TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Savižudybės ir žiniasklaida: kaip iš didelio rašto neišeiti iš krašto

2016 05 02 6:00
Prof. Arūnas Germanavičius kaip psichiatras atidžiai seka žiniasklaidos darbą, jis yra vienas aktyvių savanorių, savižudybių prevencijos algoritmo Lietuvoje diegėjų. sam.lrv.lt nuotrauka

Žiniasklaidos poveikis mūsų sveikatai akivaizdus: kartais gana portalų straipsnių antraštes peržvelgti ar TV reportažą pažiūrėti ir jau susinervini. Žinojimas sveikatos neprideda, tik ar žiniasklaida kalta dėl to, kas vyksta pasaulyje ar mūsų kieme? Kad Lietuvoje savižudybė yra kasdienybė?

Tačiau žinoma ir tai, kad neatsakingai parengtos žinios kai kuriems mūsų gali kainuoti gyvybę, tapti postūmiu pabaigti šį gyvenimą. Todėl žurnalistai privalo paisyti tam tikrų informavimo apie savižudybės įvykį taisyklių. Jau daugiau kaip mėnuo veikia naujasis Visuomenės informavimo etikos kodeksas, papildytas konkretesnėmis rekomendacijomis, aiškesnės ir ribos, kurių šiukštu nedera peržengti rašant apie šiuo skaudžius įvykius.

Savižudybė – civilizacijos liga

Senąjį kodeksą pakeisti nauju ne taip sudėtinga, kaip keisti mąstymą, atsikratyti stereotipų ir prietarų. Juk palyginti dar visai neseniai savižudybė buvo privatus reikalas, neskelbiamas ir neaptarinėjamas viešai. Tai buvo mirtina nuodėmė, kraštutinė beprotybė, šeimos paslaptis ir gėda. Kita vertus, tarpukario Lietuvoje tai pasitaikydavo labai retai: savižudybių rodikliai čia buvo žemiausi Vakarų Europoje. Marijos žemėje savižudybė buvo religinis tabu, sovietmečiu – ideologinis. Laikraščiai apie tai tylėjo, duomenys apie savižudybių mastą respublikoje buvo slepiami, dėl to gali net atrodyti, kad laisvė atrišo mums rankas. Tačiau taip nėra: Atgimimo laikotarpiu savižudybių buvo ženkliai sumažėję, o tai kalba apie tokių neapčiuopiamų dalykų įtaką, kaip laiko dvasia ir visuomenės savijauta.

Sovietmečiu laiko dvasia buvo tokia, kad apie jokią savižudybių prevenciją negalėjo būti nė kalbos. Visuomenės savijauta buvo sanuojama kūju ir pjautuvu, rizikos grupės asmenys paliekami kapstytis vieni abejingoje tyloje arba uždaromi į psichiatrines, ir net gydytojai nuoširdžiai manė, kad žmogui neuždrausi pakelti prieš save ranką, – tokiu būdu patys nusiplaudami rankas. Tačiau šiandien, anot iškilaus suicidologo Earlo Grollmano, turime pripažinti, kad savižudybė yra daugiau nei privatus reikalas ir asmeninis sprendimas. Giliau suvokiant visą žmogaus būties sudėtingumą šiame žaibiškai kintančiame pasaulyje, tenka pripažinti, kad savižudybė yra mūsų civilizacijos liga.

Šią ligą slėpusi geležinė tylos uždanga senokai pakelta: garsiai kalbama apie mokslo tyrimais pagrįstą savižudybių supratimą, jų prevenciją, Verterio efektą, tačiau, atgavus žadą, atsirado naujas rūpestis. Ilgai buvę priversti apie tylėti savižudybes, vis dar nemokame apie tai deramai ir nežalojančiai kalbėti. Taip, žodžio laisvė, tačiau stigma ir tabu vis dar veikia mus iš vidaus.

Popierinė prevencija

Savižudybė visada paliečia asmeniškai, net jei pražuvo visiškai svetimas žmogus. Ir ne tik todėl, kad pažeistas tabu: kiekviena savižudybė yra priminimas, kad kažkas negerai mūsų visuomenei, valstybei, o vadinasi, ir mums patiems. Kita vertus, būtent žiniasklaida, atliepdama laiko dvasią, yra gan tikslus visuomenės sveikatos atspindys ir sykiu jos sanuotojas.

Kaip gi čia sekasi Lietuvai? Kol kas – prastokai, kad ir ką suoktų politikai ir ministerijų klerkai, tarptautiniuose forumuose nesigėdijantys meluoti apie reikšmingą savižudybių sumažėjimą per pastaruosius dešimt metų (kalbu apie šių metų sausį įvykusią ES psichikos sveikatos konferenciją Briuselyje). Iš tikrųjų jokio sumažėjimo nėra, nes valdiška savižudybių prevencija buvo ir liko popierinė. Reikalus pamažu judina tik atskirų pasišventėlių ir nevyriausybinių organizacijų ir savivaldos iniciatyvos.

Suvokiant visa tai, sunku pervertinti žiniasklaidos įtaką visuomenės sveikatai ir savižudybių prevencijai. Ji ne tik šviečia, formuoja požiūrį į šią civilizacijos ligą, bet gali šią komplikuoti , padidinti arba sumažinti jos plitimą. Vadinamoji ketvirtoji valdžia čia iš tiesų labai įtakinga, nors pati šios įtakos deramai neįvertina ar net yra linkusi neigti.

Būtini aukščiausi etikos standartai

Taip mano Arūnas Germanavičius, VU medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius, neseniai tapęs ir sveikatos apsaugos ministro patarėju. Šis psichiatras atidžiai seka žiniasklaidos darbą, jis yra vienas iš aktyvių savanorių, savižudybių prevencijos algoritmo Lietuvoje diegėjų.

– 2013 metais Lietuvos psichologų atliktas žiniasklaidos straipsnių apie savižudybę kokybės tyrimas parodė, kad Lietuvos žiniasklaidoje „nėra susiformavusi atsakingo informavimo apie savižudybes praktika, nors yra požymių, kad situacija gerėja“. O kaip atrodo jums?

– Visų pirma, mūsų žiniasklaidos dėmesys šiai opiai mums visiems temai yra didelis. Tarkim, 2014 metais buvo pasirodę daugiau nei 700 straipsnių apie savižudybes: įsivaizduokit, kokia informacijos apimtis, o sykiu ir atsakomybė. Tačiau ją pateikiant dažnai nesilaikoma nei žurnalistinės, nei elementarios etikos, nereta viešinama konfidenciali informacija, kartais pažeidžiamos ir žmogaus teisės. Ne taip seniai vieno žurnalo straipsnyje buvo minimi dalykai, kurie gali būti aptariami tik psichiatro su pacientu: skelbiama, kad asmuo greičiausiai turi psichikos sutrikimų, nes yra gydęsis ligoninėje ir žudęsis. Ir tai pateikiama kaip neabejotina tiesa, nors nė vienas psichiatras apklausinėtas nebuvo.

Tai grubus pažeidimаs ir tokių pavyzdžių vis dar labai daug. O juk rašant tokiomis jautriomis temomis turėtų būti laikomasi aukščiausių etikos standartų.

– Minėtu atveju, akivaizdu, pažeidžiamas Visuomenės informavimo etikos kodekso 47 straipsnis. Naujajame kodekse apskritai kur kas aiškiau ir griežčiau viskas surašyta. Iki jo niekur nebuvo tinkamai paaiškinta, kaip žurnalistai gali skatinti savižudišką elgesį ir formuoti ydingą visuomenės nuomonę.

– Panašu, kad žurnalistai tuo vis dar netiki, nors tai įrodyta tyrimais. O juk bandyta juos šviesti. Prieš porą metų VU psichologai pakvietė 12 žurnalistų, rašančių suicidų tema, tačiau vienas jų, parašęs daugiausiai, nepanoro dalyvauti tyrime – neva dėl šio reikalo derėtų kreiptis į dienraščio redaktorių. Tai reiškia, kad žurnalistas kratosi asmeninės atsakomybės: labai prasta praktika.

Kalbate apie 2014 metais publikuotą tyrimą „Apie savižudybes rašančių žurnalistų požiūris į specialistų rekomendacijas bei jų laikytis palankūs ir nepalankūs veiksniai“ ( aut. Jonas Eimontas, Danutė Gailienė). Tyrėjams, beje, pavyko susitikti tik su trečdaliu visų kviestųjų. Taigi noras bendradarbiauti yra menkas. Kita vertus, ne paslaptis, kad žurnalistas atsakomybė Lietuvoje yra komplikuota: jis priklausomas nuo redaktoriaus, leidinio pozicijos, tad jam duodama užduotis rašyti vienaip ar kitaip, jo tekstai gali būti nuredaguoti, o antraštė pakeista.

– Taip, žurnalistai nedirba vieni, tai komandinis darbas, kuriame dalyvauja fotografai, redaktoriai, vyriausiasis redaktorius – bet tai nė vieno jų neatleidžia nuo atsakomybės. O rekomendacijos rašantiems apie suicidus šiandien yra labai aiškios. Ypač svarbu bendradarbiauti su specialistais, gerai išmanančiais prevencijos metodus, tartis su jais. O jie pasakytų štai ką: pirma, šie įvykiai negali būti pateikiami kaip nuogi faktai su fotografijomis iš tragedijos vietos. Antra, negalima publikuoti atsisveikinimo raštelių, smulkiai aprašinėti detalių, juo labiau įnagių ar pasirinkto būdo.

Taip pat klaidinga nuteikti, kad tai įvyko dėl žinomų, paprastų priežasčių, juolab dėl vienintelės. Čia niekada nebūna vienos priežasties, nėra viskas paprasta ir aišku. Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje savižudybes paskatina alkoholis, taip pat ir klinikinė depresija, socialinių ryšių, emocinės paramos nebuvimas, beviltiškumo jausmas.

Informuojant apie savižudybę, jokiu būdu negalima remtis religiniais ar kultūriniais stereotipais. Vienas tokių yra psichikos liga sergančiųjų pristatymas nenuspėjamais, neprognozuojamais. Tačiau juk ir sveikieji gali tokiais būti, ir jie padaro impulsyvių, nelogiškų sprendimų. Religiniai motyvai, priešingai, vaidina apsauginį vaidmenį: religingi žmonės išties žudosi rečiau.

Tačiau pabrėžiu, kad žurnalistai nelabai nori laikytis šių aiškių rekomendacijų.

Sustabdyti „auksines minutes“

– Galbūt todėl, kad traktuoja šias kaip profesinės priedermės informuoti visuomenę suvaržymą?

– Kurti sensaciją, bauginamą vaizdą – tai nėra informavimas. Užuot tai darius, derėtų rašyti tai, kas aktualu visuomenei. Manau, tai priklauso ne tik nuo žurnalisto požiūrio, jautrumo etikai, to, ar jis asmeniškai buvo susidūręs su savižudybe. Svarbu ir pačios redakcijos požiūris, leidinio etiškumas.

– O kaip dėl pagalbos rizikos grupės asmenims? Ar gana tos trafaretinės pagalbą teikiančių įstaigų rekvizitų lentelės po straipsniu? Peršasi įspūdis, kad ši pagalba, apie kurią nuolat esame informuojami, nesuveikia arba yra nepakankama.

– Iš tikrųjų sėjama nuomonė, kad štai žmogus kreipėsi psichologinės pagalbos, tačiau ši buvo neveiksminga. Tai nėra tiesa. Pagalba veiksminga, bet dėl tam tikrų priežasčių galbūt nebuvo tinkama sureaguota, pagalbos grandyje padaryta klaida. Kur kas naudingiau būtų analizuoti pagalbos teikimo klaidas, kurias įvykis galbūt išryškina. Svarbu pabrėžti, kad šiandien pagalba jau yra ir ją galima gauti. Kai rajono žiniasklaida rašo apie suicido įvykį, labai svarbu paminėti apie čia jau įdiegtus savižudybių prevencijos algoritmus, kurie jau veikia Kupiškyje, Zarasuose, Alytuje, plinta visoje Lietuvoje.

Švietimo aspektas, manau, yra ne mažiau svarbus. Šviesti žmones apie skubią pagalbą, pavojaus ženklus, rizikos veiksnius galėtų ir žurnalistai. Gerai būtų kalbėti apie savižudybių rizikos veiksnius panašiai kaip kalbame apie insulto ar miokardo infarkto pavojų. Juk ir gresiančio suicido atveju yra tos „auksinės minutės“.

– Kartais tas švietimas toks, kad lieka tik stebėtis. Viename portale mane šokiravo nuolatinės autorės straipsnis, kuriame ši dėl savižudybių tiesiai kaltina antidepresantus. Kaip gi yra iš tikrųjų?

– Tai labai klaidingas požiūris. Suicido rizika padidėja tik labai nedideliam procentui pacientų, vartojančių antidepresantus. Šią rizikos grupę sudaro tie, kurie be gydomos ligos, turi dar ir asmenybės sutrikimų, taip pat paaugliai. Išvesti iš pusiausvyros tokius asmenis gali koks nors gyvenimo įvykis, ir tai tiesiog sutampa su antidepresantų vartojimu.

Kita vertus, savižudiškas mintis ligonis kartais lengviau gali įgyvendinti būtent sveikimo metu, kai atgauna aktyvumą, kritiškumą, ypač negaudamas psichoterapijos. Taip gali nutikti, tarkim, sergant šizofrenija, kai pagerėjimo metu žmogus tampa pernelyg kritiškas. Todėl gydyti vaistais negalima be įdėmios psichiatro stebėsenos, bet to, tai turėtų būti derinama su psichoterapija. Aišku, antidepresantai nėra universali priemonė ir jų kompensavimas nesprendžia savižudybės problemos ir nepasaugo tų, kuri naujai susirgo ir galbūt nė nesigydo.

Psichiatrai dar pasyvūs

– Bet juk žurnalistai taip pat gali turėti psichikos problemų? Anot tyrimų, šią profesiją neretai renkasi ir psichopatai dėl valdžios ir rizikos skonio. Neretai tūlam media rykliui adrenalinas ir reitingai tampa svarbesni už sąžinę ir etiką. Jei neišeina apeliuoti į tokių žurnalistų ir vadovų sąmoningumą, gal čia padėtų baudos?

– Manau, visgi veiksmingesnis būtų ne baudimas, o derama specialistų reakcija, atsakomosios nuomonės formavimas. Tarkim, kokia nors „Supuvusio pomidoro“ premija, teikiama Psichiatrų asociacijos neetiškiausiai publikacijai. Jau turime sukaupę nemažą tam tinkamų publikacijų banką.

– Tačiau kol kas žurnalistai naudojasi psichiatrų bendruomenės vidaus nesutarimais ir pasyvumu. Panašu, kad psichiatrų tyla viešojoje erdvėje nėra gera byla?

– Pripažįstu, kolegų aktyvumas viešojoje erdvėje menkas. Turėtume sekti psichologų pavyzdžiu, kurie kur kas sėkmingiau bendrauja su žiniasklaida. Štai Didžiojoje Britanijoje šioje srityje buvo pasiektas didelis proveržis, ir tai yra buvusio Žurnalistų sąjungos prezidento, kuris yra psichiatras, nuopelnas. Jo suburta komanda labai daug dirbo su žurnalistais savižudybių klausimu.

Žiniasklaidos atsakomybė yra didelė. Lietuvoje yra įstatymas dėl privedimo prie savižudybės. Tas žurnalistas, kuris laikosi etikos kodekso ir specialistų rekomendacijų, yra teisiškai apsaugotas. Juk jeigu nusižudžiusiojo artimiesiems pavyktų įrodyti, kad šis prieš mirtį žvalgė interneto portalus, kur buvo aprašomi tokie pat savižudybės metodai, jie galėtų įrodyti tos žiniasklaidos priemonės vadovų kaltę.

Turi paisyti rekomendacijų

– Ar jau yra buvęs toks teisinis precedentas ?

– Yra, todėl patiems žurnalistams svarbu laikytis rekomendacijų – ir dėl pažeidžiamos mūsų visuomenės dalies, ir tam, kad jie patys būtų apsaugoti.

Šia tema pakalbintas psichologas dr. Paulius Skruibis, dabar jau buvęs ilgametis „Jaunimo linijos“ vadovas, vienas rimčiausių Lietuvoje savižudybių prevencijos specialistų, taip pat pažėrė pastabų žiniasklaidai.

– Ar mūsų žiniasklaida jau išmoko deramai kalbėti apie savižudybes?

– Situacija nevienalytė. Galiu pateikti daug gerų pavyzdžių, kai apie tai rašoma atsakingai, bet yra ir prastų, kai nepaisoma elementarių rekomendacijų. Rėksmingos antraštės, dramatiškas pranešimo tonas, metodo ir aplinkybių aprašinėjimas... Tai ne tik gali, bet realiai padidina savižudybių imitacijos riziką. Aktoriaus Vytauto Šapranausko mirtis tai parodė: po šio įvykio eskalavimo spaudoje buvo stebimas ženklus suicidų skaičiaus padidėjimas.

Kita vertus, mūsų krašte savižudybių problema itin opi ir aštri, tad sulaukia daugiau dėmesio nei kitose šalyse. Galbūt užsienyje apie kai kuriuos įvykius apskritai nebūtų pranešama, nes ten nėra tokio visuomenės intereso.

– Ir turbūt tokio emocinio krūvio. Pilėnų ainiai, savižudžių šalis, Lietuvos prakeiksmas – ar toks būbnijimas nepila alyvos į ugnį?

– Pilėnai, beje, čia nieko dėti, juk savižudybių problema mūsų šalyje nėra tokia sena. Tarpukariu šie Lietuvos rodikliai buvo vieni mažiausių Europoje. Kalbėti apie savižudybes reikia, bet jei vadinsime Lietuvą savižudžių šalimi, nuolat dejuosime dėl tų labai aukštų rodiklių, toks akcentavimas paradoksaliai ir laikys juos aukštais. Toks kalbėjimas neigiamai veikia žmones, skatina bejėgiškumą.

Daugybė mokslinių studijų liudija, kad tam tikri žiniasklaidos pranešimų apie savižudybės ypatumai ne sprendžia šią visuomenės problemą, o kaip tik ją kuria. Savižudybės būdo aprašymas, sudėtingų savižudybės priežasčių supaprastinimas ir suvedimas į vieną priežastį, šių istorijų romantizavimas ir dramatizavimas tekstu ir vaizdu gali paskatinti naujas savižudybes.

Aišku, kas nors ir toliau tvirtins, kad žmonės ne dėl žiniasklaidos pranešimų žudosi. Ir bus visiškai teisus, nes skatinantį poveikį turintys pranešimai – tai tik viena dėlionės detalė šalia kitų: silpnų mūsų visuomenės ryšių, socialinių, ekonominių problemų, milžiniško kiekio alkoholio suvartojimo, psichikos ligų ar nerangios psichikos sveikatos sistemos. Tačiau tai nereiškia, kad ta žiniasklaidos daromo poveikio detalė nereikšminga. Svarbiausia, tai vienas veiksnių, kurį galima nesunkiai pašalinti – reikia tik norėti ir susitarti. Todėl labai pritariu naujai Visuomenės informavimo etikos kodekso redakcijai, papildytai konkretesnėmis ir aiškesnėmis taisyklėmis bei ribomis.

– O kaip vertinate tokį uolumą, kai visas reporterių desantas siunčiamas įvykio vieton, sekama karštomis pėdomis, veržiamasi kamantinėti velionio artimuosius, kaimynus?

– Plika akimi matyti, kad dažnai tai joks visuomenės interesas, o tiktai siekis iškapstyti kuo daugiau pikantiškų detalių, kurias žmonėms neva įdomu ir smalsu žinoti. Psichologo pozicija, žinoma, čia kitokia nei žurnalistų, kurie irgi dirba savo darbą. Tačiau nemanau, kad nesveiko smalsumo tenkinimas – tai visuomenės intereso paisymas. Tos žaibiškos artimųjų apklausos gali turėti labai neigiamų pasekmių. Žurnalistui dera pamąstyti ir apie tai, kaip jaučiasi kalbinami artimieji. Sugniuždytas, o dar ir spaudžiamas kalbėti žmogus gali pasakyti daugiau nei norėtų, tuo metu nepajėgia įvertinti, kaip tai bus suprasta ir interpretuota. Kita vertus, jis gali kalbėti tik apie tą paskutinį lašą, tačiau sudėtingas savižudybės procesas lieka paslėptas nuo mūsų akių. Galbūt velionis sirgo klinikine depresija ar turėjo vidinių sunkumų.

– Tai žurnalistai kartais ir siekia išsiaiškinti, nors artimieji neigia savižudybės faktą.

– Nieko keisto, juos galima suprasti. Jiems sunku tuo patikėti, pripažinti šį faktą: tai labai skaudus patyrimas. Natūralu, kad užklupti tokios nelaimės, artimieji nenori tuo patikėti. Juolab gali būti ir apgaulingų ženklų, nes pagaliau priėmus sprendimą pasitraukti iš gyvenimo, žmogaus savijauta gali net pagerėti, jis gali atrodyti ramus, net gerai nusiteikęs.

– O ką manote apie viešas kaltųjų paieškas? Buvo toks šurmulys dėl vieno Muzikos akademijos studento savižudybės, kuriame girdėjosi kaltinimų šiai alma mater .

– Tas ir yra supaprastinimas, vienos aplinkybės iškėlimas, kai iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau. Galbūt kilęs ažiotažas atskleidė realias tos institucijos problemas, tačiau toks įvykio pateikimas yra klaidinantis. Kai jau sakiau, savižudybė yra daug sudėtingesnis procesas, ir įvardyti jį kaip valios trūkumą, psichinę ligą, sunkias studijas, nelaimingą meilę ar ką nors kita – negalima.

– Visgi mokomasi iš savo klaidų – kalbu apie dvi paeiliui tragedijos su vaikais šuliniuose. Tai nebuvo suicidai, tačiau imitacinis ažiotažo poveikis – akivaizdus. Aplink pirmąjį šulinį sušokusi tikrą karo šokį, dėl antrojo žiniasklaida jau buvo kur kas atsargesnė ir pagalbon kvietėsi specialistus.

– Išvengti žalojančios informacijos ar jos iškraipymų galima konsultuojantis su šios srities profesionalais, taip pat giliau pasidomėjus rašoma tema. Tai jau žurnalisto profesionalumo dalykai. Svarbu kalbėti apie tai aiškiai, be užuolankų, tačiau atsakingai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"