TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Rašytojas R.Sadauskas: "Valstybinės gamtosaugos žlugimas"

2011 04 26 0:00
Šio gluosnio jau nebėra.
Romo Sadausko nuotrauka

Korupcijos buldozeris traiško gamtos ir kultūros paveldą visoje Lietuvoje - nuo Druskininkų iki Kuršių nerijos.

Viename interviu rašytojas, publicistas ir ekologas Romas Sadauskas prasitarė: "Nesu toks bukagalvis, kad nesuvokčiau, jog daug paprasčiau gyventi, kai su valdžia sutari." Suvokia, bet tebegyvena "prieš srovę". Antai jei nori sugadinti Druskininkų merui nuotaiką - paminėk R.Sadauską. Šį savo jaunystės miestą ir kitas Lietuvos vietas R.Sadauskas jau keletą dešimtmečių įnirtingai gina, jo žodžiais tariant, nuo kvailumo - užmačių nugalėti, niokoti gamtą. Gina apybraižomis, probleminiais straipsniais, romanais, eilėraščiais. Gyvu žodžiu taip pat: tarp meno žmonių garsėja sostinės Rašytojų klube R.Sadausko kasmet rengiami Žemės dienos minėjimai, per kuriuos kalbama apie krašto gamtos skaudulius.

Nenustebau telefonu išgirdęs R.Sadausko siūlymą: "Gal kada užsuktum? Pakalbėtume apie valstybinės gamtosaugos žlugimą."

Vos susėdome, rašytojas išsitraukė pluoštelį nuotraukų - jis įpratęs nešiotis fotoaparatą. "Pažiūrėk, koks gražus kaštonas. Važiuodamas į Alytų vis sustodavau pažiūrėti, užpernai nufotografavau. Šiemet keliauju - jau nebėra... Ir kam jis užkliuvo? Peizažas liko tuščias.

O šį ąžuolą Bestraigiškės miške, netoli sodybos, kurioje vasaroju, pavyko išsaugoti. Išstypęs, nes tarp kitų aukštų medžių augo. Ėjau pro šalį, žiūriu - kirtimas. Paprašiau palikti. Gavęs erdvės tekyla iki debesų.

Dingusi gamta

- O kiek Druskininkų medžių pavyko nuotraukose įamžinti?

- Dingusiųjų, kurie jau nukirsti - apie du šimtus. Viename kurorto dailės salone buvo surengta mano nuotraukų paroda "Medžiai, kurių neliko". Po kelių dienų ją nukabino, nes kilo triukšmas savivaldybėje.

Sykį einu ir matau: stovi vyrai su pjūklais prie klevo, kuris buvo taip gražiai pasviręs, kad tūlas svečias sustodavo pasigrožėti. Klausiau: "Kodėl pjausit?" "Ar nematai, kad kreivas?" - atsakė. "Tai ir aš kreivas, ir mane nukirskit", - siūliau. Dabar to klevo kaip nebūta.

Pameni palinkusį beržą Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje? Sakiau Filologijos fakulteto dekanui: nugrius, paremkite. Pritarė, bet nieko nedarė. Ir nuvirto žiemą neatlaikęs sniego. O sodino jį buvęs universiteto sargas Bronius Zaremba, kuris universiteto biblioteką 1943 metais nuo sudeginimo apgynė, pavaišinęs degtine vokiečių kareivius.

- Šį pavasarį pranešimų apie medžių kirtimus miestuose daug. Pjauna dešimtis net Kauno botanikos sode. Jurbarke prie upelio kelis šimtus gluosnių ir kitokių medžių nurėžė - spygliuočiais keis. Vilniaus universiteto mokslininkė Filomena Kavoliūtė apie tai papasakojo vienam Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos vadovų, tai jis atkirto: "Baikit tą medžių kultą."

- Nesistebiu. Tos sąjungos buvusio vadovo Regimanto Pilkausko patarimu išpjautos Druskininkų tuopos, kurių ten įveisė Gardino, Varšuvos ir Vilniaus universitetų mokslininkai. Sodino jas ir gydymo tikslais, o R.Pilkauskas pasakė - menkaverčiai medžiai, čiaudėsit nuo jų pūkų, kirskit.

- Ir Jurbarko rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas visom keturiom už medžių kirtimus.

- Irgi nesistebiu. Gal prisimeni, kas pasisakė už Druskininkų botanikos draustinio naikinimą? To miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Algirdas Petkevičius. Kai jį, baigusį profesinę technikos mokyklą, skyrė vadovauti Druskininkų gamtosaugai, pirmiausia buvo likviduotas Ratnyčėlės ichtiologinis, paskui botanikos draustiniai, sumenkintas Raigardo draustinio statusas, sustabdytas Mergelių akių draustinio steigimas.

Dabar Druskininkuose jau nebėra draustinių. Kitapus Nemuno dar buvo Avirės hidrografinis draustinis, tai ir jo ribas sumažino, kad galėtų ten iškirtę mišką padaryti slidinėjimo trasas. Kirtimų projektą rengė miškininkas Algirdas Brukas, o suderino Saugomų teritorijos tarnybos vadovė Rūta Baškytė.

O kaip Druskininkų alkakalnio pušis iškirto, kad ten galėtų pastatyti degalinę? Pirmasis leidimą kirsti pasirašė minėtasis gamtosaugininkas A.Petkevičius. Kai tuomet prezidentui Valdui Adamkui buvo perduotas druskininkiečių protestas su 600 parašų, jis pasiūlė Vyriausybei apsvarstyti šį klausimą. Tuo metu aplinkos viceministru dirbo buvęs Druskininkų vyriausiasis architektas Eugenijus Palavinskas. Jis Vyriausybės posėdžio išvakarėse paskambino į Druskininkus - ką nors darykite, nes rytoj jau bus uždrausta kirsti. Tai pušis 3 val. nakties nurėžė! Paskui A.Petkevičius atsistatydino, E.Palavinską atleido iš darbo, bet vėliau skyrė Alytaus apskrities viršininku.

O masinis brakonieriavimas? Oficiali medžioklė susipynusi su brakonieriavimu, ir legalūs, ir nelegalūs medžiotojai siautėja laukuose, miškuose, pakiemiuose. Inspektoriai tai žino, bet tik dėl akių vieną kitą pagaudo. Sykį irstėmės valtimi viename Dzūkijos ežere - 22 tinklus aptikome. Bene inspektoriai to nežino? Vietos žmonės sakė: "Jie išsigriebia iš tinklų tiek žuvų, kiek jiems reikia."

Valstybinės gamtosaugos nebeliko. Nei Aplinkos ministerijoje, nei savivaldybėse ar kitose įstaigose, kurioms valstybė patikėjo rūpintis gamta. Gamtosauga susipynė su statybomis bei kitais dalykais ir išgaravo. Ar vietos žmonės į gamtosaugos inspektorius kreipiasi, kai kas nors atsitinka? Ne, nes žino, kad tai beprasmiška.

Nuosavybė - ne šventa

- Tai kodėl gamtosauga ištirpo?

- Sykį dar gerokai prieš Atgimimą amžinatilsį profesoriai Alfonsas Basalykas, Česlovas Kudaba ir aš beveik visą naktį kalbėjomės prie laužo apie tai, kad nuosavybė turi būti šventa. Kad gamta neturi būti visų namai, nes tada ji bus viešnamis. Kad ją išgelbėtų nuosavybė - privati žemė, privatūs miškai, privačios upės. Visi trys tai minčiai pritarėme manydami, kad tik tada gamta bus saugi. Dabar suprantu - klydome. Šventa gali būti tik gyvybė, o ne nuosavybė, t. y. šventa turi būti pati gamta, o ne santykiai su ja, juo labiau turtai, nuosavybės forma. Kai einu per mišką, man tas pats, koks jis - valstybinis ar privatus, man tai - Lietuvos miškas. Paukščiui irgi tas pats, ant kokios šakos gieda - valstybinės ar privačios, grybui augti, medžiui šlamėti - irgi tas pats. Jeigu norime saugoti Lietuvą, įstatymai turi ginti gamtos vienovę.

Atėjus laikui, kai nuosavybė įgijo "šventumo" statusą, gavo šeimininką, atrodė, kad bus geriau. Tačiau vis blogiau ir blogiau. 2007 metų balandžio 4 dieną Rašytojų sąjungos suvažiavime buvo priimtas Lietuvos rašytojų kreipimasis į krašto piliečius. Pacituosiu bent dalį to laiško, kurio tekstą ir man teko kurti: "Pirmaisiais šio laiško žodžiais tebus pasakyta, kad Lietuvos rašytojai visada - nuo Mikalojaus Daukšos ir Antano Baranausko - gyrę ir gynę savo Tėvynės gamtą, šiandieną, devynioliktais nepriklausomybės metais, jaučia kaip niekada didelį nerimą dėl jos tolesnio likimo. Jau nekalbant apie prigimtinę visų piliečių teisę naudotis jos teikiamomis malonėmis, dvasiniais ir materialiniais gamtos turtais.

Manome, jau kiekvienam akivaizdu, kaip iš užkulisių milijonų valdomas korupcinis buldozeris traiško gamtos, sykiu ir kultūros paveldą visoje Lietuvoje - nuo Druskininkų iki Kuršių nerijos. Akivaizdu, jog valstybės gamtosaugos struktūros tapo neįgalios.

Manome, jog absoliučiai bergždžios buvo visuomenės viltys, kad prezidentu tapus gamtosaugos specialistui Valdui Adamkui padangė Lietuvoje nors kiek praskaidrės. Deja, gamtosaugos ūkanos virto tamsia naktimi. Atėjo metas petys petin ginti savo Tėvynę, jos gamtą, savo gimtuosius namus, gimtąją žemę, mums paliktą ir patikėtą anksčiau gyvenusių kartų. Pavieniai balsai jau nieko nebereiškia, atskirus kovotojus įmanoma nutildyti, apkaltinus būtu nebūtu, net sunaikinti. O visų mūsų balsas gali nulemti daug ką.

Šiuo laišku mes buriamės patys, Lietuvos rašytojai, ir šaukiame jus, visi geros valios žmonės: kaip vienas stokime ginti laisvos, visiems prieinamos, nesubjaurotos Lietuvos."

Nuo to laiško paskelbimo praėjo ketveri metai. Kas pasikeitė? Niekas. Neseniai perskaičiau savaitraštyje "Atgimimas" V.Adamkaus interviu: "Mūsų visuomenė gamtos apsaugos požiūriu praktiškai yra analfabetinė." Anot jo, "priežasčių nereikia ieškoti valdžios institucijų koridoriuose, veikiau - visuomenėje, kuri yra nejautri gamtai ir nesirūpina jos turtų išsaugojimu ateičiai". Nesakyčiau, kad mūsų visuomenė nejautri, analfabetiška. Tai valdiškoji, valstybinė gamtosauga analfabetiška ir neveikianti.

Milijonieriai ministrai

- Daug gamtininkų teigia, kad Aplinkos ministerijos pirmtakas - iki Atgimimo egzistavęs nedidukas Valstybinis gamtos apsaugos komitetas - nuveikdavo gamtos labui daugiau negu dabar toji milžiniška ministerija.

- Jis rūpinosi tik gamta. Paskui buvo nulipdyta Aplinkos ministerija. Ir nesuprasi, kas yra aplinka jos pavadinime, o ir žodis "apsauga" iškrito, vadinasi, nebėra ko ir nebereikia saugoti.

- Gal tas pavadinimas - vertimas, Vakarų mėgdžiojimas?

- Aišku, taip. Daug ką išverčia nepagalvoję, nepaieškoję gero lietuviško atitikmens. Pavyzdžiui: "Kertinės miško buveinės." Ką lietuvių žodynas apie kertę sako? Kad tai tamsi, nyki vieta. Negi tokios yra tos kertinės miško buveinės? Priešingai.

Minėtasis ministerijos pavadinimas buvo sukurtas tuose kraštuose, kur jau nebėra ko saugoti, gamtos nebeliko, tik aplinka. Baltarusiai ir tie turi Gamtos išteklių ir gamtos apsaugos ministeriją.

Mūsų aplinkiečiai, ar kaip jie dabar vadinasi (nebe aplinkosaugininkai), užėmė daug pastatų, pristeigė regionų departamentų, išplėtė rajonų agentūras, prikepė šimtus biurokratų ir dubliuoja vieni kitų darbą. Bet blogiausia, kad valstybinės gamtosaugos nebeliko kaip funkcijos, ji tapo kažkokia pridėtinė, taigi kaip ir nebereikalinga.

- Kai kas kritikuoja, kad šiai ministerijai pastaraisiais metais vadovauja ne gamtos specialistai, o politikai. Panašiai yra ir kitose ministerijose.

- Buvęs prieškario Lietuvos miškų ministras Algirdas Matulionis arba pirmasis pokario Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas taip pat buvo politikai, tačiau - gamtos ir gamtosaugos politikai. O dabar politika suprantama tik kaip partinė, ir "aplinkai" stoja vadovauti ne gamtininkai, o statybininkai, urbanistikos specialistai, architektai, finansininkai - pasiųsti partijų veikėjai.

- O dar kai nusiperka ministro postą už keletą šimtų tūkstančių litų, kuriuos statybos bendrovės skiria kokiai nors klounų partijai...

- Paskutinysis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazys Giniūnas jau daug metų žiemą vasarą gyvena lūšnelėje vidury miškų. O pažiūrėk, kaip lobsta tie vaikinai, kurie dabar pabūna aplinkos ministrais? Vienas jų, neminėsiu pavardės, prieš ateidamas ministrauti guodėsi, kad gyvena bandrabutyje ir turi vienas kelnes. O išėjo iš to posto milijonierius. Ir kiti tokie tampa ten pabuvę.

Molinis monstras

- Kai kurie gamtininkai mano, kad padaryta klaida prie Aplinkos ministerijos prijungiant Statybos ir urbanistikos ministeriją - pastarosios sritys užgožė gamtosaugą.

- Joms vieta nebent Ūkio ministerijoje. Dėl to gamtosauga ir ištirpo, tik struktūra, etatai liko ir net išsipūtė. Aplinkos ministerija tapo monstras, kuris turi rūpintis daug kuo - atliekomis, statybomis, miškais, kaip apšiltinti namų sienas ir kaip apginti varles per jų nerštą, kai jos masiškai ropoja per kelius.

Rezultatas - sužlugdyta gamtosauga. Gamta šiai ministerijai tapo buvus nebuvus, nes iš jos jokios naudos, nebent kada kokią žuvelę iš tinklo išsitraukti. Ar, pavyzdžiui, kas nors žino, ką veikia Aplinkos ministerijos Miškų departamentas? Prieškarinis Miškų departamentas oho koks buvo, visą Lietuvos miškų politiką formavo, o dabar - sėdi jie ten ausis suglaudę, nei girdėti, nei regėti, todėl verslininkai miškuose valdžią diktuoja. Išnyktų tas departamentas - niekas nė nepastebėtų.

Patogus gyvenimas tvirkina žmones. Jau turbūt nedaug rastum tokių inspektorių, valdinių gamtosaugininkų, koks Marijampolėje buvo Antanas Kreivėnas arba Kėdainiuose Mykolas Armonavičius. Jie buvo gamtosaugininkai iš pašaukimo, o dabartiniai - ponai. Pažiūrėk, kokie jie įmitę ir kiek jų yra, pradedant rajonuose ir baigiant Vilniumi, kokią gerą techniką turi ir kokias galimybes - nepalyginsi su ankstesnėmis.

Neseniai viename laikraštyje skaičiau, kaip Vilniuje darbininkai genėjo medį ir pabiro iš jo uokso dešimtys retų, į Raudonąją knygą įrašytų šikšnosparnių. Vadinasi, ne genėjo, o nupjovė medį, tik genėjimu vadina. Valstybinė gamtosauga turėjo tuo susidomėti ir nubausti. Ar padarė tai? Priešingai, pagyrė.

Gamtai, žemei reikia pasiaukojimo, pastovumo, o ne partijų komandiruojamų ministrų. Miške ir apskritai gamtoje laikinų žmonių bei laikinų darbų neturi būti. Reikia tikros gamtosaugos, o ne jos imitavimo.

Ratai yra, bet nesisuka

- Tad apibendrinant - ką daryti?

- Bijau, kad pairo visa mūsų valstybė. Panašiai yra ir kitose srityse, ne tik gamtosaugos. Čia tik akis labiausiai bado, nes visi mato, kai medį nupjauna. Bet ir kitur tas pats. Žiūrėk, kaip beviltiškai žmonės kovoja dusinami kiaulynų tvaiko, kokie išradingi bei atkaklūs yra masinių statybų miškuose ir paežerėse iniciatoriai, saugomų teritorijų puolėjai.

Nesakau, kad visai negalima miškuose statyti. Kur būta miške sodybos ir tebėra pamatai, liko išvežtų iš tos sodybos į tremtį palikuonių - tegul jie statosi. Nesakau, kad saugomose teritorijose viskas yra gerai. Tačiau tai ne priežastis jas naikinti, kaip kai kas siūlo.

Atrodo, nieko netrūksta - ministerijos, departamentai, agentūros, inspekcijos, savivaldybės ir t.t. Visi ratai, ratukai ir varžteliai vietoje, o mašina - nevažiuoja. Jei ir daro ką, tai tarsi pajuokai. Su poetu Justinu Marcinkevičiumi pernai rudenį vaikščiojom po Sereikiškių parką Vilniuje, tai jis sutriko: "O kur liepos? Su Jonu Kazlausku va čia jas sodinom, o nebėra..."

Č.Kudabos patartas dvejus metus studijavau Prahos aukštojoje ekologijos mokykloje, ten susidraugavau su čeku dendrologu Janu Drda, jis dabar Helsinkyje turi medžių klinikas. Neseniai aplankė mane, tai skaudu buvo vaikščioti su juo po Vilnių, nes čekas stebėjosi mūsų medžiais-kankiniais.

Parodžiau Sereikiškių parke ąžuolą - galbūt seniausią Vilniaus medį, tai jis paklausė: "Ar norite, kad jis greičiau numirtų? Išvalykite pūzrus iš jo drevės, pašalinkite betoną aplink kamieną tiek, kiek laja aprėpia." Ėjome aiškintis į Vilniaus savivaldybę, keletą kabinetų aplankėme - niekam nerūpi. Beje, bičiulis grįžęs į savo klinikas pagal šio medžio bandinius nustatė, kad Sereikiškių ąžuolui gali būti gerokai daugiau metų, negu mes manome - apie 800. Taigi jis ankstesnis už Gedimino pilį, dar iš Šventaragio laikų likęs.

Bene vienintelė Vilniuje vieta, kur dar normaliai leidžiama augti medžiams, yra Prezidentūros parkas. Dėl to reikia pagirti V.Adamkų - jis liepė sutvarkyti ten karaliavusį šabakštyną. Beje, parengti tvarkymo projektą buvo pavesta vienam žinomam dendrologui, neminėsiu jo pavardės. Tai jis, kur tik kreivas medis - kryžiuką padėjo: kirsti. Prezidentas patyrinėjo projektą ir paliepė: "Neįleiskit daugiau jo čia, susitvarkysim be projekto." Ir sutvarkė puikiai.

"Aš aukštiems valdžios vyrams esu alergiškas. Su jais pakalbėjus mane paupliais išmėto, todėl tokių pokalbių vengiu. Be to, dabar valdžia į tavo pastabas, nesvarbu, ar geras, ar kritines, gali numoti ranka." Taip viename interviu yra sakęs R.Sadauskas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"