TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Redakcijos paštas. Noriu suprasti „Z“ kartą

2016 05 26 10:00
LŽ archyvo nuotrauka

Tikrai noriu suprasti „Z“ kartą. Pirmiausia tam, kad galėčiau su ja susikalbėti. Tik susikalbėjęs gali tikėtis paveikti – žodžiu ir pavyzdžiu perduoti vertybes, kurias manai esant amžinomis. (O kas nusprendė, kad jos amžinos? Amžinybės mastelio nėra. Apie amžinybę mintijame, atsiremdami į labai trumpą žmonijos atmintį...)

„Z“ karta – mitas ar tikrovė? Sakoma (rašoma), kad ši karta nepakenčia darbo, reikalaujančio pastangų. Kūrybiška, bet norinti greitų, apčiuopiamų rezultatų. „Z“ kartos vaikų atmintis trumpalaikė, fragmentiška, jiems sunku ilgiau išlaikyti dėmesį. Jie nepripažįsta autoritetų, nes tik patys sau yra autoritetai. Jie tiki tik tomis tiesomis, kurias savo patirtimi patvirtina. Ir dar (bene sunkiausiai tai priima senoji „x“ karta) – pagrindinis „Z“ kartos siekis – karjera ir su ja siejama materialinė gerovė.

Kaip šios kartos atstovai bendraus tarpusavyje? Gal teliks dalykiniai – pragmatiški santykiai? Vaikinas, susitikti su mokiniais atvykęs iš „Microsoft“ atstovybės (nors mokosi tik 11 klasėje, jau nemenkai palypėjęs karjeros laipteliais), puikiai valdo paauglių auditoriją, turi retorinių gebėjimų ir... moka manipuliuoti žmonėmis. Jis pasakojo apie išmaniuosius laikrodžius ir akinius, rodančius virtualiąją tikrovę, kurios iš tiesų nėra... Vaikinas akcentavo laiko taupymą, griežtą dienotvarkę, kurioje nėra laiko (ir poreikio?) romantikai, neskubiam saulės palydėjimui ar saulėtekio nuostabai.

Vaikinas, paklaustas apie meilę (ar bus jai vietos naujajame pasaulyje?), šiek tiek sutriko – tokio klausimo tikrai nebuvo numatęs. Atsakė turįs draugę, su kuria (dėl įtemptos dienotvarkės!) galįs sau leisti pasimatyti tik kartą per mėnesį. Turbūt neverta klausti, ar jie susitikę apsikeičia savo išgyvenimais.

Beje, vaikinas puikiai įvaldęs manipuliavimo meną: pažadėjęs išmanųjį laikrodį tam, kuris atidžiai klausysis ir tiksliai atsakys į tris jo klausimus, sužaidė masindamas vaikus, o paskui išradingai prikibdamas prie atsakymų, jų netaisyklingos formuluotės ir t.t. Vaikai juo patikėjo (dar nėra visai sugadinti!), jis juos „išdūrė“, bet taip sumaniai šitai atliko, jog daugelis net nesuvokė esą apgauti. Kokią pamoką gavo mokiniai? Kad melas, įvilktas į gražią formą, nebėra melas?

Tačiau kita dalis suaugusiųjų (ypač „X“karta) vaikus traukia, tempte tempia į tą gyvenimą, kuriame išmaniųjų akinių nėra ir pasaulį esame raginami matyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Šitoje nevirtualioje realybėje vis dar yra vietos tikriems, nevirtualiems pojūčiams, vis dar pulsuoja jausmas, o knygos rašomos ne tam, kad žinotum, pavyzdžiui, kas yra Šekspyras, o kartu su Hamletu ar Džiuljeta atrastum tikrąsias vertybes, kurios ir bus , žmogau, tavo tiesos. Ne tik proto – ir širdies patirtys!

Naujoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje grįžtama prie kūrinių, kurie jau buvo išmesti kaip pasenę, neatitinkantys laiko dvasios. Vėl bandoma suaktualinti J.Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galą“, P.Cvirkos „Vaikų karą“, sugrįžta V.Krėvės „Galvažudys“, primiršta Žemaitės, A.Vienuolio kūryba.

Kaip seksis „Z“ kartos vaikus sudominti šia literatūra – neaišku. Manyčiau, kad tai didelis iššūkis mokytojui. Juolab, kad metodinės pagalbos, kaip dirbti su šios kartos vaikais – nėra. Naujai kartai turėtų būti sukurti ir nauji mokymo metodai, kitokios tų pačių kūrinių perskaitymo ir suvokimo galimybės. Anot mokytojos ekspertės A. Šventickienės, niekas neabejoja, kad nei apie Biliūno, nei apie Cvirkos kūrinius nebegalime kalbėti taip, kaip kalbėjome prieš 30 ar 40 metų. Reikalingi nauji būdai – instrumentai, kuriuos mokytojai turės išradinėti patys. Įsivaizduokime medikus, užsiiminėjančius vaistų gamyba!

Senolių išmintis – išbandyti metodai, kiekvieno mokytojo gebėjimas kūrybiškai (atsižvelgiant į kitokią vaikų patirtį) juos taikyti – bene vienintelis patarimas, kurį mokytojai išgirdome seminare... Kol kas neturime net naujų, pagal naujas programas parengtų vadovėlių.

Panacėja – elektroninės pratybos? Kurios greičiau užmuša vaikų kūrybiškumo daigus, nei juos puoselėja. Mokėme šokdami, mokome žaisdami...

„Atgal į gamtą!“– sušuktų Ž.Ž. Ruso. Sutikčiau su jo lozungu, bet su viena sąlyga: jokių ausinukų, jokių išmaniųjų... Jei manote, kad galite po „Anykščių šilelį“ braidyti (ir tiesiogine, ir literatūrine prasme) su ausinukais ausyse ir „grojančiais“ džinsais (taip, taip, jūs teisingai perskaitėte!) ir išgirsti lakštingalą, tikriausiai jau esate „Z“ kartos atstovas, pralenkęs savo laikmetį. Arba... pataikaujantis (ir nenuoširdus, kaip mano minėtas vaikinas) mokinių skoniui.

Būtent toks tekstas šiemet buvo pakištas aštuntos klasės mokiniams kaip standartizuotas testas mokinių gebėjimams išsiaiškinti. Grojantys džinsai, be abejo, mokinius sudomino. Juolab, kad buvo panaudota ir vizuali priemonė – schema, rodanti, kaip bus išvedžioti plonyčiai, prie kūno nesiliečiantys laideliai, o garsas išgaunamas plekšnojant per šlaunis ir spaudant batų paduose įtaisytą valdymo pultelį...

Absurdiškesnį tekstą būtų buvę sunku „iškasti“. Kas juo norėta pasakyti? Kokia meninė šio straipsnio vertė? Ne ką vertingesnis ir antrasis tekstas apie Džiuljetą ir penkiolika jos sekretorių. Mat Veronos mieste, kuriame gyveno Montekiai ir Kapulečiai, tebėra balkonas, į kurį lipo įsimylėjęs Romeo... Miesto valdžia nusprendė iš šios literatūrinės legendos pasipelnyti: jaunavedžiai už atitinkamą sumą gali jame nusipaveiksluoti, prisiekti amžiną meilę, paskambinti pačiai Džiuljetai ir paklausti patarimo meilės reikaluose...

Straipsnelis – iš populiaraus portalo, besivaikančio sensacijų. Gal šitaip bandyta Šekspyro kūrybą priartinti (sudominti) prie „Z“ kartos? Juolab, kad šiais metais minime 400-ąsias Šekspyro mirties metines... Proginis straipsnis?

Ruošdamiesi standartizuotiems testams su aštuntos klasės mokiniais peržvelgėme privalomus kūrinius, pasikartojome, ką esame skaitę, matę, girdėję... Prisiminėme, „suaktualinome“ išskirdami jų teigiamas dorines vertybes...

Mano suvokimu, vertybės pačios savaime yra doros ir moralios, antraip jos nebūtų vertybės. Skaitome straipsnelį apie grojančius džinsus ir atsakinėjame į teksto suvokimo klausimus.

„Mokytoja, jūs mus apgavote, sakėte, kad skaitysime ir suvoksime literatūrą; dar sakėte, kad rašinėlį rašant reikės literatūrinio – kultūrinio išprusimo. „Išdūrėte“ mus“. Ką galiu atsakyti? Kad ne taip supratau literatūros sąvoką? Reikėjo transformuotai, o aš – senoviškai. Mes, mokytojai iš „X“ kartos, patikėjome, kad skaitysime grožinę literatūrą, kurios kiekvienas žodis skleidžia aplink save energetinį lauką, prisodrintą kvapo, spalvos, garso...

Patiklūs mano aštuntokai, galbūt todėl, kad lig šiol buvau su jais nuoširdi . Nemelavau. Ir jie man nemelavo. Galima, pasirodo, ir „Z“ kartos vaikams įteigti, kad pasaulyje egzistuoja netransformuotos vertybės.

Kaip čia reikės įtikinamai paaiškinti, kad gerą kūrinį skaitome ne patikrai, o sau? Nes standartizuoti testai – nelyginant policijos reidai keliuose – tebūna porą kartų „per didžiąsias šventes“, o Gyvenimas yra daug didesnis ir gilesnis. Gera knyga atstos pačius išmaniausius virtualųjį pasaulį rodančius akinius. Visa, ką pro juos galima pamatyti, turėsite savyje. Ir daug daugiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"