TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Prancūzų semiotikas: informacija dabar preinama tik trečdaliui pasaulio

2014 07 10 11:46
Peteris Stockingeris. KTU nuotrauka

„Pardon, entschuldigen Sie bitte, sorry“, – semiotikos profesorius Peteris Stockingeris, neseniai viešėjęs Kauno technologijos universitete (KTU), luktelėti sutarto interviu paprašė trimis kalbomis. Tarptautinio semiotikos instituto (ISI) „Naujųjų humanitarinių mokslų“ kongreso aplinkoje daugiakalbystė nenustebino – čia pranešimus skaitė per 100 mokslininkų iš 17 pasaulio šalių.

Skaitmeninė atskirtis, skaitmeninė ir laikraštinė žiniasklaida, humanitarų indėlis į technologijas ir kultūriniai skirtumai – pokalbis su Paryžiuje gyvenančiu austru semiotikos profesoriumi paliečia daugelį šiuolaikinio gyvenimo aspektų. Kaunui P. Stockingeris jaučia ypatingus jausmus – šiame mieste gyveno vienas iškiliausių pasaulio semiotikų Algirdas Julius Greimas.

- Minėjote, kad tai jau antrasis jūsų apsilankymas Kaune.

- Pirmą kartą Kaune buvau 1999-aisiais, kai kelionės šia kryptimi dar buvo labai neįprastos. Tuo metu su KTU vykdėme projektą apie elektroninį mokymąsi ir vienas iš partnerių susitikimų vyko čia. Man tai buvo ypatinga patirtis – daugelis mūsų mitų, legendų ir pasakojimų susiję su jumis, tačiau Lietuva ir kitos Baltijos šalys tuo metu atrodė labai paslaptingos. Be to, A. J. Greimas, su kuriuo mane siejo artima asmeninė ir profesinė draugystė, man, žinoma, daug pasakojo apie tai, kokia ypatinga Lietuva. Mano vaizduotėje ši šalis buvo didesnė nei JAV, o Kauną įsivaizdavau tarsi antrąjį Niujorką, su kuriuo palyginus Paryžius yra provincija.

1999 m. skridau iš Paryžiaus į Prahą, o iš Prahos – į Kauną. Mažas rusiškas lėktuvėlis į didžiulį karinį Kauno oro uostą nusileido tarsi uodas į stadioną. Kaune gyvenau labai gražioje vietoje – senoviniame vienuolyne įrengtame bute pačiame miesto centre. Kauno centras ir senamiestis – tikras brangakmenis su įdomia architektūra, kurioje jaučiamas žydų kultūros indėlis, aiškiai matyti istorinis palikimas. Mane priėmęs dėstytojas tada pakvietė į svečius. Patyriau šoką – pamačiau sovietinius pastatus gyvenamuosiuose rajonuose, nesuderinamus su istoriniu Kauno centru.

Įspūdžiai iš dabartinio vizito jau visai kitokie. Beje, mano nuomonė – tai vakariečio romantinė idėja apie Baltijos šalis. Skirtumai nyksta, Lietuva tampa tokia pat šalimi kaip kitos.

- Kaip Kaunas atrodo jums dabar?

- Tampate vis turtingesni – tai akivaizdu. Matyti globalios kultūros ženklai – pavyzdžiui, Laisvės alėjoje viskas yra taip pat, kaip ir kituose miestuose. Tačiau man patinka, kad Kaunas – tai tylus, ramus miestas, panašus į Zalcburgą Austrijoje.

- Esate austras, bet štai jau 34 metai, kaip gyvenate Prancūzijoje, Paryžiuje. Kaip pasirinkote šią šalį?

- Tai buvo intelektualus pasirinkimas, nes universitete besimokydamas kalbotyrą ir psichologiją, susidūriau su prancūzų struktūralizmu. Daktaro disertaciją rašiau struktūrinės semantikos tematika, o šį požiūrį labai išvystė lietuvis A. J. Greimas, su kuriuo Paryžiuje dirbau nuo 1979-ųjų iki pat jo mirties 1992-aisiais.

- Šiandien vis daugiau žmonių gyvena ne toje šalyje, kurioje yra gimę. Gal galite pasidalinti savo asmenine patirtimi? Pavyzdžiui, galvojate vokiškai ar prancūziškai?

- Pasaulis per pastaruosius keletą dešimtmečių neįsivaizduojamai pasikeitė technologijų prasme. Visus tuos technologinius pasikeitimus išgyvenau Prancūzijoje ir, jei galima taip teigti, prancūziškai. Man sudėtinga šnekėti apie skaitmenines technologijas vokiškai, nes nežinau pavadinimų, ir netgi lengviau apie tai kalbėti angliškai, nes anglų kalba yra tarsi oficiali konferencijų kalba.

Gramatinių konstrukcijų skirtumai (pavyzdžiui, net ir šiandien kalbėdamas prancūziškai aš painioju gimines) mano vidiniam savęs suvokimui nedaro didelės įtakos. Kitas dalykas – žodžių reikšmių subtilybės, kalbos skambesys, intonacijos. Kai esu Austrijoje ir kalbu vokiškai, jaučiuosi taip, lyg kalba būtų mano paties kūnas. Man tai labiau susiję su žodžių skambesiu. Kai galvoju apie savo mamą, neprisimenu tiksliai apie ką mes kalbėjomės, tačiau mintyse girdžiu kalbos melodiją. Tai – labai gilus patyrimas, tarsi kūno atmintis.

Man svarbus ne tiek kalbinis, kiek identiteto klausimas: po 30 metų, praleistų kitoje šalyje, kas tu esi – vis dar austras, ar jau prancūzas, o gal dar kas nors kitas?

- Ar šiandien vis dar svarbu save identifikuoti kaip tam tikros tautybės atstovą?

- Manau, kad labai svarbu. Žinoma, tai priklauso ir nuo amžiaus. Jaunesniame amžiuje bandai pagauti gyvenimą – suprasti, kas vyksta, keliauji ne tik fizine prasme, bet ir intelektualiai. Beje, intelektualinės kelionės yra gal net ir svarbesnės nei fizinės – padeda suprasti kultūrų skirtumus, įsisąmoninti iš kur ir kas tu pats esi.

Prieš keletą savaičių mirė viena iš mano tetų – tėvo sesuo. Mano tėvo giminė kilusi iš nedidelio Austrijos kaimelio. Esu ten buvęs ir anksčiau, žinojau, kad ten labai gražu. Tačiau šį kartą – po daugelio metų ir daugybės intelektinių ir fizinių kelionių – staiga pajutau, kad esu iš ten kilęs. Kasdienybėje tai nedaug ką keičia, tačiau aš tarsi iš naujo apibrėžiau savo identitetą.

- KTU vykusiame tarptautiniame semiotikos kongrese kalbėjote apie audiovizualinių archyvų kūrimą. Kas tai yra?

- Štai jau 15–20 metų kaip gyvuoja „youtube“ kanalas. Jis turi milijardą vartotojų, kurie ne tik peržvelgia esamą medžiagą, bet ir įkelia savo vaizdo įrašus, kuria grojaraščius, rūšiuoja juos pagal tam tikrus kriterijus. Savo archyvą šiandien susikurti gali bet koks žmogus, jų grupė ar organizacija. Šie skirtingi visuomenės atstovai patys kuria savo atminties išsaugojimo sistemą: nusprendžia, jog kažkoks įvykis yra įdomus, svarbus, kad jį verta prisiminti, išsaugoti, kad jame yra įžvalgų, kurias norisi perduoti kitiems.

Ką tai reiškia? Viena iš galimų interpretacijų – nyksta klasikiniai kultūriniai rėmai, žmonės kuria savo asmeninį identitetą, asmeninę kultūrą.

- Jei gerai supratau, savo tyrimais prie to prisidedate?

- Esu Humanitarinių ir socialinių mokslų fondo tyrimų vadovas. Nuo 2001-ųjų turime savo sukurtą platformą, skaitmeninę aplinką audiovizualiniams archyvams kurti. Atliekame keletą misijų. Viena iš jų yra sukurti Prancūzijos humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų archyvą – šių mokslo šakų paveldą. Kita mūsų užduotis yra sukurti aplinką, kuri leistų tvarkyti vaizdo medžiagą – ją rūšiuoti, karpyti, indeksuoti, aprašyti iš įvairių požiūrio taškų, publikuoti. Tokią aplinką esame sukūrę prieš keletą metų. Šiuo metu vykdome ir trečiąją savo misiją – dalinamės patirtimi, metodologija, priemonėmis su suinteresuotomis grupėmis ir individais, kurie nori kurti savo audiovizualinius archyvus, tačiau neturi tam nei technologinių, nei ekonominių, nei intelektinių priemonių. Tokių individų ir grupių yra labai daug – nuo doktorantūros studentų, atliekančių antropologinius ar sociologinius tyrimus iki mažų tyrimų fondų ar muziejų asociacijų.

Tokie projektai kaip mūsų – tai iššūkis skaitmeniniams humanitarams.

- Iššūkis?

- Taip. Humanitarams ir technologijų specialistams bendradarbiauti ypač sudėtinga. Skaitmeninė rinka prisotinta produktų, vienaip ar kitaip susijusių su humanitarinių ir socialinių mokslų sritimi, kurie yra sukurti technologijų specialistų. Pavyzdžiui, teksto rengimo programa „Word“ iš principo yra kažkieno įsivaizdavimas, kas tai yra tekstas: paragrafų, pavadinimų, šrifto, kitų kintamųjų visuma. Galbūt humanitaras galėtų sukurti intuityvesnę ir kokybiškai geresnę sistemą, tačiau jis turi giliai išmanyti jau esamą, kad galėtų pasiūlyti kaip ją patobulinti.

Tai, mano nuomone, didžiulė problema. Bent jau Prancūzijoje, bet, manau, kad ir Lietuvoje, humanitarinių ir socialinių mokslų srities išsilavinimą turintys žmonės techniškai yra per mažai kompetentingi.

- Kai žmonės pradėjo kaupti savo paveldą, jie tai darė rašydami metraščius. Vėliau atsirado knygos, o dabar – jau ir audiovizualiniai archyvai. Kaip manote, ar turėdami tiek daug informacijos tampame protingesni? Galbūt išvengsime ankstesnių kartų padarytų klaidų?

- Nežinau, ar tampame protingesni. Kolegė semiotikė iš Indijos kongrese kalbėjo apie šių dienų realybę – skaitmeninę atskirtį ir skaitmeninę nelygybę. Skaitmeninė atskirtis reiškia, kad pasaulyje apie 2 milijardai žmonių naudojasi internetu, o likę 3-4 milijardai neturi tokios galimybės. Taigi, tam tikra informacija ir žinios, taip pat ir profesinės, cirkuliuoja tik ribotame rate. Jeigu nesi iš to rato, tu nekonkurencingas.

Skaitmeninė nelygybė reiškia, kad iš tiesų yra nedaug žmonių, kurie moka išmintingai naudoti skaitmeninę medžiagą, skaitmeninius įrankius. Informacija, pasiekianti mus kasdien, yra tarsi skaitmeninis greitasis maistas. Yra labai daug pasyvių jo vartotojų, ir labai nedaug tokių, kurie iš tiesų žino kaip sukurti vertę. Skaitmeninė kultūra – tai visiškai nauja epocha. Yra jos priešininkų, tačiau šis procesas – negrįžtamas. Ir jeigu, būdamas vyresnio amžiaus, gali ignoruoti skaitmeninę mediją, jaunam žmogui tai neįmanoma.

- Kalbate apie skaitmeninį greitąjį maistą ir pasyvius jo vartotojus. Kaip atrasti tikrą, vertingą produktą?

- Viena iš skaitmeninių humanitarų užduočių yra mokymas kritiškai naudoti informaciją. Pavyzdžiui, laikraštinė žurnalistika, kurioje už faktų stovi juos pateikusi institucija, jau praeitis. Internetinę žurnalistiką šiandien sudaro viskas – nuo portalų iki tinklaraščių. Kai 1938 m. JAV per radiją Orsonas Wellesas perskaitė „Pasaulių karo“ ištrauką, kilo visuotinė panika – žmonės manė, jog Žemę užpuolė ateiviai. Šiandien, kai informacijos kiekis ir mastai yra nepalyginti didesni, toks pavojus taip pat egzistuoja. Tampa sunku įvertinti, kokia pateikiamos informacijos kokybė, kas yra faktai, o kas – nuomonė. Tam reikalingas tam tikras kritinis požiūris. Kokias priemones, metodus ir procedūras galime pasiūlyti, kad žmonės išmoktų kritiškai įvertinti tai, ką mato, girdi ir skaito?

Kitas, ne mažiau svarbus aspektas yra mokyti žmones protingai naudoti skaitmeninės informacijos apdorojimo įrankius: pavyzdžiui, karpyti, komentuoti, įvardinti, subtitruoti vaizdo medžiagą, susieti ją su jau esama medžiaga, kurti naują kokybišką produktą.

Trečia mūsų, semiotikų, ir humanitarų apskritai užduotis yra pati sunkiausia – tobulinti jau esamus technologinius produktus. Beje, šios trys misijos – tai tik maža dali to, ką humanitarai gali nuveikti skaitmeninių technologijų srityje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"