TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Renkantis tarp Žemės ir žmogaus

2015 09 23 6:00
Archeologė dr.Giedrė Motuzaite dabar kaip ir tėvas geologas prof. Gediminas Motuza dirba Vilniaus universitete. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

„Atrodo, jau taip valgyti norisi ir gerai būtų namo važiuoti, bet ne - dar reikia į vieną piliakalnį užkopti. Arba kartais jau norisi ką nors kita veikti, bet vis tiek reikia tą ratą muziejuje apeiti. Visada sustodavome aplankyti piliakalnių ar muziejų, ir kai kas iš tos vaikystės patirties vis dėlto išliko“, - juokėsi archeologė dr.Giedrė Motuzaite Matuzevičiūtė-Keen, dabar, kaip ir tėvas žymus geologas, kelių knygų autorius prof. Gediminas Motuza Matuzevičius, dirbanti Vilniaus universitete (VU).

Iš Anglijos su šeima grįžusi į Lietuvą dr. G. Motuzaitė nori daugiau laiko skirti mūsų krašto praeičiai. Per archeologinius tyrimus rekonstruoti, kokia buvo mūsų protėvių mityba. Tyrinėtojos įsitikinimu, dar nedaug žinome apie savo kulinarinį paveldą, labai svarbų ne tik mūsų tapatybei. Kiekvienam žmogui sveikiausia valgyti tai, ką jau šimtus metų valgė jo protėviai.

Dr. G. Motuzaitė daug tyrimų atlieka Centrinėje Azijoje, Kazachstane ir Kirgizijoje. Dabar kartu su japonais rengia projektą tirti Šilko kelio pradžią, pirmųjų kultūrinių augalų plitimą per šio regiono aukštikalnes ir ryšius su Kinija, Vakarais ir Rytais. Nori tęsti ir Kazachstano stepėse aptiktų geoglifų, didžiulių žmogaus rankomis supiltų objektų, tyrinėjimus.

VU ir Lietuvos istorijos institute dirbanti archeologė su vyru amerikiečiu vėjo jėgainių inžinieriumi dr. Stevenu Keenu augina du sūnus. Aidui ateinantį sausį bus penkeri, Vytis - vienų metukų. Šeima džiaugiasi gyvenimu Užupyje ir apskritai geresne gyvenimo kokybe Lietuvoje.

„Anglijoje turėjome labai gerus darbus, bet ir pragyventi ten labai brangu. Lietuvoje galima kur kas daugiau sau leisti net turint gerokai mažiau mokamus darbus. Čia daug natūralios gamtos ir daugybė įdomių renginių, į kuriuos nėra tūkstančių žmonių spūsties. Nekilnojamasis turtas ne toks brangus ir nereikia po valandą metro važiuoti į darbą ir atgal, kovoti, į kokią mokyklą pateks vaikas. Anglijoje labai sunku gyventi su šeima. Lietuvoje nepalyginti geresnės sąlygos, žinoma, jei turi darbą“, - sakė dr. G. Motuzaitė.

Su mylimiausiu seneliu iš Utenos. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Iš Motuzų Matuzevičių

Ji jau devintoje klasėje žinojo, kad bus archeologė. Neturėjo labai didelio pasirinkimo ir dvejonių, nes tėvas - geologas, o mama Virginija Motuzienė Matuzevičienė - keramikė, dirba su moliu. Keramika tarsi arčiau žmogaus, geologija - arčiau Žemės. Tarp Žemės ir žmogaus yra archeologija.

Šeima visada buvo atvira menui. Senelis iš tėvo pusės Boleslovas Matuzevičius (pasirašinėjo Motuza) - profesionalus dailininkas tapytojas, freskų, mozaikų kūrėjas. Jis suteikė sūnui dvigubą pavardę, nes šalia sulenkintos įteisino ir lietuvišką. Senelis iš mamos pusės Vaclovas Šavareika, paskutinis Utenos siauruko stoties direktorius, buvo medžio drožėjas, sukūrė daugybę medžio inkrustacijų Lietuvos istorijos temomis.

Su mama, močiute ir broliais. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Giedrė augo tarp trijų brolių, ir visi keturi vaikai šeimoje piešė. Ji baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą. Lankė ir Jaunųjų gamtininkų būrelį Moksleivių rūmuose, turėjusį labai didelės įtakos, kad pamėgtų gamtą, domėtųsi ja. Taip pat žaidė rankinį ir pusiau profesionalų futbolą Lietuvos rinktinėje. Treniruotės vykdavo "Žalgirio" stadione, o rungtyniauti važiuodavo ir į Škotiją, Čekiją.

„Tėvai suteikė visišką laisvę ir mažai kišosi, ką darau, kokius būrelius lankau, - prisiminė archeologė. - Tačiau šeima darė labai didelę įtaką. Menas ir pažinimas, istorija ir geologija - mes tikrai netoli atsiskyrėme nuo tos terpės.“

Vyriausias brolis Laimis kurį laiką studijavo VU geologiją ir istoriją, dabar gilinasi į teologiją. Antras brolis Vykintas, baigęs VU geologijos studijas, susidomėjo senaisiais amatais, rekonstruoja lietuvių senovinius peilius. Jauniausias brolis ir šeimos jaunėlis Algirdas - architektas. Dar vaikystėje mėgo piešti dangoraižius su smulkiausiomis detalėmis. Mokėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje.

Šeima visada daug keliavo, tačiau ne į visas keliones imdavo Giedrę. Buvo per maža, kai tėvas dvejus metus dirbo Mozambike. Liko su seneliais ir tą kartą, kai tėvai su broliais išvažiavo į Bulgariją. Vėliau viena ten nukeliavo ir į tą patį Vichreno kalną kopė praėjus bent 15 metų. Iš įdomesnių šeimos kelionių Giedrė prisiminė žygį pėsčiomis aplink Hijumos salą Estijoje ir yrimąsi plaustais Gaujos upe Latvijoje. O pagrindinis šeimos maršrutas buvo į Uteną pas senelius ir į sodybą Pamerkiuose.

Su tėvais ir vyresniais broliais. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Kur karo zona

Dr. G. Motuzaitė - vienintelė iš šeimos pasirinko akademinę veiklą, kaip ir tėvas prof. G. Motuza. Dabar dažnai abu pasišneka, pasidalija patirtimi ir informacija apie įvykius universitete, mokslinių straipsnių rašymą, paskaitų dėstymą ar egzaminų vertinimą.

VU absolventė, archeologijos magistrė, studijas dar tęsė Kembridžo universitete. Baigė filosofijos magistrantūrą ir archeologijos doktorantūrą, skirtą žemdirbystės pradžiai, ankstyvųjų kultūrinių augalų atsiradimui Europos stepinėje dalyje. Doktorantūros tyrimams laimėjo prestižinę Billo ir Melindos Gatesų fondo stipendiją. Buvo finansuoti ir archeologės lauko darbai Ukrainoje. Tyrimai atlikti Luhansko ir kitose teritorijose, kur dabar karo zona.

Kembridžo universitete dr. G. Motuzaitė liko ir podaktarinės stažuotės, laimėjusi didžiulį konkursą - maždaug 50 žmonių į vieną vietą. Jau laukėsi pirmojo sūnaus ir Kembridže su motinystės atostogomis dar išbuvo apie ketverius metus. Aidas gimė Anglijoje, Vytis - jau Vilniuje.

Su vyru švenčiant sutuoktuvių dešimtmetį. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Baikalo grybai

Giedrė su Stevenu susipažino Baikalo ežere Sibire. 2000 metais VU pirmo kurso archeologijos studentė su draugais geologais iškeliavo Transsibiro magistrale prie Baikalo. Iš Baikalsko miestelio kiliniu kateriu plaukė apie 640 km į Severobaikalską. Tarp šimto keleivių kateriu plaukė ir amerikietis Stevenas, Vokietijoje dirbęs vėjo jėgainių inžinierius, su draugu suplanavęs pusės metų kelionę po Aziją. Susipažino su lietuvių studentais ir nusprendė kartu pakeliauti po Kotelnikovskojės vietovę. Keliautojai penkias valandas buvo plukdomi mažu kateriuku ir palikti krante, kur trykšta karštieji šaltiniai ir - nė gyvos dvasios. Sutartu laiku parplukdyti atgal kateriukas nepasirodė.

„Rinkau grybus ir jais maitinomės, nes nebebuvo ko valgyti. Išgelbėjo pro šalį plaukęs prancūzų tyrinėtojų laivas“, - pasakojo archeologė.

Vėliau juokauta, kad Giedrė kokių nors grybų pridėjo į Steveno košę ir jį užbūrė. Susituokė po dvejų metų Naujojoje Zelandijoje, pabėgę nuo abiejų šeimų. Vėliau vestuves atšventė ir Amerikoje, ir Lietuvoje. 2005 metais kartu išvyko studijuoti į Kembridžą. Steveno doktorantūros studijos truko trejus metus ir jis grįžo į Vokietiją. Giedrė po magistrantūros tęsė doktorantūrą.

„Daug pinigų palikome oro linijų kompanijoms savaitgaliais keliaudami vienas pas kitą, - juokėsi mokslininkė. - Kai gimė pirmasis sūnus, nustojome keliauti. Stevenas metė darbą Vokietijoje ir atvyko gyventi į Angliją.“

Ekspedicijoje Kinijoje. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Lietuvoje ir pasaulyje

Galiausiai visa šeima grįžo į Lietuvą. Archeologė pasiryžusi daugiau dėmesio skirti mūsų protėvių mitybos tyrimams. "Dabar daug kas apie mūsų kulinarinį paveldą iš piršto laužta arba atėję iš istorinių šaltinių, - pabrėžė dr. G. Motuzaitė. - O istoriniai šaltiniai dažnai atskleidžia tik diduomenės kasdienybę. Ką diduomenė, o ne paprasti žmonės valgė, kaip gamino maistą. Labai svarbu rekonstruoti mūsų protėvių mitybą, nes su kulinariniu paveldu susijusi ir mūsų tapatybė. Pavyzdžiui, juodos duonos vartojimas, rugių auginimas būdingas tiek Lietuvai, tiek visam šiauriniam regionui, tačiau apie tai labai nedaug žinome."

Šiemet archeologei nepavyko išvažiuoti į Kazachstaną tyrinėti stepėse aptiktų geoglifų. Sunku gauti finansavimą tyrimams ne Lietuvoje.

„Mūsų šalyje, deja, susiformavęs požiūris, kad bent humanitarai turi tyrinėti Lietuvos medžiagą. Vis dėlto ir lietuviams įdomu atlikti tarptautinius tyrimus, dominančius visą pasaulį. Tarkim, lenkų archeologai dirba įvairiose šalyse nuo Peru iki Turkijos, o lietuvių archeologai kol kas apsiriboja Lietuva. Tačiau turime įdomių galimybių užsienyje. Pavyzdžiui, padėti Kazachstano archeologams georadarais atlikti tyrimus, pritaikyti tas technologijas, kuriomis plačiai naudojamės Lietuvoje ir turime labai geros patirties. Tiesiog Lietuvoje dar reikia įtikinėti, kad tai yra svarbu ir galėtų būti įdomu. Skatinti išeiti į platesnę tarptautinę tyrimų erdvę.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"