TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Prof. Ričardo Kazlausko palikimas

2016 07 08 6:00
Su Senegalo papūga apie 1986 metus. Asmeninio albumo nuotraukos

Po kambarius laisvai skrajoja kregždutė, kadaise priglausta iškritusi iš lizdo. Vakarais kuksi vietnamietiška varlė. Tingiai rangosi egzotiškas žaltys. Galvą krapšto kalbanti papūga Žakas. Nors prof. Ričardo Kazlausko nebėra (1927–2014), jo bute Vilniuje viskas beveik kaip ir anksčiau.

Rūpinimąsi gyvūnais ir augalais perėmė gamtininko sūnus, taip pat mokslininkas, biochemikas, dr. Egidijus Kazlauskas. Pasak jo, gamta, gyvūnai ir augalai, visada buvo bendras jų pomėgis.

Prof. R. Kazlauskas nuolat padėdavo nukentėjusiems paukšteliams ar gyvūnėliams. Dabar tik retkarčiais žmonės senu įpratimu atneša į mokslininko butą devintame aukšte kokį nelaimėlį.

„Šiek tiek apmaudu, nes visos sukauptos žinios eina vos ne perniek, – apgailestavo dr. E. Kazlauskas. – Padėti laukiniams gyvūnams visada buvo ne vieno žmogaus, o visos šeimos darbas. Nors tėčio nėra, tos žinios niekur nedingo. Pasistengčiau suteikti bent kokią nors pagalbą.“

Viena iš daugybės bendrų išvykų į gamtą 2007 metais.

Aktualu kas antram

Birželį 34 metų biochemikas, VU absolventas, nuo antro kurso dirbantis Biotechnologijos institute, apgynė daktaro darbą. Jo tema – „Aril-dihidroksilfenil-tiadiazolų jungimosi su rekombinantiniu žmogaus Hsp90 baltymu termodinamika“ – susijusi su priešvėžinių vaistų kūrimu. Darbo vadovas – prof. Daumantas Matulis.

„Kiekvienas nori prisidėti prie bendro gėrio. Turėjau ir asmeninių motyvų. Beveik kas antras žmogus per savo gyvenimą vienaip ar kitaip kenčia dėl vėžinių susirgimų, – sakė VU Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimų skyriaus jaunesnysis mokslo darbuotojas dr. E. Kazlauskas. – Mūsų laboratorijoje tiriami tam tikri cheminiai junginiai ir jų sąveika su baltymais, tos sąveikos energetika. Galutinis tikslas – padėti sukurti priešvėžinį vaistą.“

Tilandsijų ir orchidėjų inspekcija 2008 metais.

Viena tyrimų krypčių – specifinis žmogaus baltymas Hsp90, atsakingas už daugelį ląstelės funkcijų ir palaikantis gerą jos veiklą. Vėžiniame audinyje, kaip pasakojo tyrėjas, ląstelėms nepalanki aplinka. Joms ankšta, trūksta deguonies ir maistinių medžiagų, reikia išvengti imuninės sistemos. Suvėžėjusios ląstelės turi aibę problemų. Didelę jų dalį sprendžia gamindamos nenormaliai didelį kiekį išgyventi padedančio baltymo Hsp90.

„Siekiame surasti cheminį junginį, kuris kaip galima stipriau prisijungtų prie šio baltymo ir neleistų atlikti jo funkcijų. Pašalinus šį veiksnį, didelė tikimybė, kad vėžinė ląstelė žus, o nevėžinė – sugebės išgyventi, – aiškino biochemikas. – Jau pademonstruota vėžinių ląstelių kultūrose, užaugintose Petri lėkštelėse, kad aril-dihidroksifenil-tiadiazolų grupės junginiai yra veiksmingi. Tačiau rezultatai nuolat tobulinami, kad būtų kuo mažesnis šalutinis poveikis ir didesnis efektyvumas. Tokio veikimo principu grįstų cheminių junginių šiuo metu nėra taikoma terapijoje. Keletas kitų kompanijų sukurtų junginių, kaip parodė klinikiniai tyrimai, pasižymi įvairiu šalutiniu poveikiu. Tačiau tai nesusiję su šio baltymo slopinimu – patys junginiai yra toksiški. Tikimės, kad mums pavyks geriau.“

Prof. Ričardas Kazlauskas su sūnumi Egidijumi ir pacientu suopiu 2007 metais.

Mokslininkų kartos

Dar studijuodamas jaunasis biochemikas pradėjo dirbti prof. Virginijaus Šikšnio laboratorijoje. Ten atliko bakalauro ir magistro darbus. Kai iš JAV į Lietuvą grįžo prof. D. Matulis, sudomino jo įkurtos laboratorijos tyrimų tematika. Buvo ir doktorantūros vieta tęsti studijoms.

„Mano pasirinkimui didelės įtakos turėjo tėtis, – sakė dr. E. Kazlauskas. – Augti tokioje šeimoje ir viena ar kita forma nenukrypti prie gamtos – beveik neįmanoma. Tėtis nuo pat pirmų dienų skiepijo meilę gamtai ir pažinimo troškimą. Mokydamasis Mykolo Biržiškos gimnazijoje supratau, kad traukia vis dėlto chemija. Turėjau nuostabius mokytojus – Vilių Mincevičių ir Joną Lagunavičių. Tačiau gamta taip pat labai traukė, todėl galiausiai pasirinkau vidurio kelią – biochemiją. Arti gamtos ir leidžia giliau viską suprasti“.

Mokslininko žmona Miglė Kazlauskienė yra kilusi iš kelių kartų fizikų giminės, tačiau taip pat pasirinko biochemiją. Dirba Biotechnologijos institute prof. V. Šikšnio laboratorijoje.

Tarp augmenijos slepiasi vietnamietiškos samaninės medvarlės (Theloderma corticale).

Tarp orchidėjų ir kaktusų

Jaunoji šeima gyvena kartu su Egidijaus mama dailininke Dijana Kazlauskiene. Visuose trijuose kambariuose kas nors gyvena ir iš gyvūnų ar augalų.

Vienas didesnių Egidijaus pomėgių – orchidėjos. Jų įstiklintame balkone auga per 50 rūšių. Daugelis – gana retos, atsisiųsdintos per Lietuvos orchidėjininkų draugiją iš žinomų augintojų Vokietijoje ar kitose Europos šalyse. Tokioms orchidėjoms reikia daugiau priežiūros, jas sunkiau auginti ir pražydinti. Kadaise beveik 400 rūšių kaktusų kolekcija sumažėjo iki keliasdešimties rūšių – kiek telpa ant palangių.

Kambaryje iki lubų užaugęs fikusas. Kelių rūšių kinrožės, palmė, paparčiai. Balkone vaisius nokina figmedis. Kasmet surenkamas kelių dešimčių burnoje tirpstančių figų derlius.

„Nors iš pradžių mane labiau domino ropojantys, bėgiojantys gyvūnėliai, po truputį laikui bėgant perėmiau iš tėčio visą augalų ūkį: jų laistymą, persodinimą, priežiūrą“, – pasakojo Egidijus.

Norėtų daugiau

Vasarą per karščius kai kuriuos augalus reikia laistyti kelis kartus per dieną. Ir kitokios ruošos kasdien netrūksta: žuvytes pašerti, pakeisti vandenį ir papildyti lesalo paukščiukams, vorus paukštėdas ir jiems auginamus svirplius pamaitinti.

Laikiną prieglaudą suradęs jaunas pelėsakalis.

„Tačiau pomėgiams visada laiko atsiranda, – juokėsi Egidijus. – Tiek augalų, tiek gyvūnų kiekį riboja buto erdvė. Stengiuosi išlaikyti bent tai, kas yra. Nors ir norėtųsi daugiau.“

Miglė tokiai augintinių gausai ne visada pritaria. Tačiau ją traukia, pavyzdžiui, varliagyviai. Todėl namie vakarais kuksi varlytė iš Vietnamo.

Daugiau nei 20 metų terariume gyvena žaltys, ne lietuviškas – egzotinės veislės. Driežui, leopardiniam gekonui, – taip pat jau per 20 metų. Visai senukas.

Beveik iki dviejų metrų užaugusią iguaną, pradėjusią agresyviai ginti savo teritoriją ir ieškoti kitų iguanų kompanijos, teko atiduoti ten, kur jų daugiau. Nors Egidijui buvo labai gaila – tiesiog neturėjo tinkamų sąlygos jai laikyti. Laimei, kaimenėje iguana jaučiasi gerai.

Po kambarius skraido kregždutė, blezdinga, taip pat dar nuo prof. R. Kazlausko laikų. Per audrą nukrito lizdas su visa vada. Du kregždžiukai išliko gyvi. Žmonės atnešė į gamtininko namus. Kai užaugo, vienas iškeliavo atgal į gamtą, o kitas, geibesnis, liko. Daug metų čia gyvena. Buvo kartą netyčia išskridęs į laiptinę, tačiau vėl pasiprašė atgal.

Senbuvė papūga Žakas moka pasakyti kelis žodžius, nors nėra labai iškalbingas paukštis. Apsiriboja, pasak Egidijaus, siauru žodynu, bet dažniausiai tikslingu. Moka pasakyti savo vardą, šeimos narius kviesti vardais. Jei mato ką nors skanaus valgant, sako: „Noriu“.

Beveik metus narvelyje gyvena žaliukė, užauginta nuo jauniklio paukštelio, atnešto iš išdraskyto lizdo. Egidijus tikisi, kad dar po kurio laiko pavyks ją paleisti į laisvę.

Prof. Ričardas Kazlauskas su sūnumi Egidijumi ir baltąja nimfa apie 1986 metus.

Geriausi prisiminimai

„Gyvūnai ir augalai buvo mudviejų su tėčiu bendras pomėgis. Tėtis pasiimdavo mane į visas keliones, – pasakojo dr. E. Kazlauskas. – Kai dar mažas pyplys nesugebėjau pats vaikščioti, nešdavo mane visur ant kupros. Visose naktinėse ekspedicijose, visuose naktiniuose drugių gaudymuose dalyvavau. Net su gamtos specialybės studentais kartu laksčiau per vasaros praktikas. Geriausi mano prisiminimai iš tų laikų.“

Gamtininko sūnus miglotai prisimena ir televizijos laidą „Vakaras su tėveliu“. Dar vaikas epizodiškai dalyvaudavo ir kitoje prof. R. Kazlausko laidoje „Langas į gamtą“. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau – kitoje objektyvo pusėje. Kai reikėdavo vaizdų iš gamtos, dažniausiai jis laikydavo kamerą, filmuodavo tėtį.

„Su tėčiu vienijo ir mokslinė fantastinė literatūra. „Drąsiųjų kelių“ serijos ar vėliau „Eridano“ leidyklos knygos šeimoje eidavo iš rankų į rankas. Dar vaikystėje, kai pats nemokėjau skaityti, tėtis sekdavo ekspromtu sukurtas mokslines fantastines pasakas. Pavyzdžiui, apie kosmines keliones. Viską moksliškai pagrįsdamas“, – šypsojosi biochemikas.

Dr. Egidijus Kazkauskas su šiek tiek daugiau nei 20 metų namuose išgyvenusiu karališkuoju žalčiu.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"