TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Pirma - amerikiečiai, o lietuviai - visada

2010 02 03 0:00
Antropologui V.Čiubrinskui lietuvišką tapatybę padeda atskleisti migracijos tyrinėjimai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Oficialiais duomenimis, maždaug milijonas JAV gyventojų save laiko lietuvių kilmės amerikiečiais. Lietuviškos šaknys driekiasi nuo naujausių laikų iki XIX amžiaus vidurio.

Jas ir pamėgino pažinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, Vilniaus universiteto ir vizituojantis Pietų Ilinojaus universiteto dėstytojas dr. Vytis Čiubrinskas. Jis bene pirmasis pažvelgė į emigraciją iš antropologinės perspektyvos, kai kompleksiniai tyrimai atliekami dažniausiai būnant tarp pačių migrantų.

Jas ir pamėgino pažinti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, Vilniaus universiteto ir vizituojantis Pietų Ilinojaus universiteto dėstytojas dr. Vytis Čiubrinskas. Jis bene pirmasis pažvelgė į emigraciją iš antropologinės perspektyvos, kai kompleksiniai tyrimai atliekami dažniausiai būnant tarp pačių migrantų.

Mokėk suktis

"Trečioji, posovietinė, emigracijos banga įdomiausia socialinės antropologijos požiūriu, - LŽ sakė VDU Socialinių mokslų fakulteto Socialinės antropologijos centro vadovas V.Čiubrinskas. - Tie žmonės yra šiuolaikinio globalaus pasaulio migrantai, judantys be kokių nors tvirtesnių politinių ir dažnai, atrodo, net ekonominių priežasčių. Ne visi buvo darbo ieškotojai. Tarp jų labai daug nukentėjusiųjų per pirmąjį skubų praturtėjimą atėjus nepriklausomybei ir staigų žlugimą. Kiti - laimės ieškotojai pramuštgalviai: atsidarė sienos, kodėl nepabandžius?! Ir didžiausia dalis tų, kurie važiavo, sakyčiau, skinti dolerių nuo medžių, nes manė, kad ten jie auga. Aišku, nemažai buvo ir tokių, kurie, darbo rinkoje įvykus stipriems pokyčiams, neteko profesinio darbo ir pamatė, kad Amerikoje už senelių priežiūrą mokama nepalyginti daugiau nei, pavyzdžiui, inžinieriams Lietuvoje."

VDU Socialinės antropologijos centras įgyvendino du projektus, susijusius su lietuviška tapatybe. Pirmasis, labiau sociologinis nei antropologinis, atliktas Lietuvoje, tačiau jo neužteko. Reikėjo žvilgsnio iš šalies. Jis kur kas iškalbingesnis, nes ir Lietuvoje, kaip parodė tyrimas, lietuviškumą geriau apibūdinti galėjo čia gyvenančios mažumos, grįžusieji ir užsieniečiai negu patys lietuviai. Antrajam projektui pasirinktos penkios šalys: Ispanija, Airija, Anglija, Norvegija, JAV.

"Maždaug po mėnesį kiekvienoje šalyje trukę tyrinėjimai įdomūs įvairiais atžvilgiais, - pasakojo V.Čiubrinskas. - Pavyzdžiui, lituanistai atkreips dėmesį, kaip migracijoje keičiasi kalba. Psichologai - į patirtus asmeninius išgyvenimus. Atrodytų, kad nostalgija galėtų būti svarbiausias jausmas, tačiau toli gražu ne vien ji. Ryškiai atsiskleidžia ir giminystės saitų trūkinėjimo emociniai padariniai. Matyti daugiapakopis saistymasis emigracijoje - nuo visiško komformistinio prisitaikymo iki laviravimo, kai išlikimą, išgyvenimą keičia "prasisukimas", gerai žinomas iš sovietmečio: "Chočeš žitj - umej vertetsa" ("Nori gyventi - mokėk suktis").

Trečiosios bangos pagrindinė ypatybė ir būtų etninių ribų nepaisymas. Nors yra ir nemažai priešiškumo ar nepasidalijimo, emigrantai iš Rytų Europos bendradarbiauja, nes turi bendrą sovietinę praeitį ir atmintį. Visi moka rusiškai. Žino būdus, kaip prasisukti. Vieni su kitais daug lengviau randa bendrą kalbą. Gyvena tuose pačiuose kvartaluose. Dirba tokius pat darbus. Net žiniasklaida jų bendra. Lietuviškame laikraštyje - rusiški skelbimai, rusiškame - lietuviški. Čikagoje trys radijo stotys dalijasi lietuviška, lenkiška, rusiška informacija. Tokia mišri ji ir penkiuose laikraščiuose.

Žmonės be vietos

"Tyrimai parodė, kad naujieji migrantai nebūtinai ieško darbo ar geresnio gyvenimo ekonominiu požiūriu, - kalbėjo antropologas. - Jie yra skirtingų likimų žmonės ir labai įvairiai prisitaiko. Nebesisaisto taip, kaip pirmosios bangos emigrantai. Per parapijas. Arba etniškai, kaip tai darė antroji banga, - per lietuvių bendruomenes. Trečioji banga yra kitokia. Vieni dreifuoja etniškų modelių link. Kiti, priešingai, yra tarpetniški. Ir visi ieško savo išgyvenimo varianto ir saistymosi su didžiąja visuomene būdų. Dažniausiai per saviškių sluoksnius, bendraminčių grupes."

Tai labai sudėtinga, nes, viena vertus, lietuviai patenka į tokias pat aplinkybes, kaip ir visi kiti imigrantai. Jie yra marginalizuojami, laikomi kriminogeniški ir dažniausiai nepripažįstami visiškai lygiaverčiai, nors taip ir deklaruojama. Valstybės politika, kaip sakė tyrinėtojas, dažniausiai yra multikultūrinė, tolerantiška ir deklaratyviai aksominė, bet kasdienis gyvenimas parodo savo spyglius: rytų europiečių gyvenamame kvartale gausi pigiai išsinuomoti butą, bet gausi ir per nosį. Iš karto priskiriama padėčiai, kuri labai panaši į žemesniųjų sluoksnių.

Kitas dalykas - pilietybė. Ji kiekvienoje valstybėje yra barjeras. Keliamos sąlygos ir imigrantai turi pasirodyti įgalūs peršokti tą barjerą. Atitinkamai ir šokdinami. O ką kalbėti apie tuos, kurie iki šiol yra nelegalūs Amerikoje. Jų padėtis iš viso sudėtinga. "Kiekvienas emigrantas neišvengiamai sulaukia iššūkių iš tos valstybės, kurioje yra imigrantas, - kalbėjo V.Čiubrinskas. - Kita vertus, saistymosi įvairovė - ne tik su toje šalyje esančiais žmonėmis, bet ir labai dažnai atgaliniais saitais. Ne veltui migraciją dabar vadiname transmigracija, nes ji apima emigraciją, imigraciją ir reemigraciją. O pastaruoju metu reemigrantai vėl emigruoja iš Lietuvos. Vadinasi, migracija yra toks procesas, kuris žmogų padaro tarsi be vietos, todėl labai svarbus transnacionalinis aspektas. Ne tik paliekama šalis visam laikui, bet ji žmonėms nuolat yra svarbi. Su ja esama mintimis, siuntiniais, internetu, kelionėmis. Žmonės išvyksta, bet lieka. Jie yra globalūs, pasirenkantys, o jų pasirinkimą lemia vertybės ir per ką jie saistosi. Ar nori tik aprūpinti giminaičius, o gal mato pasaulį tik savo karjeros lygiu. Tyrimai aiškiai atskleidė, kad jiems trūksta emocinės pusiausvyros. Gal tai ir natūralu žmonėms be vietos. Bet tai nereiškia, kad jie nori iš karto tą vietą ir turėti. Jie tiesiog yra kelyje ir ta bevietystės problema juos labai slegia."

Galingieji dipukai

Prieš keliolika metų V.Čiubrinskas Pasaulio lietuvių archyve JAV domėjosi perkeltųjų asmenų, vadinamųjų dipukų (ang. "displaced persons"), lietuviška veikla Vokietijoje. Ten Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečių ir britų okupacinėje zonoje daugiausia lietuvių susitelkė aplink Hamburgą ir kartu su latviais bei estais įsteigė unikalų Baltijos universitetą. Ten buvo pasirašyta ir Lietuvių chartija - moralinė lietuvybės konstitucija, turėjusi padėti lietuviams išlikti svetur. Išplėtotos ypatingos veiklos dvasia vėliau persikėlė per Atlantą. Pavyzdžiui, iki šiol nepranokta Bostone išleista didžiausia 37 tomų lietuviška enciklopedija.

"Jie buvo labai galingi, - apie dipukus sakė tyrinėtojas, - todėl ir dabar jaučiamas tas entuziastingas lietuviškumas, kuriuo stebisi naujieji posovietiniai migrantai, negalėdami suprasti, kodėl taip svarbu dainuoti, šokti ar melstis lietuviškai. Tiems žmonėms tai buvo labai svarbu ir dabar saujelė jų, keliasdešimt tūkstančių dipukų, duoda toną visai išeivijai Amerikoje, milijonui lietuvių kilmės žmonių."

Fulbrighto stipendija suteikė galimybę V.Čiubrinskui padirbėti JAV vidurio vakaruose - Ilinojaus, Mičigano, Indianos ir Misūrio valstijose. Nors Amerikoje lietuvių yra visur, mokslininkas pasirinko vidurio vakarus vien dėl Čikagos. Ją galima vadinti pasauline lietuvių sostine. Iškalbingas faktas: 1926 metais Čikagoje lietuvių buvo daugiau nei Kaune, tuometinėje Lietuvos sostinėje.

"Sveiks, kaip tau?!"

Taip susiklostė, kad dar iki dipukų Čikagos apylinkėse nusėdo daug pirmosios bangos emigrantų iš Lietuvos. Pati Čikaga buvo augantis pramonės miestas. Pensilvanijoje angliakasyba išgyveno pakilimą. Ilinojuje taip pat reikėjo angliakasių. Ten ir traukdavo daugiausia į Elio salą atplaukdavę lietuviai.

"Man labiau rūpėjo senoji emigracija, - prisipažino tyrinėtojas, dar 1998 metais per Draugijos baltų studijoms skatinti konferenciją JAV įgijęs daug bičiulių iš pirmosios emigracijos bangos. - Kiek patyriau bendraudamas, jie dar girdėję lietuvių kalbą, gerai žino savo kilmę ir gana rezervuotai, švelniai tariant, žvelgia į dipukus, nes šie juos laiko jei ne beraščiais, tai bent valstiečiais. Nesusipratusiais. Suamerikonėjusiais. O man jie pasirodė labai įdomūs - lietuviškai nekalbantys lietuviai, tačiau reprezentuojami stipriausiai Amerikoje. Kas lietuvybei atstovauja Senate ir Kongrese? Demokratas Dickas (Richardas) Durbinas ir respublikonas Johnas Shimkus. Abu kilę iš to paties miestelio prie Saint Louiso Ilinojaus vakaruose."

"Sveiks, kaip tau?!" - sako R.Durbinas, Kutkaitės sūnus. Daugiau lietuviškai nemoka, tačiau jam užtenka. Viską pasako tuo sakiniu. Vienas V.Čiubrinsko bičiulis vairuoja automobilį, pažymėtą numeriu "ALUS", o kitas - numeriu "SUDIEV" ir labai džiaugiasi tokiu atpažinimo kodu. Didžiuojasi esą lietuviai, kilę iš garbingos ir stiprios tautos. Žino svarbiausius istorijos faktus - ne tik apie rezistenciją prieš komunizmą, bet ir apie viduramžių galybę. Tik tiek, kad nešneka lietuviškai. Vieni daugiau pasiekę, kiti - mažiau. Nuo profesorių iki ūkininkų, kiaulių augintojų.

"Dipukai dažniausiai žinomi kaip kovotojai už tautiškumą, lietuvių teises, tą tolimą Rytų Europos valstybę. Jie dažnai nematomi kaip Amerikos kūrėjai, - lygino tyrinėtojas. - O pirmoji banga, atrodytų, visiškai ištirpusi, "suamerikonėjusi", tačiau jie ne mažiau lietuviai ir lietuvybei ne mažiau įdomūs. Kai išvyko, Lietuvos valstybės nebuvo ir jų etninis identitetas gali apsieiti be valstybingumo, ypač dabartinio. Kita vertus, jie būtinai švenčia Vasario 16-ąją, nėra abejingi lietuviškai praeičiai, tačiau galbūt labiau tapatinasi per gimtąjį kraštą, protėvius. Dažniausiai jau yra aplankę protėvių šalį ir susukę filmukus iš savo gimtinių, prisirinkę giminaičių nuotraukų. Archyvai turbūt iki šiol užversti prašymais surasti kokį nors giminės siūlą."

Antropologui rūpėjo išgirsti pirmosios bangos palikuonių balsą - kas jie tokie. Nors kitų nebelaikomi lietuviais, paaiškėjo, kad yra kitaip. "Am I Lithuanian first? No. I am American first and Lithuanian always." ("Ar esu pirmiausia lietuvis? Ne. Esu pirmiausia amerikietis, o lietuvis - visada"), - tokią gudrią jų formuluotę išgirdo V.Čiubrinskas per tyrimus.

Teksaso pirmeiviai

Savo tapatybę atranda ir lietuvių kilmės žmonės Teksase - patys pirmieji, jau seniausiai "suamerikonėję" imigrantai iš Mažosios Lietuvos. Būtent iš ten dar 1852 metais kilo pirmoji lietuvių emigracijos banga. Šis istorinis faktas nebuvo žinomas, kol kraštotyrininkė Patricia Hand pradėjo domėtis uragano nušluotu Indianolos uostu Viktorijos mieste netoli Hiustono. Išlikusiuose keleivių sąrašuose ji aptiko ir lietuviškų pavardžių. Susidomėjo savo giminės praeitimi ir ilgainiui atrado visą būrį lietuvių kilmės teksasiečių.

Lituanistinių tyrimų ir studijų centras Čikagoje paskatino antropologą iš Lietuvos atskleisti ir šį migracijos puslapį. 2002 metais baigiantis Fulbrigto stažuotės laikui, V.Čiubrinskas nuvyko porai savaičių į Teksasą, siaurą trikampį tarp Hiustono, Viktorijos ir San Antonijo miestų.

"Patyriau ypatingą džiaugsmą būdamas tarp savo tapatybę atrandančių žmonių ir matydamas, iš kokių kruopelyčių jie kuria savo lietuviškumą, lietuvių kilmės žmogiškumą, - prisiminė tyrinėtojas. - O jie džiaugėsi žmogumi, atvykusiu į svečius iš ten, kito pasaulio krašto, ir galinčiu perskaityti tuos Liudviko Rėzos laikų laiškus, nors gražią senovės lietuvininkų kalbą kartais sunku iššifruoti dėl archaizmų."

Teksasas palyginti užkampis ir apskritai konservatyvus kraštas, todėl čia, kaip sakė pašnekovas, vadinamąją "melting pot" ("tirpdančio katilo") politiką, kai imigrantai ištisą šimtmetį buvo amerikietinami, tik baigiantis XX amžiui pakeitė multikultūralizmo nuostatos, kad galima integruotis išliekant skirtingiems. Tuo metu labai išpopuliarėjo vadinamieji istoriniai žymekliai - atminimo lentos, dažniausiai pakelėse ženklinančios skirtingas imigracijos istorijas. 1995 metais netoli lietuviškų kapinių buvo pastatytas ir istorinis žymeklis "Lithuanians in Texas" ("Lietuviai Teksase").

Iki to laiko maždaug dvidešimtmetį lietuviškumas brendo per labai populiarius giminių suvažiavimus, tikslinant geneologinius sąrašus, šifruojant antkapių užrašus, domintis lietuviškomis pavardėmis, keliaujant į kilmės vietas.

"Nors XIX amžiaus viduryje buvo imigracijos srautų, kurie ėjo pietiniu pakraščiu pro Teksasą į aukso karštinės apimtą Kaliforniją, didžiulės vokiečių bangos, daugiausia liuteroniškoji migracija, plūdo į Teksasą, o tada kilo aukštyn Misisipės upe. Su ta liuteroniškąja migracija ir dalis lietuvių, gryniausi pamario žmonės nuo Rusnės, Karaliaučiaus, Šilutės, pateko į Ameriką. Į Indianolos uostą atplaukė ištisomis šeimomis, ir įdomiausia, kad daug anksčiau nei į Pensilvaniją. Per šimtą jų dokumentuotų, bet iš tikrųjų buvo kur kas daugiau, - pasakojo tyrinėtojas. - Vokiškoje bangoje jie visiškai niveliavosi. Pirmiausia suvokietėjo, o tik vėliau "suamerikonėjo."

Turbūt ketvirtos kartos palikuonys išsaugojo giminės archyvus: nuotraukas, laiškus, krikšto, žemės įsigijimo ar gyvulių ženklinimo dokumentus. P.Hand nedidelį Teksaso lietuvių archyvą nuvežė ir į Balzeko lietuvių kultūros muziejų Čikagoje. Vietos muziejėlyje išlikęs iš Lietuvos atsivežtas žvejybos tinklas ir verpimo ratelis.

"Sprendžiant iš laiškų, tarp emigrantų daugiausia buvo vadinamųjų surinkimininkų, liuteronų, nenorėjusių sutikti su tuo metu, kuriantis kaizerinei Vokietijos valstybei, vykdomu vokietinimu, - sakė V.Čiubrinskas. - Vokietijos imperija atsiranda 1870 metais, tačiau jau nuo XIX amžiaus vidurio stipriai reiškiasi unifikacija ir lietuvių kalba labai spaudžiama bažnyčiose. Surinkimininkams meldimasis namie buvo kaip alternatyva, todėl ne vien dėl ekonominių sumetimų, bet ir dėl persekiojimo jie galėjo būti labiausiai linkę emigruoti."

Tokius spėjimus patvirtina ir migracija Misisipės upe aukštyn iki pat San Louiso miesto, stambaus liuteronybės centro Amerikoje. Ten buvo susitelkę labai daug vokiečių imigrantų. Mažojoje Lietuvoje gyvenę vokiečiai emigravo, nes įsigalint kapitalistiniams santykiams nebegalėjo pragyventi iš senųjų verslų. Amerikoje, atrodė, palyginti lengvai pasiekiamas geras gyvenimas ir svarbiausia - labai pigi žemė: 50 centų už akrą. Tokia žinia, pasak antropologo, negalėjo nesujaudinti. O nuvažiavę rado prerijas, kur jojant raiteliui arklio nematyti. Tą žemę turėjo kaip plėšinius plėšti. Tik vėliau pradėjo ir iš jos po truputį verstis, o gyveno daugiausia iš krovinių gabenimo - perveždavo prekes iš Indianolos uosto į didmiesčius.

"Teksaso lietuvių palikuonys didžiuojasi ne tik savo kultūrine kilme, bet ir lokaliniu stiprumu, - pabrėžė tyrinėtojas. - Jie yra pirmeiviai tame krašte, ne šiaip kokie nors migrantai. Pirmieji plėšinių plėšėjai Teksase. Iš esmės civilizacijos nešėjai, įkūrę sodybas, pastatę bažnyčias, nutiesę kelius."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"