TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Potvyniai suskaičiuoti - grėsmės žinomos

2011 11 02 14:43

Keliasdešimt įvairių sričių mokslininkų, suskaičiavę ir įvertinę Lietuvos upių potvynius, nustatė ryškią tendenciją. Rudens ir pavasario potvyniai, kaip vaizdžiai apibendrino Vilniaus universiteto (VU) profesorius klimatologas dr. Arūnas Bukantis, pradeda susilieti.

Kalbant konkrečiau, rudenį nesiliaujantis kilti upių vanduo galiausiai perauga į vis ankstyvesnius dėl viduržiemio atlydžių pavasario potvynius. Tokie ilgi, rudenį prasidedantys ir pavasarį pasibaigiantys potvyniai būna, pavyzdžiui, Nemuno žemupyje.

Vakarų vėjų sukeliamos patvankos pajūryje - dar viena grėsmė. Vėjų supūstas vanduo gali pakilti daugiau kaip metrą. Užliejami didžiuliai paplūdimių plotai, net Klaipėdos miestas. Turint omenyje, kad dėl klimato kaitos vandenyno lygis kils, vėjinės patvankos darysis vis aukštesnės ir bus užliejami dar didesni plotai. Grėsmė iškils ne tik Klaipėdos, bet ir Palangos miestui.

Hidrologų, meteorologų, klimatologų, geoinformacinių sistemų specialistų ir kartografų pernai įgyvendintas projektas "Preliminarus potvynių rizikos įvertinimas Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose" - tik darbo pradžia. Tyrimai bus tęsiami.

Keliasdešimt didžiausių

VU Hidrologijos ir klimatologijos katedros vedėjas A.Bukantis patikslino, kad vadinamieji upių baseinų rajonai (UBR) jungia vieną ar kelis upių baseinus. Didžiausiam Nemuno UBR priklauso Lietuvos teritorijoje esanti Nemuno, Pajūrio upių (išskyrus Šventąją ir Bartuvą) bei Priegliaus baseinų, taip pat Kuršių marių dalis ir Baltijos jūros pakrantės vandenys. Lielupės UBR priskiriama Mūšos (Lielupės), Dauguvos UBR - Dauguvos, Ventos UBR - Ventos, Bartuvos ir Šventosios baseinų dalys, esančios Lietuvos teritorijoje.

Mokslininkai ištyrinėjo visus iki šiol buvusius didžiausius potvynius, žinomus iš istorinių šaltinių ir matavimų upėse. Apskaičiuota ir potvynių susidarymo tikimybė. Prof. A.Bukantis pasakojo, kad nuo 1811 metų, kai Nemune pradėtas matuoti vandens lygis, įregistruota daugiau kaip dvidešimt, dabartiniu supratimu, stichinių potvynių. Per tuos du šimtmečius iki 1960 metų, kai Nemune buvo pastatyta Kauno hidroelektrinė, ypač didelių potvynių užfiksuota 1829, 1837, 1845, 1885, 1888, 1889, 1922, 1925, 1931, 1951 ir 1958 metais. Kaunas ne kartą buvo užlietas. Būtent 1958-aisiais įvyko paskutinis toks galingas, analogo neturintis potvynis, kai labai aukštai sukilęs vanduo užliejo didžiules teritorijas, Nemuno žemupyje - net 57 tūkst. hektarų. Buvo apsemtas ne tik Kaunas, bet ir maži miesteliai, nes ištvino taip pat Neris, Nevėžis, išėjo iš krantų jų intakai.

Vėliau didelių potvynių dar būta 1970, 1979, 1994 metais, bet Kauno hidroelektrinė juos, aišku, jau amortizuodavo, todėl tokių didžiulių teritorijų nebeužliedavo. Dėl susidariusių ledo sangrūdų gana didelis potvynis buvo 2010 metais.

Neryje ties Vilniumi taip pat registruota keletas labai didelių potvynių. Tarp didžiausių - 1931, 1951, 1956 ir, aišku, 1958 metais. Vėliau padėtis pasikeitė, nes Baltarusijoje 1976 metais buvo pastatyta Vileikos vandens saugykla. Neries upės režimas iš esmės pakito, nes saugykla sukaupia, akumuliuoja aukštupio vandenis ir potvyniai nebėra tokie pavojingi. Nebent susidarytų ledo kamščiai. Tarkim, jei jie susidaro truputį žemiau Vilniaus, padariniai jau neprognozuojami. Vanduo gali pakilti ir keletą metrų.

Suvaldant stichiją

Klimatologas prisiminė pastarąjį dešimtmetį Europą sukrėtusius kelis grėsmingus ir niokojančius potvynius Elbėje, Dunojuje, Oderyje, Savos ir Vltavos upėse bei jų pabaseiniuose. Upės teka ir jų baseinai išsidėstę per keletą valstybių, todėl bendradarbiauti ir derinti veiksmus skiriama ypač daug dėmesio. Tokią būtinybę įtvirtina ir 2007 metais priimta Europos bendrijos "Direktyva dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo".

"Potvyniai kelia didžiulę grėsmę ir pridaro daug žalos, todėl svarbiausias uždavinys - juos valdyti, kuo tiksliau prognozuoti, kad žala būtų mažesnė, - pabrėžė prof. A.Bukantis. - Būtina kartografuoti tas vietas, kuriose potvyniai galimi, numatyti galimus žalos padarinius ir įgyvendinti atitinkamas prevencijos priemones."

Lietuvos upės nėra tokios vandeningos kaip Elbė, Dunojus ar Oderis, tačiau kai kuriose potvyniai, ypač pavasariniai, būna dažni ir vandens tėkmės pakanka, pasak tyrėjo, sukelti kartais net skaudžių nelaimių. Kiekvienai upei kiekviename matavimo poste yra nustatytas vandens pakilimo lygis, kurį pasiekus konstatuojama stichinė arba katastrofinė padėtis. Kriterijai, kokį vandens lygį laikyti stichiniu ir kokį - katastrofiniu, pastarąjį kartą atnaujinti 2009 metais. Iš daugybės automatinių vandens matavimo stočių gaunama statistika analizuojama ir nustatoma potvynių priežastis.

Kaip pasakojo prof. A.Bukantis, upių potvyniai pirmiausia susiję su jų maitinimusi, t.y. fizinėmis ir geografinėmis sąlygomis. Lietuvos upėse potvyniai dažniausiai kyla dėl sniego tirpsmo (ne tik pavasarį, bet ir staigaus žiemą), intensyvių liūčių šiltuoju metų laiku, ledo kamščių (jie kartais, net ir esant nestorai sniego dangai, užkimšę upės vagą, gali sukelti vandens lygį), netvarkingai eksploatuojamų užtvankų ir galiausiai - užtvankų avarijų.

Potvynių bangos

Įgyvendinant projektą "Preliminarus potvynių rizikos įvertinimas Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonuose" pirmiausia buvo tiriama, kaip klimato kaitos padariniai veikia potvynių grėsmę, laiką, intensyvumą. Žinoma, meteorologinės ir hidrologinės sąlygos keičiasi ne tik dėl klimato kaitos, bet ir dėl intensyvios urbanizacijos ar antropogenizacijos. Pavyzdžiui, slėniuose iškertami miškai ir tie upių baseinų ruožai tampa pavojingesni, nes staigiau ima tirpti sniegas pavasarį ir greičiau gali pakilti vandens lygis. "Prisidėjo daugybė tokių veiksnių, kurie verčia analizuoti, kokia bus padėtis, - sakė klimatologas. - Pastarųjų dešimtmečių stebėjimai parodė, kad sniego dangos storis, vertinant didžiausią, susidarančią per žiemą, nelabai pasikeitė. Tačiau per pastaruosius maždaug 50 metų sutrumpėjo pačios sniego dangos išsilaikymo trukmė - keliomis dienomis vėliau susidaro ir jau keliomis dienomis anksčiau nutirpsta. Dar būtų nieko baisaus, tačiau labai dažnai pasitaiko metų, kai net du tris kartus per sezoną sniego danga nutirpsta ir vėl susidaro. Ją sunaikina intensyvūs atlydžiai, o sniego tirpsmo vanduo sukelia jau ne pavasarinius, o žieminius potvynius. Jų pradžios datos stumiasi metų pradžios link."

Anksčiau pavasariniai potvyniai būdavo būdingi kovo ir balandžio mėnesiams. Dabar jie gali prasidėti ir vasarį ar net sausį. Kartais atsitinka taip, kad rudeninis kritulių sukeltas potvynis pereina į pavasarinį be jokios pertraukos. Jis prasideda vėlai rudenį ir tęsiasi iki pavasario, nes sniegas iškrinta ir vėl tirpsta. Dėl tos priežasties pasidarė nereguliarus, pasak prof. A.Bukančio, ir sniego dangos sukeltas potvynių pasikartojimas. Taip pat daugkartinis būna upės užšalimas bei nuledėjimas. Vadinasi, galimi ir daugkartiniai ledo kamščiai.

"Dar reikėtų paminėti sniego tirpsmo staigumą, - vardijo tyrėjas. - Sniegas gali labai greitai ištirpti visame baseine, ne tik aukštupyje, bet ir žemupyje, todėl potvynių banga įgauna dar didesnį intensyvumą. Kai ji prasideda viename upės ruože, tarkim, aukštupyje, keliaudama žemupio link gali nuslopti. Tačiau kai sniego danga vienu metu tirpsta didelėje teritorijoje, potvynių banga būna kur kas staigesnė."

Penki kibirai

Lietuvos upėse vanduo gali net keliais metrais staiga pakilti ne tik pavasarį, ne tik dėl sniego tirpsmo, bet ir dėl stiprių liūčių. Taip yra atsitikę 2005 ir 2007 metų vasaromis. Gausius kritulius, kaip pasakojo prof. A.Bukantis, daugiausia lėmė intensyvūs pietiniai ciklonai. Per parą iškrisdavo net daugiau kaip 50 milimetrų kritulių ir šitoks jų kiekis sukeldavo staigius poplūdžius.

"Kritulių kiekio ekstremalumas didėja ir taip pat kelia didelį susirūpinimą, nes didėja ir staigių liūčių tikimybė, - sakė klimatologas. - Vasaros poplūdžiai darysis itin pavojingi ir rizikingi, nes pasižymi ypatingu staigumu. Jų ilgalaikėse prognozėse tiesiog neįmanoma numatyti. Kritulių kiekio pavojingumą daugiausia identifikuojame tik trumpalaikėse prognozėse."

Pavyzdžiui, sniego tirpsmo potvynius galima prognozuoti net prieš keletą savaičių. Išmatuojamos vandens atsargos sniege, jo storis, ledo danga upėje ir įvertinama grėsmė. Ciklono atnešama vandens masė debesyse gali būti įvertinama tik tada, kai jis jau pajuda Lietuvos link ir lieka daugiausia dvi trys paros. Šiuo atveju poplūdžiai yra labai staigus ir niokojantis reiškinys. Tokių gali būti ir rudenį.

Ilgalaikės liūtys ir rudeniniai poplūdžiai ypač būdingi Vakarų Lietuvos ir Pajūrio upėms, nes tame rajone rudenį iškrinta daugiausiai kritulių. Rytų ir Vidurio Lietuvoje rudeniniai poplūdžiai jau gerokai retesni.

Mokslininkai apskaičiavo stiprių liūčių, t. y. kai per parą iškrinta 50 milimetrų kritulių (paprastai šnekant, 50 litrų arba penki kibirai kvadratiniame metre), tikimybinius rodiklius. Nustatyta, kad didžiausia tokio stichinio reiškinio tikimybė Nemuno baseine - kartą per maždaug ketverius metus, Lielupės baseine - kartą per 10 metų, Dauguvos - kartą per 16 metų. Taip pat apskaičiuota 50 milimetrų ir daugiau kritulių tikimybė per tris paras, t. y. kai galimos trys iš eilės lietingos paros ir, žinoma, taip pat iškyla poplūdžių grėsmė. Tokių atvejų tikimybė gana didelė - maždaug trys kartai per dvejus metus.

"Išvada būtų tokia, kad iš esmės visuose baseinuose iškrinta stiprios liūtys ir yra grėsmė susidaryti poplūdžiams, - konstatavo prof. A.Bukantis. - Ryškių, patikimų tendencijų, kad ta grėsmė didesnė nei anksčiau, nepavyko nustatyti. Turint omenyje mūsų klimato modelius, kritulių kiekis antrąjį šio amžiaus dešimtmetį pradės didėti. Be to, prisidės ir intensyvi meridianinė cirkuliacija. Turime pagrindo manyti, kad pietinių ciklonų atslinks dažniau. Taigi stiprių liūčių tikrai nemažės. Gali būti, kad net ir didės. Bet kuriuo atveju pirmiausia reikėtų susidoroti su esama liūčių grėsme."

Grėsmė iš jūros

Mokslininkų išskirta dar viena labai svarbi grėsmė Klaipėdos miestui, Danės ir Akmenos upėms. Vakarų vėjai Baltijos jūroje gena vandenį mūsų pakrantės link. Jo lygis minėtose upėse pakyla. Per Klaipėdos sąsiaurį vanduo plūsta į Kuršių marias. Užliejamas net senamiestis. Tokių atvejų užfiksuojama nemažai.

Klaipėdos sąsiauryje, kaip pasakojo prof. A.Bukantis, kritinis vandens lygio pakilimas yra 110 centimetrų. Tada pradeda užlieti senamiestį. Danė išeina iš krantų. Tokių atvejų pasitaiko maždaug du kartus per dešimt metų. Jeigu vandens lygis pakyla 140 centimetrų, užliejami jau ne tik aplinkiniai Danės upės rajonai, bet ir, pavyzdžiui, kai kurie gyvenamieji kvartalai pietinėje Klaipėdos dalyje. Tokių atvejų tikimybė - kartą per 20 metų. Yra net pasitaikę, kai vandens lygis pakilo daugiau kaip 160 centimetrų. Tokių atvejų tikimybė - kartą per 50 metų.

"Kaip tai susiję su klimato kaita? - retoriškai klausė tyrėjas. - Centimetrų, kurie prisideda prie vidutinio vandens lygio, bus gerokai daugiau, nes kyla pačios jūros lygis, ypač pietinėje dalyje. Vadovaujantis vidutinėmis klimato prognozėmis, per XXI amžių pietinėje Baltijos dalyje vandens lygis pakils 50 centimetrų. Tada pavojus iškils ir uosto infrastruktūroms, ir pačiam miestui jis bus kur kas didesnis. Galima grėsmė, kad bus užlieti ir tie Klaipėdos rajonai, kurie priklauso Danės žemupiui. Pesimistinėse klimato prognozėse numatomas net toks scenarijus, kad vandens lygis pietinėje Baltijos dalyje pakils 100 centimetrų. Žinoma, įvertinant ir vertikaliuosius tektoninius judesius. Tada ne tik Klaipėdos, bet ir Palangos miesto užliejimo tikimybė dar padidėtų."

Įvertinant žalą

Mokslininkai labai tiksliai apskaičiavo pajūrio plotus, kurie dabar yra užliejami ir kurie gali būti užlieti. Numatyta, kaip prie tokios grėsmės būtų galima prisitaikyti, ją sumažinti.

Įgyvendinant projektą, išsamiai išanalizuota visa žala, kurią potvyniai padaro ekonomikai, žmonių sveikatai ar kultūros paveldo objektams. Taip pat pateiktos rekomendacijos, kaip būtų galima, pavyzdžiui, hidrotechninėmis priemonėmis garantuoti atitinkamų objektų apsaugą.

Iškeltas klausimas ir dėl prastos polderių, t. y. nusausintų bei pylimais atskirtų žemumų, iš kurių vanduo šalinamas siurbliais, būklės. Polderių sistema Nemuno žemupyje sukurta prieš daugelį metų. Ji turėtų surinkti dalį Nemuno žemupio ir deltos potvynių vandens, tačiau dabar daugelis polderių apleisti. Juos, kaip patikino prof. A.Bukantis, būtinai reikėtų atnaujinti, nes tam ir buvo skirti, kad sumažintų nuostolius, apsaugotų žmonių turtą ir aplinką nuo neigiamo potvynių poveikio.

"Labai daug dėmesio skyrėme matavimams, tačiau kartais dar stokojame informacijos, nes per mažai yra vandens matavimo stočių, - apgailestavo mokslininkas. - Jų reikia daugiau, nes pasitaiko paradoksalių atvejų, kai vandens matavimo stotys neužfiksuoja potvynio, bet kai kuriuose ruožuose upė išsilieja ir apsemia, sakykim, kokią nors sodybą. Vadinasi, vandens matavimo stočių yra per retai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"