TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Prieš savo kūną ir kraują

2015 04 08 6:00
Dr. Jurgita Stasiūnienė pirmoji Lietuvoje ėmėsi išsamiai nagrinėti naujagimių nužudymo temos. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

"Kai motina nužudo savo naujagimį, visada kyla išskirtinis emocinis atgarsis visuomenėje. Ne tik dėl to, kad ką tik gimęs kūdikis yra pati pažeidžiamiausia, negalinti apsiginti visuomenės dalis, bet ir todėl, kad motinos agresija, nukreipta į savo „kūną ir kraują“, prieštarauja visuomenės egzistavimo dėsniams, paneigia motiniškų instinktų tvirtumą, besąlygišką meilę savo vaikams", - įsitikinusi dr. Jurgita Stasiūnienė.

Vilniaus universiteto absolventė neseniai apgynė daktaro disertaciją tema "Naujagimio nužudymas: medicininės, socialinės, teisinės įžvalgos, jų analizė ir vertinimas". Darbo mokslinis konsultantas - dr. doc. Algimantas Jasulaitis.

Lietuvoje naujagimių nužudymai sudaro net 1,5 proc. visų žmogžudysčių. Stereotipiškai motinas, kurios nužudo savo naujagimius, įsivaizduojame esančias asocialaus elgesio, piktnaudžiaujančias alkoholiu, sergančias psichikos ligomis, arba - nepilnametes, dėl nebrandaus amžiaus nesugebančias priimti teisingo sprendimo atitinkamomis gyvenimo aplinkybėmis. Dr. J. Stasiūnienė norėjo suprasti, kas turi įtakos tokiam motinos poelgiui, ar yra socialinių, psichologinių, medicininių veiksnių, leidžiančių nors iš dalies jį suvokti.

"Iki šiol Lietuvoje nebuvo kompleksiškai analizuota neonaticido tema. Ši savoka neturi teisinio pagrindo, tačiau mokslinėje literatūroje neonaticidas apibrėžiamas kaip pirmos paros naujagimio nužudymas. Neonaticido specifika ta, kad pati mama nužudo savo vaiką, - patikslino tyrinėtoja. - Norėjome, kad tema būtų išties nauja, aktuali, o darbo rezultatas turėtų praktinę reikšmę. Kartu stengiausi maksimaliai panaudoti savo žinias, įgytas VU studijuojant mediciną, vėliau - teisę, taip pat patirtį dirbant praktinį darbą medicinos, teisės ir socialinės apsaugos srityse."

Vienišos ir jau turinčios vaikų

Lietuvoje 1990-2012 metais registruota 116 ikiteisminių tyrimų dėl nusikalstamos veikos, apibrėžtos Baudžiamojo kodekso 131 straipsnyje pavadinimu “Naujagimio nužudymas”. Daugiausia - net 15 nužudymų per metus - užfiksuota 1998 metais, 12 nužudymų - 1995-aisiais, 10 - 1992 metais. Po vieną nusikaltimą registruota 2007 ir 2010 metais. Nė vieno nužudymo atvejo - 2011-aisiais.

Tačiau per visą 22 metų laikotarpį atskleista santykinai nedaug moterų, nužudžiusių savo pirmos paros naujagimius, todėl duomenys lygia greta buvo kaupiami iš kelių šaltinių. 36 moterys, Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, ir 48 moterys, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis.

Pasak dr. J. Stasiūnienės, naujagimio nužudymas - gali būti latentinis, t.y. nefiksuojamas, nematomas, paslėptas, nusikaltimas. Pirmiausia, ne visi nužudyti naujagimiai aptinkami. Kita priežastis ta, kad ne visada pavyksta atskleisti, kas įvykdė nusikaltimą, jei palaikai ir aptinkami. Būna atvejų, kai anksčiau padaryti nusikaltimai atskleidžiami tik po kelinto naujagimio nužudymo.

Išnagrinėjusi moterų, nužudžiusių savo naujagimius per gimdymą ar tuoj po jo, socialines charakteristikas, mokslininkė nustatė, kad tokių moterų amžius svyravo nuo 14 iki 44 metų. Daugiau kaip pusė jų buvo 18-29 metų gimdyvės. Amžiaus vidurkis - 27 metai. Užsienio mokslinėje literatūroje iki 2000-ųjų paskelbtų tyrimų duomenimis, neonaticidą įvykdo palyginti jauno amžiaus moterys, dauguma jų - iki 25 metų. Po 2000-ųjų matoma amžiaus vidurkio didėjimo tendencija. Pavyzdžiui, per kai kuriuos Prancūzijoje atliktus tyrimus užfiksuotas 26 metų amžiaus vidurkis.

Kaip ir kitose šalyse, dažniau pirmos paros naujagimį žudyti ryžosi vienišos moterys (66 proc.), tačiau Lietuvoje - taip pat moterys, jau turinčios vaikų (68,1 proc.). Rečiau žudė natalinėje, prigimtinėje, šeimoje buvusios vienturtės ar jauniausios dukterys.

Neonaticidą įvykdė daugiau moterų, turinčių žemą išsilavinimą, neįgijusių profesijos, nusikaltimo padarymo metu neturinčių jokio užsiėmimo, t. y. namų šeimininkės, bedarbės ir nesimokančios moterys. Nustatyta, kad iki nusikaltimo padarymo smurtą patyrė apie 25 proc. moterų: iš jų 8,3 proc. natalinėje ir net 66,7 proc. savo šeimoje. Alkoholiu piktnaudžiavo tik 15 proc. moterų.

Dr. J. Stasiūnienė taip pat išnagrinėjo moterų, nužudžiusių savo naujagimius per gimdymą ar tuoj po jo, medicinos diagnozes. Nustatyta, kad nusikaltimo padarymo metu absoliučiai daugumai moterų (80,9 proc.) nediagnozuoti jokie psichikos ar (ir) elgesio sutrikimai. Kitų atvejais - daugiausia depresijos epizodų. Tik dešimtadaliui moterų pripažinta, kad nusikaltimo padarymo metu jos negalėjo visiškai suvokti savo veiksmų ir jų valdyti.

Iš baimės ir gėdos

"Neonaticidą įvykdžiusioms moterims būdinga, kad jos slėpė savo nėštumą ir gimdymą. Lietuvoje savo nėštumą slėpė, t.y. nesilankė sveikatos priežiūros įstaigose nėštumo laikotarpiu, 63,8 proc. tokių moterų. Kitų apsilankymas sveikatos priežiūros įstaigose buvo vienkartinis ir labiau atsitiktinis. Gimdymą slėpė 100 proc. moterų", - sakė tyrinėtoja.

Išnagrinėjusi nusikaltimo sudėties požymius, dr. J. Stasiūnienė nustatė, kad jis dažniau vykdytas kaimo vietovėse (apie 64,1 proc.), be to, moters gyvenamojoje aplinkoje ar netoli jos, nors kiti šeimos nariai nė neįtarė, kas vyksta. Dažniausias nusikaltimo motyvas - baimė ir (ar) gėda prieš kitus.

"Tolerancija motinoms, vienoms auginančioms vaikus, mūsų visuomenėje nėra tokia maža, todėl gana netikėtas vyraujantis nužudymo motyvas. Jis rodo, kad nuo viduramžių ar Veronikos laikų netoli pažengėme. Iki šiol gaji nuostata baimintis, ką pagalvos ar pasakys kaimynas", - kalbėjo mokslininkė.

Per tyrimą nustatyti tik trys atvejai, kai naujagimius nužudė tautinių mažumų atstovės: viena baltarusė, viena lenkė, viena rusė. Dr. J. Stasiūnienė atkreipė dėmesį, kad nepaisant valstybės vykdomų socialinės atskirties prevencijos priemonių, kai kurios tautinės mažumos turi daug socialinių problemų, pavyzdžiui, romai, tačiau per tyrimą neužfiksuota nė vienos romų tautybės moters, kuri būtų nužudžiusi savo naujagimį.

"Nudžiugino, kad per palyginti ilgą tyrimo periodą nenustatyta nė vienos moters, turinčios aukštąjį išsilavinimą. Taigi aukštojo mokslo įstaigos ne tik suteikia profesinę kvalifikaciją, bet ir ugdo brandžias, atsakingas asmenybes, - sakė tyrinėtoja. - Kita vertus, nustebino, kad dažniau savo pirmos paros naujagimius žudė jau susiformavusios moterys, turinčios vaikų, kuriais rūpinasi."

Dr. J. Stasiūnienė taip pat palygino neonaticido paplitimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. 2008-2012 metų duomenimis, rodiklis, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, didžiausias Lietuvoje ir Estijoje. Perpus mažesnis - Latvijoje ir Lenkijoje.

Dėl gyvybės kaip absoliučios vertybės

"Valstybės pareiga - gyvybės, kaip absoliučios vertybės, apsauga. Reikia kompleksinių naujagimių žudymo prevencijos priemonių. Jų įvedimo galimybės turėtų būti svarstomos tarpinstituciniu lygiu, pasitelkus medikus, teisininkus, socialinės apsaugos specialistus, kad būtų pasiekta maksimalaus rezultato. Pirmos paros naujagimio nužudymas turi specifinių ypatumų, todėl rengiant prevencines priemones reikėtų atsižvelgti į tokių moterų elgseną nėštumo metu, jų socialines charakteristikas, medicinos diagnozes", - pabrėžė tyrinėtoja.

Savo darbe ji siūlo skirstyti naujagimių nužudymo prevencijos priemones į pirmines, antrines ir tretines, arba reabilitacijos. Pirminėmis būtų siekiama išvengti nepageidaujamo nėštumo, kol nauja gyvybė dar nėra pradėta. Didelę reikšmę galėtų turėti planuojamos įvesti lytiškumo ugdymo programos. Per jas, be šeimos, kaip vertybės, pirmiausia turėtų būti akcentuojama gyvybės, kaip unikalios, absoliučios vertybės, samprata.

Antrinės prevencijos priemonės turėtų padėti išvengti jau gimusio naujagimio nužudymo, pavyzdžiui, per anoniminį gimdymą, „gyvybės langelius“. Lietuvoje „gyvybės langeliai“ praktikuojami nuo 2009 metų, tačiau iki šiol nėra įteisinti. Tretinės prevencijos (arba reabilitacijos) priemonės apimtų recidyvų profilaktiką, prevencinį specialistų komandos darbą su moterimis, jau nužudžiusiomis savo naujagimį.

Viena disertacijos rekomendacijų - įtvirtinti baudžiamąją atsakomybę motinoms, gimdžiusioms ne ligoninėje ir nepranešusioms atitinkamoms institucijoms apie naujagimio gimimą, kad specialistai galėtų nustatyti, ar naujagimis gimė gyvas; jei negyvas - mirties priežastis. Taip, pasak dr. J. Stasiūnienės, negalėtų atsirasti erdvės nebaudžiamumui, kai neįmanoma rasti išmesto naujagimio ar nustatyti mirties priežasties.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"