TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Pilietiškumo ugdymui – ne vienas iššūkis

2014 11 17 15:22
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Moksleivių pilietiškumo ugdymas susiduria su rimtomis problemomis: atsainus mokinių požiūris, nepakankamas mokytojų pasirengimas, bendradarbiavimo tarp formalaus ir neformalaus švietimo atstovų trūkumas. „Pilietinis ugdymas – mokyklinio švietimo našlaitis“, – sakė Seimo, Tėvynės Sąjungos-krikščionių demokratų frakcijos narė Agnė Bilotaitė šiandien vykusioje diskusijoje „Iššūkiai pilietiškumo ugdymui geopolitiniame kontekste“. 

Ją inicijavusi politikė teigė, kad svarbu ne tik tai, kad jaunas žmogus būtų aktyvus ar gerai informuotas, bet ir mylėtų valstybę, jai įsipareigotų. Iš tyrimų matyti, kad jaunimas – kiek pilietiškesnis nei visuomenės vidurkis, tačiau apolitiškas. Agresyvėjant ir Rusijos kariniams ir propagandiniams veiksmams, pilietiškumo ugdymas tampa ypač svarbiu. Valstybė stipri tiek, kiek jos gyventojai pasiryžę už ją aukotis, o tokio ryšio kūrime lemiamas vaidmuo tenka švietimui.

Kaip tikyba ir kūno kultūra

Bendrojo ugdymo programose atsispindi, kad pilietiškumo ugdymas yra svarbi švietimo užduotis: nuo penktos klasės pilietiškumas integruotas į kitus mokomuosius dalykus, XIX-X klasėse tam yra atskira pamoka. Taip pat mokiniai per metus privalo mažiausiai penkias valandas paskirti socialinei veiklai. Mokyklose funkcionuoja ir neformalus švietimas – mokinių savivalda, įvairūs projektai, pavyzdžiui Pilietinės visuomenės instituto įgyvendinamas „Kuriame Respubliką“ ar jaunųjų konservatorių lygos „Pilietiškumo mokykla“. Be to, mokiniai priklauso įvairioms jaunimo organizacijoms, kur išmoksta pritaikyti pamokų metu gautas žinias. Tačiau tokia, kaip sakė Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Paulius Mieželis, yra teorija. Tuo tarpu praktikoje vyrauja lengvabūdiškas požiūris.

Pasak jo, mokiniai į pilietinio ugdymo pamokas žiūri panašiai atsainiai kaip ir į tikybą ar kūno kultūrą. Kadangi nėra šio dalyko egzamino, kam vargintis? Be to, moksleiviams atrodo, kad dėstymo metodai sausi, lengvi vertinimai. Nors mokytojai teigia, kad dėl vertinimų jiems kyla daug klausimų: kaip pamatuoti pilietiškumą? P. Mieželio teigimu, pilietiškumo ugdymas panašus į du minėtus mokomuosius dalykus ne tik tuo, kad mokiniai lengvai numoja ranka. Kaip ir tikyboje ugdant pilietiškumą apeliuojama į jausmus. Taip pat kaip kūno kultūroje pilietiškumui būtina praktika. Tyrimų duomenimis, jaunų žmonių pilietiškumas ženkliai smunka išėjus iš mokyklos. Kaip sakė jėzuitų gimnazijos pavaduotojas, svarbu įpratinti mokinius patiems imti veiklos. Galbūt renginio kokybė kiek nukentės, tačiau reikia leisti patiems mokiniams organizuoti renginius. Jie jau šiandien turėtų jaustis visaverčiais piliečiais, o ne laukti tinkamo ateities momento.

Dar vienas P. Mieželio pabrėžtas aspektas – mokytojų vaidmuo pilietiškumo ugdyme. Nors pagal pilietinės galios tyrimus, pastarieji lenkia šalies vidurkį ir net valstybės tarnautojus, anot jo, neretai mokytojai nėra geriausi pilietiškumo pavyzdžiai. „Nemažai mokytojų yra persiėmę baudžiauninko mentalitetu“, – sakė P. Mieželis. Mokytojai jaučiasi bejėgiai, neįvertinti, po pamokų skuba namo. Kaip sakė diskusijos dalyvis, jie ne tik kad neugdo pilietiškumo, bet daro priešingą darbą. Pilietiškumą dėstantiems reikalingas nuolatinis domėjimasis, kad būtų mažinama takoskyra tarp to, kas vyksta Lietuvoje ir vadovėlinės medžiagos. Jokiame vadovėlyje neparašyta apie Žydrūno Ilgausko prarastą Lietuvos pilietybę ar laivo „Independence“ atplaukimą į Klaipėdą. Svarbu – išdrįsti diskutuoti apie aktualijas. Kita vertus, pilietiškumą ugdyti turėtų ne tik tie, kurie dėsto šį mokomąjį dalyką, bet visi mokytojai. Visų pirma – savo pavyzdžiu, atsakomybės už bendrus reikalus prisiėmimu.

Ne tik mokytojo reikalas

„Pilietiškumas ugdomas, tačiau neefektyviai“, – teigė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Istorijos fakulteto Visuotinės istorijos katedros dėstytojas, Vilniaus Radvilų gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Nefas. Anot jo, ši problema kyla dėl to, kad trūksta bendrų taškų tarp skirtingų ugdymo dėmenų, tokių kaip bendrosios programos, projektai, mokytojų iniciatyvos, valstybės švenčių minėjimas, ekskursijos etc. Dabar pilietiškumas tarsi atiduotas vien mokytojo atsakomybei, tačiau prie to prisidėti nori įvairios grupės, tarp jų ir nevyriausybinės organizacijoms. Joms, M. Nefo teigimu, reikalinga patikėti daugiau užduočių, integruoti neformalų ir formalų ugdymą.

M. Nefas aptarė kelis pilietinio ugdymo siekius. Pirmas – suformuoti savanoriško savanoriško dalyvavimo pilietiniame gyvenime įgūdį. Dabartinė situacija tokia, kad mokytojai verčia mokinius paminėti Vasario 16-ąją mokyklos aktų salėje ar šeštadienį dalyvauti akcijoje „Darom“, tačiau vos įstoję į universitetą jaunuoliai nustoja tai daryti. Pilietiškai ugdomi mokiniai turėtų būti nuo pirmos iki dvyliktos klasės. Antras – padidinti realią pilietinę galią, kad mokiniai pamatytų, jog „tai iš tiesų veikia“. Mokytojas pasakojo su mokiniais socialine tinkle „Facebook“ žaidžiantis demokratiją – jaunuoliai išsirinko klasės herbą, prezidentą, seimą. Renginiai nėra pakankamas dalykas, nes atėję į salę valstybinės šventės metu mokiniai pamato, kad mokytojų mažai, gal net ir direktorius nedalyvauja. Jiems natūraliai kyla klausimas, kodėl turėtų čia būti.

Nepamirštant tautinių mažumų

Trečias – suteikti praktinių įgūdžių naujais metodais. M. Nefo teigimu, šiandieniniai valstybinių švenčių minėjimai niekuo nesiskiria nuo Pirmosios respublikos laikų – kalbos, eilėraščiai. Ketvirtas – sukurti vieningą pilietiškumo ugdymo sistemą, įtraukiant tautines mažumas, nesuvarant jų „į getus“. Pasak jo, esamos situacijos palikti savieigai negalima. Jau seniai buvo aišku, kad pilietiškumo ugdymas neefektyvus, o karas Ukrainoje tik privertė labiau į tai atkreipti dėmesį. Žurnalistas Dovydas Pancerovas siūlė pereiti nuo pilietiškumo ugdymo lietuvių tautai prie skirto visiems Lietuvos piliečiams, kad tautinės mažumos netaptų visuomenės „doneckais“ ar „luhanskais“, per kuriuos įžiebiamas konfliktas. Kodėl nenuvežus „Aitvaro“ karių į lenkiškas ar rusiškas mokyklas – klausė žurnalistas – kad pamatytų, jog jie gins ir juos, jog tai ir jų kariuomenė.

Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Rimantas Jokimaitis sakė, jog situacija nėra tokia dramatiška ir pilietiškumo ugdymo elementai pakankamai susiję, o mokinių pilietinė galia per daug nesiskiria nuo kitų Europos šalių. Pripažinta, jog problema kyla su mokytojais, dažniausiai istorijos, kurie dėsto pilietinį ugdymą, nors nebuvo tam paruošti. Tuo tarpu LEU Istorijos didaktikos centro vedėjas prof. Benediktas Šetkus pastebėjo, jog šį dalyką gali dėstyti platus specialistų spektras – ne tik baigę istoriją, bet ir sociologiją, politikos mokslus, teisę. Taip pat jis priminė, jog nuo 2016 metų LEU kartu su Karo akademija pradės naują studijų programą, kurią sudarys trys blogai – pedagoginės studijas, istorija bei pilietinis ugdymas. Anot B. Šetkaus, tokią specialybę pabaigęs mokytojas turėtų sugebėti organizuoti neformalųjį ugdymą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"