TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

R.Miliūnaitė: "Kalba - ne kalėjimas, o savi namai"

2007 10 24 0:00
Filologė, kurią traukia astronomija, animacija ir kompiuteriai.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Mūsų kalba dabar patiria visko - ir virusų antpuolių, ir laikinų paauglius kamuojančių negalavimų. Bet sparčiai stiebiasi aukštyn", - sako mokslo populiarinimo konkurso vienos iš dviejų pirmųjų vietų laimėtoja kalbininkė Rita Miliūnaitė.

Mokslas ir mokslininkai

- Papasakokite apie save ir apdovanotąjį projektą "Apie lietuvių kalbą visiems - nuo knygos iki interneto".

- Dirbu Lietuvių kalbos institute, rašau darbus iš mūsų bendrinės kalbos norminimo istorijos, teorijos ir praktikos.

Esu miestietė, bet traukia kaimo ramybė. Esu filologė, bet traukia astronomija, animacija ir kompiuteriai. Tikriausiai dėl to ir mano pernai metų darbai, šiemet pateikti konkursui, kurį jau penktą kartą rengia Švietimo ir mokslo ministerija, - ne visai telpa į tradicinį mokslo populiarinimo straipsnių ar knygų supratimą.

- Sutilpo į projektą.

- Jokio specialaus projekto, kaip kad dabar vadinamos net paprasčiausios mokyklinės namų užduotėlės, nebuvo. Tai, kas mane domina kalboje, visada išlenda už tiesioginio mokslinio darbo kraštų. Taip sutapo, kad pernai tie "pakraščiai" įgavo apčiuopiamą pavidalą: išėjo knyga - keliolika metų šen ten skelbtų mano straipsnių rinkinys "Apie kalbą ir mus", skirtas visiems, kas domisi žmogaus ir kalbos sąsajomis ir sankirtomis. Tarsi tos knygos tęsinys buvo ir 2006 metų viduryje interneto erdvėse pasirodžiusi gretutinė Lietuvių kalbos instituto svetainė visuomenei www.kalbosnamai.lt.

- Supratau: vertintojus papirko tradicijos (knyga) ir modernumo (interneto svetainė) sandūra, du viename.

- Knygos turinys gal ir nėra labai kuo ypatingas. Nebent tai, kad ten sudėtų rašinių temos nedažnos spaudoje: kam mums reikalinga bendrinė kalba? kaip kalboje veikia natūralioji atranka ir kam reikia sąmoningai kištis į kalbos raidą? kaip visuomenė žiūri į kalbą ir kalbininkus? kaip kalba gali kurti žmogaus įvaizdį? ką praėjusio amžiaus viduryje patyrė lietuvių kalba mūsų išeivijoje Amerikoje ir kaip tai susiję su dabartine lietuvių kalbos padėtimi Lietuvoje?

Knygoje apimtas toks laikotarpis, kai visuomenės gyvenimo lūžiai negalėjo nepasiekti ir mūsų kalbos. Vienam skaitytojui gydytojui net pasirodė panašu į ligos istoriją... Paprieštaravau jam: tai greičiau augančio organizmo istorija. Mūsų kalba dabar patiria visko - ir virusų antpuolių, ir laikinų paauglius kamuojančių negalavimų. Bet svarbu, kad sparčiai stiebiasi aukštyn. Kalbininkų rašiniams įprastų grynųjų kalbos pamokymų toje knygoje nelabai yra, gal tik keliuose straipsniuose apie grožinės literatūros vertimų kalbą.

- Kaip gyvuoja interneto svetainė?

- "Kalbos namai" dar tik ieško savo veido. Sumanymų turiu visokių, tik laisvalaikis ne begalinis. Populiariausias ten dabar žaidimų skyrelis ir jo "Gyvūnų spalvos". Bet ką čia pasakoti? Reikia tiesiog pažaisti. Ypač jei abejojate, ar atskirtumėte bėrą arklį nuo sarto, dvylą jautį nuo šėmo. Mano buvo sumanymas, žaidimo turinys ir vaizdinis jo sprendimas, o programavo ir meniškai apipavidalino kompiuterinių žaidimų bendrovė.

- "Jau tie kalbininkai - tiek visko prisigalvoja...", - turbūt ne kartą teko išgirsti panašių neigiamų pasakymų. Arba: "O kur žiūri kalbininkai?" - taip reaguoja dalis visuomenės į juos piktinančias kalbos negeroves. Ar tikrai kalbininkas, ypač kalbos tvarkytojas - kone odiozinis asmuo?

- Išties su kalbos praktika labiau susiję kalbos specialistai dažnai jaučiasi atsidūrę tarsi tarp dviejų ugnių. Kai kam atrodo, kad kalbininkai turi būti tik kalbos pokyčių stebėtojai ir nagrinėtojai, o kalba tegu sau rutuliojasi stichiškai: visuomenė pati atsirinksianti, kas jai reikalinga. Tada kiekvienas kalbos specialisto patarimas ar aštresnis žodis atrodo kaip kėsinimasis į žmogaus laisvę. Kiti kaltina kalbininkus neveiklumu ir mano, kad šie esantys atsakingi už kiekvieną Seimo nario viešai lepteltą kad su bendratimi tikslo sakiniuose arba už netinkamai sukirčiuotą biudžetą ar alkoholį. Tiesa, kiek anksčiau Seime sėdėdavo vienas kitas kalbininkas, surašydavo ant lapelių kiekvienam kalbėtojui pastabas ir palikdavo jiems pašto dėžutėse. Bet baigdavosi tų seimūnų kadencija, ateidavo dalis naujų, ir vėl visa muzika iš pradžių...

- Kažin ar daug tokiais būdais galima pasiekti? Ir ar visuomenė nepervertina kalbininko vaidmens ir galių?

- Kol visuomenėje nepasikeis pats supratimas, kam reikalinga sunorminta ir viešuosius poreikius atitinkanti bendrinė kalba, kol žmonės nepradės suvokti savo pačių atsakomybės už savo kalbą, tol ir bus ieškoma kaltų kitur. Kol svarbiausia įvaizdžio dalis bus automobilio markė ir dailus kostiumas, o vidinei žmogaus kultūrai ten neatsiras vietos, tol ir kalbininkų pastangos nedaug ką tepadės.

Tiesa, pasitaiko ir kitas kraštutinumas. Neretai žmonės, jausdami neturintys tvirtų norminės kalbos įgūdžių ar norėdami ką nors sodriau tarstelti, mėgina dangstytis atsiprašinėjimais: atsiprašau kalbininkų... Jausti savo netobulumą - labai žmogiška. Tik kuo čia dėti kalbininkai? Kad nors kartą būtų atsiprašyta visų, kurie tą kalbą girdi... Bet taip elgiasi gal tik koks senosios kartos pas mus atvykęs užsienio išeivis, kuris kartais gimtąją kalbą svetur būna dar geriau išlaikęs nei čionykštis.

- O kaip tą supratimą keisti?

- Lietuvių kalbos institute ką tik įkurtas "Lituanistikos židinys" - netradicinis kalbos muziejus, kuriame kalbą galima pažinti liečiant, čiupinėjant, dėliojant, žaidžiant. Dalį eksponatų jam sukūrė mokiniai. Ši visuomenei atvira kalbos erdvė jau pradėjo traukti mokinius, studentus. Tai teikia vilties.

- Kokie didžiausi pavojai šiuo metu iškilę lietuvių kalbai? Svetimybės?

- Kažin ar svetimybės. Kiekviena mažesnė kalba, kurią vartojanti visuomenė atvira pasauliui, patiria tą patį svetimybių antplūdį. Didžiausi pavojai - mes patys ir lėtapėdiškas mūsų mąstymas, žvelgimas tik sau po kojų. Jei mokėtume tvarkingai ir protingai su svetimybėmis ir apskritai su savo kalba elgtis, tada nebūtų tiek tuščių šnekų, trypčiojimo vietoj ir tiek mažai naudos.

- Ar labai atsiliekame nuo laiko kurdami naujadarus?

- Naujadarai - vienas iš svarbiausių požymių, kad kalba yra gyva, kad ji turi vidinių galių atsinaujinti, kad ją vartojantys žmonės siekia išlaikyti jos savitumą. Naujadarų paprastai prireikia įvardyti kokiam naujam reiškiniui - ir nebūtinai atėjusiam iš kitur. Dabar, žinoma, svarbiausia kiek įmanant atlaikyti svetimybių plūsmą. Jis toks didelis, kad mūsų tautos kūrybinės galios kartais tikrai atrodo per menkos viskam aprėpti, o kalbos specialistų pastangos reguliuoti šį procesą - mažai paveikios. Vis dėlto terminologai ir įvairių sričių specialistai dirba daug. Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje nuosekliai peržiūrima ir tvarkoma įvairių sričių terminija, leidžiami žodynai. Ir naujadarai kuriami bendromis pastangomis. Tik visuomenė gal per mažai žino apie tuos darbus. Pastebimesni tie naujadarai, kuriais įvardijami bendrajai vartosenai svarbūs dalykai - valgių, buities įrangos, pramogų pavadinimai, dalis kompiuterijos terminijos ir pan. Svarbu suprasti viena: savo kalbą kuria pati visuomenė. Deja, daug kam atrodo, kad tai turinti būti tik kalbininkų prievolė.

- Nuo ko pareina naujadaro prigijimas ar neprigijimas?

- Ar visuomenė palankiai priima naujadarą, ar jis greitai prigyja, priklauso nuo daugelio dalykų - ir susijusių su kalba, ir visai nesusijusių. Įdomi ir plati tema - Lietuvių kalbos institute iš jos rašomos ištisos monografijos. Pasakysiu paprastai, ne moksliškai: ar naujadaras pritaps kalboje, lemia sveikas tautos protas.

- Ar tikrai dabarties (ir rytdienos) žmogaus žodynas yra jau ne Dabartinės lietuvių kalbos, o Tarptautinių žodžių žodynas?

- Jeigu kasdienėje kalboje ugnikalnį vadinsim vulkanu, tikrovę - realybe, jeigu tik analizuosim situacijas, o ne nagrinėsim padėtį ar aplinkybes, jei viską tik realizuosim ir nieko nebeįgyvendinsim, jei vieni kitus stebinsim tik siurprizais, o ne staigmenomis, tai ir būsim tiesiog vaikščiojantys tarptautinių žodžių žodynai.

- Jums nesvetima kompiuterija. Kompiuterininkai, regis, noriai įsitraukia į terminų ir programų lietuvinimo darbus?

- Su kompiuterininkais, ypač programuotojais, kartu dirbti tenka nemažai - kurti duomenų bazes, kompiuterizuoti kokį žodyną, rengti kalbos mokymo testus ir vartotojų apklausas internete, galų gale - kurti kompiuterinius žaidimus. Džiaugiuosi, kad su daugeliu puikiai randame bendrą kalbą. Bet, regis, provokuojate ką nors pasakyti apie kompiuterio programų tinkinimą, doroklę ir skreitinuką?

- Būtent.

- Nuo to lietuvinimo darbo esu gana toli (nes nesu terminologė) ir apie jį galėčiau kalbėti greičiau kaip sulietuvintų programų ir lietuviškų terminų vartotoja, kartais su šypsniu klaidžiojanti toje naujadarų gausoje. Pačias lietuvinimo pastangas palaikau, - būtų baisu, jei bendrajai vartosenai aktualūs kompiuterijos terminai lietuvių kalboje liktų tik angliško kompiuterijos žargono perraša. Tačiau kol kas esu linkusi sėsti prie kompiuterio su nesulietuvinta operacine sistema. Geriau su kompiuteriu kalbėtis angliškai nei nerišliai lietuviškai, su anglišku akcentu: Liko 5 minučių. Išjungti Naujas kompiuteris. Bet manau, tai laikina.

- Ar nervinatės klausydama radijo, žiūrėdama televiziją ar spektaklį teatre ir nuolat girdėdama kalbos klaidas? Ar mokate atsiriboti?

- Atsiriboti? Ne, ausis ar akis fiksuoja viską, o vidinis "kompiuteriukas" vertina ir dėlioja į lentynėles. Bet tai vyksta dažnai automatiškai, be kokių pastangų ir netrukdo suvokti turinį. Paskui įdomu galvoti, sumėtyti į kartotekas, kur nors straipsniui ar pranešimui pritaikyti. Profesinė liga, ir tiek.

Nervintis? Anksčiau tikriausiai būdavau nepakantesnė. Bet ar gydytojai, matydami, kad žmogui ne viskas gerai, ant jo pyksta? Ne, pirmiausia mėgina suprasti, kodėl negerai. Tai ir man atrodo panašiai. Rūpi, kodėl žmogus neatidus savo kalbai. Jei prašo, stengiuosi patarti, paaiškinti, kur ką tobulinti.

Ramiai sunku išlikti tik tada, kai matyti, kad žmogus su savo kalba, ypač viešumoj, elgiasi atsainiai ir viską matuoja tik savimi: "o aš taip kalbu, nes man taip patinka". Arba kai kokia orų mergaitė, nors seniai rimtų žmonių įspėta, vis tiek užsispyrusi pavasarį vasarą rudenį įsikandusi žodžio žada ir žada: "naktį sulauksime lietaus, rytoj dieną taip pat sulauksime lietaus". Nesvarbu, kad lietus savaitę žliaukia, kad visi giedros išsiilgę.

- Ar griauna lietuvių kalbos paradigmą kokia nors Mickevičienė, pakeitusi pavardę į Mickevičę?

- Paradigmos negriauna, nes pavardė, nors be įprastos priesagos, lieka linksniuojama. Griauna tik tradicinę lietuvių mergaičių ir moterų pavardžių sampratą. Bet jei moteriai būtinai norisi šitokiu būdu išsiskirti - jos valia. Kas žino, gal kada tradicinė Mickevičienė taps retenybe.

O kokia nors Laima Gailutis ar Nijolė Stankus - sistemą griauna. Vyro pavardė Gailutis lietuviškai linksniuojama, bet jei tokią pavardę turi moteris, tai lietuvių kalboje ją vartoti grynas vargas, nes neįmanoma kaityti: Stankus Gailutis nenusileido ir padavė ją į teismą. Ir suprask, kas čia kam ir ką.

- Priimami nauji nutarimai dėl kalbos dalykų, labai daug pakeitimų rašyboje ir skyryboje. Privalomosios ir pasirenkamosios skyrybos atskyrimas užuot palengvinęs rašantiesiems tik supainiojo net ir tuos, kurie gerai mokėjo rašyti.

- Galiu paguosti. Ką tik vieno kalbos žurnalo redakcinėje kolegijoje besvarstant mano straipsnį apie tai, kas turėtų lemti jau įteisintų ir įprastų bendrinės kalbos normų keitimą, buvo pasakyta pastaba, kad netiksliai įvardijau tuos naujuosius skyrybos nutarimus - kaip pakeitimus. Skyrybos taisyklės nepakeistos, jos likusios tos pačios, tik pertvarkytos ir pateiktos patogesniu būdu. Atskirta, ko laikytis privaloma, o į ką galima žiūrėti laisviau ir elgtis savo nuožiūra. Tarkim, taip. Tik gal per tyliai ir per painiai apie tai kalbėta, kad visi būtų išgirdę ir aiškiai supratę.

Tiems, kurie pradės mokytis nuo naujojo šių taisyklių pavidalo, bus lengviau. O šiaip žmogus, kartą mokykloje išmokęs skaityti ir rašyti, neturėtų daugiau per gyvenimą prie to specialiai grįžti ar juolab ką nors persimokyti, nes rašyba ir skyryba yra tik tradicijos ir susitarimo dalykas, o ne pati kalbos esmė. Kalbos normų nestabilumas griauna pasitikėjimą savim ir savo kalba, o tai jau labai blogai.

- Neseniai dalyvavote Šv. Jeronimo premijos teikimo komisijos veikloje.

- Per keletą pastarųjų metų susiklostė gražūs ryšiai su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga. Puikus pavyzdys, ką gali saujelė aiškius tikslus užsibrėžusių ir atkakliai juos įgyvendinti siekiančių savo darbui atsidavusių žmonių. Tai iš tiesų džiugina - dar ir dėl to, kad pakalbėti - reikia šio, reikia ano, - lietuviai moka, bet kai ateina laikas čiupti jautį už ragų, visi kažkur prapuola... O vertėjai čiupo, ir visu smarkumu. Premijos laureatu tapo dabar Kanadoje gyvenantis mūsų vertimo meistras Valdas Petrauskas. Skaitydama jo verstą Margaret Atwood "Oriksę ir Griežlį" vis mėginau spėlioti, kaip šis puikus vertėjas sugeba kaskart atkasti patį taikliausią žodį, ir dar tokį, kurio lyg ir nesi girdėjęs, lyg tik numanai, ką jis reiškia, o pažiūri - žodyne yra! Laureato padėkos kalboje iškart paaiškėjo: "Garbė Žodžiui, visos Kūrinijos skliautų spynai ir kertiniam akmeniui." O toliau - sunkus darbas, žodynų skaitymas ir prisipažinimas, kad mūsų literatūros klasikai - jo, vertėjo, gyvenimo palydovai.

- Kuo dar pasidžiaugtumėte?

- Malonumas būna skaityti tekstus, kai matai, kad jų kūrėjai nardo kalboje kaip žuvys vandeny. Tarkim Rolandas Rastauskas arba Alfonsas Andriuškevičius, Giedra Radvilavičiūtė, a. a. Gintaras Beresnevičius... Skaitai ir jauti, kaip kalba teka, banguoja, verpetuoja, pursloja - ji gyva. Net nuplaukianti viena kita kokio medžio nuoplaiša ar šakelė yra natūrali tos kalbos upės dalis. Deja, mūsų kultūrinėje spaudoje vis dažniau ta upe pradeda plaukti plastikiniai buteliai, žuvys išverstais pilvais, o ir dar blogiau... Tiesa, klausiat, kas džiugina. Gera matyti žmonių pastangas tobulinti savo kalbą. Gražu, kai kokie į viešąjį televizijos gyvenimą įsukti žmonės patys savo kailiu patiria, kad norint viešai kalbėti, reikia to dalyko pirmiausia pasimokyti. Kai supranta, kad kasdienėje privačioje aplinkoje vartojama vadinamoji virtuvinė kalba (nuo tarsenos iki pauzes užpildančių įterpinių) anaiptol ne visada tinka viešumai, didelei auditorijai. Džiugina išradingai parinkta laikraščio straipsnio antraštė, vykusiai sukurtas reklamos tekstas (šiaip retenybė visoje beveidėje reklamos gausoje). Gera žinoti, kad yra kūrybiškų, jautrių žodžiui žmonių. Bet visa tai neatsiranda iš niekur - reikia ir nusiteikimo, ir pastangų, kad kalba būtų ne kalėjimas, o savi namai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"