Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Robertas Huberis: jaunų protų reikia sveikatos, maisto ir energetikos problemoms spręsti

 
2017 07 12 15:49
Robertas Huberis.
Robertas Huberis. Edgaro Kurausko nuotrauka.

Praeitą savaitę Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre (VU GMC) viešėjo ir paskaitą skaitė Nobelio chemijos premijos laureatas, VU garbės daktaras, Maxo Plancko Biochemijos instituto profesorius emeritas Robertas Huberis. Su juo kalbėjomės apie meilę chemijai, mokslo žavesį ir Nobelio premijos reikšmę šio garsaus biochemiko gyvenime.

– Pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės Jums įteiktą valstybinį apdovanojimą – Komandoro kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“. Ką jis Jums reiškia, kaip jaučiatės sulaukęs tokio įvertinimo?

Nobelio premija suteikė galimybę į savo grupę pritraukti geresnių studentų, taip pat tapo lengviau gauti finansavimą tyrimams, diskutuoti su politikais, žinoma, buvau žymiai dažniau kviečiamas kalbėti

– Jaučiuosi pagerbtas. Kita vertus, tai apdovanojimas už nuopelnus Lietuvai. Ir tai yra nuostabu. Mano susidūrimas su Lietuva įvyko per žmones, konkrečiau – mokslininkus, Vilniaus universitetą. Tačiau mokslininkui svarbūs tyrimai, rezultatai. Tuo ir užsiėmė du institutai, dvi mokslininkų grupės – Virginijaus Šikšnio iš Biotechnologijos instituto ir mano iš Maxo Plancko Biochemijos instituto. Šis bendradarbiavimas savaime suteikė daug pasitenkinimo ir džiaugsmo.

– Jūsų su kolegomis darbas įvertintas aukščiausiu mokslininkams skiriamu įvertinimu – Nobelio premija. Ką ji pakeitė Jūsų gyvenime?

– Nedaug ką. Manau, iki šios premijos gavimo buvau gerai žinomas ir pripažintas mokslininkas. Tačiau Nobelio premija suteikė galimybę į savo grupę pritraukti geresnių studentų, taip pat tapo lengviau gauti finansavimą tyrimams, diskutuoti su politikais, žinoma, buvau žymiai dažniau kviečiamas kalbėti, skaityti paskaitas studentams ir pasakoti jiems apie mokslo grožį. Tai buvo neabejotinas privalumas.

Kita vertus, pirmaisiais metais po Nobelio premijos padidėjo streso lygis, tačiau su laiku išmoksti jį suvaldyti. Kodėl man ši premija sukėlė stresą? Įsivaizduokite, kad sulaukiate daugelio žmonių klausimų apie tai, ko pats nesuprantate, todėl reikia pasiaiškinti, kodėl negalite atsakyti į vieną ar kitą klausimą. Tai tikrai gali sukelti šiek tiek streso.

– Gal galėtumėte pasidalyti patarimais, kaip tapti Nobelio premijos laureatu?

– Dažnai sutinku daug jaunų žmonių. Pagrindinė problema, su kuria jie šiandien susiduria, yra aiškios gyvenimo krypties, aiškaus tikslo neturėjimas. Taigi pirmiausia jaunas žmogus turėtų nuspręsti, ką norėtų gyvenime veikti.

Jeigu traukia akademinis pasaulis, tuomet reikia išsiaiškinti, kokius klausimus nori išspręsti. Dar likę tiek nuostabių problemų, laukiančių sprendimo!

Pagrindinės žmonijos problemos, susijusios su sveikata, maistu ir energetika, reikalauja tolesnių tyrimų. Tam reikia jaunų protų su naujomis, šviežiomis idėjomis.

– Viename savo atsakymų paminėjote mokslo grožį. Koks jis?

– Net jeigu pažiūrėtumėte į molekules, kurias aprašiau ir pavaizdavau, pamatytumėte, kad jos yra labai gražios. Vis dėlto atsakymą į šį klausimą norėčiau susieti su viduramžių jūrininku. Jis palieka uostą ir išplaukia į vandenyną nežinodamas, ką atras.

Staiga per atstumą išvysta salą, kurios niekas iki šiol nebuvo matęs. Toks buvo ir mano įspūdis pirmą kartą pamačius baltymo molekulę. Tikiu, kad panašiai jautėsi ir tas viduramžių tyrinėtojas, atradęs naują salą. Tai lobis, kurio ieškome. Nesvarbu, ar tai būtų sala, ar molekulė. Atradimo žavesį visuomet lydi paaiškinimas.

Virginijus Šikšnys (kairėje) ir GMC direktorius dr. Gintaras Valinčius. Edgaro Kurausko nuotrauka.
Virginijus Šikšnys (kairėje) ir GMC direktorius dr. Gintaras Valinčius. Edgaro Kurausko nuotrauka.

– Tai ketvirtas Jūsų vizitas Lietuvoje ir Vilniaus universitete. Ką manote apie mūsų mokslo lygį?

– Šiuo atveju mano vertinimas būtų labai siauras ir šališkas dėl glaudaus ryšio tik su Vilniaus universiteto biotechnologais. Tai, ką jie pasiekė, yra nuostabu, išties reikšminga ir verta dėmesio. Žinoma, dabar jie dirba naujame pastate [VU Gyvybės mokslų centre], kuris yra puikus ir sudaro sąlygas tęsti tyrimus.

Pagrindinės žmonijos problemos, susijusios su sveikata, maistu ir energetika, reikalauja tolesnių tyrimų. Tam reikia jaunų protų su naujomis, šviežiomis idėjomis.

Su profesoriumi Virginijumi Šikšniu ir jo grupe bendradarbiauju jau dvidešimt metų. Tiek laiko prabėgo nuo pirmosios mūsų bendros publikacijos. Ji buvo apie restrikcijos endonukleazes, kurios yra svarbiausi genų inžinerijos ir rekombinantinių baltymų technologijos įrankiai. Restrikcijos fermentai padeda bakterijai kovoti su virusinėmis infekcijomis. Neseniai Virginijus Šikšnys su kolegomis atrado CRISPR-Cas – naują bakterijų imuninę sistemą. Dėl šio atradimo genomo redagavimas tapo galimas žinduolių ląstelėse. Tai išties didis pasiekimas.

– Kaip manote, kokia tikimybė, kad už šį atradimą kada nors bus skirta Nobelio premija?

– Šios naujos bakterijų apsaugos sistemos ir naujo genų redagavimo įrankio atradimas neabejotinai atsiduria Stokholmo Nobelio komiteto svarstymuose. Tačiau šiandien yra ir kitų sričių, kurios taip pat įdomios, tarkime, elektronų mikroskopija. Nors neturiu nieko bendra su minėtu Nobelio komitetu, tačiau esu įsitikinęs, kad jis profesoriaus Šikšnio ir jo komandos atradimą svarsto. Jeigu apskritai egzistuoja koks nors kandidatų sąrašas, profesorius tikrai yra jame. Kartu su kitais (šypteli).

– Nusikelkime trumpam į Jūsų praeitį. Kas lėmė pasirinkimą tapti mokslininku?

– Augau Miunchene Antrojo pasaulinio karo metais. Kai man reikėjo eiti į mokyklą, pradinių mokyklų nebuvo, nes jos buvo sugriautos per karą. Tuomet pradėjau lankyti humanitarinės pakraipos gimnaziją, mokiausi graikų, lotynų kalbų. Turėjau galimybę keletą valandų per mėnesį pasirinktinai mokytis chemijos. Man ji buvo įdomi, šį dalyką studijavau savarankiškai, skaitydamas knygas. Meilė chemijai atėjo tikrai ne iš tėvų. Jie su šiuo mokslu neturėjo nieko bendra, tačiau negaliu tiksliai atsakyti, iš kur kilo ši meilė. Tėvų namuose taip pat esu atlikęs keletą eksperimentų.

Žinojau viena: man įdomūs kristalai. Jų ieškodavau ir rasdavau Alpėse, nes Miunchenas yra arti jų. Kopdamas į kalnus ar žiemą slidinėdamas žavėdavausi šiais kristaliniais mineralais. Žinojau, kad ateitį siesiu su mineralogija ar kristalografija.

Mano daktaro disertacija buvo sėkminga, ėjau tiesiu keliu į akademinę karjerą. Būdamas 34 metų gavau pasiūlymą iš Bazelio universiteto užimti profesoriaus poziciją. Taigi neturėjau jokio pagrindo gyvenime veikti ką nors kita.

– Jeigu dabar būtumėte savo karjeros pradžioje, ar vis dėlto studijuotumėte chemiją?

– Manau, vis tiek ją pasirinkčiau, bet šis mokslas turi daugybę atšakų, tarp kurių atsiduria ir teorinė chemija. Chemija yra sąlyginai plati sritis, į kurią įeina ir biochemija, ir chemija su farmakologija, ir fizikinė chemija, o chemijoje taikoma Rentgeno spindulių kristalografija atėjusi iš fizikos. Prisidėjau prie šio metodo plėtojimo. Manau, chemija yra platesnė nei fizika ar biologija. Taigi vis tiek rinkčiausi chemiją, tačiau specializacija jau yra kitas klausimas. Dabar mano prioritetas būtų teorinė chemija.

– Ar rekomenduotumėte jaunam žmogui rinktis mokslininko kelią?

– Taip, rekomenduočiau. Tačiau tas jaunas žmogus turėtų degti entuziazmu, turėti aiškų savo mokslinės srities vaizdą, bent preliminariai žinoti ir dominančią specializaciją. Tačiau mokslininkas dažnai susiduria su darbo vietos suradimu. Mokslinio kelio pasirinkimas yra labai asmeniškas sprendimas, kurį priimti turi jaunas žmogus. Be jokios abejonės, mokslas ir tyrimai turi ateitį.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"