Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Rokiškis Rabinovičius. Fragmentai apie radijo trukdymus Lietuvoje

 
APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.
APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.

Neseniai rašiau apie VEF radijo imtuvus, ir paaiškėjo, kad daugeliui ta tema įdomi. Paskui dar daugiau susidomėjimo FB sukėlė viena iš daug kur po internetus išsivaikščiojusių nuotraukų, kurioje buvo keistas patefonas – su dviem galvutėm. Labai daugelis spėliojo, kai kurie spėliones nutraukė, pasinaudodami Google (nors argi taip įdomu, ypač kai siūloma nesinaudoti, o paspėlioti?)

Aparatas, kuris buvo nuotraukoje – specialios paskirties patefonas, skirtas tik KGB ir grojantis pačią šlykščiausią triukšmo rūšį – balsą imituojantį signalą. Tas signalas buvo sudarytas iš trumpų radijo diktorių kalbos fragmentų, kurių trukmė – maždaug nuo dešimtadalio iki pusės sekundės. Klausantis to triukšmo, atrodydavo, kad girdi kalbant žmones – moterį ir vyrą. Tačiau nieko suprasti nesigaudavo, nebent retkarčiais kokį vieną žodį, nes išties ten buvo tiesiog triukšmas.

Kaip tik šitas signalas buvo labiausiai nervinantis iš visų, kokie tik gali būti – jei iš kito triukšmo dar kažkaip gaudavosi išgirsti, ką šneka Laisvės radijas ar Amerikos balsas, tai šitas kalbos imitavimas paversdavo bet kokį klausymąsi neįmanomu, net jei girdėdavosi silpniau už tą stotį, kurios klausydavaisi.

APSV buvo sukurtas Maskvos Elektrotechnikos ryšių institute (Московский электротехнический институт связи), kur, atrodo, ir buvo gaminamas, labai nedideliais kiekiais.

Aparato pavadinimas buvo visiškai beprasmis ir kartu pakankamai daug ką sakantis tiems, kam reikia. Nežinodamas – nesuprasi, o žinodamas – suprasi. Rusiškai tai vadinosi „APSV“ (АПСВ – Аппарат Передачи Сигналов Вещания), t.y., transliacijos signalų padavimo aparatas. Na ir taip, kaip ir tiesa – paduodavo signalus, transliacijoms skirtus. Tik kad tie signalai labai jau specifiniai būdavo.

Balsą imituojantis signalas buvo išrastas anksčiau, nei atsirado šitie aparatai – dar apie 1976 tuos balsų fragmentų kratinius ėmė transliuoti, naudodami paprastus buitinius juostinius magnetofonus. Bėda buvo ta, kad magnetofonų juostos būdavo prastos, greitai nusitrindavo, o ir magnetofonai būdavo nekokie, juostas plėšantys ir lamdantys. Viena magnetofono juosta talpindavo apie 90 minučių įrašo, tad leidžiant ją ištisą parą (o trukdymų transliacijos vykdavo išties ilgai), per tą parą ji būdavo pravaroma 16 kartų. Žodžiu, kelios savaitės ir juosta susidrožė.

Sovietinis tiekimas ir organizavimas buvo toks katastrofiškai blogas, kad netgi KGB nesugebėdavo tų juostų su balso įrašais pakankamai gauti, tad per kelias savaites ar mėnesius juostos apsitrindavo tiek, kad girdėdavosi jau ne tiek žmonių tariami žodžių fragmentai, kiek neaiškus žemadažnis burbuliavimas, kuris nors ir užknisdavo, bet jau nelabai tetrukdydavo klausytis kokios nors užsienio stoties. Tai vat dėl tų juostų 1985 metais atsirado sprendimas – magnetinių plokštelių aparatas, kur dilimas yra daug lėtesnis.

Magnetinės plokštelės išties buvo atsparios ir nedildavo – magnetinės medžiagos sluoksnis buvo storas, plokštelės būdavo iš kažkokios gana tvirtos gumos, o mechaninės apkrovos tai plokštelei būdavo labai mažos. Plg., magnetofonas juostą traukia ar ne kilogramine jėga – tai realiai daug, palyginus su keliais ar keliolika gramų, kuriuos duoda patefonas.

APSV aparatų konstrukcija buvo įdomi: plokštelės takeliai ėjo spirale, tačiau ne iš išorės į vidų, kaip įprasta, o atvirkščiai – iš vidaus į išorę. Kitaip tariant, tonarmas būdavo nuleidžiamas prie disko vidurio ir paskui, grojant plokštelei, artėdavo prie krašto.

Tonarmai buvo du, tarpusavyje sujungti per nekietai pritvirtintą svirtį (abiejuose galuose besisukiojančią ant horizontalios ašies). Kai vienas tonarmas būdavo nusileidęs ir grodavo, kitas būdavo pakilęs. Tačiau kai grojantis priartėdavo prie krašto, antrojo apkrova pasikeisdavo ir jis nusileisdavo, tuo tarpu pirmas pakildavo. Vienas tonarmas, grodamas ir slinkdamas išorėn, tempdavo į vidų antrąjį tonarmą. Žodžiu, toks keistas ir primityvus autoreversas, kurio dėka visas aparatas groti galėjo visiškai be perstojo.

Bet čia jau buvo kita problema – aparatai gesdavo, nes buvo sudėtingi, tačiau tokie pat šūdini, kaip ir visi kiti sovietiniai daiktai. Ir negana to, kadangi aparatai būdavo sudėtingi, tai jų gamino nedaug – daug kartų mažiau, nei reikėjo (atrodo, nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų visai SSRS per visą laiką). Todėl vėlgi pakankamai daug tokių transliacijų padaryti nesigaudavo. Ir visa laimė, nes išties tai buvo labai efektyvūs trukdžiai, vien dėl savo kalbinio pobūdžio veikiantys daug kartų stipriau už bet kokius kitus.

Kadangi visi tie balso generavimai veikė prastai, tai iki pat sovietmečio pabaigos buvo naudojami kelių kitų rūšių generatoriai – pirmiausiai šiaip cypiantis signalas („pyyyyyyyyy…“), paskui – kelių dažnių moduliuotas cypiantis („peu-peu-peu-peu-peu…“), dažninės moduliacijos Majak programos (panašiai kaip ir šiaip programos, tik su nesuvokiamai klaikia garso kokybe), šiaip banalios didelės galios Junost ir Majak programos, paleidžiamos ant užsienio radijo stočių viršaus, ir galų gale, tas labiausiai įprastas viską užglušinantis rudasis triukšmas. Pastarasis būdavo itin dažnas, gana efektyvus (pagrindinė dažnių zona ėjo apie žmogaus balso dažnius) ir visiškai per visur leidžiamas. Savo skambesiu rudasis triukšmas priminė nestabilų įvairiadažnį ūžesį, kuriame dominavo žemi dažniai, tačiau pasigirsdavo ir aukštesnių.

Beje, kiek nukrypstant: SSRS turėjo skirtingus prioritetus skirtingoms radijo stotims slopinti. Pagal slopinimo prioritetus, didžiausios stotys ėjo tokia tvarka:

Laisvoji Europa – slopinama visiškai, nes tiesiogiai susijusi su žmonėmis, pabėgusiais iš SSRS ir pasipriešinimo organizacijomis

Laisvės radijas (ankstyvais laikais vadinęsis tiesiog vienu žodžiu – Laisvė) – slopinama visiškai, nes irgi susijęs su žmonėmis, pabėgusiais iš SSRS, tačiau sąryšiai su pasipriešinimo organizacijomis mažiau tiesioginiai, todėl slopinimas tik po to, kai nuslopinta Laisvoji Europa

Amerikos Balsas – slopinamas tik tuo atveju, kai pavyksta nuslopinti Laisvosios Europos ir Laisvės transliacijas

BBC – slopinama tik tuo atveju, jei gaunasi nuslpinti didesnę dalį Amerikos Balso transliacijų

Atskira tvarka, pagal neaiškius algoritmus bei sprendimus, buvo slopinamos ir kitų šalių radijo stotys. Pvz., Lenkijos įvykių metu buvo slopinamos Lenkijos radijo laidos. Kai kada būdavo slopinamos, o kai kada tiesiog ignoruojamos Pekino (Kinijos) ir Tiranos (Albanijos) radijo laidos rusų kalba. Gana aktyviai (daug aktyviau, nei BBC) buvo slopinamos DW radijo laidos rusų kalba.

Pagal slopinimo efektyvumą pasiskirstymas praktiškai buvo maždaug toks (čia pagal mano pastebėjimus, lietuvių ir rusų kalboms bendrai):

Laisvoji Europa – praktiškai visiškai niekad niekur negirdima (slopinimo efektyvumas – bent 80–90%)

Laisvė – girdima miestuose labai menkai, kažkiek girdima kaimo vietovėse (slopinimo efektyvumas – apie 70–80%)

Amerikos Balsas – dažniau girdimas kaimo vietovėse, miestuose – tarpais (slopinimo efektyvumas apie 40–70%)

BBC – nuslopinama miesto vietovėse, tuo tarpu kaimo vietovėse dažniausiai girdima labai gerai (slopinimo efektyvumas apie 20–50%)

Čia tiesiog grubiai statistiškai imant, ir rusų, ir lietuvių kalba girdėtas transliacijas. Laidos lietuvių kalba Lietuvos teritorijoje buvo slopinamos kardinaliai stipriau, nei laidos rusų kalba. Pvz., Amerikos Balso laidų lietuvių kalba girdimumas netgi kaimo vietovėse tebuvo kokie 30–40%, t.y., didesnės dalies laidų nesigirdėdavo visiškai arba girdėdavosi tik dalis). Tuo pat metu rusų kalba Amerikos Balsas ganėtinai prasimušdavo.

Dar pora momentų: pirmas transliacijas į Lietuvą pradėjo Vatikano radijas, berods dar apie 1940, išsyk po sovietinės okupacijos. Jis buvo slopinamas visą sovietmetį, tačiau visvien klausomas. Nors Vatikano transliacijose būdavo nemažai religinių temų, pranešdavo ir apie įvykius Lietuvoje bei pasaulyje.

Nepriklausomos radijo stotys veikė ir Lietuvoje – maždaug apie 1944–1950 periodą, tačiau apie tas stotis beveik nieko nežinoma, informacija labai fragmentiška. Panašu, kad tai buvo partizanų radijo stotys, kurių galingumas būdavo labai mažas, matyt iki kelių vatų, o girdimos jos būdavo ne daugiau kaip kelių dešimčių kilometrų spinduliu, t.y., labai netoli. Transliacijos trukdavo kelias-kelioliką minučių, jas girdėdavo tik aplinkinių vietovių gyventojai. Transliacijos lietuvių kalba iš JAV į Lietuvą prasidėjo gerokai vėliau.

Beje, kadangi viskas buvo apie vieną aparatą – kažkiek APSV nuotraukų galite pamatyti internetuose – Sigitas Žilionis turi labai gerai išsilaikiusį APSV įrenginį, kurio nuotraukos labai aiškios. Dėl mano publikuojamos nuotraukos – nesu tikras, iš kur jinai (radau internetuose per krūvas puslapių išsivaikščiojusią), tačiau spėju, kad pirmine savo kilme ji irgi bus iš Sigito Žilionio archyvų. Kažkiek su trukdymais susijusių nuotraukų galima pasižiūrėti Radiojamming puslapyje – iš ten, atrodo, ir iškeliavo tos nuotraukos kopijos, kurių vieną aš ir įdėjau straipsnio pradžioje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"