TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Religingi žmonės lengviau susidoroja su ligos diagnoze

2015 08 11 9:43
Scanpix nuotraukos

JAV atlikti tyrimai atskleidė, kad vėžių sergančių tikinčiųjų fizinė sveikata geresnė nei netikinčiųjų, be to, jie geriau geba tęsti įprastą kasdienę veiklą, rašo britų dienraštis „The Telegraph“. 

Tyrimas rodo, kad religingi žmonės geriau susidoroja su vėžio diagnoze nei netikintys. Dauguma sergančiųjų kaip svarbiausią paguodos šaltinį įvardijo religiją ir dvasingumą. Religingi pacientai jautėsi sveikiau ir psichiškai geriau: patyrė mažiau nerimo, depresijos ar baimės.

Dievas, į kurį pacientai tiki taip pat turi įtakas jų savijautai. Tikėjimas geranorišku Dievu, kuris atsako į maldas, leido sergantiesiems daugiau bendrauti, palaikyti ryšius su žmonėmis. Tuo metu tiems, kurie manė, kad jų liga yra bausmė iš pikto ir tolimo Dievo, ar labiau abejojo dėl savo tikėjimo, su vėžiu kovoti sekėsi sunkiau.

Amerikiečių mokslininkai teigia, kad reikalingi tolimesni tyrimai dėl ilgalaikio ryšio tarp religijos ir sveikatos. Taip būtų išsiaiškinama, ar sveikatos priežiūros specialistų konsultacijos tikintiesiems turėtų remtis religija.

Dr. Heather Jim iš Moffitt vėžio centro teigia, kad kai kurie pacientai kovoja su dvasine ir religine vėžio prasme ir tai yra normalu: „Tai, kaip jie išspręs savo kovą, gali turėti įtakos jų sveikatai, bet reikia daugiau mokslinių tyrimų siekiant palaikyti ir geriau suprasti šiuos pacientus.“

Įtaka fizinei bei psichologinei sveikatai, socialumui

Pirmasis tokio pobūdžio išsamus tyrimas detaliai nagrinėjo religijos įtaką žmonių fizinei ir psichinei sveikatai, naudojant ankstesnių tyrimų, daugiau nei 44 tūkst. pacientų duomenis. Nustatyta, kad dauguma žmonių, sergančių vėžiu, turėjo religinius įsitikinimus arba jautė paguodą dėl religinių ar dvasinių patirčių.

Pirmoji tyrimo analizė buvo orientuota į fizinę sveikatą. Jos metu nustatyta, kad religingesni pacientai jautėsi geriau. Anot H. Jim, ryšys tarp religijos ir savijautos stipriausias tų pacientų, kurie patyrė didžiausius religinius ir dvasinius emocinius aspektus, įskaitant gyvenimo prasmės jautimą kaip atsigręžimą į didesnę už save jėgą, atveju. Gebėję savo diagnozę integruoti į religinius bei dvasinius įsitikinimus, pranešė apie geresnę savo būklę, tačiau fizinė sveikata nebuvo susijusi su elgesiu, tokiu kaip ėjimas į bažnyčią, malda ar meditacija.

Antroji analizė, orientuota į psichinę sveikatą, parodė, kad emociniai religijos ir dvasingumo aspektai buvo labiau susiję su teigiama psichine sveikata negu su elgesiu ar pažintiniais religijos ir dvasingumo aspektais. Dvasinė gerovė susijusi su mažesniu pacientų nerimu, depresija ar baime. Be to, didesnės dvasinės kančios ir atsiribojimas nuo Dievo ar religinės bendruomenės siejosi su didesnėmis psichologinėmis kančiomis ar skurdesne emocine gerove.

Trečioji analizė nagrinėjo pacientų gebėjimą išlaikyti socialinius vaidmenis ir santykius ligos eigoje. Religija ir dvasingumas turėjo įtakos ir šioje srityje. Dr. Allenas Shermanas iš Arkanzaso medicinos mokslų universiteto teigia: „Kai pažiūrėjome iš arčiau, nustatėme, kad dvasiškai stiprūs pacientai, teigiamai suvokiantys Dievą (geranorišką, o ne blogo linkintį), ar pacientai su stipresniais religiniais įsitikinimais, pavyzdžiui, kad Dievo galima prašyti pagalbos, pasižymėjo geresne socialine sveikata.“ Tiems, kurie priešinosi tikėjimui, sekėsi prasčiau.

Po transplantacijos ilgiau išgyveno religingieji

Taip pat buvo atlikti moksliniai tyrimai su pacientais, kuriems persodintos kepenys. Nustatyta, kad Dievo pagalbos ieškoję, stipraus tikėjimo pacientai ilgiau išgyveno po transplantacijos nei mažiau religingi. Pasak mokslininkų, aktyvi Dievo paieška ir tikėjimas aukštesne jėga, o ne likimu apskritai turėjo teigiamos įtakos pacientų išgyvenimui“. Taip pat atrasta, kad išgyvenimas nepriklausė nuo to, kokią religiją išpažino pacientai ar lankė maldos namus, esminės įtakos turėjo asmeninis ryšys su Dievu.

Mokslininkai tyrė 179 pacientus, kuriems kepenys buvo persodintos nuo 2004 metų sausio ir 2007 metų gruodžio. Prieš pradedant stebėjimą grupė, kurių dauguma buvo vidutinio amžiaus vyrai, užpildė „religingumo“ klausimyną. Nustatyta, kad po maždaug dvejų metų galimybė išgyventi tiems, kurie buvo religingi, buvo tris kartus didesnė. Po trijų metų mirė daugiau ne penktadalis netikinčių bei beveik 7 procentai tikinčių.

Tyrėjai padarė išvadą, kad „Dievo ieškojimo faktorius“ susietas su paciento gulėjimu intensyvios terapijos skyriuje buvo „nepriklausomai susijęs su išlikimu“. Tyrimas atsižvelgė ir į į ankstesnius tyrimus, kuriais parodyta, kad religingiems pacientams didesnė tikimybė išgyventi ŽIV, širdies sutrikimus ar inkstų dializę.

Parengė Sigita GUOGAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"