TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Savos vietos, lietuviški ženklai

2012 11 13 6:00
Oresto Gurevičiaus nuotrauka/Mokslo premijos laureatas dr. R.Kriaučiūnas iš JAV dažnai apsilanko gimtajame krašte.

Laudaga - mažai kam žinomas lietuviškas žodis. Būtent tokio ir ieškojo nenuilstantis lietuvybės puoselėtojas dr. Romualdas Kriaučiūnas savo sodybai už poros šimtų kilometrų nuo namų Mičigano valstijos sostinėje Lansinge pavadinti.

Smagu, kai laukia tokia vietelė, kuriai skirtas Laudagos, kitaip sakant, Tinginio, vardas. Poilsis garantuotas. O jei dar sodyboje iš šeimos narių susiburia Laudagos universitetas, netrūks ir išradingumo. Psichologas praktikas, klinikinės psichologijos srityje JAV padaręs sėkmingą karjerą, aktyvus JAV lietuvių bendruomenės narys, JAV neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamento nepriklausomas konsultantas dr. R.Kriaučiūnas - šių metų mokslo premijos užsienyje gyvenantiems lietuvių kilmės mokslininkams laureatas. Praėjusią savaitę Vilniuje jam įteikta premija už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir mokslo laimėjimų sklaidą.

"Mano profesinis gyvenimas susidėjo iš trijų dalių, - sakė septyniasdešimt šešerių metų laureatas. - Pirma, klinikinės psichologijos praktika valstybinėje įstaigoje. Buvau Psichinės sveikatos centro Lansinge vyriausiasis psichologas. Sukūriau Profesinės psichologijos internatūros programą, Amerikos psichologų sąjungos akredituotą visoje šalyje, ir daugelį metų jai vadovavau. Antra sritis - akademinė veikla. Nuo 1971-ųjų dvidešimt penkerius metus buvau susijęs su Mičigano valstijos universiteto keturiais fakultetais: Medicinos ir Pedagogikos mokyklomis, Psichologijos katedra ir Socialinių darbuotojų mokymo programa. Daugiausia laiko praleidau mokydamas ir vertindamas beveik iškeptus Medicinos mokyklos daktariukus per jų rezidentūrą. Galiausiai trečia sritis - privati praktika. Dabar jos vienintelis klientas - Amerikos socialinio draudimo programa, panašiai kaip "Sodra" Lietuvoje. Pagal kasmet sudaromą sutartį įvertinu žmones dėl jų galimo neįgalumo. Dirbu tris dienas per savaitę. Ne dėl to, kad būčiau alkanas ar pinigų reikėtų. Man patinka. Be to, pastebėjau, kad padeda mano protui išlaikyti atidumą."

Asmeninio albumo nuotraukos/Kriaučiūnų šeimos susibūrimas 2011 metais.

Meluojant amžių

Per Antrąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukęs iš Lietuvos ir per Vokietiją pasiekęs Ameriką, R.Kriaučiūnas neslėpė, kad gyvenimo pradžia JAV buvo sunki. Keturiolikmečiui berniukui teko rūpintis mama ir dviem seserimis, nes tėvas, vokiečių paimtas kasti apkasų, frontui pasislinkus, nespėjo pabėgti į Ameriką ir po karo buvo grąžintas jau į sovietinę Lietuvą.

"Reikėjo pradėti nuo nieko, - prisiminė gyvenimą Čikagoje pašnekovas. - Antrą dieną gavau darbą išvežioti ir pardavinėti žmonėms ledus. Sunkiai dirbau visą dieną, vienuolika valandų stūmiau vežimėlį. Uždirbau vieną dolerį ir dešimt centų. Grįžtu namo tramvajumi laimingas, tačiau mama ir sesutės nebuvo labai sužavėtos. Po dviejų dienų man prirodė kitą darbą metalo apdorojimo fabrike. Triukšmas didžiausias, grįžęs namo ilgai negalėdavau nieko girdėti, tačiau ištvėriau tame fabrike penkerius metus. Keturiolikos metų gauti darbą buvo neįmanoma, todėl turėjau meluoti, kad esu vyresnis."

Dažnai sakoma, kad paauglystėje draugai turi neigiamos įtakos, tačiau R.Kriaučiūno patirtis buvo visai kitokia. Bendraamžiai lankė mokyklas, kai jis turėjo uždirbti duonai, todėl pasiprašė ir pats priimamas į vakarinę suaugusiųjų mokyklą. Vėl teko meluoti, kad yra vyresnis, jau šešiolikos metų, nes jo amžiaus vaikui priklausė lankyti dieninę mokyklą. Tą laiką mokslininkas prisimena kaip sunkiausią gyvenime. Po darbo važiuodamas į mokyklą iš nuovargio autobuse ir užmigdavo. Dirbdavo po devynias valandas penkias dienas per savaitę ir keturias valandas šeštadieniais. Juos vadino pusiau švente.

Šiemet Gražina ir Romualdas Kriaučiūnai atšventė auksines vestuves.

Lietuviškas akcentas

"Kai draugai, baigę gimnazijas, ėjo į universitetus, maniau, o kuo aš prastesnis?! - juokėsi pašnekovas. - Ir įstojau į Ilinojaus  universitetą. Čikagoje tada buvo jo poskyris. Jeigu būčiau turėjęs pinigų, būčiau studijavęs meną, tapybą. Tais laikais mūsų karta jautė spaudimą studijuoti tiksliuosius mokslus, nes tėvai, humanitarinių mokslų absolventai, atvykę į Ameriką turėjo plauti indus. Dabar beveik visi mano amžiaus vyrai yra inžinieriai. Mergaitės dažniausiai rinkosi studijuoti chemiją."

R.Kriaučiūnas taip pat mintyse pasirinko mechaninę inžineriją, tačiau stodamas į universitetą užsirašė į parengiamąsias žurnalistikos studijas. Turėjo ketinimų tapti žurnalistu, tačiau po antro kurso reikėjo keltis į centrinius Ilinojaus universiteto rūmus už poros šimtų kilometrų. Brangesnis būtų buvęs ir pragyvenimas, todėl pasirinko nemokamas studijas mokytojų seminarijoje. Juolab kad pedagoginis darbas mokytojų sūnui buvo gerai pažįstamas. Mokėsi geriausiais pažymiais ir studijos pasirodė per lengvos. Be to,  seminarijoje užkliuvo lietuviškas akcentas.

"Pasikvietė mane ir pasakė, kad turiu jį panaikinti, jei noriu būti mokytoju, - prisiminė pašnekovas. - Ką tik Ilinojaus universitete buvau baigęs vieną viešojo kalbėjimo kursą ir ten niekam mano akcentas nekliuvo. O dabar sako padėsią man užrašydami į kursus, už kuriuos negausiu kreditų. Mano tautinė savimonė buvo įžeista. Maždaug apie 1956 metus Amerikoje siekta, kad visi ištirptų bendrame katile. Šiais laikais, priešingai, - kad neištirptų, o būtų tarsi dalis salotų dubenyje. Ten yra vietos ir salotoms, ir agurkams, ir pomidorams, ir lietuviams."

Kriaučiūnų vaikaičiams taip pat artima lietuvybės dvasia.

Randant pašaukimą

Į mokytojų seminariją R.Kriaučiūnas nebegrįžo. Tęsė studijas privačiame Ruzvelto universitete Čikagoje. Nors mokslas atsiėjo brangiau, galėjo gyventi namie pas mamą, tik kasdien tris valandas užtrukdavo važiuodamas autobusu į universitetą ir atgal. Tą laiką skirdavo mokytis.

"Pasirinkau psichologiją, nes buvau išklausęs vieną jos kursą. Taip ir pradėjau prie jo lipdyti toliau. Nulipdžiau psichologijos bakalauro laipsnį. Pašaukė į kariuomenę. Grįžęs tęsiau magistro studijas jau rimčiau - klinikinės psichologijos, - pasakojo pašnekovas. - Kariuomenėje mane, matyt, lydėjo gera laumė. Po pagrindinių mokymų išėjau karo sanitaro kursus ir man pasiūlė būti kariuomenės psichologu. Maniau, kad tyčiojasi, nes kareivius laikė už nieką, tačiau buvau įrašytas į psichologijos procedūrų kursus ir tris mėnesius labai intensyviai mokomas. Tada paskyrė į kariuomenės ligoninės psichikos sveikatos kliniką. Ten man padėjo atrasti profesinį pašaukimą, o mano viršininkai, kapitonai ir psichiatrai, ėmė raginti toliau studijuoti. Be to, sužinojau, kad tokiu atveju galiu iš kariuomenės išeiti trimis mėnesiais anksčiau. Padaviau prašymą vėl į Ruzvelto universitetą ir mane priėmė."

Baigęs magistro studijas, R.Kriaučiūnas dirbo Kankakee valstybės ligoninėje. Nors vedė ir susilaukė pirmojo sūnaus, žmonos Gražinos palaikomas, įstojo į doktorantūrą Sent Luiso Vašingtono universitete Misūrio valstijoje. Apgynęs daktaro disertaciją, nuo 1969 metų dirbo Psichinės sveikatos centro Lansinge vyriausiuoju psichologu, o nuo 1971 metų dar ir dėstė Mičigano universitete. Svarbiausios mokslinių darbų sritys buvo atminties distrakcijos ir amžiaus santykis, vyresnio amžiaus žmonių depresija ir savižudybės (Amerikoje tarp senelių dažnesnės nei tarp jaunų žmonių), vidutinio amžiaus krizės ir jų įveikimo galimybės. Vis dėlto didžiausiu savo laimėjimu mokslininkas laiko Profesinės psichologijos internatūros programą,  Amerikos psichologų sąjungos akredituotą visose valstijose.

"Domėjausi ir lietuvių jaunimo raida Amerikoje, - prisiminė psichologas. - Per anketas tirdavau, kaip jų vertybės keičiasi laiko tėkmėje. Lygindavau duomenis, gautus kas penkerius metus pakartojant tyrimus, - ar labiau panašėja į amerikiečių vertybių vidurkį, ar išlaiko savo. Apklausti lietuviai užtektinai skyrėsi nuo amerikiečių normų. Labiau iškeldavo dvasines, žmogiškąsias vertybes, artimo meilę. Amerikiečiai buvo labiau pragmatiški, susirūpinę ekonominiais dalykais, savo gerove, kaip dabar yra visur."

Nuo 1996 metų, kai išėjo į pensiją, R.Kriaučiūnas dirba Neįgalumo nustatymo tarnybos Mičigano socialinio draudimo departamento nepriklausomu konsultantu. Nepamiršo ir žurnalistikos. Mokslininkas aktyviai rašo tiek išeivijos, tiek Lietuvos spaudoje. Ilgametė žurnalistinė veikla 2005 metais buvo įvertinta JAV lietuvių bendruomenės tarybos premija.

Jaunystėje su žmona Gražina.

Tėvams atminti

Kriaučiūnų šeimoje lietuvybės dvasia užauginti trys sūnūs. Vyriausiasis Aidas - talentingas biochemikas. Dirbdamas garsioje farmacijos pramonės kompanijoje "Lilly" parašė nemažai ir mokslinių straipsnių iš vėžio tyrimų srities. Vidurinis Aras, atlydėjęs tėvą į Mokslo premijos įteikimo iškilmes Vilniuje, - kompiuterių inžinierius, programų kūrėjas. Jauniausias sūnus Aldas, verslo vadybos mokslų daktaras, dešimt metų praleido ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Čia sukūrė ir šeimą. Pradžioje dirbo pramonės įmonių gamybos kokybės konsultantu, vėliau JAV ambasadoje - finansų patarėju. Į Lietuvą atvažiuoja ir dabar skaityti paskaitų Vilniaus universitete.

Jaunėlis Aldas pavadintas R.Kriaučiūno vardo trumpiniu, tačiau kartu ir - mokslininko tėvui atminti. Kai šeima pasitraukė į Ameriką, daugiau niekada jo nematė ir visam gyvenimui liko gili žaizda.

Pirmus porą metų vieni apie kitus nežinojo nieko - net ar gyvi išlikę. Vėliau mama rašydavo į savo tėviškę Inkūnus prie Anykščių, kad jos mama perduotų laiškus vyrui. Kai senelė mirė, laiškai ir toliau plaukė tuo adresu, o juose buvo rašoma sutartais slaptažodžiais, kad niekas kitas negalėtų suprasti. Tėvas laiškus į Čikagą siųsdavo irgi kitu adresu. Juos gaudavo pažįstami, gyvenę už poros kvartalų, ir perduodavo mamai. Porą laiškų tėvas parašė ir sūnui. Juose kreipėsi: "Mielas Aldai".

Mykolas Kriaučiūnas mirė 1976 metais. Palaidotas Inkūnų kapinėse. R.Kriaučiūno rūpesčiu ant Gustonių pradinės mokyklos, kurios palėpėje įrengtame bute pats gimė ir augo iki karo, 1988 metais buvo atidengta paminklinė lenta tėvams mokytojams atminti.

Kriaučiūnai su sūnumis Aidu ir Aru.

Kur sava ir brangu

"Mano močiutė kadaise paaukojo didelį žemės gabalą, kad Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas pastatytų Inkūnuose bažnyčią. Gerai prisimenu, kai ji buvo šventinama. Ta bažnytėlė tebėra ir dabar. Ji man tokia sava", - šypsojosi pašnekovas.

Sava vieta ir Berčiūnai prie Panevėžio, nes vos penki kilometrai nuo gimtinės Gustonyse. Lietuvai atgavus nepriklausomybę ateitininkams buvo perleista Berčiūnuose buvusi stovyklavietė. Dabar ten vasaromis organizuojamos ateitininkų stovyklos. Dr. R.Kriaučiūnas visą gyvenimą aktyviai dalyvauja ateitininkų veikloje. Ketverius metus ėjo Ateitininkų federacijos generalinio sekretoriaus pareigas. Likimas lėmė būti ir paskutinio "Ateities" žurnalo, išleisto Amerikoje prieš perkeliant jo leidybą į Lietuvą, redaktoriumi.

"Kai atskridome į Vilnių, - prisiminė mokslininkas pirmąjį apsilankymą Lietuvoje 1988 metais, - sužinojome, kad prieš dieną Gedimino bokšte buvo iškelta Trispalvė. Nespėjome. Iš pusbrolio sužinojome, kad kitą dieną Kaune bus iškelta Lietuvos vėliava. Nelegaliai išvažiavome su juo į Kauną ir matėme tą įvykį. Tai neužmirštama. Kai tūkstantinė minia pradėjo giedoti Lietuvos himną, visi su vėliavėlėmis, net vaikučiai, bijojau, kad nebūtų taip, kaip nutiko prieš tris dienas Vilniuje, kai saugumo ar milicijos daliniai užpuolė su lazdomis ir išvaikė. Žmonės pradėjo giedoti Lietuvos himną taip švelniai, jausti, jog bijo, kažko laukia. Pagiedojo pirmą posmelį, nieko neatsitiko, antrą - stipriau, trečią, ketvirtą - jau visu garsu. Net ašaros išriedėjo."

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R.Kriaučiūnas vis dažniau apsilankydavo gimtajame krašte. Ne tik asmeniniais reikalais - į sūnaus vestuves ar vaikaičio krikštynas. Psichologas buvo kviečiamas Lietuvos kolegų dalytis patirtimi, dalyvauti tarptautinėse konferencijose. Jis taip pat pasirūpino galimybe lietuviams pasisemti kitokios patirties Amerikoje.

Kaip būti laimingiems

Mokslo premijos laureatas dr. R.Kriaučiūnas VU Filosofijos fakultete skaitytoje paskaitoje "Nauja mokslo šaka - pozityvioji psichologija" pabrėžė, kokie svarbūs yra veiksmai, kuriuos žmonės sąmoningai atlieka norėdami tapti laimingesni. Tyrimų duomenimis, 50 proc. laimingumo lemia genai, 10 proc. - tokios gyvenimo aplinkybės kaip socialinis ekonominis statusas, šeiminė padėtis, sveikata ar gaunamos pajamos, ir 40 proc. - paties žmogaus kontroliuojami veiksmai, turintys įtakos ilgalaikei laimei: gerų santykių su šeima sąmoningas puoselėjimas, dažnai ir nuoširdžiai reiškiamas dėkingumas, dažnas mėgavimasis esamuoju momentu, nuoširdus paslaugumas, optimizmas, nuolatinė fizinė mankšta, psichologinis atsparumas nesėkmėms. Su laime susijusios teigiamos emocijos yra ne vien malonios, bet turi ir daug objektyviai naudingų padarinių. Laimingi žmonės paprastai turi daugiau draugų ir yra kitų labiau mėgstami. Jie labiau linkę bendrauti ir padėti kitiems bei aukoti labdarai. Laimingi žmonės yra kūrybiškesni, energingesni ir produktyvesni. Geresni vadovai ir derybininkai. Uždirba daugiau pinigų. Turi geresnę imuninę sistemą, yra psichologiškai atsparesni nesėkmėms, sveikesni ir ilgiau gyvena. Labiau pasitiki savimi ir turi stipresnį savivertės jausmą. Laimingesni žmonės yra naudingesni savo šeimai ir visuomenei. Pozityviajai psichologijai svarbi prisitaikymo sąvoka, kai žmogus pamažu pripranta prie naujo teigiamo ar neigiamo įvykio ir grįžta į ankstesnį laimės lygį. Kartu prisitaikymo mechanizmas leidžia žmogui pamažu priprasti ir nesijausti ilgai nelaimingam net ir pablogėjus gyvenimo aplinkybėms. Tyrimų duomenimis, pinigai turi įtakos patiriamai laimei tik iki tam tikro pajamų lygio. Kai patenkinami pagrindiniai poreikiai, papildomi pinigai nebeturi didelės reikšmės žmogaus laimei. Nustatyta, kad materializmas kaip žmogaus vertybių sistema yra viena didžiausių kliūčių tapti laimingam. Dvasingumą puoselėjantys žmonės paprastai yra geresnės sveikatos, rečiau kenčia nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės, rečiau turi santuokos problemų, yra geresni tėvai, geriau fiziškai ir psichologiškai susitvarko su problemomis. Pozityviąją psichologiją pritaikant kasdieniame gyvenime svarbūs būtų keli harmonijos aspektai. Jausmų harmonija kartais laikoma svarbiausia. Reikia suprasti savo jausmus, kaip jie veikia mūsų gyvenimą, ir žinoti, kaip juos atitinkamai koreguoti mažinant įtampą ir nereaguojant į viską tarsi būtų pasaulio pabaiga, išmokstant kartais pasakyti "ne", užuot stengiantis visiems įtikti. Intelektinę harmoniją ugdyti padės nauji pomėgiai, mokymasis ko nors visiškai naujo. Kūno harmoniją - mankšta, naudinga tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Fiziniai pratimai stiprina protinius gebėjimus ir atmintį, gali sumažinti depresijos riziką ar net padėti jos išvengti. Harmonija su aplinka skleidžiasi gamtoje, toli nuo triukšmo, dirbtinos šviesos, skubaus gyvenimo tempo, informacijos pertekliaus, turinčių įtakos žmonių nuotaikai, miegui, paros ritmui. Jau kalbama apie vadinamąją technopatologiją, galinčią būti priežastimi sumažėjusio dėmesingumo ir protavimo, žalingų įpročių ir priklausomybių. Socialinė harmonija, geri santykiai su kitais, labai svarbu ne tik mūsų savijautai, gyvenimo kokybei, bet ir pačiai tapatybei. Svarbu jaustis platesnės visuomenės dalimi. Dažnai iš ten gauname mums reikalingą palaikymą bei paramą. Kartu psichologas pabrėžė, kad paviršutiniški "Facebook" formato santykiai nėra socialinės harmonijos pavyzdys. Darbas plačiąja prasme ir savanorystė taip pat prisideda prie laimės, psichikos sveikatos ir dvasinės brandos, skatina džiaugsmą, meilę, dosnumą. Ir galiausiai - dvasinė harmonija. Jos pagrindas - laiko tėkmėje didėjantis gyvenimo prasmės pajautimas ir supratimas. Svarbu ne tik suprasti, kas šiame pasaulyje mums suteikia dvasinę ramybę - malda, meditacija ar religinės apeigos, ne tik turėti savo įsitikinimus, bet ir aktyviai

juos įgyvendinti. Sveikai, harmoningai ir prasmingai gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"