TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Relikvijų skrynia ir esamasis laikas

2015 08 12 6:00
Laura Laurušaitė – trečios kartos filologė. Augustės Smailytės nuotrauka

„Kaip perduodamas iš kartos į kartą šeimos sidabras, porcelianas ar brangenybės, taip gali būti perduodama ir profesija. Tikriausiai mano lemtis buvo tapti filologe“, – sakė išeivijos literatūros tyrinėtoja Laura Laurušaitė, literatūrologės Jūratės Sprindytės ir vertėjo, bibliotekininko Juozo Laurušo dukra, prozininko ir literatūros tyrinėtojo Adolfo Sprindžio vaikaitė.

Šiemet išleista L. Laurušaitės knyga „Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“. Pokario išeivijos literatūrai buvo skirta ir Vilniaus universiteto absolventės daktaro disertacija, įvertinta kaip geriausia humanitarinių mokslų srityje. Dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) Naujosios literatūros skyriaus mokslo darbuotoja tęsia egzodo literatūros tyrinėjimus ir apima šiuolaikinį laikotarpį, naujausios emigrantų bangos kūrybos tekstus.

Perprantant tautos lemtį

„Norėjau perprasti tautos likimą skaitydama literatūrą ir kuo daugiau skaičiau apie pasaulio susiskaidymą, dezintegraciją, identitetų daugybiškumą, tuo labiau pradėjau vertinti pastovumą, tęstinumą, paveldą, – kalbėjo dr. L. Laurušaitė. – Baltijos šalys dėl istorinių aplinkybių neturėjo tokios privilegijos išlaikyti tęstinumo – nuolatiniai pertrūkiai, karai, deportacijos. Man atrodo, kad tas nuolatinis tautos blaškymas turi įtakos ir dabartinei migracijai, nes neturime paveldo perimamumo, stokojame prieraišumo ir priklausymo jausmo.„

Adolfas Sprindis su dukra Jūrate 1953 metais. Nuotrauka siųsta į Sibirą: „Nuo mažosios Jūratės toli esantiems seneliams“. / Asmeninio archyvo nuotraukos

Pasirinkti egzodo kryptį literatūros tyrinėtoją paskatino ir šeimos istorija, tarsi atkartojanti tautos lemtį. Proseneliai ir senelė iš tėvo pusės buvo ištremti į Sibirą. Senelis kovojo miškuose, buvo partizanas. Tėvas vos septynių mėnesių su mama, vyresniu broliu ir seserimi buvo išvežtas gyvuliniu vagonu iš Lietuvos. Sibire praleido 12 metų. Lauros sesuo Aušra – naujoji emigrantė. Jau keliolika metų gyvena JAV.

„Nauja šalis neišvengiamai transformuoja žmogų, – sakė dr. L. Laurušaitė. – Dabartinės bangos išeiviai dažnai nori pamiršti praeitį ir kurtis iš naujo – be istorijos, likiminio pasakojimo, kalbos paveldo. Kuo labiau pamiršta namus ir atsiriboja nuo praeities, tuo savesni jaučiasi naujoje šalyje ir dažnai namai yra būtasis laikas. Tai, ką seniai paliko Lietuvoje. Tačiau man namai yra ir buvo esamasis laikas.„

Atodangos

Toks esamasis laikas yra ir močiutės Veronikos Gipiškytės-Sprindienės gimtinė Užpaliuose, Utenos rajone. Iš Aukštaitijos kilusi šeimos moteriška linija. Laura pasakojo, kad šią vasarą remontuojant sodybą Užpaliuose buvo aptikta 1930 metų rąstų siena. Iš pradžių protėviai gyveno vienkiemyje. Žaibui trenkus į jų namą, iki pamatų sudegę trobesiai 1930 metais buvo atstatyti. Kai protėvius dėl melioracijos iškeldino į miestelį, dalis medienos buvo pervežta naujo namo statybai Užpaliuose. Prisiminimuose ir išlikusi močiutė, bijanti žaibo, ir senelis A. Sprindis, griaustiniui griaudint skubantis į automobilį – ant guminių padangų žaibas atseit netrenkia.

Smetoninių laikų rąstai bus išsaugoti. Kaip atodanga, atverianti giminės istorijos sluoksnius. Tačiau Laura nenori, kad šeimos sodyba virstų muziejumi, mirusių daiktų kaupykla, todėl abi su mama stengiasi ir daiktus prikelti naujam gyvenimui. Pavyzdžiui, per remontą prisirinko labai daug raktų. Patalpų ar baldų, kuriuos tie raktai anksčiau rakino, nebėra. Įrėmins juos ir suteiks naują formą, naują buvimą.

Laura Laurušaitė su seneliu Adolfu Sprindžiu 1984 metais.

Sodyboje ant aukšto išsaugota ir senelio A. Sprindžio darbinių knygų dėžė. Tarp knygų puslapių – jo paties sukaišioti skirtukai. Paraštėse – jo ranka rašyti komentarai.

Senelis dažnai būdavo Užpaliuose. O dar tada, kai močiutę įsimylėjo, nuo Utenos iki Užpalių miestelio 18 kilometrų eidavo pėsčias pas savo mylimąją. Kitoks susisiekimas tais laikais ten buvo menkas.

„Senelis mano močiutę, jau įsodintą vežti į Sibirą, ištraukė iš gyvulinio vagono. Ėjo pas Justą Paleckį (tuometinį LSSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininką) ir kažkaip susitarė. Buvo dar jaunas, neapsigynęs disertacijos, bet kairiųjų pažiūrų. Pasakė, kad ves Gipiškytę, ir jai buvo leista likti. O mano proseneliai buvo ištremti“, – pasakojo Laura.

Senelio kaip literatūrologo A. Sprindžio vaikaitė neprisimena, buvo dar mažytė. Tačiau prisimena jį kaip žveją. Senelis buvo prisiekęs žvejys ir medžiotojas. Kiekvieną savaitgalį praleisdavo gamtoje. Kartais į žvejybą pasiimdavo ir vaikaitę Laurą. Ryškiausias jos prisiminimas, kaip kartu su seneliu kasa sliekus žvejybai. A. Sprindis ir mirė medžioklėje. Sustojo širdis. Vaikaitei Laurai buvo penkeri metai.

Savasties dalis

Literatūros tyrinėtoja dabar gyvena senelių bute Vilniuje. Jos miegamasis – tame kambaryje, kur anksčiau stovėjo senelio darbo stalas ir kur jis tikriausiai parašė ne vieną grožinį ar kritinį tekstą. Tačiau šeimos nuotraukų kabinti ant sienos, kaip dabar madinga, Laura nemėgsta. Pasak jos, daug prasmingiau kitais būdais išsaugoti atminimą. Štai šeima įsteigė kasmetinę A. Sprindžio premiją, teikiamą Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos moksleiviams, parašiusiems geriausią rašinį.

„Nebūtina matyti protėvių veidus ant sienos, užtenka jausti tęstinumo punktyrą, suvokti, iš ko susisluoksniavo mano pačios asmenybė, kokie tie jos sluoksniai, – kalbėjo L. Laurušaitė. – Kartais mama sako, kad moku gražiai suderinti spalvas kaip močiutė arba esu preciziška kaip tėvas. Man tai tikrai komplimentas.„

Šeimos matrilinija: Veronika Sprindienė, Jūratė Sprindytė, Ona Butkevičienė (Veronikos Sprindienės sesuo), Laura Laurušaitė, 1987 metai, Užpaliai.

J. Laurušas daugelį metų dirbo LLTI mokslinės bibliotekos vedėju. Laura prisimena, kaip tėvas nusivesdavo ją, visai mažytę, į LLTI archyvų skyrių, buvusį pagrindinio pastato palėpėje. Mažam vaikui didžiulį įspūdį darė periodikos ryšuliai, sukrauti į lentynas iki pat lubų.

Tėvas taip pat buvo geras vertėjas, rusistas. Sibire turėjo lankyti rusišką mokyklą ir rusų kalba buvo tapusi kaip antra gimtoji. Laura prisipažino, kad pati versdama iš latvių kalbos kartais pajaučia tėvo ranką, kai ieško tinkamesnio žodžio. Galbūt tai iš jo paveldėtas kalbos jausmas.

„Namai visada būdavo priskleisti tėvo kataloginių kortelių – jis kažką rūšiuodavo ir parsinešdavo namo. O mama nuolat taukšėjo rašomąja mašinėle, perrašinėjo savo ir tėvo tekstus. Ta kasdienybės muzika negalėjo nepalikti savo pėdsako, – įsitikinusi literatūros tyrinėtoja. – Užaugau tarp knygų. Paauglystės metais vasarodama kaime po 30–40 jų perskaitydavau. Namuose nuolat vyko kultūrinės diskusijos ir pati jose dalyvavau. Taip įkliuvau į tinklus, susijusius su literatūra. Kita vertus, norėjau pratęsti tai, kas tapo savasties dalimi stebint tėvus, senelius, perimti jų įdirbį.„

Laura – vienintelė iš 14 baltistų kurso pasirinko literatūrą. Ją visada žavėjo dinastijos, iš kartos į kartą perimančios tą pačią profesiją. Tarkim, kaip vyndariai ar sūrių gamintojai Prancūzijoje, Italijoje, kitose senesnio paveldo šalyse. Lietuva tokio tęstinumo beveik neteko dėl istorinių pertrūkių.

Prie galingų šaknų

„Esame parašę ir giminės istoriją iš mamos pusės, sudarę genealogijos medį iki šeštos kartos. Įdomu matyti, kaip protėvių gyvenimai įeina į dabartinį tavo gyvenimą, – sakė literatūros tyrinėtoja. – Užpalių sodyboje turime ir relikvijų skrynią. Į ornamentais išmargintą senovinę skrynią dedame visokias giminės relikvijas. Ten yra močiutės vestuvinė suknelė. Ne prabangi ir ne balta, o violetinės spalvos. Taip pat yra mano tėvo radijukas su užklijuota Lietuvos vėliava. Per jį klausėsi „Amerikos balso„ blokados metais. Yra mano prosenelės suknelių, audinių, rankšluosčių, kitokių senų dalykų. Mama juos visus suregistravo, prisegė etiketes ir surašė kiekvieno istoriją. Aš jų jau negalėčiau prisiminti. O ką ir kalbėti apie mano palikuonis. Ateinančioms kartoms išsaugojau ir kelias dėžes savo žaislų, vaikiškų knygų.„

Laura Laurušaitė su tėvais Jūrate Sprindyte ir Juozu Laurušu 1982 metais laukuose, kur dabar stovi Justiniškės.

Dar viena reikšminga tapatinimosi su protėviais išraiška, pasak dr. L. Laurušaitės, yra kapinių lankymas. Baltų šalyse, Lietuvoje ir Latvijoje, mirusiųjų gyvenimas yra labai svarbus. Per Vėlines mirusieji susieja gyvuosius. Visa šeima susirenka pagerbti mirusiųjų. Latvių antropologų knygoje „Vėlinės. Identiteto ritualas“ ši šventė net vadinama perveldėjimo diena, kai suėjusi giminė gali pasisemti energijos iš galingų praeities medžio šaknų. Tikriausiai nebe reikalo giminės tęstinumas dažniausiai apibūdinamas biologinėmis metaforomis – šaknys, medis, atžalos.

„Kai apsigyniau disertaciją ir išleidau knygą, mama pasakė, kad mano seneliai, protėviai manimi didžiuotųsi. Man tai labai svarbu. Kita vertus, jaučiu ir atsakomybę. Mano protėviai, artimieji tarsi nematoma ranka sergsti, skatina, bet kartu ir įpareigoja neapvilti„, – kalbėjo Laura.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"