TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Raganas prisimenant ne iš pasakų

2015 07 22 6:00
Raganų deginimas Derenburge (1555).

Vienas svarbiausių kaltinimų raganų teismų bylose prieš kelis šimtus metų buvo tariamas gebėjimas skraidyti. Kokie buvo lietuviškų raganų "skraidymo" maršrutai, pamėgino atsekti Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) profesorius dr. Aivas Ragauskas.

Istorikas prieš keliolika metų susidomėjo raganų tema, kai dar rašydamas disertaciją tarp Vilniaus miesto teisės bylų aptiko dokumentų apie kaltinimus raganavimu, įvairius burtus, raganų deginimą. Europoje raganų teismai vyko nuo XV amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus antros pusės, intensyviausiai - XVI amžiuje ir XVII amžiaus pirmoje pusėje. Lietuvoje tokie procesai prasidėjo vėliau, maždaug nuo XVI amžiaus vidurio ir suintensyvėjo XVII amžiuje - XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) raganų teismai buvo uždrausti 1776 metais. Turimais duomenimis, paskutinės bylos Lietuvoje data - 1807 metai.

Prof. A. Ragauskas rengia peticiją Lietuvos teisingumo ministerijai, kurioje bus reikalaujama reabilituoti nekaltas aukas. Istorikas taip pat siūlo atsisakyti Morės deginimo per Užgavėnes ir kitų panašių šventinių ritualų, kurie primena raganų deginimo laikus ir yra tarsi pasityčiojimas iš aukų atminimo.

Dailininkas Hansas Baldungas. Raganos (1508).

Mažiausiai keli šimtai

"Net XXI amžiuje yra žmonių, tikinčių raganavimu, o ką ir kalbėti apie XVI-XVIII amžių. Visai kitokia visuomenė. Dar prisidėjo įvairūs kriziniai socialiniai, ekonominiai ir kiti veiksniai, demonologijos ir konfesionalizacijos plėtojimasis, netolerancija, ir tas procesas išaugo tiesiog į masinę psichozę. Iš viso Europoje galėjo būti nužudyta apie 50 – 70 tūkst. žmonių. Daugiausia moterų, tačiau taip pat buvo deginami ir vyrai, pasitaikydavo paauglių", - kalbėjo prof. A. Ragauskas.

Istoriko manymu, dabartinėje Lietuvoje galėjo būti mažiausiai keli šimtai raganų teismų bylų. Tačiau senieji Lietuvos istorijos šaltiniai labai nukentėjo ir didžioji dalis raganavimo bylų neišliko. Taip pat būta atvejų, neužfiksuotų jokiuose šaltiniuose. Pavyzdžiui, kai sprendimą, kaip pasielgti su raganavimu kaltinamu žmogumi, priimdavo vadinamieji kuopos teismai – valstiečių sueigos, į kurias atvykdavo ir valdžios atstovų. Daugelis raganų bylų nagrinėtos dvarų teismų, bet jų išliko tik viena kita knyga.

"Turimi duomenys iš Lietuvos surinkti daugiausia Konstantino Jablonskio (1892-1960). Jis iš viso paskelbė 93 raganų teismų aktus iš XVI amžiaus vidurio-XVIII amžiaus pabaigos Žemaitijos regiono. Dar anksčiau buvo paskelbti 36 raganų teismų aktai. Kai kuriuos pavyko rasti vėliau. Vienas kitas randamas ir dabar, todėl apie kokį nors tikslesnį skaičių negalime kalbėti, juo labiau kad visiškai neaiškus išlikusių ir buvusių bylų santykis", - sakė LEU mokslininkas.

Bonos ragana

Raganų teismų aukos daugiausia buvo žemutinių sluoksnių atstovai - valstiečiai, miestiečiai, dažniausiai kaltinti dėl kenkimo sveikatai, derliui, gyvuliams, maistui. Priežastis galėjo būti ir turtas ar asmeninis kerštas.

Nors ir retai, pasitaikė raganavimu kaltintų žmonių iš aukštesnių sluoksnių. Pavyzdžiui, psichiškai nesveikas LDK maršalka Jonas Stanislovas Sapiega, įtikėjęs, kad turi naikinti raganas, darė viską, kad apkaltintų raganavimu vieną bajorę. Procesas truko ilgai, 1630-1632 metais, bet galiausiai moteris buvo sudeginta. Didiko valdose buvo sudeginta ir daugiau raganų.

"Lietuvoje raganos plukdytos ir degintos jau net XVI amžiaus pirmoje pusėje. Iš korespondencijos pavyko nustatyti, kad 1551 metų kovą Žygimantas Augustas, bijodamas dėl žmonos Barboros nunuodijimo, įsakė Radvilai Juodajam atsiųsti į dvarą žiniuonių, kurios išmanytų būrimus ir mokėtų gydyti apnuodijimus, - pasakojo prof. A. Ragauskas. - Įtardamas dėl užkalbėjimo ar kitų piktų kėslų, 1551 metų pavasarį Radvila Juodasis sugavo ir Bresto pilyje įkalino vieną Bonos moterį. Bona prašė „nežudyti nekaltos tarnaitės, nes tai, ką ji prikalbėjo, padarė dėl kankinimų“. Šios varguolės likimas, matyt, susiklostė prastai. Jei ir nebuvo sudeginta, tai ilgam įkalinta. Apie raganavimo bylą, įtariamųjų kankinimus XVII amžiaus antroje pusėje išsamiai rašė ir vienas Radvilų ekonomų."

Prof. Aivo Ragausko parengta peticija dėl raganų teismų aukų reabilitavimo netrukus turėtų būti paskelbta viešai. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Į Šatrijos kalną

Pagal "Raganų kūjį" (lot. Malleus Maleficarum), žinomiausią demonologijos veikalą, pirmąkart išspausdintą 1487 metais ir pakartotą keliasdešimt kartų, tikrai raganai, be sutarties su velniu, kenkiamųjų burtų, dalyvavimo raganų puotoje, buvo priskirtas ir gebėjimas skraidyti. Raganos skraidančios ištvirkauti su velniu, puotauti ir kartu aptarti visus “darbinius” reikalus.

Kaip tokių skraidymų tikslas bei puotų vieta išlikusiose Žemaitijos krašto raganavimo bylose dažniausiai minimas Šatrijos kalnas, kai kada vadinamas Plikuoju. Šis piliakalnis prie Pašatrijos kaimo Luokės seniūnijoje, Telšių rajone, yra viena aukščiausių Žemaitijos kalvų, iškylanti iki 228,7 m virš jūros lygio.

Prof. A. Ragauskas atkreipė dėmesį, kad Plikasis kalnas (Lysa Gora) yra ir Vidurio Lenkijoje, taip pat Baltarusijoje prie Gardino bei kitur. Tikėtina, kad juos priskiriant lokaliems raganavimo centrams, įtakos turėjo ir sąlyginis kalvų aukštis, ir pagoniškoji praeitis, čia kadaise buvę nemaži senojo kulto centrai.

"Lietuvoje raganas teisė pasaulietiniai teismai, - patikslino istorikas. - Bažnyčios vaidmuo buvo nevienareikšmis."

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje raganos skraidė ne tik į Šatrijos kalną. Raganavimo bylose taip pat minimas Rambyno kalnas, esantis Pagėgių savivaldybėje dešiniajame Nemuno krante. Į kalną prie Eržvilko puotauti prie Šaltuonos upės prisipažino skridusios 1680 metais Viduklės dvaro byloje raganavimu kaltintos moterys. 1746 metų byloje minimas Slavinčiškio ąžuolas prie kelio į Kupiškį. Ąžuolas baltų tikėjime buvo šventas medis. Taip paplitusiuose įvaizdžiuose susiliejo, pasak tyrinėtojo, pagonybė ir raganavimas.

Po vieną ir pulkais

Šaltenių kaimo valstietė Paliulienė 1641 metų byloje prisipažino skridusi prie Pyvesos ąžuolo netoli Daršiškių Kupiškio rajone. Ji, istoriko Juozo Jurginio duomenimis, buvo pirmoji LDK ragana, "mokėjusi" skraidyti.

"Ši byla - viena ankstyviausių, kurioje minimas skraidymas. Matyt, ne kiekvienas kaltintojas ar teisėjas žinojo, kad reikia reikalauti prisipažinimo apie “privalomą” raganavimo atributą. Tik iš vienos kitos beraštės moters ar vyro galėjo tai būti ir išreikalauta; žmonės paprasčiausiai nežinojo, kad "moka" ar "gali" skraidyti ", - svarstė prof. A. Ragauskas.

Kad ir kaip ten būtų, nuo XVII amžiaus vidurio raganos jau skraido pulkais. Yra bylų, kuriose prisipažino skraidžiusios kartu iki aštuonių, 15 ar 30 raganų. Lenkijos raganų bylose fiksuojami dar didesni skaičiai.

Kaip pagalbinės priemonės naudotas apsiprausimas vandeniu ar išsitepimas specialiu tepalu. Kai kurios raganos turėjusios sparnus, kaip prisipažinta vienoje 1746 metų byloje, ir laikusios juos tvenkinyje ar upelyje. Lėkdavusios virš debesų net su kibirkštimis. Tas, kurios neturėjo užtektinai galių, buvo per menkos, nemokėjo skristi, prigriebdavusios drauge labiau patyrusios raganos, tikros velnių parankinės.

Vis dėlto kelionės, pasak istoriko, buvo labai netolimos, daugiausia šeši – dešimt, retais atvejais - iki 50 kilometrų. Pavyzdžiui,1691 metų bylos raganos, suvalgiusios stebuklingos košės, pavirto šarkomis ir skrido iš Jankūnų kaimo į Maželių kaimą Joniškio rajone (atstumas apie šešis km) išsimaudyti ten esančioje kūdroje. Kankindami teisėjai išreikalavo prisipažinimą ir moterys pasakė žinomo kaimo pavadinimą. Geografinis akiratis buvo nedidukas, o ko nežino, ten ir nenuskris.

Ir moterys, ir vyrai, ir vaikai

Daugiau kaip du šimtmečius trukusi raganų medžioklė Europoje baigėsi apie 1750 metus. Turimais duomenimis, mažiausiai 100 tūkst. žmonių buvo apkaltinti ir patyrė įvairių kankinimų. Iš jų apie 50-70 tūkst. buvo gyvi sudeginti, pakarti ar kitaip nužudyti. Trys ketvirtadaliai kaltinamųjų buvo moterys, tačiau pasitaikė ir vyrų, net paauglių, kaltinamų raganavimu, padedančių raganoms.Taip pat ir Lietuvoje. Tik Islandijoje net 90 proc. buvo raganių.

"Raganų teismai vyko ir katalikiškose, ir protestantiškose, ir stačiatikiškose bendruomenėse, - sakė prof. A. Ragauskas. - Net tokioje izoliuotoje saloje kaip Islandija per XVII amžių buvo apkaltinta apie 200 žmonių, 130 jų buvo kankinami, 21 žmogus sudegintas. Tarp jų - tik viena moteris. Nedidelėje Belgijoje skaičiuojama apie 300 bylų”.

Amerikoje vienas garsiausių Salemo raganų procesas vyko XVII amžiaus pabaigoje, 1692-1693 metais. 200 žmonių buvo apkaltinti raganavimu, 20 sudeginta.

Reabilituojant nekaltas aukas

Šveicarijoje 1782 metais vyko, kaip manoma, paskutinis raganos teismo procesas visoje Europoje. Sudeginta Anna Goeldi vadinama paskutine Europos ragana. Kaip rodo naujausi tyrimai, raganavimu moterį apkaltino gydytojas, pas kurį ji tarnavo, norėdamas susidoroti su pastojusia tarnaite ir išsaugoti savo reputaciją. 2008 metais Šveicarijos vietos valdžios sprendimu A. Goeldi buvo reabilituota.

Vokietijoje Kelno miesto taryba priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė prieš maždaug keturis šimtmečius mieste vykdytus raganų teismo procesus. Rezoliucijoje pabrėžta, kad visos sudegintos moterys buvo apšmeižtos ir yra reabilituojamos. Tarp jų - 1627 metais sudeginta Katherina Henot, pirmoji pašto viršininkė moteris Vokietijoje, apkaltinta raganavimu konkurento. Ji – žinomiausia Kelno ragana. Dar anksčiau jos vardu Kelne buvo pavadinta gatvė ir mokykla.

Belgijos Niuporto miesto meras tarybos ir gyventojų vardu oficialiai atsiprašė ir reabilitavo 1602-1652 metų raganų teismų aukas. Iš viso buvo sudeginta 17 moterų. Joms atminti pastatytas stulpas su išraižytais aukų vardais.

Jungtinės Karalystės teisingumo ministrui taip pat buvo pateikta peticija, kurioje reikalaujama reabilituoti moteris, prieš kelis šimtus metų apkaltintas raganavimu. Peticijoje nurodyti aštuoni baisiausi bylų atvejai. Jau seniai reabilituotos ir vadinamosios Salemo ragnos JAV.

Prof. A. Ragausko manymu, tokia peticija reikalinga ir Lietuvoje, kad būtų reabilituotos nekaltos raganų teismų aukos, deramai įamžintas jų atminimas. Vietos, kur daugiausia raganų buvo sudeginta, galėtų būti pažymėtos atminimo stulpais – stelomis, kuriose būtų išraižyti aukų vardai ir pavardės. Faktus apie raganų bylas reikėtų įtraukti į kelionių vadovus. Tai, pasak istoriko, - ne tik istorinės kultūros, bet ir pilietiškumo ugdymo dalykas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"