TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Psichologai: nėra tokios mokyklos, kurioje nebūtų patyčių

2016 06 21 12:00
huffingtonpost.ca nuotrauka

Kai kurių geriausius reitingus turinčių mokyklų direktoriai tvirtina, kad jų mokyklose patyčių pasitaiko labai retai, o jeigu tokie atvejai nutinka, jie išsprendžiami tuoj pat direktoriaus kabinete.  “Nėra tokios mokyklos, kurioje nebūtų patyčių“, – prieštarauja Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros docentė, socialinių mokslų daktarė Sigita Girdzijauskienė.

S. Girdzijauskienė teigia: „Gerai, jeigu direktorius sako, kad „pamatom patyčių atvejį ir sureaguojam“. Bet kas tada, jeigu nepamatom tų patyčių? O kai nepamatom, tada ir nesureaguojam. Vienose mokyklose patyčios yra labiau matomos, nes yra agresyvios, smurtinės. Kitur patyčių forma nėra tokia ryški – pasakomas kažkoks įžeidžiantis žodis, skaudžiai pasijuokiama – todėl jas sunkiau pamatyti, suprasti. Kai kur mokyklose patys vaikai labai gerai slepia patyčias nuo mokytojų. Tai ką tada beprikviesi pas direktorių į kabinetą?“.

Vaikų linijoje dirbanti psichologė Ivona Suchodolska pritaria: tikrai nėra tokios mokyklos, kurioje patyčių nebūtų, skirtingas tik patyčių mastas, bet jos egzistuoja visur.

„Mes žinome, kokia yra skaudi patyčių statistika, kokia ji yra didelė ir pastovi jau daug metų. Kas ketvirtas vaikas Lietuvoje patyria patyčias, į Vaikų liniją kasdien skambina daugybė vaikų, kurie pasakoja apie patiriamas patyčias. Vargu, ar rastume tokią mokyklą Lietuvoje, kurioje nebūtų patyčių. Tačiau mokyklos skiriasi pagal gebėjimą su jomis tvarkytis, greitai atpažinti patyčias ir užkirsti joms kelią,“ – „Lietuvos žinioms“ sakė I. Suchodolska.

Prevencinės programos reikalingos

Psichologių manymu, Prezidentės inicijuojamos Švietimo įstatymo pataisos, nukreiptos prieš patyčias ir smurtą švietimo įstaigose, nurodymas kiekvienai mokyklai vykdyti prevencines programas pagaliau paskatins mokyklas nebeignoruoti patyčių. Nors mokyklų vadovai tokį sprendimą vadina prievarta „iš viršaus“ ir net sovietmečio laikų metodais.

„Mano nuomone, taip tarsi iš viršaus nuleidžiama tvarka, kad visos mokyklos atkreiptų dėmesį, jog reikia reaguoti į patyčias, nepriklausomai, ar turi mokykla psichologus ir kitus specialistus, padedančius veikti prieš patyčias, ar ne. O mokykloms, neturinčioms tokių specialistų, tarsi bandoma pasakyti: pagalvokit, ar tikrai pas jus mokykloje tų specialistų nereikia? Pasižiūrėkite, kas vyksta, ir nebandykit užsimerkti. Tai yra visuotinė reakcija ir tokia reakcija visada yra tinkama“, – sakė S. Girdzijauskienė.

Tam pritaria ir Vaikų linijos psichologė: „Toks išorinis įpareigojimas mokyklai prisiimti atsakomybę ir vykdyti veiklas, kurios mažintų patyčias, yra labai sveikintinas. Dabar juk kiekviena mokykla turi laisvę rinktis – spręsti patyčių problemą ar ją ignoruoti, nesikišti, nestabdyti. O vaikai juk dėl to kenčia“, – kalbėjo I. Suchodolska.

Jos nuomone, nereikia prevencinių programų bijoti, vertinti jas neigiamai ar skeptiškai. Pasak I. Suchodolskos, kuri yra ir Lietuvos mokyklose plačiai taikomos prevencinės patyčių programos Olweus instruktorė, jei mokykla ir nevykdydama programos sugeba savo vidiniais resursais kovoti su patyčiomis, tai yra puiku, nes tai geriau, nei išvis nereaguoti. Tačiau, jos manymu, prevencinių programų vykdymas tikrai pasiteisina, pasiekiami geri rezultatai, nes yra aiški metodika, kurios laikytis turi visa mokykla. Sukuriama sistema, pamatoma, kokia situacija mokykloje, ar mokykla apskritai geba atpažinti patyčias.

Įgyvendinant Olweus programą, vykdomos veiklos visais trimis lygmenimis: mokyklos, klasės bei individualiu ir taip apimama bei sutelkiama visa mokyklos bendruomenė. Iš pradžių reaguoti į patyčias, jas atpažinti išmokomi mokykloje dirbantys suaugusieji, vėliau įtraukiami vaikai, dirbama klasėse, o pastebėti patyčių atvejai sprendžiami individualiai su kiekvienu vaiku, įtraukiant ir jo tėvus.

„Jeigu tinkamai į patyčias reaguoja dvidešimt arba dešimt iš penkiasdešimties mokytojų, o likusieji išvis nereaguoja, vadinasi, vaikai negaus labai aiškios žinutės, kad tyčiojimasis – netoleruotinas elgesys šioje mokykloje. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai visi mokyklos bendruomenės nariai yra įtraukiami į darbą stabdant patyčias. Jei klasės auklėtojas geba puikiai dirbti su savo auklėjamąja klase, organizuoti klasės valandėles, kurios stiprina tarpusavio santykius ir ugdo vaikų sąmoningumą patyčių atžvilgiu, tai, žinoma, toje klasėje rezultatai bus teigiami. Bet vertinant mokyklą kaip vieną didelę bendruomenę, ar dėl vienos auklėjamos klasės pastangų pasikeis patyčių mastas visoje mokykloje? Vargu ar viena klasė yra pajėgi pakeisti visos mokyklos aplinką. Tam reikia įtraukti ir kitus bendruomenės narius bei veikti išvien ,“ – sakė Vaikų linijos psichologė.

Įgyvendinant Olweus programą, visa mokyklos bendruomenė sistemingai mokoma reaguoti į patyčias. Jas atpažinti mokomi ne tik vaikai, bet pirmiausia mokytojai. Anot Vaikų linijos psichologės, prevencinės programos pirmiausia yra skirtos suaugusiems, kurie išmokę atpažinti patyčias gali jas efektyviai stabdyti. Paprastai įvykus patyčioms, mokytojas vaiką nuveda pas socialinį darbuotoją ar psichologą, mokytojas nesikiša ir tarsi atsikrato atsakomybės. „Mokyklose yra dažna problema, kad mokytojai stengiasi išvengti atsakomybės dėl vykstančių patyčių, nuveda vaiką pas mokykloje dirbantį specialistą ir sako: jūs imkit ir sutvarkykit viską, čia jau ne mano problema“, – kalbėjo I. Suchodolska. O kai mokykloje vykdoma prevencinė programa, kiekvienas jos darbuotojas įgalinamas bei įpareigojamas reaguoti į patyčias ir nebegali jų ignoruoti.

„Patyčių prevencija prasideda nuo suaugusiųjų, o ne nuo vaikų. Suaugę žmonės mokykloje yra atsakingi už patyčių stabdymą, už reagavimą ir už tai, kad vaikai mokykloje jaustųsi saugiai. Vienareikšmiškai patyčių mastas yra didesnis ten, kur į patyčias netinkamai reaguoja arba išvis nereaguoja suaugusieji. Tad prevencinės programos pirmiausia yra skirtos suaugusiems žmonėms, vykdomi mokymai mokytojams, su jais sistemingai dirbama, kad jie išmoktų ir gebėtų atpažinti patyčias, išmoktų kalbėtis su vaikais tam tikroje patyčių situacijoje. Pavyzdžiui, pertraukų metu vyksta budėjimai, stebima, ar vyksta patyčios. Visi darbuotojai turi reaguoti – nesvarbu, ar patyčias pamato mokytojas, ar valgyklos darbuotojas, ar valytoja. Tokiu būdu besityčiojantis vaikas sustabdomas vieną kartą, kitą kartą, jis mato, kad jį stebi suaugusieji, kurie reaguoja į jo elgesį, jau pasidaro nebemalonu tyčiotis. Būtent kai reaguoja visa mokyklos bendruomenė, nebėra sąlygų tyčiotis“, – kalbėjo I. Suchodolska.

Ji taip pat pridūrė, kad kai sistemingai dirbant su mokyklos kolektyvu, laikui bėgant pasikeičia ir bendra mokyklos atmosfera, kurioje atsiranda daugiau bendradarbiavimo, sutelktumo ir pagarbaus bendravimo vieni su kitais. O darbas mokykloje prasideda nuo aiškaus žinojimo ir supratimo, ką vadiname patyčiomis, nes asmeninės nuostatos gali gerokai skirtis.

„Kalbant apie stipriai išreikštas patyčių formas, kuomet, pavyzdžiui, vaikas mokykloje sumušamas, sužalojamas fiziškai, mokytojai sutiks, kad tai yra netinkamas elgesys, kurį reikia stabdyti. Bet jeigu klasiokai vieną vaiką vadina žąsinu, debilu ir kitaip pravardžiuoja arba išstumia iš grupės ir tikslingai nebendrauja, tai tikrai ne visi suaugusieji galvoja, kad tai yra situacija verta įsikišimo. Tad darbo su patyčiomis pradžioje svarbu keisti pačių mokytojų nuostatas, jas suvienodinti, kad pirmiausiai visi suaugę mokykloje vienodai suvoktų, kas yra patyčios ir kada suaugusiam reikia įsikišti“, – pasakojo Vaikų linijos psichologė.

Psichologės S. Girdzijauskienės teigimu, jei mokykla geba pati susitvarkyti su patyčiomis pasitelkdama mokykloje turimus specialistus, tai nereiškia, kad prevencinių programų toje mokykloje nereikia. Specialistai padeda išspręsti jau konkrečius patyčių atvejus, o prevencinė programa ir yra skirta tam, kad patyčių atvejų mokyklose apskritai nebūtų ir jų nereikėtų spręsti.

„Vienas dalykas yra gesinti gaisrą, kai jis atsitinka, o kitas dalykas yra prevencija. Visos programos yra nukreiptos į prevenciją prieš patyčias, kad jos net neužgimtų mokykloje. Programų vykdymas yra tam tikras vaikų, mokytojų, visos mokyklos kolektyvo auginimas, kad jie pastebėtų, suvoktų patyčias. Tai padėtų visiems būti jautresniems patyčių problemai, daugiau patyčių atvejų būtų nustatytų, pamatytų ir nereikėtų tada sakyti „pas mus viskas gerai ir niekada nebūna patyčių.“ Prevencija ir yra nebekartoti to, kas atsitiko ir užkirsti kelią, kad patyčios jau niekada nebeatsirastų“, – sakė S. Girdzijauskienė.

Tačiau, jos manymu, nereikėtų prisirišti tik prie vienos prevencinės programos, verta pasidairyti plačiau bei atsižvelgti į tai, kad kiekviena mokykla yra skirtinga ir kiekvienoje yra skirtingi patyčių mastai bei atvejai.

„Svarbu ir tai, kokios prevencinės programos yra vykdomos. Lietuvoje labai daug mokyklų vykdo Olweus prevencijos programą. Bet galbūt reikėtų apsvarstyti, kad tai nėra vienintelė programa ir pati efektyviausia. Na, pas mus juk visada šitaip: jei parsivežame iš kažkur, tai ir atrodo, kad tai būtinai yra geras dalykas. Bet ar mūsų mentalitetui tai tinka, čia jau kitas klausimas. Olweus yra norvegų sukurta programa, o skandinaviškas mentalitetas yra visiškai kitoks nei mūsų. Juk kiekviena mokykla, bendruomenė yra unikali, ir kas tinka vienoje mokykloje, gali visiškai netikti kitoje. Ir visus ant vieno kurpalio sumauti tikrai neišeina. Manau, kad tikrai galėtume ir kitų programų paieškoti, arba tą plačiai naudojamą programą modifikuoti,“ – kalbėjo S. Girdzijauskienė.

Patyčios vyksta ir tarp mokytojų

„Turėtume kalbėti ne apie vaikų patyčias, o apskritai apie mokyklos kaip vienos bendruomenės patyčių problemą. Patys mokytojai turėtų susimąstyti ir pergalvoti, kur ir kaip jie tyčiojasi. Mokyklose turi būti kalbama apie patyčias viso personalo lygmenyje, nes patyčios tarp suaugusiųjų taip pat vyksta, tik jos vyksta labai užslėptai, nes apkalbos irgi gali būti viena iš patyčių išraiškos formų. Patyčios vyksta ne vien tik tarp vaikų, tyčiojasi ir mokytojai iš mokytojų, ir mokytojai – iš vaikų, ir vaikai – iš mokytojų“, – teigė S. Girdzijauskienė.

Psichologė taip pat pridūrė, kad mokykla yra visuomenės atspindys ir jei visuomenėje tyčiojimasis yra toleruojamas, tai mokykloje patyčios yra neišvengiamos. Pasak jos, prevencinių programų diegimas esą teikia vilties, kad patyčių mastai mažės, kad bus didinamas mokytojų sąmoningumas.

„Kiekvienas pirmiausia turėtume pradėti nuo savęs. Tada būtų didžiausia nauda ir geriausi rezultatai. Galbūt tas prevencinių programų įdiegimas ir yra pirmas žingsnis. Jei šių programų dėka bent lašelį sąmoningumo įdiegsime – tai jau bus gera pradžia,“ – kalbėjo S. Girdzijauskienė.

Tačiau ji sutiko, kad tokia prievolė mokykloms ir nuostata, jog nereagavimas į patyčias bus laikomas mokyklos vadovo pareigų nevykdymu, gali sukelti baimę tiek mokyklų direktoriams, tiek mokytojams. Mokyklos bijos prasitarti apie patyčių atvejus ir tvyraus dar didesnė įtampa.

„Kaip sako patys mokytojai, kai yra tam tikra laisvė pasirinkti ir kai žmogus nėra priverstas vienaip ar kitaip elgtis, tada jis jaučiasi esąs vertingas. O jeigu kalbame apie sistemą, kuri sukuriama tik bausti, tada tai virsta nebe pagalba, o kažkokiu įrankiu, kuris bus naudojamas priešingai nei tikimasi – direktoriai pradės slėpti patyčias ir mokykla tada išvis Dievas žino, kuo užsiims“, – svarstė S. Gidzijauskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"