Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Prieš vėžį – aukso kulkomis

 
2017 09 27 13:00
Pasak prof. Ričardo Rotomskio, nanotechnologijos didesniu jautrumu ir tikslumu, daugiau galimybių kombinuoti tarpusavyje kelis metodus ima konkuruoti su klasikiniais vėžio gydymo būdais, vaistais, diagnostika. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kasmet Lietuvoje registruojama per 17 tūkst. naujų vėžio atvejų. Vėžys – antra labiausiai paplitusi liga pasaulyje po širdies ir kraujagyslių ligų. Tačiau kol kas nėra tokio vaisto, kuris būtų nukreiptas tik prieš jį ir neturėtų šalutinio poveikio. Įveikti vėžį nepakenkiant visam organizmui gali padėti aukso nanodalelės. Šioje srityje dirba ir Lietuvos mokslininkai, nors tyrimus stabdo sumažėjęs finansavimas.

Kaip „Lietuvos žinioms“ pasakojo Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos vedėjas prof. Ričardas Rotomskis, kova su vėžiu turi labai daug aspektų, nes pati jo prigimtis klastinga. Pateikiami aštuoni ar devyni aiškinimai, su kuo jis gali būti susijęs. Yra daug veiksnių: ir kancerogenai, ir pats organizmas, gyvenimo būdas, mityba, imuninė sistema. Reikia dar daug ką išsiaiškinti. Biochemikai, pavyzdžiui, ieško onkogenų, specifinių molekulių, kurios gali sukelti vėžį. Kuriami imuniniai preparatai, leidžiantys imuninei sistemai atpažinti vėžį organizme. Atsiradus nanotechnologijoms, atsirado dar viena niša kovoti su vėžiu. Moksliniai tyrimai šioje srityje jau pradeda duoti praktinių taikymo rezultatų. Nanotechnologijos didesniu jautrumu ir tikslumu, daugiau galimybių kombinuoti tarpusavyje kelis metodus ima konkuruoti su klasikiniais vėžio gydymo būdais, vaistais, diagnostika.

Sprendžiant dilemą

Jau prieš šimtmetį vokiečių mokslininkas, Nobelio premijos laureatas Paulis Ehrlichas iškėlė idėją apie vadinamąją stebuklingą kulką, kurią paleidus į organizmą būtų galima nukauti vėžį ir išvengti šalutinio priešvėžinio vaisto poveikio, kai vos patekęs į organizmą, pradeda jį nuodyti, dar nepasiekęs paties vėžio. Iki šiol nėra susintetinta tokio vaisto, kuris kovotų tik su vėžinėmis ląstelėmis. Jų nuo sveikų neskiria ir organizmas. Kai klastingasis vėžys atsiranda, imuninė sistema jam nieko nepadaro.

Teoriniai modeliai, kaip galima gydyti vėžį nepakenkiant organizmui, jau sukurti. Atlikti ir pirmieji bandymai su ląstelėmis.

Tačiau nanotechnologijos, pasak prof. R. Rotomskio, suteikė galimybę priešvėžinį vaistą uždaryti į tam tikrą dėžutę ir neleisti jam būti aktyviam, kol kraujotaka keliauja iki vėžio. Pasiekusi vėžinę ląstelę, ta Pandoros skrynia atidaroma, atgabentas vaistas pasiskirsto ir užmuša vėžį.

Tokiems vaistų konteineriukams pasirinktos aukso nanodalelės, nes auksas, kaip aiškino biofizikas, yra labai specifinis – per vadinamąjį sieros tiltelį prie jo galima prikabinti daug biologiškai aktyvių molekulių, pavyzdžiui, priešvėžinius antikūnus. Be to, auksas yra inertiškas ir nepavojingas mūsų organizmui. Per tam tikrą cheminę procedūrą aplink aukso nanodalelę susikaupia biomolekulės, vėžiniai vaistai sulenda į porėtą aukso dalelę, prie paviršiaus prikabinami antikūnai. Labai mažos, palyginti su kraujo kūneliais, nanodalelės, suleistos į kraujotakos sistemą ilgai juda, kol pakliūva į pažeistas, vėžinį audinį maitinančias kraujagysles. Prasiskverbusios pro daugybę skylučių, antikūnais prisikabina prie vėžinių ląstelių ir yra jų tiesiog įsiurbiamos.

Tačiau kaip atidaryti vaistų konteineriukus? Pasirodo, gaminant 50 nanometrų (milijonųjų milimetro dalių) skersmens aukso daleles, labai ploname jų paviršiuje galima suformuoti vadinamuosius plazmonus. Lazeriu pašvietus į plazmono sugerties bangą, suardomas dalelės kiautas ir vaistai paleidžiami į vėžinę ląstelę.

Aukso nanodaleles galima bandyti taikyti ir fotosensibilizuotai navikų terapijai. Labai maža, iš 25 aukso atomų padaryta nanodalelė, apšviesta tam tikra šviesa, pati pradeda šviesti. Prie jos prikabinus specifinį fotocheminį vaistą, galima inicijuoti fotosensibilizuotos navikų terapijos procesą. Taip pat mąstoma ir apie galimybę terminiu būdu sunaikinti vėžines ląsteles. Infraudonojo lazerio šviesa sveiko audinio nepažeis, o į vėžines ląsteles prasiskverbusios aukso nanodalelės sukaupia šilumą ir termiškai sunaikina vėžinį darinį.

Daug galimybių aukso nanodalelės suteikia ir diagnostikai. Infraraudonasis lazeris parodo, kur jos yra susikaupusios. Galima pašvietus matyti ribą, kur yra sveikas audinys, kur – pažeistas. Pavyzdžiui, išoperavus naviką, gali likti pavienių vėžinių ląstelių, kartu ir grėsmė, kad navikas ataugs. Todėl po chirurginės operacijos švitinamas naviko guolis, ir fotovaistai ar aukso nanodalelės, susikaupusios vėžinėse ląstelėse, jas sunaikina.

Neatsakyti klausimai

Teoriniai modeliai, kaip galima gydyti vėžį nepakenkiant organizmui, jau sukurti. Atlikti ir pirmieji bandymai su ląstelėmis. Tačiau dar reikia, pasak prof. R. Rotomskio, ištirti daug dalykų. Pavyzdžiui, kaip prikabinti specialias biomolekules, kad jos būtų aktyvios ir nuneštų vaistą į vėžinį darinį. Kaip turi veikti mechanizmas, kad aukso nanodaleles įtrauktų vėžinės ląstelės ir jas būtų galima sunaikinti. Susintetinta įvairių spalvų aukso nanodalelių ir tiriama, kurios sugeria šviesą vėžiniame darinyje giliai prasiskverbusios į audinį.

„Tiriant aukso nanodaleles reikia apimti visus aspektus. Taip pat įsitikinti, ar jos nėra toksiškos. Aukso gabalas turi vienokias savybes, o aukso nanodalelės pasižymi naujomis ir galbūt gali pasidaryti toksiškos. Svarbu žinoti, kaip jos kaupiasi ląstelėse ir kaip šalinamos iš organizmo. Aukso nanodalelių, tokio pat dydžio kaip baltymai, antikūnai, organizmas gali neatpažinti, ir jos gali ką nors pakeisti organizme“, – vardijo neatsakytus klausimus prof. R. Rotomskis.

Lietuvoje yra kelios mokslininkų grupės, tiriančios aukso nanodaleles. Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos tyrėjai sugeba chemikų susintetintas daleles patikrinti, kaip jos juda gyvame organizme, kaip sąveikauja, ir lazeriais inicijuoti jose tam tikrus procesus. Kartu su Vilniaus universiteto (VU) mokslininkais jau trečius metus tiriami ir aukso nanodalelių toksiškumo aspektai.

Straipsniai spausdinami įtakinguose mokslo žurnaluose, tyrimai pristatomi ir yra aktualūs tarptautinei visuomenei. Šį rugsėjį prof. R. Rotomskis skaitė kviestinį pranešimą apie aukso nanodalelių taikymą vėžio terapijai tarptautinėje biofotonikos konferencijoje Rygoje. Gruodį mokslininkas važiuos į Prancūziją skaityti kviestinio pranešimo apie fotosensibilizuotą navikų terapiją ir aukso nanodalelių taikymą jai. Pavasarį šį pranešimą jau skaitė Kelne, Vokietijoje.

Iš lazerių įdirbio

„Turime išplėtotą lazerių pramonę. Dar sovietmečiu,1985 metais, buvo pradėta įgyvendinti lazerių taikymo vėžio terapijai programa. Sudaryta komanda iš onkologų medikų, fizikų, biofizikų, biochemikų ir chemikų ieškojo naujų metodų, kaip gydyti vėžį lazerine spinduliuote“, – prisiminė prof. R. Rotomskis.

Iš šios srities jis kartu su kitais tyrėjais 2002 metais gavo Lietuvos mokslo premiją. Išskirtinis atvejis, nes premija už darbų ciklą „Fotosensibilizuota navikų terapija: fizikiniai, biocheminiai, ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai (1986–2000 m.)“ buvo paskirta net devyniems žmonėms. Šiuo metu pasaulio mokslininkų, tarp jų – ir Lietuvos, pastangomis ištirti ir jau patvirtinti klinikiniam vartojimui bent devyni fotovaistai, taikomi visame pasaulyje vėžiui gydyti šviečiant lazeriu.

„Dabar perėjome prie aukso nanodalelių, turime tam tikrą įdirbį, todėl esame kviečiami apsikeisti informacija“, – sakė Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijos vedėjas.

Neseniai Upsalos universitete Švedijoje prof. R. Rotomskis tarėsi dėl galimų bendrų projektų. Dalyvavo ir kolegos iš Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos. Lietuvoje jau dvejus metus rengta tarptautinė konferencija „Naujos idėjos ir metodai vėžio terapijai ir diagnostikai“. Suvažiuoja mokslininkų iš viso pasaulio. Kitąmet konferencija vėl bus rengiama Lietuvoje.

Laukiant proveržio

Tačiau iš savo doktorantų, tyrusių aukso nanodaleles ir apsigynusių daktaro disertaciją, prof. R. Rotomskis sugebėjo pasilikti tik vieną Biomedicininės fizikos laboratorijoje. Visi kiti išeina dėl prasto finansavimo ir prasto požiūrio į jaunuosius mokslininkus. Verslo įmonės, dirbančios biomedicinos srityje, daktaro laipsnį turintiems specialistams siūlo net tris kartus didesnį atlyginimą. VU absolventė Marija Matulionytė, vykdžiusi mokslinius tyrimus Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fiziko laboratorijoje, gavusi Tarptautinės mokslų akademijų sąjungos stipendiją, šiemet apsigynė daktaro disertaciją iš fluorescuojančių aukso nanodalelių taikymo vėžio diagnostikai bei terapijai ir išvyko į Kanadą. Nes ten nepalyginti geresnes finansavimo sąlygos.

Traukia į užsienį baigti studijų jau ir bakalauro studentai. Ne vienas, Nacionalinio vėžio instituto Biomedicininės fizikos laboratorijoje dirbęs mokslinį darbą ir stažavęsis užsienio universitete pagal ERASMUS programą ar gavęs finansinį palaikymą trumpam vizitui iš kitų fondų, palieka Lietuvą ir tęsia magistrantūros studijas svetur.

„Ne todėl, kad čia blogai parengiami. Jei juos graibsto, vadinasi, lygis geras, nes kitų neima. Turime modernios įrangos ir kompetencijos. Reikia finansavimo. Ir daugeliu atveju – ne papildomo, bet tiesiog mažiau skiriant pinigų biurokratijai, „inovatyvioms technologijos“ ir „inovatyviems verslams“ bei mokslo pinigus prižiūrinčioms ir skirstančioms institucijoms, kurios dažniausiai apie mokslą nusimano prastai – kalbėjo prof. R. Rotomskis. – Šiuo metu dar turime potencialo, turime žmonių, kurie gali parengti gero lygio tyrėjus. Tačiau reikia garantuoti bent minimalias sąlygas, kad jie galėtų dirbti, kad neišvažiuotų. Vienas buvęs studentas, dabar mokslų daktaras, dirbantis Norvegijoje Oslo universitete, juokavo, kad ten valytoja gauna daugiau nei jam siūlomas atlyginimas Lietuvoje.“

Vis dėlto yra ir grįžusiųjų. Iš Švedijos sugrįžo dr. Ramūnas Augulis. Iš Vokietijos – dr. Martynas Gavutis, dar studentas Švedijoje Linčiopingo universitete pirmasis pamatavęs atomo jėgos mikroskopu fotosensibilizacines nanodaleles Biomedicininės fizikos laboratorijos tyrėjams.

Kiti išsibarstę po visą pasaulį. Buvusių prof. R. Rotomskio studentų yra ir Vokietijoje, Austrijoje, JAV, Norvegijoje, Švedijoje, kitose šalyse.

„Bet priverstinai kviesti grįžti į Lietuvą nieko nereikia. Mokėkime saviems už darbą, kiek priklauso, sugrįš ir kiti, – įsitikinęs mokslininkas. – Nes ir dabar su savo buvusiais studentais dirbame kartu, vykdome bendrus projektus, keičiamės informacija. Dar nenusiritome iki „suskilusios geldos“, esame lygiaverčiai partneriai kolegoms iš užsienio, taip pat ir saviems, kol kas užsidirbantiems duonai svetur.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"