TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Propagandos paveikti moterų likimai

2009 11 25 0:00
Prof. D.Marcinkevičienė prieš dešimt metų pradėjo rinkti ir tyrinėti Lietuvos moterų biografijas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Moksliniu požiūriu labai įdomu, kaip žmonės atsimena sovietmetį. Maždaug po okupacijos dešimtmečio Lietuvos moteris pradėjusi veikti sovietinė propaganda kartais taip įsiterpdavo į jų gyvenimus, kad beveik negalima atskirti, kaip buvo iš tikrųjų, o kas - įteigta.

Vilniaus universiteto (VU) profesorė Dalia Marcinkevičienė jau dešimt metų renka ir tyrinėja moterų biografijas. Ypač daug dėmesio skiriama moterų patirtims sovietmečiu. VU Lyčių studijų centre įkurtame Moterų atminties archyve saugoma 50 unikalių pasakojimų. Dešimt jų publikuota 2007 metais išleistoje D.Marcinkevičienės knygoje "Prijaukintos kasdienybės, 1945-1970: biografiniai moterų interviu". Tokio pobūdžio koncentruotos studijos pirmos Lietuvoje, tačiau užsienio istoriografijoje jau kelis dešimtmečius labai populiarus vadinamasis gyvosios istorijos metodas, kai per įvykių liudytojų interviu mėginama atskleisti ne tam tikrus objektyvius reiškinius, bet ką žmonės manė ar jautė tuo metu.

Gyvenimo nesumeluosi.

Prof. D.Marcinkevičienė, tyrinėdama, kaip sovietinė propaganda veikė privačius gyvenimus, pasirinko apklausti tik tas moteris, kurios 1945 metais, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir prasidėjo antroji Lietuvos okupacija, jau buvo subrendusios. Jaunų, tačiau jau pradėjusių kurti savo šeimas moterų pasakojimai padėjo istorikei atsekti, kaip jų šeiminis ir privatus gyvenimas buvo paveiktas staiga pasikeitusios politinės santvarkos ir aplinkybių. Kitas dalykas, siekta apklausti moteris iš visų to meto socialinių grupių, kad nebūtų, tarkime, tik disidentės ar tremtinės, smurtą sovietiniuose lageriuose patyrusios, išsilavinusios moterys.

"Dažnai, kai interviu nėra itin spalvingas, neatskleidžia visų to meto įvykių ar pats žmogaus gyvenimas nėra labai ryškus, gyvosios istorijos metodo taikytojui metamas priekaištas, kad nemokėjo apklausti, ištraukti informacijos, - kalbėjo tyrinėtoja. - Aš apsisprendžiau, kad visos mano respondentės turi pirmiausia norėti papasakoti savo gyvenimą. Nieko nebuvo daroma įkalbinėjimu. Jei atsirenki kokius nors žmogaus gyvenimo aspektus, ką norėtum išgirsti, iš esmės užbėgi už akių ir modeliuoji jo gyvenimą. Aš dariau priešingai."

Pavyzdžiui, jei respondentė norėjo nuslėpti šeimą, religiją ar tautybę, nemėginta iškvosti. Pokalbis tekėjo natūraliai. Moterys papasakojo, kas labiausiai įsiminė iš sovietmečio, o istorikė, žinodama sovietinės propagandos konstruktus, kas buvo deklaruojama apie sovietinių piliečių šeiminį gyvenimo būdą ir normas, vėliau galėjo palyginti.

"Man kaip istorikei visiškai nesvarbu, ar moteris sako tiesą, - pabrėžė D.Marcinkevičienė. - Žmogus yra socialinė būtybė ir kiekvienas jo gyvenimo įvykis glaudžiai susijęs su kitais. Negali rišliai papasakoti savo gyvenimo, jei jis čia pat išgalvojamas. Atsiras plyšių, ir mokslininkas, taikantis gyvosios istorijos metodą, pasitikrins, ar taip galėjo būti. Ne apklausdamas kitus žmones, o lygindamas pasakojimą su kitais archyviniais šaltiniais."

Istorinė amnezija

Jei žmogus pasako visiškai išgalvotą faktą, bet kiti archyviniai duomenys ir paties tyrinėtojo žinios liudija, kad toks įvykis tokio socialinio sluoksnio žmogui galėjo atsitikti, jis paliekamas biografijoje. Galima ir nesąmoningai sakyti netiesą. Istorikams, sociologams ir antropologams, taikantiems gyvosios istorijos metodą, puikiai žinomas terminas istorinė amnezija.

"Žmonės neatsimena tam tikrų faktų, bet kai pradedi tyrinėti keliasdešimt interviu ir matai, kad pasakodami apie tą patį laikotarpį, tą pačią socialinę aplinką, staiga vienas per kitą neatsimena to paties fakto, tokia tyla istorikui nepaprastai reikšminga", - sakė tyrinėtoja.

Pavyzdžiui, beveik visos D.Marcinkevičienės respondentės negalėjo tiksliai pasakyti Lietuvos okupacijos datos. Iš tikrųjų 1940-ųjų birželio 15 dieną prasidėjusi okupacija buvo šliaužianti, jos pradžia nežymi, be ginklų trenksmo ir lyg be aiškių aukų, apvelta kalbomis apie savanorišką pasidavimą be ginkluotos kovos. Lygiai taip pat nė viena respondentė negalėjo pasakyti, kurią dieną Antrasis pasaulinis karas baigėsi Lietuvoje, tačiau kada jis prasidėjo 1941-ųjų birželio 22 dieną visos paminėdavo minučių tikslumu. Gerai prisiminė, ką veikė, kaip griaudėjo bombarduojami miestai, kur slėpėsi. Karo pabaiga, kai 1945-ųjų vasario 4 dieną vėl atgavome Klaipėdos kraštą, lyg ir turėjo kelti džiaugsmą, bet jau buvo aišku, kad rusų kareiviai lieka, šalis okupuota, ir pati data tarsi išsitrynė iš atminties.

Prarastos biografijos

Prof. D.Marcinkevičienės tyrinėjimai, kai moterys buvo kalbinamos apie sovietmetį, jau dešimtmetį išgyvenusios nepriklausomoje Lietuvoje, atskleidė ir tokį aspektą, kurio nebūtų, tarkim, amerikiečių gyvosios istorijos studijose apie Didžiąją depresiją. Biografijos balinimas - ne tik istorinė amnezija kaip tam tikrų faktų nesąmoningas išstūmimas iš atminties, bet ir visos biografijos praradimas.

Nors visos respondentės nuoširdžiai patikino, kad papasakos tikrąją sovietmečio istoriją, grupė jų, pradėjusios nuo tarpukario ir mielai kalbėjusios apie vaikystę, ankstyvosios jaunystės faktus, sustodavo 1945 metais. Sovietmetis iškrisdavo iš pasakojimo ir biografija toliau būdavo tęsiama jau 1988-ųjų emocijomis, kaip buvo sutiktas Sąjūdis ir nepriklausomybė.

"Vadinasi, grupė moterų sąmoningai ar nesąmoningai atsisako savo biografijos, kuri klostėsi per visą sovietmetį, o sukonstruoti kitos jau nebėra laiko, - kalbėjo istorikė. - Jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad tos moterys buvo ypač nuskriaustos sovietų valdžios ar priklausė vienai kuriai nors socialinei grupei. Jos jaučiasi diskomfortiškai, matydamos, ką siūlo dabar vykstanti propaganda. Visai kitokias biografijas. Žmonės atviri pasauliui, daug keliauja. Galbūt šis susikirtimas be jokių politinių ar ideologinių aplinkybių ir sąlygojo užmiršti nevykusias savo biografijas. Jos lieka fragmentuotos."

Buvo ar skaičiau?

Prof. D.Marcinkevičienės hipotezė, kad sovietinė propaganda Lietuvos moteris pradėjo veikti apie 1955-uosius, kai maždaug jau dešimtmetį buvo išgyventa sovietinėje okupacijoje, pagrįsta respondenčių pasakojimais. Ryškūs vaikystės, karo metų, pokario atsiminimai ir staiga - visų biografijos susiniveliuoja.

"Moterys pradeda pasakoti tą patį, ką neseniai skaičiau ano meto spaudoje, - prisiminė tyrinėtoja. - Ir pati pradedu painiotis, ar jos pasakojo, ar skaičiau "Tiesoje", "Komjaunimo tiesoje". Į moterų atsiminimus pradeda brautis sovietinės propagandos konstruktai ir jos, pavyzdžiui, pasakoja apie šeimos ir darbo suderinimą, kad darbas buvo jų saviraiškos galimybė, kad norėjo dirbti ir šeimai reikėjo pinigų. Net jei būtų galėjusios nedirbti, vis tiek būtų dirbusios."

Pasak istorikės, sovietai iš tikrųjų pasiekė, kad visos moterys dirbtų. Maždaug 1988-aisiais apie 90 proc. moterų dirbo visą darbo dieną. Tyrimų duomenimis, vaikų darželių trūko iki pat 1985 metų, ypač šeštame septintame dešimtmečiais, ir nėra jokių abejonių, kad šeima ir darbas buvo derinami šeimos sąskaita. Ekonomistų apskaičiavimu, uždirbdamos gerokai mažiau nei vyrai, moterys negalėjo bent kiek pakenčiamiau išgyventi iš atlyginimo, ir jei būtų pasilikusios namie, šeimoms būtų apsimokėję labiau.

"Čto dajut?"

"Derinant šeimą ir darbą pradėjo labai aiškiai ryškėti sovietinių piliečių, ypač moterų, vartotojiškumas. Kalbame, kad kapitalistinės šalys yra labai vartotojiškos, tačiau sovietinėje visuomenėje vartotojiškumas buvo nepalyginti didesnis, - pabrėžė tyrinėtoja. - Ir dėl vienintelės priežasties. Amerikoje, pavyzdžiui, vienu ar kitu lygiu gali patenkinti savo vartotojiškumą net ir menkiausiai aprūpinta šeima. Kiekvienas atras, ką galėtų nusipirkti ir suvartoti, nes yra užtektinai visiškai pigių prekių. Galų gale labdara - imk kiek nori, prisikrauk vežimėlius kiekvieną savaitgalį. Patenkink savo vartotojiškumą."

Sovietinėje visuomenėje žmonės norėjo, tačiau nieko nebuvo. Toks stygius išugdė, pasak D.Marcinkevičienės, laukinį vartotojiškumą, kai imama bet kas, kai ir per "blatą" prašoma ne to, ko nori, o ko tik galima gauti. Niekas ir nesitikėjo gauti, ko nori. Pavyzdžiui, tam tikro dydžio čekiškus raudonos spalvos batus. Ėmė trisdešimt šešto, nors nešiojo keturiasdešimto dydžio. Dažnas sovietinis pilietis stodavo į eilę net nežinodamas, ko gaus. Vyresni žmonės dar prisimena jau anekdotu virtusį klausimą: "Čto dajut?" ("Ko duoda?")

"Tas vartotojiškumas ypač atsiskleidė moterų interviu, kai buvo pasakojama, kokiomis sunkiomis sąlygomis jos derino šeimą ir darbą, tačiau vis tiek dirbdavo po du tris darbus, - kalbėjo tyrinėtoja. - Toks įspūdis, kad būtų ir dar griebusios, kaip parodė vienas nepaprastai gražus moters pasakojimas."

Dar mergaitė atėjusi į kolūkį, ten moteris sulaukė ir pensijos. Dirbo ir melžėja, ir renginių organizatore, ir bibliotekininke, ir buhaltere. Kaip pati prisipažino, norėjusi gyventi geriau, turėti namą, o vyras buvo alkoholikas ir pinigų neuždirbo. Kai pasistatė namą, reikėjo juk jį gražiai apstatyti, o baldukų norėjo užsienietiškų. Be to, ir vyrui reikėjo suteikti atitinkamą aureolę tarp kaimynų, palaikyti iliuziją, kad yra šeimos galva.

Meilė iš idėjos

Patikėjusi komunizmu

Prof. D.Marcinkevičienė neabejojo, kad L.Diržinskaitė pasakojo tiesiog gerai išmoktą biografiją, tačiau paliko labai įdomų įspūdį. Solidi ir mąstanti asmenybė, bet komunistinių idealų neatsisakė. Sovietmečiu ji matė ir informacijos turėjo gerokai daugiau nei paprastas Lietuvos pilietis, tačiau paklausta, pavyzdžiui, ar kelionės į JAV nepakeitė požiūrio, visiškai nuoširdžiai atsakė, kad matė skirtumą, bet puikiai žinojo, jog tereikia dar kelių dešimtmečių ir tikrai bus pasiektas Amerikos lygis.

"Kai kalbinau, buvo ji buvo maždaug 84 metų, tačiau visiškai šviesaus proto ir ypatingos fizinės ištvermės moteris. Mirė po kelių mėnesių dėl sunkios ligos, - prisiminė istorikė. - Nieko neatsisakė iš to, ką papasakojo, jau skaitydama parengtą tekstą. Ir jos biografija buvo tokia, sakyčiau, socialiai drąsi. Išdėstė viską apie pokarį, kaip tapo komjaunuole, įtikėjo komunistiniais idealais. Kilusi iš bolševikuojančios suvalkiečių šeimos. Tėvas - kalvis, dalyvavo Spalio revoliucijoje ir buvo vienas tų, kurie sutiko pirmuosius rusus Lietuvoje. Dirbo apylinkės pirmininku."

L.Diržinskaitė, anksti pradėjusi piemenauti ir daug vargusi, savo interviu paminėjo, kad prieš persikeldama į Vilnių, kai dar nebuvo prasidėjęs didysis karjeros šuolis, kelerius metus dirbo partinį darbą Šiauliuose ir šeima tvartelyje augino giminių padovanotą paršelį. Nebuvo išlaidaujanti ir tai patvirtino tarsi užsikonservavęs butas nuo tų laikų, kai ėjo užsienio reikalų ministrės ir LSSR ministrų tarybos pirmininko pavaduotojos pareigas. Jame nebuvo galėjusios būti prabangos.

Tokių nėra

Tarp respondenčių buvo viena tremtinė, 1914 metais gimusi beraštė moteris, išvežta į Sibirą už pagalbą miško broliams. Grįžusios iš tremties net giminės jos nepriėmė, nes jau buvo sukurta itin nepakanti aplinka tremtiniams. Niekas nepriėmė ir į bent kiek padoresnį darbą. Jokių ryšių neturėjo, jautė didžiulį spaudimą ir visą gyvenimą liko dirbti kolūkyje. Iš pradžių lauko darbus už labai mažą atlyginimą, vėliau - paštininke.

"Jos kalbinėje raiškoje ideologinių konstruktų buvo mažai, - sakė tyrinėtoja. - Manau, sutapo keli dalykai. Tremtiniai ir disidentai pasipriešino sovietinei ideologijai politiniu lygmeniu, niekada nepriėmė į savo sąmonę okupacijos bei puikiai žinojo jos datą, nepriėmė ir kitų sovietinių interpretacijų apie politinius įvykius pasaulyje ir Lietuvoje. Tačiau kaip atskleidė mano tyrinėjimai, tai dar nereiškė, kad jie neperėmė sovietinės propagandos konstruktų privačiame, šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, politinei interpretacijai atsparaus disidento romantinės meilės samprata galėjo būti puikiausiai sukonstruota sovietinės ideologijos."

Minėtajai kolūkietei išlikti atspariai sovietinei propagandai galėjo padėti, istorikės manymu, neraštingumas ir visiška socialinė izoliacija užkampio kolūkyje. Apie savo šeimą ji net nekalbėjo. Neminėjo nei tėvų, nei brolių ar seserų. Vyro šeima, pas kurią ir gyveno, jos visiškai nepripažino, jautė jai didžiulę priešpriešą, nes buvo ištremta.

Moksliškai įrodyta, kad totalitarinėje šalyje, kur propaganda siekia kontroliuoti ir privatų, ir viešą gyvenimą, daugmaž nepaveikti gali likti tik tie žmonės, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra visiškai izoliuoti. Jie nepriimami į sistemą ir negali joje atpažinti savęs, o propaganda veikia tam tikras socialines grupes. Pavyzdžiui, kreipiamasi į sovietinės šalies darbininkus ar mokytojus, kaip jie turi elgtis, o socialiai izoliuotas žmogus neturi su kuo tapatintis.

"Viena mano apklausta moteris, auginusi psichiškai nesveiką vaiką, sovietinės ideologijos konstruktų taip pat gavo labai mažai, - pasakojo prof. D.Marcinkevičienės. - Jų beveik neatsiskleidė ir moters kalboje. Gimus vaikui jiedu buvo visiškai apleisti valstybės, palikti be jokios sveikatos ar socialinės priežiūros. Tik 1968 metais valstybė pradėjo moteriai mokėti, regis, po 13 rublių. Dirbti ji negalėjo, o kokios nors specializuotos įstaigos, kur prižiūrėtų tokius neįgalius vaikus, nebuvo. Šeimą išlaikė vyras. Moters gyvenimas buvo labai sunkus: ji prižiūrėjo neįgalų vaiką, augino dar du vėliau gimusius vaikus ir karšino savo tėvus. Per visą tą beprotišką naštą ji niekur, nei klausydama radijo, nei skaitydama laikraščius, negalėjo atpažinti savęs. Tame gyvenime tokios nebuvo. Ji negalėjo susitapatinti ir taip išsisaugojo."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"