TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Redakcijos paštas. Filosofijos krizė – tai visuomenės krizė

2015 04 22 9:00
AFP/Scanpix nuotrauka

Kreipiuosi į visus gerbiamus profesorius, akademikus bei mokslininkus, švietimo sergėtojus bei vystytojus, kiekvieną studentą ir visuomenės narį, kuriam bent kiek rūpi mokslas bei išsilavinimas, ir kuris tiki Vakarų tradicija pagrįstos kultūros ir civilizacijos klestėjimu.

Galbūt jau laikas nustoti kartotis dėl universitetų konvejeriško būdo prilyginant juos dvasios Aušvicui ir painiojant akademijos krizę su humanitarinių mokslų paklausos bei kultūros duobe? Laikas nulipti iš savo bokšto ir įsižiūrėti, kokie žmonės vaikšto žeme ir kaip jie mato dabartinį pasaulį. Šiandienos mokslai neišgyvena jokios krizės, jie tobulėja ir būtent technologijų pagalba juda į priekį. Akivaizdu, kad humanitariniai mokslai (negamtamokslinės paradigmos) išgyvena gilią krizę, tačiau tai yra ne dėl to, kad išsiplėtė universiteto idėja. Reikia priimti tai, kad pasikeitė pats žmogus, palinkęs iš teorijos į praktiką bei technologijas. Pasikeitusi žmogaus padėtis bei įsitvirtinusi gamtamokslinė pasaulio samprata humanitarams rodosi kaip didžiausias akademijos nesusipratimas. Tačiau tikras nesusipratimas juk yra pati kultūra, kurios pagrindas – švietimas – nėra tikslingas. Lietuvos švietimo tikslai nėra aiškūs (žr. G. Cibulsko straipsnį "Sėkmingas gyvenimas matuojamas ne egzamino pažymiu"), o tiksliau tariant, jie ne tik yra apibrėžti netikslingai, nenurodo jokio konkretaus turinio, bet ir yra kiek utopiški. Reikia paprasčiausiai pripažinti (ne tik Lietuvos) visuomenės kultūrinius trūkumus, visuomenės, kuri nemato žmogaus padėtį ištikusios krizės. Tai ryšku ypač Lietuvoje, jeigu lygintume jos visuomenę su Europos mokslų tradicijos centrais, tokiais kad ir kaip Prancūzija, Vokietija, Italija ar Belgija. Šių valstybių visuomenės narių namų bibliotekose neabejotinai rasime nemažai rimtos (mokslinės bei filosofinės) literatūros, tuo tarpu Lietuva per visą istoriją nėra pateikusi Europai vienokio ar kitokio rimtesnio mokslinio ar literatūrinio veikalo. Laikas susimąstyti, kodėl taip yra, kodėl humanitarinė krizė ištiko Lietuvą? Galbūt todėl, kad gyvename užsidarę savo veikaluose, kurie smarkiai atsilieka nuo Vakarų kultūros šedevrų?

Lietuviai susiduria su išsilavinimo kaip tokio vertės neaiškumu. Nei mokykloje, nei visuomenėje apskritai nėra formuojamas išsilavinimo būtinybės suvokimas – savęs lavinimas, kuris turi būti suvokiamas ne kaip specialybės įgijimas (išmokimas gaminti tam tikrą produktą), tačiau veikla, praturtinanti žiniomis dėl jų pačių žinojimo, etinių normų argumentuotas kvestionavimas, požiūrio plėtimas, kritinio mąstymo lavinimas bei retorikos-raiškos tobulinimas. Visa tai užtikrina kultūrinį klestėjimą, kuris yra bet kurios visuomenės savitarpio egzistencijos terpė ir sugyvenimo vienų su kitais būdas. Lietuvoje švietimas nesirūpina šia problema. Tačiau su tuo nedirba ir pati visuomenė. Uždaras ratas? Kaipgi neišsilavinusi visuomenė staiga ex nihilo ims ir susirūpins savo dvasios būkle, jei jos vertybės suvokiamos hedonistiškai (greitai, patogiai, oriai ir maloniai)? Ko tikėtis iš visuomenės, kuri toleruoja akademinių baigiamųjų ir net namų darbų pirkimą? Visi įsitikinę, kad jiems reikia diplomo, tačiau niekas neapmąsto, kodėl jiems jo reikia. Išskyrus tuos, kurie tikrai žino, ką nori veikti gyvenime – jiems diplomas paskutinėje vietoje. Tačiau ar visa tai tikrai yra akademijos problema? Iš dalies taip (humanitarų depresija), tačiau tikrai ne iš esmės. Universitetai yra tam tikrame visuomenės kontekste. O kokia yra visuomenė, toks bus ir universitetas. Jei visuomenė nesidomi tam tikrais dalykais, bet nori popieriuko – universitetas, tuo tarpu, jį duos, nes jam reikia išgyventi.

Humanitarai, žinoma, yra įstumti į gilią akademinę duobę – universitetuose, paprastai kaip ir apskritai pasaulyje, neišvengiamai yra vertinama produkcija. Humanitarams yra gana sudėtinga apskritai kažką produkuoti, tačiau dar sudėtingiau yra produkuoti tokioje visuomenėje, kuri nesilavina ir nereiškia jokio humanitarinio poreikio (menant prancūzus ir jų filosofus lietuviams filosofams be jokios abejonės yra pavydu dėl didelio prancūzų dėmesio viešoms filosofų paskaitoms bei debatams televizijoje; kad patektų į Jacques Lacano paskaitas pietų piko metu žmonės turėjo atsiprašyti iš darbo, nes dėl sėdimos vietos auditorijoje jie turėjo atvykti penkiomis valandomis anksčiau).

O dabar pažiūrėkime, kiek rastume tūlo lietuvio namuose filosofijos knygų? Dažniausiai tai bus studijuojantys universitete žmonės, ir tik tie, kurių yra atitinkamos studijos. Kyla klausimas – kad žmogus rūpintųsi savo dvasia, išsilavinimu bei vertybėmis apskritai, jam neišvengiamai reikia eiti humanitarinius mokslus krimsti? Ar galbūt vis tik kažkas yra negerai su pačia švietimo sistema bei visuomenės normomis?

Lietuvoje švietimo problema veikia užburto rato principu. Lietuvos visuomenėje yra nusistovėjusi klaidinga nuostata, kad mokytojų bei dėstytojų pasiruošimas pamokoms, paskaitoms ar seminarams nėra įskaitomas kaip darbas, kaip ir nėra darbu traktuojamas nuolatinis mokytojų-dėstytojų tobulėjimas. Apskritai dauguma žmonių mano, kad vieną kartą kažko išmokus daugiau mokytis nereikės, todėl įsivaizduojama, kad specialistai (dar vadinami ekspertais) niekuomet neturėtų tobulėti, taikytis prie naujų kartų, besikeičiančio žmonių gyvenimo būdo dėl naujų (nebūtinai mokslinių) atradimų-išradimų ir pan. Ratas sukasi ties nepagarba pedagoginei veiklai. Lietuvoje pedagogiką studijuoja tik studentai vos sugebėję baigti mokyklą ir ši problema nėra nei kvestionuojama, nei siekiama jos spręsti.

Dauguma humanitarų akademinių bėdų kyla kartu ir dėl paties universiteto politikos – nepaisant, kad humanitarų yra gana daug, iš jų akademijoje (ir netgi už jos ribų) reikalaujama bene universalaus išmanymo. Tarkime, jeigu gerame Europos universitete iš vieno dėstytojo tikimasi gero ir pilnaverčio vieno dalyko išmanymo (tarkime, froidizmas, Husserlio fenomenologija, prancūzų filosofija ar estetika), Lietuvos akademijoje tikimasi, kad dėstytojas išmanys visą sritį be išimties (jei jau esi filosofas, tai būk malonus išmanyti visus graikų, viduramžių, prancūzų, rusų, čekų (...) tekstus, vokiečių idealizmą, estetiką, fenomenologiją, egzistencializmą, logiką, pozityvizmą, moralės filosofiją, kalbos filosofiją ir t.t.). Geriausi Europos universitetai leidžia tyrėjams apsiriboti ties jų tiriamuoju dalyku, tuo tarpu Lietuvoje, tarkime, filosofijos dėstytojas, turi sugebėti adekvačiai dėstyti skirtingų epochų filosofiją ar net skritingas filosofines tradicijas. Šitai prasilenkia su bet kokiais mokslininko gebėjimais, toks mokslininkas praktiškai neturi asmeninio gyvenimo bei teisės į jo mėgiamos temos tyrimą. Taip ir nutinka, kad laisvuosiuose universitetuose (tokiuose, kaip VDU) dėstytojai turi dėstyti viską, jei nori išlikti juose bei kaip nors išgyventi apskritai. Už sunkų ir daug laiko reikalaujantį darbą mokami apgailėtini pinigai. Bet kas gi čia per darbas – rašyti ir dėstyti apie žmogaus pažinimo galimybes, kalbos ypatybes bei moralines vertybes? Juk tai neduoda jokio produkto, sako visuomenė – filosofija tėra plepalai.

Taigi tampa akivaizdu, kad akademinė krizė yra filosofijos krizė ištikusi visuomenę ir tik atsispindinti universitetuose. Tai valstybės problema, su kuria reikia nedelsiant dirbti. Pradedant visuomene ir taip vadinama „mūsų ateitimi“ – vaikais mokyklos suole.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"