyrimus finansavo JAV nacionalinės sveikatos institutas. Jo finansavimą pelnė jau du bendri Lietuvos ir Kanados mokslininkų projektai epigenetikos srityje.

"Daugiausia JAV mokslininkų tyrimus finansuojantis institutas kartais nevengia ir užsieniečių, tačiau tai labiau išimtis. Tik keli procentai lėšų keliauja į užsienį, - pasakojo prof. S.Klimašauskas. - Jei pasaulio mokslininkai pasiūlo ką nors aktualaus ir unikalaus, ko patys amerikiečiai nedaro, tačiau mano, kad bus vertinga, skiria finansavimą. Aišku, turi dalyvauti konkurse su visa Amerika, kad ten prasimuštum."

Tyrėjai gauna lėšų ir iš savo šalių nacionalinių finansavimo šaltinių. Pavyzdžiui, prie tyrimų nemažai prisidėjo prof. S.Klimašausko gauta Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų "Visuotinės dotacijos" parama.

"ES struktūrinių fondų pinigai krizės akivaizdoje Lietuvos mokslininkams iš tikrųjų didelis privalumas, palyginti su kitomis valstybėmis, nes Vakarų Europoje ir kitur finansavimas yra sumažėjęs. Sumažėjimas visada nemalonus, nors jie galbūt vis tiek daugiau turi negu mes, - kalbėjo VU Biotechnologijos instituto DNR modifikacijos tyrimų skyriaus vadovas. - Kitas dalykas, Lietuvoje neišpasakytai didelis biurokratizacijos lygis. Turime samdyti po kelis žmones, kad sutvarkytų grynai biurokratinę projektų pusę. Perkant kiekvieną daiktą ant tos pačios sąskaitos pasirašau tris kartus! Jei kyla mintis, tarkim, panaudoti naują reagentą ir per tris savaites galėčiau įgyvendinti kokį nors sumanymą iki patento, tačiau prieš pusę metų į ankstesnius mano sąrašus reagentas neįtrauktas, sugaišiu kelis mėnesius, kol įveiksiu visus viešuosius konkursus, ir tiesiog prarasiu laiką. Yra taip atsitikę. Buvome pateikę paraiškas patentams, bet pasirodė, kad amerikiečiai aplenkė keliais mėnesiais. Viešieji pirkimai Lietuvoje mokslo tyrimų atveju yra lėšų taupymo imitacija. Dėl nepateisinamai griežtų taisyklių lėšos prarandamos ne tik dėl sugaišto tyrėjų laiko ir papildomų išteklių, bet ir išlaikant kontroliuojančias institucijas."

Per pastaruosius kelerius metus prof. S.Klimašauskas pateikė ne vieną paraišką patentams Europoje, JAV, Japonijoje gauti. Keli išradimai jau yra licencijuojami tarptautiniu mastu, taip pat ir UAB "Fermentas", tapusiame "Thermo Fisher Scientific", didžiausios pasaulyje bendrovės, teikiančios produktus ir paslaugas mokslui, Lietuvos padaliniu.

"Kas toliau? - retoriškai klausė mokslininkas. - Sukūrėme kelis būdus, kaip tirti diakritinių žymeklių pasiskirstymą genome. Vis dėlto genomas yra labai didelis, keli milijardai "raidžių", ir nustatyti kiekvienu atveju, kur žymekliai sudėlioti, nėra taip paprasta. Metilo grupė, taip pat ir hidroksimetilcitozinas, chemiškai nėra labai aktyvūs. Visaip derindami sukurtuosius būdus, mėginame ištirti, koks yra pasiskirstymas pagal įvairias ligas. Taip pat dar ne visai aiškūs mechanizmai, kaip 5-hidroksimetilcitozinas pašalinamas iš DNR. Yra kelios hipotezės. Mes turime dar vieną. Galima sakyti, vyksta tyrimai keliais frontais. Visame pasaulyje jie atliekami."

Asmeninio archyvo nuotrauka/"Pridarome visokių dalykų, o vėliau negalime žmonėms paaiškinti", - juokavo prof. A.Petronis.

Iš kur atsiranda ligos

Toronto psichikos sveikatos centre dirbantis prof. A.Petronis neabejoja, kad bendradarbiavimo su Lietuvos mokslininkais turėtų būti gerokai daugiau. Tada Lietuvoje atsirastų daugiau tokių mokslo oazių kaip prof. S.Klimašausko bei dar kelios laboratorijos VU Biotechnologijos institute ar VU Lazerinių tyrimų centre. Glaudžius ryšius su Lietuva palaikantis prof. A.Petronis atsakė į LŽ klausimus.

- Kartu su prof. S.Klimašausku buvote pagrindiniai straipsnio, išspausdinto prestižiniame "Nature Group" žurnale, autoriai. Papasakokite apie savo tyrimų sritį.

- Svarbiausias klausimas biomedicinos tyrimų srityje - iš kur atsiranda ligos, kas jas sukelia, kas nuo jų apsaugo. Jei suprastume pirmines ligų priežastis, galėtume geriau jas diagnozuoti ir taikyti etiologinį, t. y. priežastinį, gydymą. Šiuo metu daugeliu atvejų gydoma ne pati liga, ne pirminės jos priežastys, o simptomai. Pavyzdžiui, sergant reumatoidiniu artritu ar išsėtine skleroze, slopinamas uždegimas, nors jis yra tik viena nespecifinė reakcija į ligos procesą. O kokios yra pirminės priežastys - visiškai neaišku. Visos ligos yra iš dalies paveldimos ir, tradiciniu supratimu, turėtų būti sukeltos kokių nors DNR sekų pakitimų. Manoma, kad ligą sukelia kenksmingi aplinkos veiksniai, sąveikaujantys su tais truputį pakitusiais genais. Tradicinių tyrimų programos pagrindai buvo padėti maždaug per pirmąją XX amžiaus pusę ir dabar atrodo tarsi biblinė tiesa. Devinto dešimtmečio pabaigoje tūkstančiai mokslininkų, technologų, inžinierių įvairiose šalyse įsitraukė į Žmogaus genomo projektą, nes neabejota, kaip svarbu suprasti žmogaus ir viso gyvojo pasaulio sekų įvairovę. Tada galėtume atsakyti į daug labai svarbių klausimų, taip pat ir susijusių su ligomis. Technologijoms tobulinti mestos milžiniškos pajėgos ir dabar jau plačiai naudojama įranga leidžia tą 3 mlrd. dolerių kainavusį projektą atlikti galbūt už 10 tūkst. dolerių ir tik per savaitę. Vis dėlto atskleisti konkrečių ligų priežastis yra kur kas sudėtingiau, negu buvo manyta anksčiau. Klasikinės genetinės ligos, pavyzdžiui, cistinė fibrozė, Hantingtono liga ar pjautuvinė anemija, nulemtos vieno geno, ir nėra jokių abejonių, kad jas sukelia tų genų mutacijos. Tačiau 98 proc. žmogaus ligų nepriklauso šiai kategorijai. Joms aprašyti netinka ir Mendelio dėsniai, sukurti prieš beveik pusantro šimto metų Gregoro Johanno Mendelio, tyrinėjusio augalus. Vadinamosioms kompleksinėms, nemendelinėms, ligoms priklauso ir vėžys, ir abiejų tipų diabetas, ir psichikos ligos, išsėtinė sklerozė, psoriazė, astma, ir visos kitos ligos, kurios paprastai pakerta suaugusius žmones ir iš tikrųjų yra didžiausia našta sveikatos apsaugos sistemoms. Jos irgi turi tam tikrą paveldimumo polinkį, bet nėra tos mendelinės tvarkos, t. y. tas paveldimumas nėra aiškus. Pavyzdžiui, jei turi pirmos eilės giminaičių, sergančių psoriaze, tikimybė ja susirgti yra didesnė, palyginti su populiaciniu dažniu, bet ar susirgsi, ar ne - visiškai neaišku. Yra tik bendri ir gana netikslūs vertinimai, kurie nedaug padeda realiame gyvenime. Praėjusio amžiaus pabaigoje mendelines ligas gliaudė kaip riešutus. Manyta, kad taip pat bus ir dėl tų 98 proc. kitų ligų, tačiau iškilo problemų. Sakysim, psichikos ligų labai didelis paveldimumas, tačiau DNR sekų analizė gali paaiškinti labai mažą jo dalį. Dėl aplinkos veiksnių irgi panaši padėtis. Nepaisant didžiulių pastangų, per penkiasdešimt metų mažai suprasta, kas didina riziką susirgti, sakykim, išsėtine skleroze, psoriaze ar psichikos ligomis. Yra visokiausių trumpalaikių sensacijų, susijusių su mityba, pavyzdžiui, kad žiediniai kopūstai mažina riziką susirgti vėžiu, tačiau iš tikrųjų labai mažai žinome apie aplinkos veiksnių įtaką. Tradicinių tyrimų programos viena alternatyvų - epigenetika. Ji irgi susijusi su DNR sekomis, tačiau tyrimų objektas yra ne jos, o tam tikri priedai, atliekantys reguliavimo funkcijas. Paprasčiausias epigenetinio reguliavimo pavyzdys galėtų būti bet koks žmogaus ar gyvūno organizmas. Skirtingų organų ląstelės labai skiriasi savo išvaizda ir atliekamomis funkcijomis, nors kiekvienoje pats genomas yra visiškai identiškas. Tai, ką paveldėjome iš motinos ir tėvo, turime kiekvienoje savo somatinėje ląstelėje. Ir tų genų kopijos yra visiškai identiškos, bet epigenetiniai mechanizmai reguliuoja genomus labai skirtingais būdais. Būtent egigenetiniai veiksniai lemia, kurios genomo dalys naudojamos, o kurios - ne. Mūsų tyrimų grupė šiais dalykais susidomėjo labai anksti, prieš keliolika metų. Nors tradiciškai epigenetiniai veiksniai ir ligos kilmė buvo nesiejami dalykai, pradėjome dirbti ta linkme. Iš pradžių viskas buvo labai neaišku ir sprendimas pagrįstas labiau intuicija, rizikingas, nes jei intuicija apgauna, gali paaukoti kelerius metus ir nieko nepadaryti. Tiesiog sugriauti savo karjerą.

Jei nerizikuosi

- Jūsų karjera labai sėkminga. Ne tik pradėjote naujos krypties tyrimus, bet po kelerių metų turėjote ir savo laboratoriją.

- Mes atkakliai ir intensyviai dirbome iki to laiko. Nėra paprasta įkurti laboratoriją, kuri neitų koja kojon su tradicine paradigma. Reikia ilgai įrodinėti, kad investicija yra teisinga. Mūsų tyrimų centras prieš investuodamas tokią septynženklę sumą, turėjo gerai pasvarstyti. Tačiau be rizikos nieko nebūna. Ar Lietuvoje dar sakote: jei nerizikuosi, negersi šampano?! Nepabijojome imtis epigenetinių tyrimų, nes prognozavome, kad tradiciniai genetiniai tyrimai nebus tokie produktyvūs. Taip ir atsitiko. Mūsų centrinė idėja, kad žmogaus ligos, tos kompleksinės, nemendelinės ligos, gali atsirasti, nes kai kurie genai blogai reguliuojami dėl epigenetinių pakitimų. "Nature Group" leidinyje paskelbtas tyrimas buvo susijęs su tam tikro tipo epigenetiniais veiksniais smegenyse. Jos epigenetiniu požiūriu gerokai sudėtingesnės negu kiti organai. Paaiškėjo, kad tie genai, kurie turi įtakos atminties susidarymui, t. y. sinapsinę funkciją lemiantys genai, turi gerokai daugiau epigenetinių veiksnių negu kiti smegenų genai. Kitas dalykas, epigenetiniai veiksniai gali atlikti dar vieną papildomą reguliavimo funkciją, kurios anksčiau nežinojome. Jie tarsi iešmininkai. Bazinis principas, kaip viskas veikia, yra toks: nuo DNR sekų nurašomos RNR molekulės, tada nuo jų nuskaitoma informacija ir viskas perkoduojama į baltymus. Pasirodo, epigenetiniai veiksniai gali "įjungti" tą nurašymą nuo geno ir RNR sintezę truputį skirtingais būdais. Taip sukuriama didžiulė įvairovė. Tas pats genas gali veikti truputį kitaip. Mūsų tyrimai, straipsniai, kuriuos rašome, yra smulkūs akcentai, detalės toje didelėje mozaikoje. Nors, aišku, reikia viską labai kruopščiai ištirti, sutikrinti ir daug kartų patikrinti iš naujo, kad tie "stikliukai" derėtų tarpusavyje, o vėliau dar žiūrėti, ar iš tikrųjų iš tos mozaikos išeina tai, ką prognozavome anksčiau.

- Kodėl mokslininko karjerai pasirinkote Kanadą?

- Atsitiktumų virtinė. Prieš dvidešimt penkerius metus baigiau tuometinį Kauno medicinos institutą, o 1991 metų vasarą - aspirantūrą Maskvoje. Atsivėrus sienoms buvo natūralus žingsnis važiuoti kur nors keleriems metams podaktarinių studijų. Kaip tik Toronte buvo įkurta nauja psichikos ligų genetikos tyrimų laboratorija. Ši sritis visada mane labai domino. Susisiekiau su laboratorijos vadovu, ką tik atvykusiu iš Jeilio universiteto, ir sutarėme, kad praleisiu pas jį kelerius metus. Tie keleri metai kaip Hansui Kastorpui iš Thomo Manno "Užburto kalno" pavirto dviem dešimtmečiais.

Daugiau lietuviškų pavardžių

- Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su Biotechnologijos instituto mokslininkais?

- Pažinojau juos iš anksčiau. Baigęs medicinos studijas, susipažinau su prof. Arvydu Janulaičiu. jis vadovavo Molekulinės biologijos skyriui tuometiniame Enzimologijos institute. Pasiūlė padirbėti laboratorijoje ir geriau susipažinti su eksperimentinio darbo specifika. Mano pirmasis mokytojas laboratorijoje buvo prof. Kęstutis Sasnauskas, dabartinis Biotechnologijos instituto direktorius. Nuolat lankydavausi ir vėliau, kai grįždavau į Lietuvą iš Maskvos ir Toronto. Prieš penkerius metus su S.Klimašausku sumanėme, kad kai kurie jų sukurti cheminiai metodai gali būti taikomi mūsų tyrimuose. Ta simbiozė buvo labai gera, nes jie labiau domisi fundamentaliuoju epigenetikos aspektu, chemine puse, o mes - biomedicinos, taikomuoju požiūriu. Mūsų bendradarbiavimas išsirutuliojo į kelis projektus, kurie buvo finansuojami JAV nacionalinio sveikatos instituto. Tokio bendradarbiavimo galėtų būti gerokai daugiau, tačiau Lietuvoje nėra valstybinės mokslo politikos, kuri rimtai skatintų bendradarbiavimą su užsienyje dirbančiais lietuviais. Mokslinio tyrimo sėkmė priklauso nuo daugybės veiksnių, tačiau svarbiausia yra žmonės - jų intelektas, kūrybingumas, gebėjimas užuosti svarbią problemą ir žinoti, kaip ją spręsti. Parengti tokius žmones - ilgas ir sudėtingas procesas. Įvairiais lygiais esu siūlęs kelias programas, kurios būtų orientuotos į mokslininkų rengimą Lietuvoje ir skatintų bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir užsienio mokslininkų, pirmiausia užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių. Neabejoju, kad visi būtų linkę dalytis patyrimu. Reikia, kad iš Lietuvos jauni ar subrendę mokslininkai nuolat važiuotų į Vakarų laboratorijas. Neužtenka skaityti straipsnių, spausdinamų žurnaluose, nes ten neretai būna senos žinios. Pagrindinė strateginė užduotis - numatyti, kas bus aktualu po kelerių, dar geriau - keliolikos metų. Tai galime pasiekti tik nuolat važinėdami į konferencijas, nuolat asmeniškai kalbėdamiesi su kitų šalių kolegomis. Lietuvos mokslo politikos organizatoriai to nesupranta. Viena vertus, esame kviečiami grįžti, padėti, bendradarbiauti. Kita vertus, kai pradedi kalbėti be užuolankų, kaip reikia organizuoti tokį bendradarbiavimą, kad jis būtų iš tiesų veiksmingas, tampi persona non grata. Tada lieka bendradarbiavimas per asmeninius ryšius, toks kaip su S.Klimašausku. Labai didžiuojuosi, kad bendradarbiauju su Lietuvos mokslininkais. Ne pirmas straipsnis, kur daugiau lietuviškų pavardžių. Anksčiau esu bendradarbiavęs su VU biologais, onkologais. Kiek galiu, tuos ryšius stengiuosi palaikyti ir plėsti. Lietuvai reikia dešimt kartų daugiau tokių oazių kaip, sakykim, S.Klimašausko ir dar kelios laboratorijos Biotechnologijos institute ar Lazerinių tyrimų centre. Ir nereikia turėti iliuzijų, kad viskas savaime susitvarkys, pastačius naujus slėnius ar prisipirkus brangios įrangos. Reikia naujos, rimtos mokslo politikos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"