TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Prof. V.Urbutis: jūs nusikalstate lietuvių kalbai

2013 07 23 6:00
Lietuvių kalbos lietuviškumo gynėjas V.Urbutis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto M.K.Sarbievijaus kieme.   Jūratės Žemaitytės (LŽ) nuotrauka

35 dioptrijų lupa. Akinių tokių nebūna. Pro galingus stiklus kalbininkas Vincas Urbutis, labai išgarsėjusio dviejų laidų sulaukusio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“ autorius, skaito tai, ką mano reikalinga perskaityti. Kartais į talką kviečiasi skaitovą.

Atidžiai seka, gal periodinėje spaudoje pasirodė dar kokių publikacijų, diskusijų, komentarų apie pavardžių ir kitų tikrinių žodžių rašybą. Jas visas perskaito, apie viską turi nuomonę, kai ką komentuoja subtiliai ironiškai, kai ką – riebiai žemaitiškai. Savo poziciją profesorius išsakė minėtoje „Lietuvių kalbos išdavystėje“ ir 2010-aisiais išėjusiame „Pavardžių pradžiamokslyje“ - leidiniuose, kuriuose aistringa publicisto polemika netikėtai puikiai dera su mokslininko erudito argumentacija. Kai kas išgirdo, įsiklausė. Kai kas įsikibęs kitokios nuomonės. Profesorius V.Urbutis įsitikinęs, kad vadinamoji originalioji svetimvardžių rašyba – nenatūralus dalykas, prieštaraujantis mūsų kalbos sistemai. Toks „nurašinėjimas“ yra nusikaltimas lietuvių kalbai.

Prietarų ir mitų nelaisvėje

Garbųjį 84 metų kalbininką, kaip ir ankstesniais dešimtmečiais, galima sutikti Vilniaus universiteto bibliotekoje. Beje, „Neringos“ restorane – vis rečiau.

„Jūs „Lietuvos žiniose“ pavardes nurašinėjate, laikraštį darote kitakalbių nepaskaitomų vardų sąvartynu. Kodėl?!” – klausinėti pirmas pradeda profesorius. Po to priduria: „Susidaręs įspūdis, kad viskas nuėję šunkeliais.“

Išklausęs "pasiteisinimų", jis lėtai ir įtaigiai dėsto: „Visi šneka apie tikrinių vardų rašymo problemą. Nėra čia jokios problemos. Kaip nėra ir paprastų lietuviškų žodžių rašymo problemos. Jei tie žodžiai pasiskolinti iš kitų kalbų, juk irgi nėra jokios problemos, kaip juos rašyti. Taip, kaip maždaug jie yra tariami, taikant vadinamąjį morfologijos principą - kad būtų tos pačios morfemos: bėgti nerašysime bėkti, reikia išlaikyti tą pačią morfemą. Tas pats su skoliniais. Juk šimtai metų, kaip jie ateina į lietuvių kalbą.

Yra daug prietarų ir mitų. Esą lotyniškojo raidyno kalbų tikrinius vardus rašant būtinai reikia išlaikyti tų kalbų rašybą. Nerimta! Jokio skirtumo nėra, ar kirilica, ar graikiškai, ar kitaip, vis tiek mes negalime tenkintis tik nurašymu. Netgi iš pačios lotynų kalbos paimtus vardus mes vis tiek perdirbame, maždaug pagal tarimą, juk negali žodis būti perkeltas iš vienos kalbos į kitą be jokių pakeitimų, kad ir labai kas prispirtų, kad ir uždraustų tuos pakeitimus. O alfabetinis raštas – vienos kilmės, atėjęs iš Artimųjų Rytų, iš hebrajų. Kam dabar nuo vienų atsiriboti, o kitų palikti originalius parašymus?

Nelietuviško pavidalo rašybos šalininkai džiaugiasi, kad leidžiama pridėti lietuviškas galūnes. Ką tai reiškia pridėti lietuviškas galūnes prie nelietuviško žodžio? Juk čia didžiausia nesąmonė. Visas žodis, jo pavidalas, ne tik rašyba, bet ir tarimas - svetimas. Ir kaip dabar – iki galūnės pasakysi, tarkim, portugališkai, o po to ištarsi lietuvišką galūnę? Nei iš šio, nei iš to, portugališkas žodžio kamieno tarimas, paskui - lietuviška galūnė. Juk taip neišeina. Lietuvių kalboje tūkstančiai visokių skolinių, tikrinių ir bendrinių. Didesnė dalis mūsų pavardžių pagal kilmę tai nelietuviškos. Jonaitis - tik lietuviška priesaga pridėta. Vardas Jonas atėjęs iš kitur, vadinasi, skolintas. Bet taip gražiai sulietuvintas, kad jis kaip ir mūsų.

Taip, tikrinių žodžių gausu, bet ar tai mums ką nors trukdo kalbai? Lygiai taip netrukdo milijonai tikrinių žodžių pasaulio kalbose. Tarkim, įvyko žemės drebėjimas kur nors tolimoje šalyje, mažame miestelyje. Apie jį kalbama visame pasaulyje, mes irgi turime kalbėti. Išgirdome per televiziją, radiją, dar turime kaimynui pasakyti, juk ne raštelį jam rašysime, o ištarsime. Šnekėdamiesi turim turėti žodį. Jei žodis jau yra atėjęs, mes jį ištariame, pasakome, taigi ir užrašyti mokėsime. Pavyzdžiui, Čikaga. Juk mums visai neaktualu, kaip tos vietos gyventojai rašo. Koks tikslas mums užrašyti ch ir galūnėje palikti o? Vis tiek turim skaityti kitaip.“

Pavardės - kalbos nuosavybė

- Kur rasti tiek mokančiųjų teisingai sulietuvinti įvairių kalbų tikrinių žodžių srautus?

- Norit pasakyti, kad ir lietuvinti yra sunku? Yra problemų tik tada, jei reikalaujame palikti originalus. Jūs savo laikraštyje paleidžiate originalus – visai beviltiškas dalykas tikėtis, kad skaitytojai juos perskaitys teisingai. Galima sakyti, tose vietose paliekate tuščius tarpus. Jūs nusikalstate lietuvių kalbai!

- Jeigu jau nuėjom, kaip sakote, šunkeliais, ar lietuvių kalbos sistema žlugo, sugriuvo, ar dar laikosi?

- Ji niekur nepasidėjo, ta sistema.

- Tai gal ne taip blogai? Mes jau tik puoselėkim kalbos kultūrą, saugokim visa kita, o čia palikim, kaip jau, regis, įsigalėję. Ar tautinis dėsnis mumyse to neleidžia daryti?

- Neleidžia lietuvių kalba, jos prigimtis ir pobūdis.

Visa ta vadinamoji diskusija nukrypusi neteisinga linkme. Visą laiką apie raides šnekama – w, q, x. Niekai. Ne apie raides reikia šnekėti. Čia principiniai kalbos dalykai.

- Jums turbūt juokingas teiginys, kad pavardė – privati asmens nuosavybė?

- Tai pramanai visuomenei klaidinti. Vardynas yra sudedamoji kalbos, jos žodyno dalis. Išskirti tikrinius žodžius iš kalbos kompetencijos, kad būtų galima su jais elgtis kaip sugalvojus, negalima. Pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, kuriai ta pavardė priklauso. Kalbos, o ne atskirų ją vartojančių asmenų valia lemia pavardės garsinę raišką, kaitybą. Taip pat pavardė privalo paklusti tos kalbos rašybos taisyklėms, kurios visiems privalomos. Taigi pavardės pavidalą lemia kalba. Svaičiojimai apie kažkokį tikrinių žodžių privatumą prieštarauja pačiai kalbos prigimčiai ir paskirčiai. Apie tai išsamiau išdėsčiau „Pavardžių pradžiamokslyje“. Regis, turėtų būti labai aišku - kaip gali būti lietuvių kalboje ir kaip negali. Ir koks tai yra kalbai esmingas dalykas. Kiekviena pavardė, kuri vartojama lietuviškai kalbant ir rašant, turi būti integruota į lietuvių kalbą, priderinta prie jos fonetikos ir morfologijos. Nesvarbu, lietuvio, nelietuvio, užsieniečio.

- „Žodžių darybos teorija“, "Baltų etimologijos etiudai“ – kalbos mokslui reikšmingi, svarūs jūsų veikalai, liudijantys ramų, nuoseklų, gana tylų darbą. Paskui – polemikos pliūpsniai. Kodėl jūs? Kodėl netylėjote?

- Pats nesitikėjau, kad taip išeis. Kodėl aš čia įsikišau? Apskritai nesu kalbos praktikas. Žiūriu, kad tie žmonės, kurie stengiasi ginti lietuvių kalbą, net ir mano kolegos kalbininkai, nesuvokia esmės. Kažkas yra negerai. Ir man pasirodė, kad aš galiu paaiškinti visai nesunkiai. Keliasdešimt metų turiu reikalų su žodžių istorija, etimologija, kaip svetimi žodžiai ateina į lietuvių kalbą ir kaip joje prisitaiko. O kai kurie garbūs mano kolegos - kitų kalbos sričių specialistai, jie nelabai susiduria su tais tikriniais vardais, jų kilme ir panašiais dalykais.

Buvo gera praktika, trukusi daugiau kaip pusę amžiaus, vartoti tik lietuviško pavidalo tikrinius žodžius. O kas dabar darosi Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje? Antraštiniai žodžiai joje nepriklauso lietuvių kalbai. O užrašyta - Visuotinė lietuvių enciklopedija. Na, tai jeigu lietuvių, lietuviškai ir turėtų būti viskas. Alfabetinis sąrašas turi būti sutvarkytas pagal lietuvių kalbą. Leidyklos žmonės greit susiorientavo, kad niekas nebegali paskaityti jų šitaip parašytų tomų. Tai dar prideda atskiras knygutes. Jūs tik įsivaizduokit - žodyno pavidalu sutvarkyta knyga, ir dar šalia kitas žodynas, kuris padėtų skaityti! Kas čia yra? Kiekvienam tomui - po 5 tūkstančius žodžių, kurių negali paskaityti. Pridėdami žodynėlius patys juk pripažįsta, kad tas jų metodas niekinis.

Net bolševikai turėjo išminties

- Tikite, kad įmanoma visuotinai sugrįžti prie tik lietuviško pavidalo tikrinių žodžių vartojimo?

- Visiškai įmanoma. Kodėl sovietiniais laikais galima buvo viską sulietuvinti?

- Gal todėl, kad dauguma informacijos ir vardų ateidavo per rusų kalbą? Lengviau, aiškiau.

- Čia irgi mitas, kad viską gaudavom per rusų kalbą ir tik perrašydavom. Bet paimkit paprasčiausius pavyzdžius, kad ir kalbininkas Hermann. Rusai rašys Germann. Mes lietuviškai nerašysim nei g, nei dviejų n. Hermanas. Ir taip toliau. Pasakoti tokias pasakas, kad iš rusų kalbos tik perrašom, visiška neąmonė. Rusai visai kitaip daro, pagal savo kalbą - suslavina.

- Smarkiai kritikuojate Valstybinę lietuvių kalbos komisiją kaip nepajėgią spręsti opiausių lietuvių kalbos tvarkybos uždavinių.

- Dėjau daug vilčių į naują komisijos vadovą. Dabar žiūriu, kad ir naujoji varo tą pačią - Smetonienės liniją. Dabar mūsų kalbą gelbėja ne kalbininkai (tie kažkaip nutilo), o teisininkai. Bent kol kas. Nuo išdavikiškų kalbos įstatymų priėmimo išgelbėdavo teisininkų įspėjimai, kad tokie įstatymai būtų antikonstituciniai.

- Vis dėlto – kas labiau kursto jūsų poleminį įkarštį: lingvistinės ar nacionalinės ambicijos?

- Gindamas kalbą nesileisčiau į tautinius ginčus. Argumentų pakanka lingvistinių.

Bet žiūriu, kad patys lenkai visiškai sugadino lietuvių ir lenkų santykius. Mūsiškiai lenkai, kuriuos lenkais vadinant gal kabutes reikėtų rašyti. Kokie ten lenkai? Ir iš pavardžių gali matyti, kad tik galūnė nukritusi kokios dvikamienės lietuviškos pavardės, tai vėl kas nors ten atsitikę. Man regis, aiškinantis apie kalbą šituos dalykus reikia palikti nuošalyje, kad ir kokia būtų istorija. Nereikia, žinoma, ir pataikauti.

Per vieną diskusiją žurnalistas klausė istorijos profesoriaus: ar jums neatrodo, kad būtų buvę daug geriau, jei XIX amžiaus pabaigoje ir XX pradžioje nebūtų buvę atstumti kitakalbiai? Lietuva esą dabar būtų didesnė, tvirtesnė valstybė, jei būtų įsitraukę tie, kurie kalbėjo lenkiškai, bet save kaip ir lietuviais laikė.

Kaip jie įsivaizduoja tą didesnę valstybę?! Buvo istorinių progų atkurti tokią valstybę, kokia buvo LDK. Bent jau Baltarusiją prijungus. Juk Vincas Mickevičius-Kapsukas organizavo Litbelą. Irgi gudriai: pavadinime Lietuva paminėta pirma, bet įsivaizduokit, jeigu tas Litbelas būtų patvėręs kiek ilgiau, gal iš pradžių ir būtų buvę leista bent kokiems žemaičiams lietuviškai rašyti, bet toj bendroj valstybėj baltarusių tris sykius daugiau. Šituo būtų pasinaudoję rusai. Kadangi dvi skirtingos kalbos, tai valstybinė turėtų būti rusų. Vieniems ir kitiems. Ir dabar jau niekas nebegalėtų net svajoti apie kokias lietuviškas pavardes ar ką kita. Iš viso apie lietuvių bendrinę kalbą vargiai begalima būtų kalbėti. Ji būtų tik tarmė.

Sako, atstūmė. Kaip atstūmė?! Man rodos, teisingai net ir mūsų bolševikų valdžia elgėsi. Sako, Sniečkui savo metu buvo siūlyta prie Lietuvos prijungti Kaliningrado sritį. Kadangi ten baltų žemės – būtų buvęs toks jungimosi pagrindas. O rusams - dar didesnis pasiteisinimas, kodėl jie užtūpę Kaliningrado sritį. Bet dar tiek išminties anie bolševikai turėjo, kad suprato, jog prijungus būtų padaryta rusakalbė respublika. Čia tik tokie, kaip kai kurie mūsų istorikai, gali aiškinti, kad kalbos praradimas nieko nelemia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"