TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Rajonų mokytojai nenori į Raudonąją knygą

2012 10 04 6:10
LŽ archyvo nuotrauka

Rytoj Tarptautinės mokytojų dienos proga skambės daug gražių kalbų apie šios profesijos svarbą ir prestižą. Jas girdės ir provincijos pedagogai, kuriems vieniems tenka ginti savo teisę į normalų darbą, mokinių galimybes augti kultūringais valstybės piliečiais. Zarasų rajono mokytojų streikas baigėsi jų pergale. Ar tai yra ir visos Lietuvos pergalė?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Zarasų rajono meras Arnoldas Abramavičius, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldauskas, Zarasų Ąžuolo gimnazijos istorijos mokytojas Rimantas Bazaras, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos profsąjungos pirmininkė, psichologė, specialioji pedagogė Aušra Krištapavičienė ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Profesijos prestižas ir mokinių krepšeliai

A.Medalinskas. Vienos miestelių ir kaimų mokyklos uždaromos, kitos dar veikia. Kas laukia jų mokytojų? Praėjusią savaitę baigėsi streikas Zarasuose. Ar per jį keltos problemos būdingos visai Lietuvai?

A.Krištapavičienė. Dėl emigracijos ir kitų problemų Zarasų rajone nebeturime 900 vaikų. Tai veikia mokyklas. Be to, visuomenė sensta. Mūsų mokyklos pedagogų amžiaus vidurkis - 50 metų. Jauni mokytojai neateina jau 15 metų, nes profesijos prestižas sumenkęs, atlyginimai nedideli, palyginti su kolegų algomis kitose Europos šalyse. O juk pedagogai - Lietuvoje didžiausia, labiausiai išsilavinusi bendruomenė Lietuvoje, kurią sudaro 37 tūkst. mokytojų.

R.Bazaras. Mokytojo profesija vis dar yra prestižinė. Tuo džiaugiuosi. Bet jaunų mokytojų tikrai mažai. Ir miestų, ir rajonų mokyklose. Jauniems tiesiog nėra kur ateiti. Išimtys - anglų kalbos ir informacinių technologijų specialistai. Jų poreikis auga. Kyla klausimas, ar mūsų aukštosiose mokyklose reikia ruošti tiek pedagogų. Žinoma, veikia ir objektyvūs veiksniai: gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės senėjimas. Mūsų gimnazijoje jauniausiai kolegei netrukus bus 30 metų. Mokytojai, kuriems artėja pensija, baiminasi dėl savęs. Anksčiau jie dirbdavo kone iki mirties. Dabar daugelis jų, sulaukę pensinio amžiaus, dar padirba kokius metus, bet paskui išeina. Tam tikro atsinaujinimo esama, tačiau jo nepakanka.

A.Medalinskas. Kita vertus, ne vienas senosios kartos mokytojas yra labai atsidavęs darbui. Norėtųsi, kad tokie būtų ir jaunosios kartos mokytojai. Kaip paaiškėjo, Zarasuose tokių šviesių mokytojų tikrai yra. Kodėl rajono valdžia tiek laiko nerado bendros kalbos su pedagogais, kurie pakilo į kovą ne tik dėl savo atlyginimų, bet dėl bendrų, visiems svarbių tikslų?

A.Abramavičius. Mūsų rajonas nėra unikalus ar išskirtinis. Lėšų, kaip ir visur, trūksta.

A.Medalinskas. Jūsų rajonas - išskirtinis. Puiki gamta, ežerai. Tiek svečių, renginių. Atrodytų, kad tinkamai viską sutvarkius lėšų pakaktų ir mokykloms. Kodėl kilo mokytojų nepasitenkinimas?

A.Abramavičius. Švietimo požiūriu nesame išskirtinis rajonas.

A.Krištapavičienė. Bet pagal socialinių problemų mastą jis yra 59 vietoje tarp 60 savivaldybių.

A.Abramavičius. Tai tik vieno žurnalo surašyti reitingai. Nepervertinkime jų. Ši votis Zarasų rajone sprogo ne pirmą kartą. Prieš ketverius metus vyko net ne streikai, o bado akcijos dėl kaimo mokyklų uždarymo. Profsąjunga yra gana aktyvi.

A.Medalinskas. Gal ne tik profsąjunga, bet ir visa mokytojų bendruomenė, dėl savo pilietiškumo, aktyvumo, principingumo galinti būti pavyzdys kitų rajonų, miestų mokytojų bendruomenėms?

A.Abramavičius. Pats dirbau mokytoju, todėl juos kažkiek suprantu. 1992 metais grįžau į Zarasus kaip jaunas specialistas ir pradėjau dirbti fizikos mokytoju. Dirbau trejus metus. Tuometės mano algos dabar net pietums gerame restorane neužtektų. Bet niekas tada nestreikavo. Laikai keitėsi, valstybės galimybės augo. Daug ar mažai uždirba mokytojai? Merijos darbuotojai daugiau už juos neuždirba.

A.Medalinskas. Bet prie merijos pastato stovi ne vienas labai geras automobilis. Tokiais mokytojai nevažinėja. Kaip manote, kodėl atlyginimai yra panašūs, o gyvenimo lygis skiriasi?

A.Abramavičius. Meras gyvena daugiabutyje ir neskaičiuoja, kiek mokytojų yra įsikūrę privačiuose namuose. O mokinių skaičius mažėja ne pirmus metus. Ką daryti su mokyklomis, mokytojais? Šeštus metus dirbu savivaldybės vadovu. Per tą laiką netekome 30 proc. moksleivių. Krepšelių sumažėjo 11 ar 12 procentų. Tai slegia mokytojus, kelia nerimą mums. Šiemet mokinių sumažėjo dar 148. Į biudžetą turėsime grąžinti 120 tūkst. litų. Kitais metais mokinio krepšelis sumažės apie milijoną litų. Pridėti pinigų neturime galimybės.

A.Medalinskas. Ar ŠMM galvoja, ką jaunam žmogui veikti rajone, kai uždaromos mokyklos, kultūros namai, naikinamas neformalus ugdymas? Kas lieka? Tik parduotuvė.

A.Krištapavičienė. Kurioje pagrindinė prekė - alus bambaliuose. Baisi situacija.

A.Aldauskas. Esu iš Prienų. Ministerijos vardu galiu kalbėti nuo praėjusių metų gruodžio. Bet turiu ir savo požiūrį. Į mokyklą dirbti atėjau metais anksčiau nei meras - 1991-aisiais. Po trijų kursų jau buvau pasirengęs pasiraitoti rankoves ir kurti Lietuvą. Perėjau į neakivaizdinį skyrių. Mokykloje dirbau 20 metų. Mokytoju - 16-17 metų, Prienų "Žiburio" gimnazijos direktoriumi - dar 3 metus. 1993 metais mokytojo atlyginimas buvo 100 dolerių. Kitą šimtą dolerių užsidirbdavau Sankt Peterburge parduodamas skudurus. Stengiausi kažką keisti pats. Bet iš mokyklos nepabėgau.

A.Medalinskas. Gal rajonų mokyklų nereikėtų vertinti tik pagal krepšelius, nes reikės uždaryti ne vieną mokyklą ne tik kaimuose, bet ir miesteliuose? Ir mokytojus įrašyti į Raudonąją knygą.

A.Aldauskas. Duok Dieve, kad visiems atlyginimai būtų mokami taip tvarkingai, kaip mokytojams, per krepšelius liūto dalis tam ir yra skiriama. Mokymo priemonės ir kita - tik kosmetika. Savivaldybės išlaiko tik ūkinę dalį, aplinką. 2008 metais, kai pasaulis ruošėsi krizei, Lietuvoje kalbėjome, kad mums tai negresia. Tais metais pradėjau dirbti direktoriumi. Iš vadovų pasitarimo ministerijoje grįžęs vedėjas ėmė kalbėti apie 5-6 tūkst. litų krepšelius. Vėliau šią sumą teko keletą kartų mažinti, nes ji buvo dirbtinai išpūsta. 2009 metais buvo patvirtintas realias valstybės galimybes atitinkantis 3310 litų krepšelis.

A.Medalinskas. Ministerijoje esate atsakingas už regionų plėtrą. Gal nereikia taip naikinti beveik vienintelių kultūros židinių rajonuose, kad neatsitiktų taip, jog kokiame nors miestelyje stovės paminklas iš jo kilusiam žymiam kultūros, mokslo žmogui, o mokyklos jau nebebus?

A.Aldauskas. Tai turėtų būti ne ministerijos reikalas, o visos valstybės požiūris.

A.Medalinskas. Bet ministerija gali tokį valstybinį požiūrį pasiūlyti.

A.Aldauskas. Dabartinė krepšelio metodika neskatina stambinti mokyklų.

A.Medalinskas. Neskatina? Tai kodėl kaimų, rajonų mokyklos uždaromos?

A.Aldauskas. Viskas atsiremia į biudžetą - Lietuvos, savivaldybės ir  mokyklos. Daugiau pinigų nėra.

A.Krištapavičienė. Galima dalytis skaidriai perskirstant 6 proc. mokinio krepšelio lėšų. Tai buvo vienas mūsų streiko reikalavimų.

A.Aldauskas. Jos ir dalijamos. Bet visiems neužtenka. Ypač, kai kas nors nori daugiau, negu yra įmanoma. Nuo sausio mėnesio situacija pradėjo keistis. Šiemet ne krepšelis mažintas, o savivaldybėms nefinansuotas 1 proc. mokinio krepšelio lėšų. Pakoreguoti ir kai kurie koeficientai. Dėl to sutaupyta 11 mln. litų, bet savivaldybės šiam tikslui iš viso negavo apie 30 mln. litų. Tokia buvo bendra valstybės politinė linija.

A.Medalinskas. Pritrūko atsakomybės suvokti švietimo, ypač mažuose miesteliuose, svarbą.

A.Aldauskas. Jei ekonomika atsigaus, švietimo finansavimo situacija turėtų keistis. Ypač daug sunkumų kilo ir pinigų pritrūko savivaldybėms, kurios vadinamos probleminėmis. Bet Zarasai nėra tokia savivaldybė.

A.Krištapavičienė. Pagal vieno žurnalo statistiką esame mirštanti savivaldybė. Rajone socialinės problemos - didžiulės, čia daugiausia bedarbių. Žmonės neturi pajamų, o gyventi reikia. Bandymas privatizuoti mokyklų valgyklas buvo paskutinis lašas. Yra šeimų, kurios gyvena iš minimalių algų arba bedarbio pašalpų. Nemokamą maitinimą gauna pusė mūsų gimnazijos mokinių. Panaši situacija visame rajone. Vaikas gauna nemokamą maitinimą, jeigu pajamos vienam šeimos nariui neviršija 525 litų. Kas bus, jei privatininkai pakels kainas ir pietūs kainuos 5 ar 6 litus? Tai ne vienai šeimai būtų finansiškai nepakeliama našta.

A.Aldauskas. Suprantu jūsų problemas, bet streikas mokytojams prestižo neprideda. Ypač, kai reikalaujama didinti koeficientus maksimaliai.

R.Bazaras. Streikas buvo ne dėl mokytojų koeficientų. Šis reikalavimų punktas buvo skirtas tik meno ir sporto mokykloms. Tas taisykles sugalvojome ne mes. Kaip gali veikti meno arba sporto mokykla, jeigu nėra pinigų? O tai - vietos lėšos. Neduodama lėšų, kurios pagal tam tikrus normatyvus priklauso. Streikas peraugo į bendruomenės protestą. Tai buvo labai solidarus streikas.

Maitinimas pusfabrikačiais

A.Medalinskas. Vienas streiko reikalavimų buvo neleisti privatizuoti mokyklų valgyklų, neįsileisti į jas vienos liūdnai pagarsėjusios pusfabrikačių gamintojos. Savo pasiekėte. Kas toliau?

A.Krištapavičienė. Vaikams mokyklos valgykloje toliau galios senos kainos, o darbuotojams - 70 proc. antkainis. Valgykloje dirba geros virėjos. Gera maisto kokybė ir porcijų dydis. Nenorime pokyčių. Už tai pasisako visa gimnazijos bendruomenė, buvome surinkę per 400 parašų. Pasidomėjome, kokia įmonė buvo numatyta teikti maitinimo paslaugas, kokia yra kitų mokyklų patirtis. Ji didžia dalimi yra negatyvi. Įmonė - prastos reputacijos, bet nežinia kodėl turi labai daug maitinimo taškų visose Lietuvos mokyklose. Jeigu valgyklos būtų privatizuotos, būtų atleisti ir tie gerai dirbantys žmonės, už kuriuos visi jaučiame atsakomybę. Dabar jie gali toliau dirbti.

A.Medalinskas. Kam savivaldybei reikėjo kištis į maitinimo mokyklose klausimus?

A.Abramavičius. Maitinimas - paslauga. Žiūrime paprastai, pragmatiškai. Atsakingos valstybinės institucijos turi kontroliuoti  maisto kokybę, o ne mes ar mokytojai. Tokie, kaip mūsų, likę tik du ar trys rajonai Lietuvoje. Daug kur maitinimas mokyklose būtent taip organizuotas. O kas sumoka, kai valgykla tris mėnesius nedirba ir lėšos naudojamos neracionaliai? Mokesčių mokėtojai.

A.Aldauskas. Privatizuotose valgyklose yra ir gero, ir blogo maisto. Yra ir tas "Kretingos maistas". Bet tai - viešųjų pirkimų tragedija. Numušama kaina, o maistas ruošiamas mažiausiomis sąnaudomis. Savivaldybė išlaiko maistą gaminančius darbuotojus, bet tų išlaidų neįtraukia į maisto kainą. Verslas elgiasi kitaip, todėl maistas brangsta. Savivaldybė kompensuoja maisto antkainį.

A.Medalinskas. Įsivaizduokime, kad įkvėptos Zarasų pavyzdžio kreipiasi ir kitos savivaldybės, mokytojai.

A.Aldauskas. Savivaldybės gali tvarkytis, kaip nori. Prienuose mano mokyklos valgyklą privatizavo ten dirbę žmonės, įkūrę individualų verslą. Maistas - visiškai neblogas. Kitas klausimas, ar mažas verslas yra pajėgus konkuruoti viešuosiuose pirkimuose, nors toks šeimos verslas paslaugą teiktų kokybiškiau.

A.Medalinskas. Kaip tas tinklas atsirado visoje Lietuvoje?

A.Aldauskas. Taip, kaip atsirado prekybos tinklai.

A.Medalinskas. Kaip pusfabrikačių giganto čiuptuvus visoje Lietuvoje vertina ŠMM? Gal komercija yra svarbiau nei sveikas maitinimas?

A.Aldauskas. Ministerija, maistas, komercija. Mes painiojame skirtingus dalykus. Viskas tikrai nėra taip paprasta ir daug kas atsimuša į finansines galimybes ir įstatymus.

Kas svarbiau: vaikas ar autobusiukas?

A.Medalinskas. Ar teisūs mokytojai, sukilę ir prieš mokinių pavėžėjimo į mokyklas sistemą? Kai buvo nuspręsta pirkti daug geltonųjų autobusiukų, sakyta, kad jais naudosis tik vaikai. Kaip yra iš tikrųjų? Gal ir čia lemia komerciniai interesai?

A.Abramavičius. Mokinių vežiojimas - paslauga, o jos teikimas atiduotas vežėjams. Turime savivaldybės įmonę - UAB "Zarasų autobusai". Nei mokytojų, nei mokinių poreikiai dėl to, kas buvo padaryta, nenukentėjo. Sutinku tik, kad mokytojams dabar daugiau kainuoja vykti į ekskursijas. Bet savivaldybė organizuoja tik paslaugas. Vežėjas jas teikia. Mums svarbu, kad būtų efektyviai naudojami visi turimi ištekliai.

A.Krištapavičienė. Nežinau, ar girdėjote apie Abrahamo Maslowo poreikių hierarchijos piramidę. Pagrindiniai poreikiai - saugumas, maitinimas, miegas. Įsivaizduokime pradinuką, žadinamą penktą ryto, kad spėtų į autobusiuką, o namo grįžtantį trečią ar ketvirtą valandą popiet. O jeigu tėvai neišgalės apmokėti vaiko pietų valgykloje?  Vaikas negaus ir šilto, kokybiško maisto. Kaip psichologė žinau, kad jeigu vaiko pagrindiniai fiziologiniai poreikiai nėra patenkinti, apie ugdymo kokybę kalbėti neverta. Kaip galime mokyti alkaną, nesaugų, neišsimiegojusį vaiką? Be to, mus, pedagogus, papiktino atvejai, kai pritrūkus degalų vaikai nebuvo atvežti į mokyklą, o tiesiog išleisti prie kelio. Motinos skambino į mokyklą ir klausė, ar vaikai atvažiavo. Jiems teko važiuoti pakeleivingu automobiliu. Suprantate, kas galėjo nutikti?

A.Abramavičius. Vienas atvejis ištraukiamas iš konteksto. Autobusai kartais irgi genda.

A.Aldauskas. Tokių atvejų neglobalizuokime. Geltoniesiems autobusiukams degalų neturėtų pritrūkti. Tai - autobusų parko padalinys. Su mokyklų autobusiukais gali būti kitaip. Moksleivių poreikiai aptariami mokyklose, vėliau einama į meriją, kur veikia pavėžėjimo komisija. Ji nustato maršrutus pagal moksleivių poreikius.

A.Abramavičius. Moksleiviai tikrai nesikelia penktą valandą ryto. Čia, matyt, dramatizuojama situacija. Bet autobusai jau pasenę. Pirmieji pasirodė dar 2000 metais, jie nusidėvėję, atnaujinimas vyksta sunkiai.

A.Medalinskas. Moksleiviai iškart po pamokų vežami namo?

A.Abramavičius. Taip. Nesvarbu, kam priklauso autobusiukai - jie nuveža į pamokas ir parveža iš jų.

A.Medalinskas. Taigi moksleivis, atvažiavęs į mokyklą iš kaimo, negali užsiimti popamokine veikla?

A.Aldauskas. Yra vietos autobusai, kurie važiuoja kas pusvalandį.

A.Medalinskas. Už kelionę reikia mokėti pinigus?

A.Aldauskas. Ne, nereikia.

A.Medalinskas. Nereikia?

R.Bazaras. Yra vietų, kur autobusas važiuoja tik du kartus per savaitę.

A.Medalinskas. Kodėl negalima parvežti vaikų ne tik po pamokų, bet ir po papildomos veiklos?

A.Abramavičius. Tai jau būtų kone taksi. Tektų vežioti kiekvieną vaiką.

A.Medalinskas. Jeigu kurioje nors vienoje mokykloje būtų organizuojama popamokinė veikla, ten galėtų ateiti tame pačiame mieste besimokantys vaikai, atvykę iš mažesnių miestų ir kaimelių, o vakare juos autobusiukai parvežtų namo. Kitaip ugdymas po pamokų yra prieinamas tik rajono centro vaikams.

A.Aldauskas. Formaliojo ugdymo poreikiai yra unifikuoti. Neformaliojo - specifiniai. Net mieste sunku suderinti tvarkaraščius. Žinoma, vaikui norisi ir mokyklos neformaliojo ugdymo veikloje dalyvauti, ir į meno mokyklą nueiti. Kaip visa tai suderinti?

A.Medalinskas. O ką gali daryti tas vaikas kaime? Ten nieko nebelieka, o rajono centre esanti papildoma veikla jam yra neprieinama. Kam tada stebimės, kad kaimai tuštėja?

A.Aldauskas. Man patiko Pasvalio rajono merijos Švietimo skyriaus vadovo idėja taip parinkti autobusiukų vairuotojus, kad jie būtų iš to kaimo, iš kurio ryte ir išvažiuoja autobusiukas.

A.Medalinskas. Aš klausiu ko kito. Moksleiviai iš kaimo tampa tarsi autobusiukų važiavimo grafikų įkaitai, nes mokyklos jų gyvenamoje vietoje buvo panaikintos, o juos autobusiukai parveža iškart po pamokų, nepalikdami galimybės papildomai lavintis. Kas kliudo penktą valandą vakaro juos parvežti namo?

A.Aldauskas. Jūs žinote, ko tam reikia.

A.Medalinskas. Valios ir noro bent kiek suprasti kaimo vaikų poreikius.

A.Aldauskas. O kas už visa tai sumokės?

A.Medalinskas. O kas jiems sumokės už tai, kad jų mokykla buvo uždaryta? Ir kodėl moksleiviams sudaromos nelygios sąlygos tobulėti, nors jie mokosi toje pačioje mokykloje? Gal jie buvo apgauti dėl autobusiukų, o šie tampa svarbesni už vaikus. Nejaugi viską lemia siauri ekonominiai interesai?

A.Krištapavičienė. Valdžios žmonės tapo buhalteriais. Mes prieš verslo darymą vaiko sveikatos sąskaita.

Žinių robotai

A.Medalinskas. Dar vienas jūsų reikalavimas buvo nenutraukti sporto ir meno mokyklų finansavimo. Apkarpius dar ir ugdymą po pamokų, ar neliktų moksleiviai tik robotukai, prigrūsti žinių?

R.Bazaras. Mūsų meno mokyklą lanko 300, sporto centrą - 250 mokinių. Kadangi bendrojo lavinimo mokyklose neformalus ugdymas sumenko, vaikai plūstelėjo į meno ir sporto mokyklas. Jos niekaip negali patenkinti poreikių. Kalbėti apie visapusišką asmenybės lavinimą tiesiog neįmanoma.

A.Krištapavičienė. Jeigu vaikas po pamokų nebus užimtas, ar mums  neteks plėsti kalėjimų sistemos.

A.Abramavičius. Galbūt daug ką dramatizuojame. Krepšelis yra toks, koks yra. Nieko geresnio turbūt nesugalvosime. Ministerija į krepšelį mokinio neformaliajam ugdymui skiria tik 5 litus per mėnesį . Tai labai nedaug. Kiekviena savivaldybė sukasi, kaip gali. Trečdaliu sumažėjus mokinių skaičiui, mūsų rajono biudžetas nepajėgus to išlaikyti.

A.Medalinskas. Kaip tada rajone užaugs kultūros, sporto šviesuliai? Ar jie dabar augs tik miestuose?

A.Abramavičius. Nežinau, nes klausimas - kas už tai sumokės. Pavyzdžiui, individualus muzikinis lavinimas yra labai brangus. Ar savivaldybės gali visus individualius poreikius finansuoti? Nemanau. Sportinis ir meninis ugdymas turės būti kolektyvinis - būreliuose. Pasiūlymas ministerijai: įveskime neformalaus ugdymo krepšelį, nustatykime objektyvius kriterijus, tada ir vertinkime poreikį ir galimybes.

R.Bazaras. Ir paaiškės, kad aukštumų siekti galės tik tie, kurie turi pinigų? Iš bėdos jie nuvažiuos į kitą miestą. Išverčiame atvirkščiai liberalizmo doktriną. Liberalizmo esmė - kiekvienas turi turėti vienodas starto pozicijas. Ką pasieks - jo reikalas. Bet tomis sąlygomis geresnes starto pozicijas turės tie vaikai, kurių tėvai turtingesni.

A.Medalinskas. Ar ministerija nemano, kad buvo padaryta klaida podukros vietoje paliekant neformalųjį ugdymą? Jau nekalbant apie tai, kad mūsų vunderkindai išvažiuoja studijuoti į Vakarus.

A.Aldauskas. Vieni išvažiuoja, kiti - parvažiuoja. Negalima sakyti, kad ministerija nesirūpina neformaliuoju ugdymu. Jau dvejus metus kalbama apie neformaliojo ugdymo krepšelį, 120 litų mokiniui, ir pasirinkimą kur mokytis. Tai turėtų būti didelė parama savivaldybėms. Be to, prisideda tėvai. Eksperimente dalyvauja šešios savivaldybės. Neformaliojo ugdymo krepšelyje - europiniai pinigai, bet bendras biudžeto mažinimas kirto ir čia. Neformaliojo ugdymo krepšelis neįvestas. Tik sakoma, kad švietimas yra prioritetinė sritis. Bet klausimas, ar taip iš tiesų yra.

A.Medalinskas. Deja, nėra. Švietimo politika mūsų valstybėje netapo labai svarbi, todėl be gailesčio uždaromos kaimų ir miestelių mokyklos.

A.Aldauskas. Yra regioninė švietimo būklės ataskaita už ketverius metus. Ir ką matome? Prieš ketverius metus švietimui skirta 6 proc., o dabar - 5,9 procento. Kritimas nėra toks didelis. Mokytojų skaičius mažėja perpus lėčiau negu mokinių skaičius, todėl patiriame ir socialinių protrūkių. Mokytojai jau dalijasi krūvį, kaip siūlėte, bet tada vieniems lieka neaišku, ar rytoj turės darbo, o kitiems - kiek turės dalytis, kiek mažės jų atlyginimas. Bet ir mokinio krepšelyje yra pinigų neformaliajam ugdymui. 9-10 klasėse skiriamos 6 valandos per dvejus metus kiekvienam komplektui, 11-12 klasėse - 7 valandos. Mokyklos tuo ir naudojasi.

Ateities perspektyvos

A.Medalinskas. Kas laukia kaimų mokytojų, mokinių? Negi už rajono centro nebus visaverčio gyvenimo?

A.Krištapavičienė. Laukia emigracija.

A.Medalinskas. Ką vaikas ten turi? Televizorių ir parduotuvę? Mokytojai taip pat randa tą patį.

A.Aldauskas. Mokyklų tinklo nebereikia ardyti toliau. Reikia skirti daugiau pinigų, kad tinklas nebeirtų.

A.Medalinskas. Ar ne per vėlyvas praregėjimas? Kiek mokyklų buvo uždaryta per ketverius metus?

A.Aldauskas. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo 2500 mokyklų, dabar liko - 1300.

A.Medalinskas. Tai pokytis per daugiau nei 20 metų. Kiek mokyklų buvo uždaryta per pastaruosius ketverius metus?

A.Aldauskas. Turiu tik šią informaciją, ji rodo, kad mokyklų Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. Ir miestuose, ir kaimuose mokyklų uždaryta. Gimstamumo prognozės nedžiugina, emigracija - neprognozuojama. Tie, kurie kuria mokyklų žemėlapius, turėtų daugiau nebekišti rankų prie mokyklų. 2017 metais rodikliai stabilizuotųsi, jeigu būtų apsispręsta skirti visą dėmesį esančioms mokykloms palaikyti. Bet kur paimti pinigų?

A.Abramavičius. Būtent. Ne viskas taip paprasta. Mokyklų tinklas - gyvas organizmas. Mes turime dvi kaimo pagrindines mokyklas (skyrius), 1-8 klasėse mokosi apie 30 vaikų. Jas dotuoja didžiosios mokyklos. Laiko klausimas, kada vaikų bus 20. Fiksavę tokį mokyklų tinklą, kaip yra, nieko nelaimėsime. Yra toks dalykas, kaip koncentracija. Ir Vakarų valstybėse ne kiekviena savivaldybė turi gimnaziją. Lietuvoje emigracija ir mažas gimstamumas jau padarė savo. Deja, mes reaguojame tik į pasekmes.

A.Krištapavičienė. Problemų iš tikrųjų daug, bet nemažai jų galima išspręsti visai bendruomenei susėdus prie stalo ir tariantis. Čia būtų naudinga priminti Suomijos patirtį. Jos švietimo sistema yra laikoma viena geriausių Europoje. Suomių patirtis buvo įdomi ir pokariu, kai iškilo problema, kad vaikai yra per liesi ir paaugę nebegalės būti mobilizuoti į armiją. Tada bendruomenė susivienijo ir nusprendė dalytis, nes pamatė, kad valstybė tiesiog sugrius be kariuomenės. Buvo nuspręsta apauti visus vaikus ir mokyklose teikti nemokamą maitinimą. Toks maitinimas teikiamas iki šiol. Dabar suomiai juokauja, kad vaikai yra per stori. Bet ką sako ta Suomijos pokario patirtis, kurią matome ir dabar? Suomija - konsensuso valstybė. Jeigu yra problema, suomiai sėda prie stalo ir kalbasi. O mūsų savivaldybė tai primiršta daryti.

A.Medalinskas. Ne tik savivaldybė. Valdžios tarimosi su piliečiais, visuomene kultūros nėra ir šalies mastu.

A.Aldauskas. Suomija - puikus pavyzdys. Jos demokratijos tradicija yra kiek kitokia. Mes savo demokratiją pradėjome lipdyti prieš 20 metų. Ir tai nėra paprastas dalykas.

A.Krištapavičienė. Bet mes, atrodo, su savo rajono meru susitarėme. Ir kitur taip galėtų būti. Mokytojai nėra mažiau išsilavinę nei merijos valdininkai, o su mumis ilgą laiką nebuvo tariamasi. Klausinėjo, kam atstovaujame. Mus palaiko 80 proc. tėvų. Atlikome apklausą. Jos rezultatai įkvėpė taip ilgai tęsti streiką.

R.Bazaras. Šnekamės maloniai ir dalykiškai. O kodėl dialogo nebuvo anksčiau? Dar daug sovietinio mąstymo. Ir, deja, vis dar gyvename su "šventa trejybe", kai žmogus viena mąsto, antra sako, trečia daro. Kai visi susitarsime ir atsakysime už savo darbus, daug pasieksime.•

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"