TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Redakcijos paštas. Alma mater – tiesiog motina maitintoja

2015 05 04 13:00
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kartą mus mokykloje vežė į vieną universitetą. Neprisimenu, kaip vadinosi tos dienos, bet jų tikslas buvo supažindinti moksleivius su studijomis. Dalyvavau ir galiausiai išėjau nustebusi ir mažumėlę nusivylusi.

Trijose iš keturių paskaitų buvo kalbama apie perspektyvas darbo rinkoje, apie tai, kokią praktiką studijų metu naudingiausia atlikti, kokia savanorystė geriausiai „įsipaišytų“ į curriculum vitae ir taip toliau. Didumą jaunuomenės galbūt tai labiausiai ir domina, o universitetas, rengiantis šiuos jaunus žmones darbui, klusniai vykdo tai, ko iš jo reikalauja visuomenė.

Konstitucinis Teismas nesyk yra konstatavęs, jog „aukštųjų mokyklų autonomija neatsiejama nuo atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei“, jų interesai turi būti derinami.“ Štai čia glūdi opus klausimas: ar ši atsakomybė visuomenei netyčia nesuvaržo universiteto, ar ji neina prieš pačią universiteto idėją ir ar nėra jai žalinga?

Globalizacijos epochoje vis mažiau reiškia tautinėse visuomenėse marinuojamos ir su žmonijos judėjimu į priekį mažai ką bendro turinčios idėjos, kurios dažniausiai ir yra mąstomos humanitarinių dalykų lauke. Taip yra dėl to, kad pati humanitarinių mokslų prigimtis orientuota į praeitį ir dabartį arba, apskritai paėmus, į bendražmogiškus, nuo laiko nepriklausomus arba mažai priklausančius dalykus. O dabar judėjimu į priekį laikomas technologijų, kitos modernios įrangos tobulėjimas. Humanitariniams mokslams nerūpi techninis ar ekonominis judėjimas priekin, svarbiausias jų tikslas – grynas pažinimas. Be abejonės, visuose moksluose yra šio gryno pažinimo troškulio, vienuose daugiau, kituose mažiau, bet būtent humanitariniuose moksluose jis svarbiausias.

Šiais laikais humanitariniai dalykai su geranorišku pakantumu, kurį paprastai jaučiame nelaimingiesiems, nustumti į antrą planą. Bet tai, manding, natūralus procesas, kuriame galima įžvelgti kažką panašaus į Spenglerio istorijos ciklus. Civilizacijos visada žavisi ir remiasi išskirtinai kokia nors viena tuo metu pagavia idėja ar kryptimi – ar tai būtų filosofija, matematika, religija, ar techninė pažanga. Šios idėjos kinta, bręsta ir nyksta, ilgainiui viena išstumia kitą, o universitetas yra viena iš tų vietų, kur šis vyksmas matyti aiškiausiai. Pavyzdžiui, užtenka pažiūrėti, kokius mokslus linkę rinktis gabiausi moksleiviai. Kadangi idėjų kaita neišvengiama, galbūt nereikia pernelyg sureikšminti jau seniai prasidėjusio humanitarinių dalykų nuvainikavimo. Neliūdėkime, gal po kokių 200 metų jų epocha sugrįš. Bet vis dėlto ir dabar nereikia pamiršti, kad šie mokslai išlieka svarbūs žmogaus išsilavinimui, proto gilumui ir universalumui.

Dėl ekonominės naudos sureikšminimo – viskas, kas daroma, privalo nešti naudą – ir atsiranda humanitarinių kaip nenaudingų ir kitų, labiau pritaikomų, mokslų priešprieša, kurios galėtų ir nebūti. Universiteto pareiga – paruošti studentą darbo rinkai, mažumėlę užmaskuoti proto trūkumą – ir to pakanka tam, kad moderni valstybė, stebint iš šono, klestėtų. Nereikia akademijos, humanitarų ir apskritai mąstančių žmonių – užtenka žmonių, gebančių dirbti, nesvarbu kur ir kaip, kad ir prie kompiuterių ar valstybinėse institucijose. Iš universiteto tikimasi vieno – tiesiog suteikti kvalifikaciją. O universitetai puikiai funkcionuoja kaip profesinės mokyklos. Ir vėliau džiaugiamės, visiems kitiems pasaulyje tylutėliai stebintis, kad mūsų šalyje tiek daug universitetinį išsilavinimą įgijusių žmonių. Tokia nūdienos situacija susidarė dėl to, kad universitetui, deja kliuvo nepavydėtina užduotis tenkinti darbo rinkos poreikius – tuo, tarkim, viduramžiais užsiiminėjo amatininkai, mokydami pameistrius amatų.

Monikos Čiblytės tekste portale lzinios.lt sakoma, kad būtent Lietuvoje „nėra formuojamas išsilavinimo būtinybės suvokimas“. Neva dėl to kalta yra mūsų visuomenė, kurios vertybės hedonistinės – mums svarbus patogumas ir malonumas, ak – dar orumas (man jis čia nelabai dera prie hedonistinių vertybių, bet sąžiningumo dėlei prirašiau). O man atrodo, kad buvo pražiūrėtas vienas reikšmingas faktas – ne kitaip yra ir kitose Vakarų valstybėse. Lietuvos visuomenė lygiai tokia pat trumparegė kaip ir visos kitos: nei pabrėžtinai tamsi, nei išskirtinai šviesi.

Bet – ir tai yra svarbiausia – visuomenė niekada anksčiau nebuvo pagrindinė universitetą formuojanti jėga, nebent atvirkščiai. Universitetas buvo atskira valstybė su savais įstatymais, savo tvarka ir, be abejonės, autonomija. Ir kaip tik iš universitetų sklisdavo idėjos, būtent iš tų dramblio kaulo bokštų būdavo organizuojama šviečiamoji ir visokia kitokia veikla, nes ten, pagal idėją, susitelkę kurdavo šviesiausi protai. Kaip jau sakyta – universitetas pirmiausia turėtų ugdyti, skatinti savarankiškai mąstyti, ne tik suteikti kvalifikaciją ir diplomą, kurie užtikrintų darbą ateityje. Nesvarbu, ar studijuojama filosofija, medicina ar programų sistemos.

Anksčiau priklausymas universitetui rodė tam tikrą statusą visuomenėje, užtikrino neblogą erudicijos lygį. Dabar, kai kone kiekvienas gali perlipti studijų kartelė net nesistengdamas, nes jam reikalingas diplomas, labai lengva pastebėti, kad universiteto vaidmuo pasikeitė.

Kokia visuomenė, toks bus ir universitetas – vis dėlto sako M. Čiblytė. Ir ji teisi, jei kalbame apie modernųjį universitetą. Visų sričių komercializacija negailestingai įsismelkia ir į jį – erdvę, visų pirmiausia skirtą ugdyti laisvam ir nepriklausomam protui. O valstybė kuo nekalčiausiai tikisi gauti darbuotojų, užpildysiančių darbo rinką, nes universitetas gauna ir išsilaiko ne iš ko kito, o iš valstybinio biudžeto lėšų. Dirbanti, nuolanki ir klusni visuomenė yra laikoma siekiamybe, bet vis dėlto Lietuvai ji praverstų šiek tiek kitokia – mąstanti ir išsilavinusi.

Idealiu atveju į universitetą ateina jaunuolis, apsėstas vienos idėjos – iš universiteto pasiimti viską, ką tik įmanoma. Ir ką jūs sau manote – jeigu jis nesusikoncentruoja vien į siaurą savo specializacijos, t. y. studijuojamo dalyko lauką, jis gali išeiti iš universiteto išmintingesnis, išsiugdęs tam tikrus gebėjimus, be kurių intelektualus žmogus neįsivaizduojamas. Tokia galimybė, be abejo, yra. Tačiau universitetą baigti absolventas gali visiškai neturėdamas kritiško mąstymo ir atsakomybės, nors ir puikiai išmanydamas siaurą savo specializacijos lauką, kuriame jis pasmerktas sąžiningai plušti ir darbuotis iki pat pensijos. Ir taip visuomenėje išsivysto naujas žmogaus tipas – universitetinis neišmanėlis, kuris, nemokėdamas savarankiškai vertinti vykstančių procesų, ima ieškoti autoritetų, kurie paprastai vadovaujasi savo mažutėliais interesais ir sumetimais, ir tą patį autoritetą užsitarnauja tik dėl to, kad aklai, nepamatuotai pasitiki savimi ir moka laidyti gerklę.

Universitetas vis dėl to turi remtis kai kuriais iš praeitų laikotarpių atėjusiais principais ir rūpintis užauginti sąmoningą žmogų – pilietį, išmanantį bendražmogiškus dalykus ir kažką nutuokiantį apie istoriją ar filosofiją, nes šie mokslai yra vieni iš tų, kurie gali padėti suformuoti laisvą, kritišką protą. Jei universitetas ir toliau visuotinai bus laikomas žaliavą darbo rinkai teikiančia įstaiga, tai horizonte turbūt jau matyti pirmi mūsų civilizacijos saulėlydžio atšvaitai, duodantys ženklą, jog laikas nuolankiai užleisti vietą proto industrializacijos ir masiškumo epochai, kuri, tiesa, irgi nebus amžina.

O kol kas alma mater yra alma mater labai tiesiogine prasme. Studijuojame, kad pramistume. Didžiausia problema Lietuvoje – spėju, kad ne tik joje – yra ta, jog norima universitetą, grubiai tariant, paversti masinės gamybos fabriku, kuris kiekvienais metais išspjautų užtektiną būrį sutrikusių ir riboto proto specialistų. Universitetas neturi būti paverstas nieko nenutuokiančius jaunuolius maumojančia ir po ketverių-šešerių metų darbuotojus atryjančia mašina. Tebūnie, suteikime kvalifikaciją, bet nepamirškime ir išsilavinimo pačia gryniausia prasme. Viskas juk slypi požiūryje į aukštojo išsilavinimo misiją.

XXI amžiuje iš visur tikimasi produkcijos, bet reikia suvokti, kad ne viskas matuojama kiekybe ir ne visa nauda privalo būti apčiuopiama. Galų gale, gali atsitikti taip, kad mūsų laikų stiprybė slypi dar neatrastoje pusiausvyroje tarp ekonomiškai naudingų ir akademinių mokslų – tereikia pažiūrėti, kas gali būti padaryta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"