TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

S.Paltanavičius: kiek pamenu, be gamtos man niekas kitas nerūpėjo

2014 02 03 12:59
Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Kūrybingo žmogaus veiklos sričių ribos dažnai būna itin plačios. Selemonas Paltanavičius – Lietuvos prozininkas, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas. Vasario pabaigoje vyksiančioje Knygų mugėje autorius pristatys pakartotinį knygos „Labas, kaip gyveni?“ leidimą. 

Joje – 14 laiškų iš girios, puikiu stiliumi pateiktos ir vaikams įdomiai papasakotos miško gyvenimo akimirkos. S.Paltanavičius yra turbūt labiausiai gamtą jaučiantis rašytojas vaikams, jo pasakojimas – lengvas ir skaidrus, o knygos faktų tikslumu nenusileidžia žinynams. Netrukus pasirodys ir knygos „Labas, kaip gyveni?“ tęsinys.

Daugiau apie kūrybą, gamtą ir knygas – iš paties rašytojo lūpų.

- Dirbate aplinkosaugininku, fotografuojate, vedate radijo laidas, rašote knygas ir straipsnius... Kaip viską spėjate?

- Kartais pagalvoju: mano metuose jau reikėtų pasirinkti kurią nors vieną sritį ir darbuotis joje. Tačiau visada pagaunu savo mintį ir nusiraminu: juk aš taip ir darau, nes mano sritis – gamta. Kaip viską suspėti? Nepasakyčiau, kad viską spėju – ir man labai trūksta laiko. O daugiau padaryti galima tinkamai sudėliojus savo laiką, išnaudojant kiekvieną akimirką. Štai rytą, kai iki ėjimo į darbą ministerijoje lieka bent penkiolika minučių, galima parašyti kažką naujo – būsimų tekstų užuomazgą. Vakaras, jei jo nesunaikini žiūrėdamas televizorių (man jo nelabai reikia, ir jums nesiūlau ilgai prie jo užsibūti), yra labai geras laikas dirbti. Tik pagalvokite: jei kasdien parašysi po du puslapius, metų gale turėsi septynių šimtų puslapių knygą ar keletą plonesnių. Tas pat ir su fotografija, knygų skaitymu, ėjimu girion, į pelkes. Norint galima suspėti visur!

Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš juo gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Manau, kad prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug.

- Kuri veikla teikia daugiausia džiaugsmo?

- Daugiausia džiaugsmo teikia buvimas gamtoje. Ir – kūryba. Dar labai smagu surasti pirmą pavasario žibuoklę, pamatyti parskridusius vieversius, atkutusias varles, pirmus žalius lapelius. Pavasaris yra labai nuostabus metas, jis užburia, suteikia tokių jėgų, kad galėtum kalnus nuversti. Tačiau ir kiti metų laikai labai įdomūs, ypač kai supranti jų reiškinius, kai stengiesi nesipriešinti gamtos tiesoms. Juk žiema, antai, būna žvarbi, šalta – galvotum, kad tuo metu galima išlėkti kažkur labai toli, pasislėpti nuo šalčio. Tačiau ar to reikia? Štai išbrendi per sniegą, per vėją eini laukais ir supranti, kad sniege išrašytos kiškių pėdos yra nuostabus kūrinys, o žolių galveles aižanti sniegena – dar nuostabesnis. Kaip visu tuo nesidžiaugti? Tiesa, labai smagu paimti į rankas naują savo knygą, kvepiančią spaustuvės dažais. Nemoku apsakyti to jausmo, bet jis – malonus.

- Ar bendraujate su skaitytojais? Kokių atsiliepimų gaunate iš vaikų?

- Su skaitytojais bendrauju, galbūt galėčiau susitikti ir dažniau. Jeigu nedirbčiau valstybinėje tarnyboje. Vaikai – labai įdomūs pašnekovai, vaikų rašytojui (o aš rašau daugiausia vaikams) reikia žinoti, kuo gyvena ši karta, apie ką mąsto, kas jai svarbu ir kas skauda. Vaikai auga greitai, kas keletą metų jų pomėgiai ir vertybės keičiasi. Nežinoti to rašytojui negalima. Ar vaikai turi man ką pasakyti? O taip, jie labai atviri ir visada be užuolankų kalba tai, ką galvoja. Tuo jie labai nuostabūs. Mano knygas vaikai skaito, o rašytojui tai yra pats geriausiais atsiliepimas ir įvertinimas.

- Kaip kilo mintis parašyti laiškų knygą?

- Prisipažinsiu – pradžioje apie knygą visai negalvojau. Netyčia gimė mintis ir parašiau du laiškus: kiškio ir lapino. „Laimiuko“ (literatūrinis žurnalas vaikams, – red. past.) redaktorė Lina perskaitė, parengė spaudai žurnale ir priminė, kad du laiškai yra tik pradžia. „O kada bus kiti?“ – vis klausė ji. Taip neskubant gimė kiti laiškai, iš kurių susidėliojo visa knygelė.

- Parašėte ir „Labas, kaip gyveni?“ tęsinį, kuris netrukus pasieks skaitytojus. Papasakokite apie šią knygą.

- Iš pradžių nemaniau jos rašyti. Kirbėjo mintis, bet tikėjausi, kad to niekada nedarysiu... Ši nauja knyga, kuri žada pasirodyti netrukus, jau šiek tiek kitokia: kol aš delsiau, mano draugai girioje susilaukė vaikų, o jie, kaip patys suprantate, yra visai kitokie. Todėl visa knygos struktūra yra nelengvai nuspėjama, net ir man kartais buvo sunku kalbėtis su visais skruzdėliukais ir rupūžiukais. Tačiau dabar visi šie susirašinėjimai knygoje, o ji keliauja pas jus.

- Parašėte per trisdešimtį pažintinių bei grožinių knygų. Ar sunku rašyti? Gal turite kokių rašyti padedančių ritualų?

-Ar sunku rašyti? Ne, rašyti nesunku, nes tai – ne darbas. Tačiau kad rašyti būtų lengva, taip pat nesakyčiau. Kūryba yra labai sunkiai valdomas veiksmas, jo nesuplanuosi. Ir ritualai, talismanai bei kiti dalykėliai man svetimi. Nemanau, kad suaugusiam žmogui to reikia. Visi šie pasauliai, kuriuos kuria rašytojai, yra jų minties produktas. Mintys kartais gimsta iš mažo, nežinia kaip atsirandančio menkniekio – žvilgsnio, žodžio, įspūdžio... Patarimo, kaip rašyti, niekas negali duoti. Mokyklos, mokančios rašyti nėra ir vargu ar gali būti. Reikia ilgai dirbti, kad suprastum: gali tu rašyti knygas ar ne...

- Kuris gyvūnas jums artimiausias, kodėl?

- Hmmm... sakyčiau, visi man labai artimi ir mieli. Labai mėgstu paukščius, juos stebiu, kai galiu – daug valandų praleidžiu specialioje palapinėje ir pamatau tai, ko reikia mano rašymui. Tačiau labai miela stebėti žvėris, patinka žalčiai, driežai, drugiai. Aš esu biologas, suprantu, kad gyvūnai turi savo gyvenimus, jie nesvajoja apie žmones ir nesiekia jų draugystės. Todėl visada stengiuosi išlikti greta, bet neįkyrėdamas jiems, netrikdydamas. Man patinka laisvi gyvūnai savo namuose, nejaučiantys žmogaus artumo. Tada jie nepriklausomi ir labai tikri.

- Ar auginate naminius gyvūnus?

- Dabar namuose jokių augintinių neturime. Pas mus, ypač augant vaikams, gyveno daug kas – ir žuvelės keliuose akvariumuose, ir driežiukai, jūrų kiaulytės, kalbantis papūgiukas, mūsų ilgaplaukė taksė Gilė. Kuo toliau, tuo sunkiau apsispręsti gyvūnus įkurdinti savo namuose – suprantu, kad daugeliui jų čia nebus patogu, todėl to privengiu ir aš, ir mano šeima.

- Gamta visuomet šalia jūsų. Koks įdomiausias šios žiemos nutikimas, pastebėjimas?

- Šių metų žiemos buvo nedaug. Prieš keletą dienų girioje sutikau du briedžius. Kaip užkerėtas spoksojau į juos – tokius galingus, nepriklausomus žvėris, kuriems giria – namai, ir mane užplūdo tokie smagūs jausmai. Kažin, ar šie žvėrys žino, jaučia, kad žmonės labai bijo šalčio ir žiemos, kad skuba į šiltus namus, apsiklosto kailiais ir žvalgosi pro siaurą plyšelį į tokią nuostabią gamtą. Šie žvėrys verti pačių gražiausių žodžių. Ar galima visa tai aprašyti? Kol kas – ne, nes visa tai labai nauja. Gal kada nors...

- Ko palinkėtumėte vaikams, kurie norėtų artimiau pažinti gamtą, bet nežino, nuo ko pradėti?

- O, jeigu tik yra norinčių, mielai palinkėsiu – visų pirma, mokytis pažinti viską, kas yra aplink jus. Be knygų tą padaryti bus sunku, tačiau po to jų reikės mažiau. Fotografuokite viską, ką tik randate, matuokite medžių storį, surastas žvėrių pėdas, rinkite akmenukus, braidykite po pievas, stebėkite paukščius ir bandykite suprasti, kaip jie visi, dideli ir maži gamtos gyventojai, sugeba būti kartu. Be pykčio, be barnių – taip, kad kiekvienas žmogus galėtų jiems pavydėti šios darnos. Sėkmės jums. Keliaukite, būkite gamtoje. Tik niekada jos neskriauskite, ginkite ją ir mylėkite. Tai leista tik mums, žmonėms.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"