TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Savi ir svetimi Lietuvos mokslui, kai nepaklusniųjų nereikia

2011 03 15 0:00
Kalbininkai prof. habil.dr. A.Holvoetas (dešinėje) ir dr. R.Mikulskas ne kartą kritikavo LKI vykdomą mokslo politiką ir vadybą.
Alinos Ožič nuotrauka

Ar gali būti, kad Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslo bendruomenė lengviau atsikvėpė, kai buvo atleistas tarptautinio lygio kalbininkas prof. habil. dr. Axelis Holvoetas, pradėjęs Lietuvoje inovatyvių tyrimų kryptį?!

Tuo įsitikinęs buvęs kalbininko kolega Gramatikos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Rolandas Mikulskas. Pasak jo, kartu atsikratyta ir gąsdinančios būtinybės siekti tarptautinių mokslo standartų, ir kritinio požiūrio į LKI administracijos bei tarybos vykdomą mokslo politiką.

Atgaline tvarka

Penkiasdešimt penkerių prof. A.Holvoetas, pakeitęs į pensiją išėjusį prof. Vytautą Ambrazą, Gramatikos skyriaus vadovo pareigas ėjo dvi kadencijas, laimėjęs LKI tarybos 2001 ir 2006 metais organizuotus konkursus. Vyriausiojo mokslo darbuotojo sutartis būdavo pratęsiama penkeriems metams po atitinkamos atestacijos. Pastarąjį kartą prof. A.Holvoetas buvo sėkmingai atestuotas 2009 metais. Tačiau pagal tais pačiais metais priimtus Konkursų eiti Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotojų pareigas organizavimo ir mokslo darbuotojų atestavimo nuostatus LKI direktorė Jolanta Zabarskaitė iš karto paskelbė ir konkursą Gramatikos skyriaus vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigoms eiti.

2010 metų kovo 3 dieną įvykusio konkurso A.Holvoetas nelaimėjo, o rytojaus dieną jam buvo įteiktas LKI direktorės J.Zabarskaitės įsakymas, kad nuo 2010 metų kovo 15 dienos yra atleidžiamas iš einamų pareigų. Pašalintas iš LKI mokslininkas neteko ir Gramatikos skyriaus vadovo įgaliojimų, nors jie buvo įgyti per kitą konkursą, kurį pagal LKI statutą skelbia ir vykdo LKI taryba.

"Pirmiausia, keista, kad konkursas eiti Gramatikos skyriaus vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas iš viso buvo skelbiamas, kai darbuotojas tris kartus sėkmingai atestuotas, - atkreipė dėmesį R.Mikulskas. - Pagal 2009 metais priimtų nuostatų 4 punktą, jei žmogus du kartus sėkmingai laimėjo konkursą, trečią kartą su juo sudaroma neterminuota sutartis ir konkursais jo nebekamuoja. Užtenka tik atestacijos. Kadangi anksčiau konkursų nebuvo, tos sėkmingos atestacijos, kurių pagrindu buvo sudaroma darbo sutartis ir darbo santykiai, nepanaikinamos atgaline tvarka. Jos galioja."

Likus savaitei iki konkurso Gramatikos skyriaus vyriausiojo darbuotojo pareigoms eiti, paaiškėjo dar viena kandidatė - klasikinės filologijos išsilavinimą turinti senųjų raštų tyrėja dr. Jolanta Gelumbeckaitė, anksčiau dirbusi LKI Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriuje, o pastaruoju metu su šeima gyvenanti Vokietijoje.

"Atkreipėme dėmesį, kad buvo pažeisti ir Kandidatų atrankos reikalavimai, nes J.Gelumbeckaitė nėra gramatikos specialistė, ir konkurso organizavimo reglamentas, - pasakojo R.Mikulskas. - Konkrečiau, direkcija, skelbdama konkursą, nepateikė išsamaus būsimo darbo aprašo, ko tikisi iš darbuotojo. Šis svarbus Konkursų ir atestacijos komisijos reglamento reikalavimas turėtų užkirsti kelią konkurso organizavimo neskaidrumui, nes kandidatai turi konkuruoti dėl vienodai suprantamos darbo vietos. Tokia tautologija, kad kandidatas į Gramatikos skyriaus vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas turi dirbti gramatikos darbus, negali būti laikoma išsamiu paaiškinimu, nes iškyla daug įvairių klausimų. Pirmiausia, ką kandidatas, nesusijęs su gramatikos tyrimais, čia veiks ir kokiu būdu perims A.Holvoeto darbą, jei šis pralaimėjimo atveju nebegalės vadovauti skyriui."

Iš trečio karto

R.Mikulskas prisiminė, kad J.Gelumbeckaitė dar prieš Konkursų ir atestacijos komisijos uždarą posėdį surengtoje viešoje diskusijoje pareiškė, jog yra šiek tiek susipažinusi su Gramatikos skyriuje vykdytais darbais ir dar tik ketinanti imtis gramatikos tyrimų, tačiau į Lietuvą grįžti nesirengianti ir į skyriaus vadovo pareigas nepretenduojanti. Taigi ir moksliniams tyrimams vadovauti neketinanti, nors pagal minimalius kvalifikacinius reikalavimus vyriausiasis mokslo darbuotojas privalo tai daryti.

Tačiau kodėl tokiu atveju J.Gelumbeckaitė dalyvavo konkurse?

"Neakivaizdžiai galime daryti išvadą, kad ji tam ir buvo pakviesta, kad pašalintų A.Holvoetą iš Gramatikos skyriaus vadovo pareigų ir apskritai iš Instituto dėl direkcijai žinomų priežasčių. Mes jas galime tik numanyti, - kalbėjo R.Mikulskas. - Konfliktas tarp direkcijos ir A.Holvoeto bei kitų Gramatikos skyriaus žmonių rutuliojosi jau senokai. Faktų, kad taip galima interpretuoti konkursą, yra ir daugiau. Dar prieš metus panašiam darbui žadant lengvą konkursą buvo kviečiami kiti du Gramatikos skyriaus žmonės. Jie atsisakė, tačiau iš trečio karto rastas žmogus Vokietijoje."

Gausybę darbų paskelbęs ir tarptautinį pripažinimą turintis prof. A.Holvoetas po trijų sėkmingų vyriausiojo mokslo darbuotojo atestacijų neprivalėjo dalyvauti konkurse, tačiau į jo per 12 metų LKI nuveiktus darbus teorinių gramatikos tyrimų srityje nekreipta dėmesio. Neatsižvelgta ir į kalbininko įsipareigojimus Lietuvos mokslui - kaip žurnalo "Acta Linguistica Lithuanica" vyriausiojo redaktoriaus, Salų kalbotyros vasaros mokyklų rengėjo, penkių doktorantų vadovo, įpusėtos rašyti "Naujosios lietuvių kalbos gramatikos" autoriaus.

"Nemaniau, kad reikia bijoti konkurso, - prisipažino A.Holvoetas. - Tik vėliau paaiškėjo, kad jis buvo specialiai surengtas, siekiant mane pašalinti iš Instituto. Pagrindinis dalykas, kuris tai įrodo, yra faktas, kad ta ponia, kuri atseit laimėjo konkursą, iki šiol nėra įdarbinta Institute. Ji ne tik nedalyvauja Gramatikos skyriaus darbuose, bet apskritai gyvena Vokietijoje."

Maitinant žvėrį

Kalbininkai pasakojo, kad ne kartą viešai kritikavo LKI administracijos vykdomą mokslo politiką ir vadybą, fundamentinių tyrimų sąskaita atliekamus abejotinos mokslinės vertės konjunktūrinius projektus. Pasak R.Mikulsko, LKI direktorė J.Zabarskaitė, vos pradėjusi vadovauti, perėmė leidyklą ir pačią mokslo instituciją verčia leidykla. Iš tikrųjų leidybinė produkcija yra galutinis mokslinio darbo etapas, pageidautina, kad tyrimai pasibaigtų kokiais nors leidiniais, straipsnių rinkiniais, monografijomis, tačiau kai mokslo darbuotojams nuolat tenka maitinti leidyklos žvėrį, vis daugiau produkcijos sudaro neaktualūs, pasenę straipsniai, perleisti gražiais viršeliais. Iš esmės dirbama knygų mugėms, o tikrųjų tyrimų beveik neliko. Jie buvo nustelbti vergavimo leidyklai. Kai kurie LKI skyriai ištisai dirba leidybinį darbą. Skaitmeninami mokslo šaltiniai iškelti į fundamentinių tyrimų rangą - lengvas darbas ir greitai apsisukantys įvairių fondų, taip pat ir Europos Sąjungos, pinigai.

"Taip kadaise ir skyrius, parašęs didįjį "Lietuvių kalbos žodyną", 20 jo tomų, buvo įtrauktas į visokių dvikalbių žodynų ir abejotinos kokybės "razgavornikų", kaip rusai sako, ar net sūrių pavadinimų ir panašių žodynėlių leidybą, - ironizavo R.Mikulskas. - Mokslo daktarai skaito korektūras, redaguoja ir dirba kitokius leidybinius darbus. O gerų, šiuolaikinių žodynų, tokių kaip Oxfordo, Websterio ar Robert'o, nėra, nes nėra semantinių, leksikologinių tyrimų. Nors jiems dabar labai palankios sąlygos, nes susikūrusi kognityvinė lingvistika, operuojanti prototipų teorijos sąvokomis, ir kiti nauji mokslai leistų patobulinti žodynų apibrėžimus, jų sandarą, atnaujinti leksinius aprašus. Tarkim, "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas" perleidžiamas, kai ką pakrapščius, o žmonės kaip nerado, taip ir neranda to, ką turėtų rasti tokio pobūdžio žodynuose. Kad ir vartojimo dalykų, modernesnių žodžių, ateinančių į mūsų kalbą, ar moderniau suprantamų sąvokų."

Daugelis LKI darbuotojų jau prisitaikė, pasak R.Mikulsko, gyventi tokiomis sąlygomis, o tie, kurie galbūt slapta palaiko kitaip mąstančius, viešai nedrįsta to daryti, nes jėgos nelygios. Jam pačiam jau paskelbtas "tarnybinis patikrinimas", po kurio galimai laukia toks pat likimas, kaip ir skyriaus vadovo prof. A.Holvoeto.

Skirtingi tikslai

"Lietuvių kalbotyra buvo gana uždara, ypač sovietmečiu, dėl to atsirado tam tikras atsilikimas. Norėjau padėti lietuvių kalbininkams bent iš dalies pasivyti pasaulio teorinę kalbotyrą, panaikinti atsilikimo padarinius, skatindamas jaunus mokslo darbuotojus skaityti užsienio literatūrą, stažuotis ir publikuoti savo darbus užsienyje, jei atsiranda galimybių, įsitraukti į tarptautinį mokslinį diskursą, - kalbėjo prof. A.Holvoetas. - Toks buvo mano tikslas. Dėl jo rengiu ir kalbotyros vasaros mokyklas Salų miestelyje Rokiškio rajone. Jose dalyvauja jauni mokslo darbuotojai, magistrantai ir baltistai iš užsienio, dėsto kalbininkai iš įvairių valstybių: Šveicarijos, Danijos, Lenkijos, Čekijos ir t.t. Iš pradžių Instituto direkcija tiems mano darbams netrukdė. Problemų pradėjo atsirasti maždaug prieš ketverius metus, kai nebegalėjau pritarti Instituto vadovybės mokslo politikai, kuri buvo pernelyg orientuota į verslą, komerciją. Jei ši politika nesikeis, Institutui gresia mokslinė degradacija. Jau nebesudaromos sąlygos darbuotojams dirbti rimtą fundamentinį teorinį darbą. Žmonės skatinami įvairiais būdais įsitraukti į pusiau komercinę leidybinę veiklą, kuri sudaro iš esmės nesąžiningą konkurenciją komercinėms leidykloms, nes jos neleidžia knygų iš valstybės lėšų, neturi tokio valstybinio rėmėjo. Institutas pradėjo labiau orientuotis į politinius užsakymus, bendradarbiaudamas, tarkime, su Baltarusija, Kaliningrado sritimi. Atsiranda tokia politiškai, ideologiškai, komerciškai, bet ne moksliškai motyvuota veikla."

Kalbininkas viešai kritikavo ne tik LKI vadovybės mokslo politiką, bet ir demokratijos stoką šioje mokslo įstaigoje. Tai, pasak jo, pasidarė ypač aktualu 2009 metais, kai pablogėjo LKI finansinė padėtis ir pradėta versti žmones eiti nemokamų atostogų. Galbūt tokios taupymo priemonės sumažėjus finansavimui buvo neišvengiamos, tačiau nebuvo sušauktas visuotinis susirinkimas problemoms apsvarstyti, direkcija nepateikė savo veiklos finansinės ataskaitos, kaip tvarkomos LKI lėšos ir ką vadovybė darė siekdama jas taupyti. Visiškai ignoruojant demokratines procedūras, darbuotojai buvo tiesiog po vieną kviečiami, kad parašytų prašymą neatvykti į darbą iš pradžių 20 dienų. A.Holvoeto įsitikinimu, jis kaip skyriaus vadovas privalėjo ginti darbuotojų interesus, todėl apie netoleruotinas valstybinėje mokslo įstaigoje nedemokratines procedūras parašė švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui. Kreipėsi ir į Lietuvos mokslo tarybą dėl mokslo darbų marginalizavimo ir pusiau komercinės LKI veiklos.

"Tikrai ne asmeniniai konfliktai, o principinė kritika, matyt, ir sukėlė direkcijos nepasitenkinimą. Manau, dėl tos priežasties ir buvo surengtas konkursas, - kalbėjo mokslininkas. - Aš buvau pašalintas iš Instituto, bet niekas į mano vietą nebuvo priimtas. Darbai, kurie įeina į skyriaus vadovo pareigybines nuostatas, nevyksta. Niekas Gramatikos skyriui nevadovauja, niekas mano redaguoto žurnalo "Acta Linguistica Lithuanica" faktiškai dabar neredaguoja. Pusiaukelėje nutrūko "Naujosios lietuvių kalbos gramatikos" rašymo darbas, nors gramatikos koncepcija išdiskutuota ir parengta. Pradėti darbai sustojo ir dėl to peršasi išvada, kad konkurso tikslas buvo susidoroti su manimi."

Nebereikalingi

Pagal Konkursų organizavimo reglamento nuostatas apeliacijai pateikti skiriamas dešimties dienų terminas, tačiau Konkursų ir atestacijos komisijos priimto sprendimo patvirtinimo bei apskundimo tvarka, pasak prof. A.Holvoeto, buvo pažeista. Jis atleistas iš darbo LKI tarybai nespėjus patvirtinti sprendimo, o į apeliacijos komisiją neįtrauktas nė vienas ekspertas, dirbantis teorinės gramatikos srityje ir paskelbęs tarptautinę reikšmę turinčių publikacijų, nepasitelkta ir ekspertų iš šalies, kaip tai numato konkursų reglamentas.

"Mano atvejis galbūt ir ne toks svarbus. Nors esu išmestas iš Instituto, nebadauju, turiu darbą Varšuvos universitete. Tačiau matau, kad rengiamasi susidoroti su kitais. Dabar jau R.Mikulsko eilė. Ar taip gali būti valstybinėje mokslo įstaigoje, kurios steigėja yra pati Lietuvos vyriausybė?! - retoriškai klausė prof. A.Holvoetas. - Vadovybė pašalina sau nepalankius mokslo darbuotojus, o mokslo bendruomenė įbauginta tyli, kad nesulauktų tokio pat likimo. Šiuo požiūriu yra bendresnė problema. Mokslo bendruomenė turėtų geriau ginti savo teises ir akademines laisves."

Apie susidariusią padėtį LKI buvo informuotos, pasak R.Mikulsko, dvi už LKI veiklą atsakingos institucijos - Lietuvos mokslo taryba bei Švietimo ir mokslo ministerija. Tikėtasi, kad bus priimti atitinkami sprendimai, tačiau jų nesulaukta. Prof. A.Holvoetas prisiminė, kad iš LKI pastaraisiais metais buvo panašiai marginalizuoti tokie žymūs lituanistai kaip prof. Vitalija Macijauskienė ir prof. Vytautas Vitkauskas. Beveik visą gyvenimą vietovardžiams rinkti ir sisteminti paaukojusios V.Macijauskienės pavardė išleistame "Vietovardžių žodyne" nebuvo paminėta nei ant viršelio, nei antraštiniame puslapyje. Tai autorystės nusavinimas. Didžiojo "Lietuvių kalbos žodyno" vyriausiasis redaktorius V.Vitkauskas nebegalėjo toliau vykdyti savo sumanymo parengti ir išleisti šio žodyno papildymus, nes LKI direktorė nusprendė, kad jie nėra pelningi.

"Reikėjo skubiai parengti elektroninį žodyno variantą,- ironizavo prof. A.Holvoetas. - Jis yra, bet koks - irgi klausimas, nes neturi naujoviškų paieškos galimybių. Blogai parengtas produktas, bet "piaro" mechanizmas veikia, ir už skenavimo darbus direktorė, žinoma, buvo nominuota Nacionalinei pažangos premijai. V.Vitkauskas nenorėjo užsiimti komercine veikla, nes savo darbą suvokė kaip pareigą tautai ir nacionalinę misiją, tačiau tokie žmonės irgi jau nereikalingi."

Tarp negarbingai užmirštų ir nepelnytai nuvertintų LKI mokslininkų R.Mikulskas taip pat minėjo Kazimierą Pakalką, "Senojo Konstantino Sirvydo žodyno" rengėją, ir terminologą Joną Klimavičių. Visą gyvenimą mokslui atidavę žmonės patyliukais išstumiami, išspaudus, pasak kalbininko, paskutinius syvus.

Dėl naujo požiūrio

Prof. A.Holvoetas, pradėjęs vadovauti Gramatikos skyriui, iškėlė uždavinį parašyti "Naująją lietuvių kalbos gramatiką". Jos koncepciją išdėstė keturiose "Lietuvių kalbos gramatikos darbų" serijos knygose. Ketvirtajame tome greta projekto vadovo paskelbė straipsnių jau ir kai kurie skyriaus darbuotojai. Baigus kurti koncepciją, imta rūpintis pačios "Gramatikos" rašymo darbais.

"Tada išryškėjo tam tikri nesutarimai su direkcija, - pasakojo R.Mikulskas. - Pasirodė, kad ji, kaip ir minėtuoju prof. V.Macijauskienės atveju, norėjo sudaryti redakcinę kolegiją iš garbingų asmenų, o mes būtume tik vykdytojai, kurie spaudos lankus duotų ir metų pabaigoje atsiskaitytų. A.Holvoetas tam pasipriešino: autorių kolektyvas bus glaudus ir jie patys norės atsakyti už savo darbą. Tokiai tvarkai direkcija nepritarė, taryba jai ėjo iš paskos, todėl toliau rašyti "Gramatiką" turėjome, taip sakant, partizaniniu būdu. Atsiskaitydavome už parašytus tekstus metų pabaigoje per ataskaitinius susirinkimus, tačiau iš esmės projektas tarybos buvo neaprobuotas ir jį teko daryti greta kitų darbų. Keturi dideli "Gramatikos" skyriai 2009 metais buvo paskelbti mūsų internetiniame puslapyje ir dabar yra gana dažnai cituojami."

Plačioji visuomenė, kaip patikslino prof. A.Holvoetas, gramatiką supranta šiek tiek kitaip. Kalbotyros požiūriu ji yra teorinis kalbos struktūros aprašas: kokiais principais grindžiama kalbos struktūra, kas yra universalu visoms kalboms, kas skiriasi, kokios yra apskritai kalbos įvairavimo galimybės, ribos ir t.t. Kalbotyra yra plati disciplina ir geras kalbininkas operuoja faktais iš įvairių pasaulio kalbų. Tie faktai jam padeda atskleisti ir geriau perprasti kurios nors konkrečios kalbos reiškinius. Taip dabar gramatiką supranta visi pasaulio lingvistai.

"Gramatikoje nesistengiama formuluoti taisyklių, kaip reikia taisyklingai, pagal Jono Jablonskio nurodymus kalbėti. Tai iš esmės yra praktinė, o ne mokslinė problema, - pabrėžė prof. A.Holvoetas. - Mes ir nesiekėme reformuoti J.Jablonskio gramatikos arba nurodyti žmonėms, kaip jie turėtų kalbėti. Norėjome tiesiog pateikti naują požiūrį į lietuvių kalbos struktūrą, nes tradicinė lietuvių kalbos gramatika iš esmės dar grindžiama daugiausia sovietinių laikų rusų kalbininkų idėjomis. O dabar jau sienos yra atviros. Galima skaityti Amerikos, Europos lingvistų darbus ir iš jų semtis naujų idėjų. Pasaulyje naujos gramatikos rašomos bene kas dešimt metų, nes keičiasi teorijos ir požiūriai. Žinoma, tradiciniai autoritetai nelabai palankiai žvelgia į tokius atnaujinimo siekius, bet niekas mums iš esmės netrukdė. Tik dabar, kai mane išmetė iš Instituto, tie darbai sustojo."

Moderniau mąstantys lietuvių lingvistai gramatikos tyrimus galėjo skelbti A.Holvoeto redaguojamame žurnale "Acta Linguistica Lithuanica". Iš viso išleista 17 jo tomų ir žurnalas jau buvo matomas tarptautiniu mastu, įgijo, pasak R.Mikulsko, prestižą ir vienintelis iš LKI leidinių kasmet pelnydavo atskirą Švietimo ir mokslo ministerijos finansavimą. A.Holvoetą pašalinus iš LKI, žurnalui redaguoti taip pat buvo paskirtas direkcijos žmogus, tačiau iki šiol neišėjo nė vienas naujas tomas, kai anksčiau kasmet pasirodydavo po du. Prof. A.Holvoetas pasaulio baltistams įsteigė naują žurnalą Varšuvos universitete. Jau išėjo pirmas ir sparčiai rengiamas antras "Baltic Linguistics" numeris. Modernus lingvistikos diskursas, kaip liūdnai konstatavo R.Mikulskas, išsikėlė iš Lietuvos ir kažin ar greitai grįš. O iš LKI išstumtą Salų vasaros mokyklų projektą priėmė VU Filologijos fakultetas.

Trumpai

Prof. A.Holvoetas, Gento universitete Belgijoje baigęs bendrosios kalbotyros ir slavistikos studijas, dirbo Varšuvos universitete Lenkijoje. Nuo 1992 metų įsitraukė į baltų kalbų tyrinėjimus ir dabar vadovauja Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos katedrai. 1998 metais kalbininkas persikėlė gyventi į Lietuvą ir pradėjo dirbti LKI Gramatikos skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju. 2001 metais buvo paskirtas Gramatikos skyriaus vadovu ir mokslo žurnalo "Acta Linguistica Lithuanica" vyriausiuoju redaktoriumi. Per devynerius metus A.Holvoetas parengė ir išleido 17 šio prestižinio žurnalo tomų. Per laikotarpį, kai dirbo LKI Gramatikos skyriuje, parašė ir išleido dvi baltų kalbų gramatinių struktūrų tyrimams skirtas monografijas, knygą apie bendrąją sintaksę ir daugiau kaip trisdešimt individualių straipsnių. Profesorius vadovavo ir oponavo ginamoms disertacijoms Lietuvoje, dalyvavo disertacijų gynimuose ir habilitacijos procedūrose Vokietijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, Rusijoje. Nuo 2001 metų kiekvieną antradienį jo rengiamuose teorinės gramatikos seminaruose dalyvaudavo mokslininkų iš visos Lietuvos aukštųjų mokyklų ir užsienio. Seminarų pagrindu A.Holvoetas kartu su kitais Gramatikos skyriaus darbuotojais parengė ir išleido keturis mokslo serijos "Lietuvių kalbos gramatikos darbai" tomus, kurių straipsniuose pateikiama "Naujosios lietuvių kalbos gramatikos" koncepcija. Nuo 2004 metų mokslininkas kasmet rengia tarptautines kalbotyros vasaros stovyklas "Academiae Grammaticorus Salenses" Salų miestelyje Rokiškio rajone, o Salose skaitytų paskaitų pagrindu leidžia dvi mokslo serijas: "Bibliotheca Salensis" (išėjo 5 tomai) ir "Acta Salensia" (išleisti du tomai).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"