TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Redakcijos paštas. Profesoriui Arnoldui Piročkinui – 85

2016 02 25 12:41
Prof. Arnoldas Piročkinas mokslasplius.lt nuotrauka

Apie Jubiliato įvairiapusę mokslinę veiklą (gimtosios kalbos tyrinėtojo, istoriko, kultūros darbininko) jau daug yra prirašyta. Ji detaliai išgvildenta profesorių Vito Labučio ir Aldonos Paulauskienės straipsnyje „Jablonskio pėdsakai ir šalia jų“ („Mokslas ir Lietuva“ 2011 m. vasario 17 d. jo aštuoniasdešimtmečio proga), gražiai įvertinta akademiko Algirdo Sabaliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje“ (2012 m., p. 157–160).

Todėl šiame straipsnelyje apsiribota tiktai ryškiausiais jo asmens ir mokslinės veiklos bruožais ir nesileidžiame į platesnę jo gyvenimpo ir darbų analizę.

Kalbėti apie Jubiliatą jaučiuosi turįs teisės dėl to, kad su juo esu pažįstamas jau daugiau kaip 50 metų ir mano pažintis tapusi nuoširdžia bičiulyste. Esu vadovavęs jo diplominiam darbui apie Jono Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatiką“ ir, rodos, paskatinęs jį įsitraukti į šio mūsų bendrinės kalbos įžymaus kūrėjo palikimo tyrinėjimą, siekiantį net dabartinius laikus. Tokios jo knygos, kaip „Prie bendrinės kalbos ištakų“ (1977), „J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas“ (1978), „Jono Jablonskios laiškai“ (1985), „Jono Jablonskio kalbos taisymai“ (1986), „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“ (1991), parašytos remiantis mūsų kalbotyros klasiko darbais bei archyviniais šaltiniais ir kupinos įžvalgių lingvistinių bei istorinių komentarų, yra didžiai vertingas indėlis į lituanistikos, ypač lietuvių bendrinės kalbos istoriją.

Su J. Jablonskio kalbinio palikimo vertinimu glaudžiai susijęs gana anksti prasidėjęs A. Piročkino domėjimasis teorinėmis kalbos problemomis. Be kita ko, jomis domėtis mokslininką vertė ir jo praktinis darbas, ypač bendrojo lietuvių kalbos kurso dėstymas Teisės fakulteto studentams. Dėstydamas šį kursą jis dažnu atveju turėjo pasukti galvą, kaip vertinti vieną ar kitą teisės terminą, dėl kurio atskiri teisininkai buvo skirtingų nuomonių ar apskritai tam tikroms, ypač naujai atsiradusioms, teisės savokoms nebuvo tinkamų pavadinimų. Ne visada tokiais atvejais jis galėjo rasti atramos ir J. Jablonskio, ir vėlesniųjų autoritetingų kalbininkų (A. Sako, P. Skardžiaus, P. Joniko ir kt.) raštuose. Todėl jau 1980 m. jis ryžosi paskelbti studentams savo „Teisininkų kalbos kultūrą“, kurioje svarstė aktualius, tarp jų problemiškus teisės kalbos dalykus.

Tačiau A. Piročkinas nesiribojo tiktai teisininkų kalbos kultūra. Jam rūpėjo ir administracinės kalbos gerinimas. Todėl jau pirmaisiais atgimusios nepriklausomos Lietuvos metais jis paskelbė (be abejo, dar sovietmečiu sukauptos medžiagos pagrindu) knygelę „Administracinės kalbos kultūra“ (1990), kurioje iškėlė aikštėn didelį pluoštą administracinės kalbos negerovių ir pateikė taisyklingesnius jų atitikmenis (prie administracinės kalbos čia priskirti ir teisiniai terminai). Kadangi lietuvių administracinė kalba anuomet buvo labai paveikta rusų kalbos įtakos, knygelės gale autoriaus pridėtas „Dažniausių administracinės kalbos netaisyklingų posakių žodynėlis“ su rusiškais tokių posakių atitikmenimis (p. 150–156). Įdomu būtų sužinoti, koks yra dabartinis A. Piročkino laikytų neteiktinais posakių likimas: ar dabar, po 25 atkurtos nepriklausomybės metų, daug ir kokie yra išlikę sovietmečio administraciniai terminai. Gal Jubiliatas galėtų grįžti prie administracinės kalbos studijų ir parengti naują savo knygelės leidimą, juoba kad sunku įžvelgti šio kalbos tipo vartosenoje didesnę pažangą?

Nesunku suprasti, kad A. Piročkinas, visapusiškai tyrinėjęs J. Jablonskio gyvenimą ir veiklą, tiksliau negu kiti galėjo įvertinti to mūsų kalbos klasiko palikimą. Jis pagrįstai, remdamasis konkrečiais faktais, įrodė, kad J. Jablonskis, kaip buvo įprasta sakyti, nebuvęs vien tiktai kalbos praktikas ir netaisyklingumų taisytojas, bet buvo susidaręs tvirtais teoriniais pamatais paremtą mokslinę bendrinės kalbos kūrybos bei normalizacijos koncepciją. Mūsų bendrinės kalbos tolimesnė raida patvirtino tokį vertinimą: J. Jablonskio koncepcija, prieškario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu papildyta Prahos lingvisitinės mokyklos teoriniais teiginiais gerokai stabilizavo lietuvių bendrinės kalbos kūrybos bei normalizacijos procesą. Tačiau Antrasis pasaulinis karas ir ypač po jo grįžusi bolševikinė okupacija sutrikdė šį procesą: ėmus plisti dvikalbystei, lietuvių bendrinės kalbos vartoseną užtvindė gausybė rusybių. O pasitraukus į Vakarus aktyviems bendrinės kalbos teoretikams bei tvarkytojams pirmaisiais sovietmečio dešimtmečiais nutrūko ir anksčiau buvusi intensyvi lietuvių bendrinės kalbos norminamoji veikla, daugiausia vykusi per „Gimtosios kalbos“ žurnalą. Tiktai XX a. šeštojo dešimtmečio viduryje, išaugus jaunajai kalbininkų kartai Lietuvoje ir po Stalino mirties pasidarius kiek liberališkesnėms politinėms sovietinės valdžios pažiūroms, imta grįžti prie prieškario tradicijų ir plėsti apleistą kalbos kultūros darbą.

Į šitą darbą įsitraukė ir 1955 m. baigęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą A. Piročkinas, kurį laiką mokytojavęs vidurinėse mokyklose, o vėliau kaip talentingas filologas pakviestas dirbti tame fakultete. Tiesa, iš pradžios būdamas aspirantas, jaunasis mokslininkas buvo susidomėjęs sintaksės prolematika ir net parašęs bei apgynęs daktaro (anuometiniu terminu – kandidato) disertaciją apie „Dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos sujungiamuosius sakinius“. Tačiau gana greit jis pasuko į savo pradinį kelią ir atidėjo J. Jablonskio gyvenimo ir kalbinės veiklos studijoms. Jau 1970 m. pasirodė jo knyga „Jono Jablonskio kalbiniai taisymai“, 1976 m. „Jono Jablonskio gramatiniai taisymai“, o 1977–1978 tas studijas vainikavo minėtos dvi knygos apie lietuvių bendrinės kalbos ištakas ir J. Jablonskį kaip kalbos puoselėtoją. Šių minografinio pobūdžio knygų pagrindu buvo apginta habilitacinė daktaro disertacija, jos pažymėtos Lietuvos valstybine premija ir labai teigiamai įvertintos specialioje lingvistinėje spaudoje (žr. Baltistica XV(2), p. 159–162).

Nors pastarosiose istoriškai ir ligvistiškai buvo aprašyti bei įvertinti visi svarbesnieji J. Jablonskio gyvenimo ir kalbinės veiklos tarpsniai, bet ir po jų pasirodymo A.Piročkinas nepaliko lituanistikos klasiko. Jis paskelbė dar ne vieną knygą ir daug straipsnių, susijusių su J. Jablonskio palikimu. Ypač vertingi ne tik lietuvių bendrinės kalbos, bet ir tautinio atgimimo istorijai jo paskelbti J. Jablonskio laiškai. Dabartinės bendrinės kalbos normintojams taip pat labai minėta, išleista jo knyga apie J. Jablonskio kalbinius taisymus, kurioje susistemintos šio įžymaus kalbininko taisytos leksikos, morfologijos, sintaksės netaisyklingos lytys su atitinkamomis rekomendacijomis. Dėl joje pateiktos tokių lyčių rodyklės skaitytojui lengva susirasti kalbininko teiktąjį atitikmenį. Be to, joje įdėtame straipsnyje detaliai išryškinti ir apibendrinti J. Jablonskio taisymų teoriniai pagrindai bei kriterijai, kurių žinojimas labai praverstų kai kuriems dabartiniams nepagrįstų taisymų mėgėjams.

A. Piročkinas nesitenkino vien tik J. Jablonskio palikimo skelbimu bei tyrinėjimu. Jis ir pats neliko nuošaly nuo praktinių gimtosios kalos reikalų: rašė didaktinio pobūdžio knygas bei straipsnius įvairiais bendrinės kalbos teorijos bei praktikos, stilistikos ir kitais klausimais. Norėdamas geriau susipažinti su čekų kalbininkų pažiūromis į bendrinės kalbos normų kodifikaciją ir jų praktiniu darbu, A. Piročkinas 1971–1972 m. stažavosi Čekoslovakijoje (Brno universitete) ir grįžęs iš ten parašė čekų kalbos vadovėlį studentams (1973), o vėliau (2004) ir stamboką „Čekų-lietuvių lietuvių-čekų kalbų žodyną“. Tai bene pirmieji tokios rūšies darbai mūsų filologinėje literatūroje.

Dabar jau nelengva suskaičiuoti, kiek straipsnių yra paskelbęs Jubiliatas kalbos kultūros ir praktikos klausimais. Jų yra daug, skelbtų „Kalbos kultūroje“, „Kultūros baruose“, „Mūsų kalboje“, „Gimtojoje kalboje“, „Gimtajame žodyje“, „Lietuvos aide“, o pastaraisiais metais ypač „Lietuvos aido“ ir „Mokslo Lietuvos“ laikraščiuose (pastaruosiuose dviejuose nemažai susijusių su diskusijomios dėl nelietuviškų pavardžių rašymo).

Visuose A. Piročkino kalbos kultūros darbuose atsispindi rimtas mokslinis požiūris į bendrinės kalbos normų kodifikacijos pagrindus bei kriterijus, argumentuotas, ne iš piršto išlaužtas ar paviršutiniškomis analogijomis paremtas kalbos reiškinių vertinimas. Kai kuriems mūsų dabartiniams „kalbos taisytojams“, įsismaginusiems peikti J. Jablonskio ir kitų autoritettingų kalbininkų aprobuotus dalykus derėtų įsiminti dar 1984 m. „Kultūros barų“ žurnale A.Piročkino parašytus žodžius, kad „reikėtų laikytis principo: tai, kas paplitę kalboje ar bent toleravę mūsų kalbos kultūros autoritetai, reikėtų naujiesiems taisytojams netaisyti“ (Nr. 10, p. 73). Nors šie žodžiai buvo parašyti dar sovietmečio pabaigoje, bet jie tinka ir dabarčiai.

Rašydamas gimtosios kalbos mokslui ir praktikai skirtas knygas bei straipsnius, A. Piročkinas daugiausia turėjo ir tebeturi prieš akis mokyklos (tiek aukštosios, tiek vidurinės) poreikius. Jam ilgą laiką pačiam dirbusiam pedagoginį darbą, rūpėjo ir teberūpi, kad mokslo darbai būtų naudingi jaunajai kartai ugdyti. Todėl jis nesibodėjo rašyti ir metodinio pobūdžio darbų. 1977 m. išspausdinta jo drauge su Z. Alauniene parengta vidurinei mokyklai „Atpasakojimų IV-VIII klasei“ knygelė, o 1990 m. – jo vieno knyga „Jaunajam lituanistui“, kurioje išdėstyti mokslinio darbo metodikos pradmenys.

Jau pastarieji darbai rodo, kad Jubiliatas buvo ir tebėra ne vien „grynas kalbininkas“, bet ir kitų sričių mokslininkas. Monumantali dvitomė monografija apie J. Jablonskį, kurioje mūsų kalbotyros klasiko gyvenimas ir veikla aprašyta įvairiapusėje XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios lietuvių tautos politinio, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo panoramoje, leidžia jį laikyti rimtu ne tik lietuvių kalbos, bet ir lietuvių tautos istoriku. Tai patvirtina dar 1984 m. kartu su A. Šidlausku jo parašyta knyga „Mokslas senajame Vilniaus universitete“, kurioje apžvelgta Vilniaus universiteto istorija, o ypač 1995 m. išleista stambi biografinė apybraiža „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai“. Joje, pasirėmęs istoriniais šaltiniais, su A. Piročkinui būdingu krupštumu ir kalbos ekspresyvumu gražiai atkurtas to (jo žodžiais tariant) „lenkų literatūros korifėjaus, bet Lietuvos dainiaus“ gyvenimas Vilniuje ir Kaune. Ši knyga, 1998 m. buvo išversta į lenkų kalbą ir išspausdinta Varšuvoje. Susilaukė daugybės teigiamų atsiliepimų.

Čia suminėti toli gražu ne visi Jubiliato darbai ir ne visos jo veiklos sritys. Jis yra paskelbęs daug įdomių publicistinių straipnsių pasaulėžiūros, tautinės kultūros, tautinės politikos klausimais, išvertęs iš čekų kalbos grožinės literatūros kūrinių, redagavęs mokslo darbų, parengęs gražų Mikalojaus Daukšos Postilės prakalbų leidinėlį (1990) ir kt.

Daugelį metų Jubiliatas yra mokęs lietuvių kalbos būsimuosius teisininkus ir žurnalistus, rusų kalbos ir literatūros studentus, kurių ne vienas dabar su pagarba ir meile prisimena savo reiklų ir principingą dėstytoją. Nors jis dėl susilpnėjusios sveikatos jau senokai nebeskaito paskaitų ir valgo emerito duoną, tačiau ir negaluodamas rausiasi bibliotekose bei archyvuose, nepaliauja džiuginęs mus naujais originalių minčių kupinais darbais. Ir ne tik aktualias dabartinės mūsų tautos problemas liečiančiais straipsniais, bet ir naujomis knygomis. Štai neseniai (2013) pasirodė jo 244 puslapių „Smalininkų kronika 1920 01 10–1939 03 23“, išspausdinta Klaipėdoje. Joje padieniui aprašyti nurodyto laikotarpio to miestelio lietuvių visuomeninio gyvenimo įvykiai. Tai graži dovana ne tik jo gimtojo krašto žmonėms, bet ir Mažosios Lietuvos istorijai. Norėtųsi tikėtis, kad tai nepaskutinė knyga, ir Jubiliatas pradžiugins mus dar ne vienu reikšmingu lituanistišku darbu. Būtų labai malonu susilaukti ir jo paties sudėtingo gyvenimo kelio ir plačiašakės mokslinės veiklos monografinio aprašo.

Telydi Tave, š. m. vasario mėn. 25 d. švenčiantį neeilinę savo gyvenimo datą, gera sveikata ir sėkmė – reikalingiausi Tavo ateities mokslinei kūrybai dalykai!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"