TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Šiandien ne protas svarbu, o liežuvis

2008 11 11 0:00
"Smagiau buvo dirbti girininku negu viceministru", - sako miškininkas V.Verbyla.
LŽ archyvo nuotrauka

Taip apie šiuos laikus sako 90 metų miškininkas vilnietis Vincentas Verbyla, kurį jo kolegos vadina miško enciklopedija.

Keleto knygų apie girias ir jų žmones autorius V.Verbyla buvo eigulys, girininkas, beveik 30 metų - Lietuvos miškų ūkio ministro pavaduotojas. Jis ir dabar tebesijaudina dėl girių, nors žino, jog valdžiai senolių nuomonė menkai terūpi.

Baigęs miškininkystės studijas į miškus V.Verbyla išvažiavo pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje. Ir tuomet, ir po karo dirbti giriose buvo pavojinga. Ne kartą su įvairiais pavojais susidūrė ir V.Verbyla, net buvo vestas sušaudyti, bet išsigelbėjo.

"Būrėja man lėmė gyventi ilgai", - prisiminęs anuos nuotykius dabar juokauja V.Verbyla ir žvaliai lipa ant kėdės pasirausti archyve virš spintos. "Kai buvau jaunas, kortų būrėja Kazlų Rūdoje išbūrė - gyvensi 90 metų. Tada pamaniau: kvailele tu, ar gali vyras išgyventi taip ilgai? Pasirodo, atspėjo, - nulipęs krizena, tačiau tuoj ir apsiniaukia, - o tai ką, ar tai jau ir pabaiga mano gyvenimo?"

Jei su ausinėmis - šnipas

- Vokiečių okupacijos metais buvau paskirtas dirbti į Šimonių girią girininku. Iš eigulių sužinojau, jog mano pirmtakas lankytis miške nemėgo. "Ten gali būti daug netvarkos", - pamaniau ir nutariau patikrinti girią kaip reikiant. Landžiojau nuo ryto iki vakaro. Kitur girininkijos perėmimas trukdavo maždaug dieną, o aš užtempiau pusantro mėnesio, kol viską suregistravau.

Na ir sukėliau sovietinių partizanų įtarimą. Jų buvo pilna Šimonių giria. Sykį jie pastvėrė mane bešniukštinėjantį jos gūdumoje ir jau tarėsi likviduoti. Laimė, tarp jų buvo vienas miškininkas. Jis suprato, ką veikiu girioje, ir užtarė.

- Po to rečiau vaikštinėjote miške?

- Tai kad neduota žmogui žinot, kur nelaimė jo tyko - miške ar namuose. Traukiantis vokiečiams, vieną rytą per ausines klausiausi radijo. Ėjo pro langą rusų kareivis ir pastebėjo. Įžengė į vidų ir rodo - duok paklausyti. Užsidėjo ausines, o žinios kaip tik baigėsi ir pasigirdo vokiška daina... Mat Šimonyse jau buvo rusai, o Kaune dar laikėsi vokiečiai.

Rusas grąžino ausines ir išėjo, bet po poros minučių namą apsupo keletas kareivių su durtuvais ant šautuvų. Iškratę mane rado vokiečių išduotą leidimą važiuoti geležinkeliu - vokiškai parašytas, raudona juosta paženklintas.

Rusų įtarimus, jog aš vokiečių šnipas, dar stiprino tai, jog mano užrašų knygelėje buvo daug skaičių - pasižymėjau kvartalų, rąstų numerius. O pakėlę radijo dėžutės dangtelį, rado joje kariškų šovinių...

Negana to - savo nelaimei, piniginėje turėjau Stalino karikatūrą, kurią buvau išsikirpęs vokiečių laikais: trys bičių aviliai, ant jų užrašai Lietuva, Latvija, Estija, o prie tų avilių bičių apgulta meška, labai panaši į Staliną.

Nuvarė mane į miškelį prie Svėdasų, kur buvo apsistojusi dalinio vadovybė. Tardo, tačiau - mokėjau tada penkias kalbas, o rusų, deja, ne... Ir vėl išgelbėjo atsitiktinumas: pro šalį ėjo rusų kareivis, kuris mokėjo vokiškai. Vadai jį pašaukė pabūti vertėju. Paaiškinau kareivukui, jog esu girininkas, o tas aparatas, kurio klausiausi, - ne siųstuvas, o imtuvas. Rusai paleido ir dar užsirūkyti davė. Tik vėliau supratau, kad buvau per žingsnį nuo mirties. O tada man tai atrodė tik nuotykis. Ko norėti - buvau tik šiek tiek daugiau nei 20 metų.

Duris pravėrė "numirėlis"

- O po karo pavojai tykojo?

- Paskyrė dirbti girininku Svėdasuose. Girininkijos namas buvo beveik sugriautas, tai vienas eigulys pakvietė apsigyventi pas jį. Apsidžiaugęs įsikrausčiau, tačiau netrukus matau - kuo toliau, tuo dažniau sovietinis saugumas kviečia tardyti tą žmogų. Sykį jis prisipažino, kad saugumiečiai ragino bendradarbiauti, mat sužinojo, jog jis susitinka su partizanais.

Tokie tampymai nesiliovė, ir kartą vėlų vakarą pasigirdo beldimas į duris. Įėjo keletas ginkluotų vyrų. Paklausė eigulio, kas aš toks, tas paaiškino - mūsų girininkas. "Apsirenkit, eisite su mumis", - paliepė vyrai mums abiem. Pravirko eigulio žmona ir dukrelė, bet vis tiek partizanai mus išvarė.

Nuvedė į sodybą netoliese. Išsigandęs vienmarškinis jos šeimininkas žiūri į mus... O partizanai rodo į mane ir klausia jo: "Ar tas žmogus geras?" "Geras", - patvirtino sodybos šeimininkas, ir tada vyrai kad voš jam bizūnu. Po to klausia to paties apie eigulį. Šeimininkas vėl - "geras", o tada tie jam vėl bizūnu... Paskui partizanai liepė man: "Eik namo ir tik rytoj pranešk valdžiai, ką matei. O eigulys keliaus su mumis."

Iš sodybos išėjome visi kartu. Eigulį jie nusivarė į kitą pusę ir netrukus išgirdau šūvius. "Nebėra žmogaus..." - supratau. Tikrai - nei rytojaus dieną, nei vėliau jis darbe nepasirodė.

Praėjo keleri metai, perkėlė mane dirbti į Kazlų Rūdą vyriausiuoju miškininku. Sykį prasiveria kabineto durys ir įeina... tas pats eigulys, kurį sušaudė! Padavė pasą, atverčiu - nuotrauka jo, o pavardė kita. Papasakojo žmogus, jog tas jo "sušaudymas" buvo inscenizuotas - partizanai šitaip jį išgelbėjo nuo saugumiečių ir priėmė į savo būrį, o dabar jis prašąs mane jį įdarbinti - miške slapstytis nebeįmanoma, rusų kariuomenė nuolat šukuoja.

Priėmiau ne tik į darbą, bet ir į savo butą, skyriau arklininku. Labai sąžiningai dirbo - atsigavo jo prižiūrimi arkliai. Niekam nesakiau, jog jį pažįstu. Tačiau vieną vakarą netikėtai pasibeldė į mano buto duris rajono saugumo viršininkas. Nebuvau su juo pažįstamas, buvau matęs tik iš tolo. Taigi rado jis ir mane, ir tą eigulį...

Ką darysi - ištraukiau naminukės butelį, susėdome visi trys prie stalo. Stengėmės nekalbėti politinėmis temomis, bet ir svečias nespyrė. Kai degtinė baigėsi, atsisveikino.

Iškart supratau, kodėl jis atėjo - įtaria. Pasirūpinau, jog eigulys būtų perkeltas dirbti į Šakių rajoną, o saugumietis išvažiavo, regis, į Alytų ir ten žuvo. Galbūt todėl nespėjo suimti tada nei manęs, nei eigulio.

Aukšti postai - ne už protą

- Daug metų dirbote su legendiniu miškų ministru Algirdu Matulioniu. Išgirdę šią pavardę, miškininkai dar ir dabar pasitempia. Tačiau kodėl šiais laikais nebėra tokių vadovų? Sąlygos kitos ar kas?

- Ne sąlygos lemia, o žmogaus charakteris. A.Matulionis buvo ypatingas žmogus. Labai teisingas, objektyvus, nors kairiųjų pažiūrų. Jo visą šeimą sušaudė dėl šių pažiūrų, tačiau A.Matulionis už tai nekeršijo. Pavyzdžiui, jis liepdavo priimti į darbą grįžusius į Lietuvą tremtinius. Aišku, negalėjo skirti jų į aukštas pareigas, nes būtų nukentėję ir jie, ir jis. Nors ministras, tačiau nesididžiuodavo, mielai kalbėdavo ir su darbininkais. Dabar aukšti postai suteikiami tiems, kurie ne dirbti moka, o liežuviu malti, kalbas sakyti. Be to, kaip didieji viršininkai elgiasi su mažesniais, taip ir šie su dar mažesniais pavaldiniais.

- O jums kuo labiau patiko dirbti - girininku ar viceministru?

- Girininku. Nes akivaizdžiai matydavau ką padaręs. Ir šiandien galiu parodyti tuos miškus, kuriuos sodinau būdamas girininkas. O ką parodyčiau iš darbo Miškų ūkio ministerijoje, nors ministro pavaduotoju buvau 26 metus? Nieko. Gal ką gero tie mano rašyti ir pasirašyti popieriai ir davė Lietuvos miškams, bet konkrečiai nematau. Miške maloniau dirbti, o ne prie popierių.

- Statistika rodo, jog sovietmečiu buvo atkurta ir įveista daug miškų, daugiau negu dabar. Tai tiesa?

- Tiesa. Kitokie žmonės tada buvo. Prisimenu, vos pradėjau girininkauti, atėjo miškasodžio metas. Kiek žmonių prisirinko iš visų apylinkių! Nors negaudavo už tai atlyginimo, žmonės jautė pareigą.

- Dabar per miškasodžius vyksta parodomosios talkos - atveža į mišką keliolika politikų ir valdininkų ir vieną kitą žurnalistą, kad juos aprašytų.

- Anksčiau vietos žmonės labiau gerbė mišką negu dabar. Nenoriu girti sovietmečio, tačiau tenka pripažinti - lėšų miškams veisti tada taip netrūkdavo kaip dabar. Užtekdavo nuvežti į Maskvą vieną kitą puslitrį lietuviškos degtinės, keletą rinkių dešros ir milijonus miškams gaudavom. Man neretai tekdavo spausti kolegas, kad tuos pinigus visus panaudotų.

Kirsk, tačiau ne per daug

- Kai kurie jūsų sodinti miškai gal jau brandūs ir kertami. Negaila?

- Ne. Tam jie ir sodinami. Tik, aišku, nereikia įsismaginti. Pavyzdžiui, Smetonos laikais buvo kertama daug, nes medienos tada reikėjo besikuriantiems vienkiemiuose žmonėms. Pajamos už miško produkciją šalies biudžete sudarė net 20 procentų. Sovietmečiu kirto mažiau, be to, visa mediena likdavo Lietuvoje ir dar milijoną kubinių metrų atveždavo iš Sibiro. O sodinama buvo nemažai. Todėl per tuos kelis dešimtmečius buvę mūsų jaunuolynai užaugo iki kirtimo amžiaus ir dabar galima kirsti daugiau. Svarbu neviršyti normų.

- Ką manote apie privačius miškus? Siūlyta net valstybinius privatizuoti...

- Smetonos laikais dvarponių miškus valstybė supirkdavo. Ir tada ji pinigų stokojo, kaip dabar, tai juos keisdavo mediena. Galėtų ir dabar tokie ar panašūs mainai būti, kad kuo daugiau privačių miškų taptų valstybiniais, bet valdžiai ne tai rūpi. O ką gali padaryti urėdijos? Aišku, jos galėtų pasodinti daugiau miškų, tačiau nėra kur - gauna mažai žemių. Kai važiuoju per Lietuvą - "dūšia" verkia matant didžiules dykynes: nei javai auga, nei miškas. Tada galvoju, jog mūsų valdžia arba kvaila, arba ne ta, kokia turėtų būti. Juk mišką įveisti nėra brangu, o nauda būtų didelė.

Privatizuoti valstybinius miškus būtų nesąmonė. Juk išsiversti iš miško įmanoma tik tada, kai turi jo bent keletą tūkstančių hektarų. Tik tada turėsi pinigų technikai ir kitkam. Dabartinis privataus miško vidutinis plotas - apie 2 ha. Tai tik priedėlis ūkininko veikloje. Nei jis ugdo tą priedėlį kaip reikiant, nei rūpinasi veisti vertingesnius medžius - neapsimoka. Na, jei kas turi savo žemėje plotelį miško - tiek to. Tačiau daugelis privačių miškų savininkų tik ir žiūri, kaip jį nukirsti ir pinigų gauti.

- O jūs pats ar ėmėte, kai miškininkams leido privatizuoti po 5 ha miško?

- Ėmiau. Bet jei atsirastų tokių, kurie pasiūlytų - grąžinkime savo miškus valstybei - pritarčiau. Beje, savo miško neiškirtau, o įveisiau jame naujų gerų eglės, pušies želdinių. Jų atsivežiau iš Girionių.

Permainos ar klaidos?

- Pastaraisiais metais miškininkystėje įvyko daug permainų, dar daugiau jų planuojama.

- Be reikalo likvidavo Miškų ūkio ministeriją (aš tuo metu jau buvau pensijoje). Tai klaida. Miškai užima trečdalį Lietuvos, tai didžiulis turtas. Būtų buvę lengviau ir geriau tą turtą prižiūrėti ir valdyti, negu dabar. Šiuo metu yra ministerijų, kurios prižiūri daug mažiau turto, negu tai darė nedidelė Miškų ūkio ministerija. Nepatinka man ir tai, kad mažinama eiguvų bei girininkijų.

Dirbančiųjų giriose lieka mažiau, o sėdinčiųjų prie stalo - tiek pat, net daugėja. Net jeigu urėdijų bus mažiau, kaip planuojama, pamatysit: sėdinčiųjų kontorose nesumažės.

Kokia būdavo urėdija Smetonos laikais? Urėdas, vienas jo pavaduotojas, buhalteris, sekretorius. Net inžinieriaus nebuvo. O dabar - mažiausiai du pavaduotojai, trys inžinieriai, vyriausiasis miškininkas ir t. t. Reikia, kad miško žmonės miške dirbtų, o ne prie stalo.

Beje, daugelį nevykusių miško reformų inicijavo ir inicijuoja verslininkai - kad galėtų prieiti prie medienos.

- Tačiau jie skundžiasi: pristatėme fabrikų ir dar daugiau galėtume pristatyti, tačiau medienos trūksta...

- Jos gali būti tiek, kiek miškas gali duoti - mokslininkai apskaičiuoja kirtimo normas. Jei trūksta, tai kam didelius fabrikus statyti? Negaus jie medienos ir bankrutuos, nebent iš užsienio atsivežtų.

Metraštis nenudžiugino

- Turiu didelę ir storą knygą "Lietuvos miškų metraštis". Jame bene daugiausia jūsų prirašyta. Tačiau, kiek žinau, toji knyga jūsų nenudžiugino?

- Ji buvo sumanyta ir turėjo būti kitokia. Nors protestavau, į ją pateko daug klaidinančios informacijos, o reikalinga buvo išmesta. Antai buvo pateiktas išsamus rašinys apie ištremtus miškininkus, taip pat pavardės įkalintųjų, nužudytųjų. Beveik viską išbraukė, paliko tik puslapio dydžio apibendrinimą ir tame pačiame išspausdino ne tų sušaudytųjų pavardes, tikrieji liko nutylėti. O juk liko jų giminių...

Būtina ištaisyti šias ir daug kitų metraščio klaidų, juk šią knygą skaitys ir po šimto metų. Siūliau Aplinkos ministerijos vadovams, kad ištaisytų klaidas ir išleistų metraštį iš naujo. Žadėjo, bet lig šiol tyli, matyt, mano: Verbyla senas, greitai numirs ir nebereikės nieko daryti. Tai nors mažą pastebėtų klaidų rinkinėlį, pataupęs pensijos pinigų, išleidau.

- Kokį medį labiausiai mėgstate?

- Beržą. Jo net sodinti nereikia - pats želia. Ir sveikas - nei kenkėjai jį puola, nei ligos, o auga sparčiai. Gražus, mediena gera.

Dykynės apaugs mišku

- Kurie kenkėjai daugiausia pakenkia girioms?

- Apie gyvūnus klausiate ar apie žmones? Jei apie gyvūnus - nemažai eglynų prieš keletą metų nusiaubė kinivarpos. Tačiau tokių kenkėjų nėra labai daug. Briedžiai ir kiti žvėrys gal kiek daugiau miškus apvalgo. Tačiau ir jie ne didžiausia bėda. Daugiausia pakenkia vagys. Tiesa, ir šių mažėja, nes statybos net miškuose - iš plytų, o ir malkaujama mažiau negu praeityje.

- Kokie Lietuvos miškai bus po šimto metų?

- Jų bus daugiau negu yra dabar. Tos didžiulės dabartinės dykros - bent dauguma jų - apaugs mišku. Štai tik kokie jie bus... Žurnale "Mūsų girios" kadaise buvo rašyta apie SSRS miškų tyrimus. Sėklų stoties viršininko, regis, jo pavardė Sadovnikovas, iniciatyva buvo įveista želdinių iš sėklų, surinktų įvairiose SSRS vietose. Paaiškejo, jog želdiniai iš Lietuvos sėklų atsilieka nuo užsieninių. Tai kodėl ligi šiol savo sėklas sodiname, o ne geresnes? Miškų ūkio institutas turėtų atlikti tyrimus ir informuoti, o jis tyli.

- Ar šeimoje yra jūsų pasekėjų?

- Kartu su žmona, kuri, deja, jau seniai amžiną atilsį, užauginome dvi dukteris ir sūnų. Mano pėdomis, kaip sakoma, pasekė sūnus - miškininkas, dirba Dubravos urėdijoje. Viena duktė gyvena su manimi, kita prie Trakų. Jau turiu penkis anūkus. Gaila, jie ne miškininkai...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"