TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Politikai siūlo draugauti

2012 10 08 6:02
Scanpix/AFP nuotrauka/Socialinės medijos leidžia politikams pasiekti ir tuos potencialius rinkėjus, kuriuos kitais kanalais būtų sunku pasiekti.

Jau daugiau kaip mėnesį socialinių tinklų svetainėje "Facebook" Lietuvos politikai masiškai kviečia į draugus, tačiau žmonės puikiai supranta, kas vyksta, ir kodėl toks noras draugauti politikams atsirado, kaip juokavo interaktyviosios rinkimų komunikacijos tyrinėtojas dr. Andrius Šuminas, artėjant rudeniui.

Trisdešimtmetis Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto Medijų tyrimų laboratorijos vedėjas A.Šuminas pernai apgynė disertaciją "Interaktyvios rinkiminės komunikacijos siekinių raiška: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų atvejis". Dabar jis vadovauja tyrimui, skirtam artėjantiems Seimo rinkimams. Nuo rugsėjo 14 dienos, kai oficialiai prasidėjo rinkimų kampanija, kaupiami duomenys, kaip politikai rinkimų tikslams naudoja naujųjų technologijų kanalus - internetą ir socialines medijas. Iki spalio 28 dienos, antrojo rinkimų turo pabaigos, sukaupta medžiaga leis pažvelgti į Lietuvos politinį gyvenimą visiškai nauju aspektu.

Romo Jurgaičio nuotrauka/Interaktyviosios rinkimų komunikacijos tyrinėtojas A.Šuminas į rinkimų kampanijas Lietuvoje pažvelgė visiškai nauju aspektu.

Potencialūs rinkėjai

"Politikų metimasis į socialines medijas pastebimas visame pasaulyje. Lietuva taip pat neatsilieka, tačiau šlubuoja socialinių medijų panaudojimo efektyvumas, - kalbėjo A.Šuminas. - Reikia suprasti, kokia yra socialinių medijų auditorija, atitinkamai turi skirtis ir pati komunikacija. Ji turi būti asmeniška ir siekianti tikro ryšio, o ne butaforinio skaičiaus žmonių. Būtinas įtraukimo siekis. Politikai socialinėse medijose turi ne tik ištransliuoti savo pranešimą, bet įtraukti auditoriją į tam tikrą sąveiką virtualioje erdvėje. Ar tai būtų diskusijos, ar tik "Patinka" paspaudimas ar kokios nors kitos formos. Būtent tas įtraukimas leidžia užmegzti tvirtą ryšį tarp politiko ir rinkėjo. Tokiam ryšiui reikalingas žmogaus interesas, susijęs su konkrečiu politiku. Tada didesnė tikimybė, kad rinkimų dieną žmogus balsuos už jį."

Tyrinėtojas jau per dabartinę Seimo rinkimų kampaniją pastebėjo, kad politikai socialinėse medijose stengiasi užmegzti kuo daugiau kontaktų, tačiau jiems visiškai nesvarbu, kas tie žmonės. Tūkstančiai draugų svetainėje "Facebook" įsivaizduojami kaip potencialus elektoratas. Iš tikrųjų suburiamos didžiulės auditorijos vadinamųjų draugų kolekcininkų. Iš jų sukauptos galybės kontaktų - jokios naudos, nes tarp tų žmonių nėra tikrų saitų, pagrįstų tikru interesu. Jis galėtų atsirasti, kaip pabrėžė A.Šuminas, jei politikai sumanytų naudotis socialinėmis medijomis anksčiau nei likus mėnesiui iki rinkimų. Būtinas įdirbis ir nuolatinis bendravimas, nesibaigiantis kartu su rinkimais.

Skaitmeninė atskirtis

Lietuvoje iš visų socialinių medijų vartojimo apimtimi ryškiai dominuoja socialinių tinklų svetainė "Facebook". Kitos užsienyje daug vartotojų sulaukiančios socialinių medijų priemonės Lietuvoje dėl vienų ar kitų priežasčių nėra populiarios. Pavyzdžiui, mikrotinklaraščių svetaine "Twitter" visiškai nesinaudojama, nes tuo metu, kai ji sparčiai augo, Lietuvoje dar palyginti nedaug žmonių turėjo išmaniuosius telefonus, planšetinius kompiuterius ir panašius mobiliuosius įrenginius. Svetainė "Facebook", bent jau iš pradžių, buvo skirta naudotis sėdint prie stacionaraus kompiuterio ir greičiausiai lėmė atitinkamus vartotojų įpročius. Tinklaraščių naudojimo apimtys mūsų šalyje taip pat palyginti nedidelės.

Tokias tendencijas patvirtino ir A.Šumino 2011 metais atliktas tyrimas. Per savivaldybių tarybų rinkimų kampaniją pirmiausia imtasi atskleisti, kokiais kanalais naudojasi politikai. Pasirinktos keturios skirtingos socialinių medijų priemonės: socialinių tinklų svetainė "Facebook", mikrotinklaraščių svetainė "Twitter", vaizdo dalijimosi portalas "YouTube" ir tinklaraščiai. Paaiškėjo, kad politikai per savivaldybių rinkimų kampaniją palyginti aktyviai naudojosi "Facebook" (apie 14 proc. visų Lietuvos kandidatų), labai mažai - "YouTube" ar tinklaraščiais ir beveik nesinaudojo "Twitter".

Tarp savivaldybių, per tyrimą suskirstytų į keturias grupes pagal gyventojų skaičių, akivaizdi buvo didžiulė atskirtis tarp didžiųjų miestų, turinčių daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų, ir visų kitų Lietuvos savivaldybių. Pavyzdžiui, didžiuosiuose miestuose kas penktas kandidatas (22 proc.) naudojosi socialinėmis medijomis rinkimų komunikacijos tikslais, t. y. vykdė vienokią ar kitokią agitaciją. Mažesnėse savivaldybėse kandidatų aktyvumas buvo maždaug keturis kartus mažesnis.

"Tokie rezultatai tarsi patvirtina tarp pačių politikų egzistuojančią skaitmeninę atskirtį, t. y. nevienodas galimybes naudotis moderniosiomis technologijomis. Priežastys gali būti grynai techninės, t. y. tiesiog neturi prieigos prie interneto, ar socialinės - neturi įgūdžių, nemoka naudotis internetu, - sakė tyrėjas. - Galima daryti išvadą, kad didžiosiose savivaldybėse politikai iš principo jau žinojo, kas yra socialinės medijos ir jose aktyviai reiškėsi 2011 metais, o mažesnių miestų ir kaimų savivaldybėse politikai dar tik mėgino išsiaiškinti, kas jos yra. Dalis jų jau buvo užsiregistravę, bet dar nežinojo, ką socialinėse medijose daryti. Buvo tarsi tam tikras mokymosi periodas."

Kokie pokyčiai įvyko per daugiau nei pusantrų metų nuo pernai vasario 27 dieną vykusių savivaldybių tarybų rinkimų, parodys dabartinis Seimo rinkimų kampanijos tyrimas. A.Šuminas neabejoja, kad politikų aktyvumas bus smarkiai išaugęs. Jei jis vienodai didėjo miestuose ir kaimuose, atskirtis galėjo išlikti. Jei buvo didesnis kaimuose - jie pasivijo miestus.

Nemokama prieiga

Per savivaldybių tarybų rinkimų kampaniją politikų naudojimasis socialinėmis medijomis rinkimų komunikacijos tikslais buvo tirtas įvairiais aspektais: pagal amžiaus grupes, lytį, išsilavinimą, turimas pajamas, partinę priklausomybę. Taip pat analizuota, kokį turinį socialinėse medijose politikai skelbė, kokius pranešimus savo auditorijoms siuntė, kokios reakcijos sulaukė. Glaustai būtų galima apibendrinti, kad socialinėmis medijomis daugiausia naudojosi jaunesnio amžiaus politikai, vyrai buvo šiek tiek aktyvesni negu moterys, tačiau visa kompleksinė rinkimų komunikacijos per socialines medijas analizė, pasak tyrėjo, atskleidė labai įdomių dalykų.

Atrodytų, socialinės medijos ir internetas suteikia politikams iš esmės nemokamą prieigą prie auditorijos. Bet kuris politikas, bet kuri partija gali pasiekti daugybę žmonių, nieko už tai nemokėdami. Daugelis mokslininkų, ypač pirmaisiais interneto ir socialinių medijų gyvavimo metais, buvo įsitikinę, kad ši erdvė ideali politinės komunikacijos vyksmui, nes politikai čia konkuruos ne išleidžiamų pinigų sumomis, o savo idėjomis, ir nė vienas nebus ribojamas turimų lėšų. Jeigu turės gerų argumentų, galės pasiekti auditoriją ir įtikinti ją savo politinių nuostatų teisingumu.

"Taip turėtų būti teoriškai, tačiau tyrimas Lietuvoje atskleidė, kad labiausiai socialinėmis medijomis ir internetu naudojosi didžiųjų, parlamentinių, partijų atstovai. Reikia manyti, kad tos partijos, turėdamos didesnius finansinius ir žmogiškuosius išteklius, gali daugiau investuoti ir į politikų mokymą, todėl jie geriau ir tikslingiau naudojasi socialinėmis medijomis, - kalbėjo A.Šuminas. -   Teoriškai bet kuris politikas gali pasiekti didžiulę auditoriją žmonių, tačiau naudojantis socialinėmis medijomis pirmiausia reikia gero turinio. Geram pranešimui sukurti taip pat reikia finansinių lėšų arba laiko išteklių. Išeitų, kad tie, kurių ištekliai didesni, gali pasisamdyti geriausius konsultantus, reklamos agentūras, ryšių su visuomene specialistus, todėl ir jų kampanija virtualioje erdvėje bus geresnės kokybės nei tokių išteklių neturinčių nepriklausomų kandidatų."  

Viena kryptimi

Anksčiau beveik visa politinė komunikacija vykdavo per žiniasklaidą. Tiesioginis politikų ir visuomenės kontaktas buvo minimalus. Socialinės medijos suteikia galimybę politikams pasiekti visuomenę tiesiogiai, kaip ir visuomenei - politikus. Didžiausias socialinių medijų teikiamas privalumas, pasak A.Šumino, - tiesioginis ir abipusis kontaktas.

Politikams labai svarbu žinoti savo potencialių rinkėjų nuotaikas, nuomones, su jais bendrauti, tačiau apstu pavyzdžių, kai socialinių medijų suteikiamomis galimybėmis tiesiog nepasinaudojama. Nors teoriškai galėtų vykti abipusiška komunikacija, 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimų kampanijos tyrimas parodė, kad ji iš tikrųjų vyko viena kryptimi. Politikai naudojosi socialinėmis medijomis vien savo pranešimams transliuoti ir menkai buvo linkę leistis į diskusijas, nereaguodavo į užduodamus klausimus.

Socialinės medijos taip pat suteikia galimybę politikams komunikuoti su visuomene esamuoju laiku - greitai ir tada, kai jiems to reikia. Didelis pranašumas, pavyzdžiui, kriziniais ar kitais svarbiais atvejais, nedelsiant paskelbti pranešimą savo auditorijai.

Kita vertus, visame pasaulyje pastebima tendencija, kad vis dažniau socialinės medijos tampa pirminiu šaltiniu ir žiniasklaidai. Politikams suteikiama galimybė pasiekti ne tik visuomenę, bet ir ją. Pavyzdžiui, svetainėje "Facebook" galima matyti pranešimų, kurie akivaizdžiai skirti ne visuomenei, o kaip jaukas metamas žurnalistams.

"Greičiausiai politikai nesupranta socialinių medijų esmės, todėl naudoja jas kaip dar vieną kanalą informacijai ištransliuoti, - svarstė mokslininkas. - Labai svarbus grįžtamasis ryšys. Žmonės socialinėse medijose turi pajusti, kad kontaktas yra tikras. Jei uždavė klausimą politikui, turi sulaukti atsakymo, nors klausimas būtų ir nepatogus. Socialinės medijos tuo ir pasižymi, kad žmonės dažnai kelia nepatogių klausimų. Toje iš tikrųjų demokratiškoje erdvėje nėra cenzūros ir politikams būtina suprasti, kad eidami į socialines medijas turi priimti jų žaidimo taisykles. Savo taisyklių diktuoti nepavyks."

Slidus reikalas

Socialinėse medijose kiekvienas žmogus gali be jokių skrupulų drėbti politikui nemalonią tiesą į akis, jei mato, kad jis mulkina, vykdo kvailą agitaciją, parodomąją akciją. Tokių pavyzdžių pasitaikė jau ir per šią rinkimų kampaniją. Pasak A.Šumino, socialinės medijos gali būti ir labai slidus reikalas politikams. Dėl jų politikai pasidaro gerokai viešesni, todėl labiau turi kontroliuoti savo viešąjį elgesį. Šiais laikais, kai dažnas turi telefoną su kamera, mobilujį ryšį, bet kas gali užfiksuoti negražų ar netinkamą politiko poelgį ir labai greitai plačiai paskleisti informaciją.

"Kitas vertus, socialinės medijos gerokai apsunkina politikų teigiamo įvaizdžio formavimą, nes į jas bet kas gali įkelti bet kokio turinio medžiagą - net visiškai apgaulingą, suklastotą informaciją, tiesiog šmeižtą. Po tokių anoniminių atakų turi mėginti įrodyti, kad paskelbta netiesa, - kalbėjo tyrinėtojas. - Problema aktuali visame pasaulyje. Socialinėse medijose iš esmės neįmanoma kontroliuoti informacijos plitimo srauto. Sakykim, Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip milijonas svetainės "Facebook" vartotojų. Jei kokia nors informacija pradeda plisti, sustabdyto jos niekaip neįmanoma. Ir dažniausiai neigiamo pobūdžio informacija sklinda greičiau. Žmonės linkę labiau ja dalytis nei kokiais nors teigiamais dalykais."

A.Šuminas prisiminė JAV pavyzdį. Ten dominuoja negatyvi rinkimų komunikacija, ir per dabartinę prezidento rinkimų kampaniją kandidatai daugiau kalba apie priešininko neigiamas savybes nei iškelia savąsias teigiamas. Atliktų tyrimų duomenimis, žmonės neigiamai vertina tokią negatyvią reklamą, nukreiptą prieš konkurentą, tačiau pripažįsta, kad atsimena būtent ją. Pozityvios reklamos niekas neįsidėmi.

Lietuvoje tokia akivaizdžiai stipresnė žmonių reakcija į negatyvų rinkimų komunikacijos turinį bent iki šiol nepasitvirtino. Šis aspektas bus tiriamas ir per Seimo rinkimų kampaniją. Juo labiau kad negatyvaus turinio rinkimų komunikacijos po truputį daugėja ir Lietuvoje.

Iš istorijos

Interneto naudojimo rinkimų tikslais istoriją galima suskirstyti į tris etapus. Nuo interneto atsiradimo iki 1993 metų naudotasi elektroniniu paštu kaip vidiniu kanalu rinkimų kampanijai koordinuoti. 1992 metais per JAV prezidento rinkimus Billo Clintono kampanijoje elektroninis paštas pradėtas naudoti ir potencialiems rinkėjams pasiekti.

Nuo 1993 metų, kai atsirado hipertekstas ir pirmoji grafinė naršyklė "Mosaic 2.0", kilo masinė internetinių svetainių kūrimo banga. Nors jos statišku informacijos pateikimu labiau priminė skelbimo lentas, tuo metu politikas galėjo pasirodyti modernus vien turėdamas tokią svetainę, nes ir interneto vartotojų buvo nedaug. Požiūris iš esmės pasikeitė, kai 1998 metais per Minesotos gubernatoriaus rinkimus mažai žinomas kandidatas Jessy Ventura taip organizavo savo kampaniją, naudodamasis elektroniniu paštu ir asmenine internetine svetaine, kad sugebėjo mobilizuoti užtektinai rinkėjų ir visiškai netikėtai laimėti rinkimus.

Europos valstybėse politikai ir partijos internetu komunikacijai su savo potencialiais rinkėjais pradėjo plačiau naudotis nuo 1997 metų. Pirmiausia tose valstybėse, kur interneto ir naujausių technologijų skvarba buvo didžiausia, tarkim, Skandinavijos ir Beniliukso šalyse. Lietuva šiuo požiūriu iš esmės nedaug atsiliko nuo tradicinių Vakarų demokratinių valstybių, nes pirmosios lietuviškų partijų internetinės svetainės buvo sukurtos 1998 metais.

2003-2004 metais Howardo Deano kampanija kovoje dėl demokratų kandidato į JAV prezidentus statuso, grindžiama iš esmės tinklaraščiu ir tuomet populiaria socialinių tinklų svetaine "Meetup", leidusia pagal pašto indeksą susirasti aplinkui gyvenančius bendrų interesų žmones, padėjo beveik visiškam politikos autsaideriui tapti labai rimtu žaidėju. Nors H.Deanui laimėti nepavyko, jo rinkimų kampanija atskleidė politikams visiškai naujų būdų pritraukti žmones. Šiuo požiūriu lemiamą lūžį žymi 2008 metų JAV prezidento rinkimai. Sėkminga Baracko Obamos kampanija socialinių medijų panaudojimu iki šiol laikoma pavyzdine. Žmonės taip į ją įsitraukė, kad patys pradėjo aktyviai agituoti už kandidatą, kurdami jam palankų socialinių medijų turinį. Visame pasaulyje buvo suprasta, kad socialinės medijos suteikia iš esmės naujas galimybes ir ilgainiui į šią erdvę persikels visa politika.

Ryškus socialinių medijų panaudojimo rinkimų komunikacijos tikslams pavyzdys Lietuvoje - 2009 metų prezidento rinkimų kampanija. Trys iš septynių kandidatų turėjo vienokias ar kitokias paskyras socialinėse medijose, tačiau aktyviausiai jomis pasinaudojo dabartinė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji per visą rinkimų kampaniją vykdė komunikaciją per socialinių tinklų svetainę "Facebook" ir šiuo metu tarp politikų turi didžiausią auditoriją.

Trumpai

A.Šuminas 2007 metais VU Komunikacijos fakultete įgijo komunikacijos ir informacijos magistro diplomą. Nuo 2008 metų VU Komunikacijos fakultete dėsto politikos komunikaciją, komunikacijos ir informatikos istoriją, verslo komunikaciją socialinėse medijose, šiuolaikinį žiniasklaidos diskursą. 2011 metais apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiemet pradėjo vadovauti naujai įkurtai Medijų tyrimų laboratorijai. Mokslinių interesų sritys: politinė komunikacija, rinkimų kampanijų komunikacija, interaktyvi tinklaveika, verslo komunikacija socialinėse medijose, žiniasklaidos transformacija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"