TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Sibire ievos pražysta birželį

2008 06 20 0:00
V.Jankevičius iš Sibiro parvežė auksinio naro statulėlę. Pirmąja vieta džiaugiasi ir filmo bendraautorė M.Greičiuvienė.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Filmų apie gamtą kūrėjas Vytas Jankevičius neseniai iš Sibiro grįžo su auksinio naro - populiaraus taigos paukščio - statulėle. "Tai, galima sakyti, rusiškas "Oskaras", - džiaugėsi jis.

Tarptautiniame Chanty Mansijsko filmų ekologine tematika festivalyje "Išgelbėti ir išsaugoti", kuriame pristatyti 48 šalių (iš jų - 29 NVS šalių) 405 filmai, V.Jankevičiaus ir Miglės Greičiuvienės juosta "Gamta žmogaus šešėlyje" autorinių darbų kategorijoje pelnė pirmąją vietą. Piniginis prizas dar turėtų atkeliauti tiesiai į banko kortelę. Kiek kuri vieta įvertinta, organizatoriai neviešino, tik paprašė laimėtojų nurodyti banko sąskaitą. Ekologinio festivalio rėmėjai - gana turtingos įmonės, susijusios su nafta ir gamtinėmis dujomis garsėjančiu Chanty Mansijsku.

Obės ir Irtyšiaus santakoje Sibire stovintis ir modernia architektūra garsėjantis Chanty Mansijskas birželio pabaigoje laukia Europos Sąjungos ir Rusijos viršūnių susitikimo, per kurį planuojama pasirašyti naują ES ir Rusijos bendradarbiavimo sutartį. Šis Sibiro miestas pastaruoju metu Lietuvai tapo žinomas, kai rengiantis deryboms ir neatsižvelgus į Lietuvos reikalavimus mūsų šalis buvo pasinaudojusi veto teise.

Matęs daug taigos

Apsilankyti Chanty Mansijske kadaise daug po Sibirą keliavusiam ir Lietuvos televizijai filmavusiam V.Jankevičiui buvo labai įdomu. Dabar jis dirba kaip nepriklausomas kūrėjas. Jo sukauptuose archyvuose - nemažai kitados nufilmuoto Sibiro.

Šįkart Chanty Mansijske susirinkusiai vertinimo komisijai savo filmu V.Jankevičius pasakojo apie lietuviškas problemas. Kai kurios filmo temos galbūt nesuprantamos naudingomis iškasenomis, ypač nafta ir gamtinėmis dujomis garsėjančio Sibiro gyventojams. Tarkime, filmo kūrėjai didžiuodamiesi pasakoja, kad 2006 metais Vilniuje pradėjo veikti galingiausias Rytų ir Vidurio Europoje biologinio kuro katilas, pritaikytas ekologiškai šilumos energijai gaminti. Sibirui apie tokias alternatyvas dar nėra būtinybės svarstyti.

"Per valandą minėtasis katilas sunaudoja 23 tonas medienos biomasės, miško kirtimo atliekų, skiedrų, atraižų, pjuvenų. Tikimasi, kad ši 40 mln. litų investicija į katilą padės sumažinti taršą sostinėje ir padidins šalies nepriklausomybę nuo gamtinių dujų, importuojamų iš Rusijos, - teigia filmo kūrėjai. - Dabar katilas gamina 9 proc. sostinei tiekiamos elektros energijos ir 50 proc. karšto vandens nešildymo sezono laikotarpiu."

Daugiau naftos - tik Kuveite

"Sibiriečiai - labai puikūs, nuoširdūs žmonės, mums aprodė savo kraštą, plaukėm Irtyšiaus intaku, stovyklavome vidury taigos esančioje turistinėje bazėje, kur vietinių Sibiro tautų - chantų ir mansių - folkloro grupės šoko savo šokius, rodė amatus", - pasakojo V.Jankevičius. Filmo bendraautorė M.Greičiuvienė apgailestavo negalėjusi apsilankyti tolimajame Sibire.

Kaip pasakojo pašnekovas, šios turtingos Rusijos autonominės srities gubernatorius A.Filipenka pramintas "žaliuoju", nes sugeba iš Sibire naudos turinčių verslininkų išspausti lėšų ekologijai. "Įrengta daug saugomų gamtinių teritorijų, viena jų - kedrų parkas - pačiame miesto pakraštyje. Automobilių keliai visoje srityje per taigą - kuo puikiausi, prilygsta mūsiškiams. Nauji miesto statiniai primena Nidą - spalvingi, neaukšti, šlaitiniais stogais. Visur švaru, tvarkinga. Jau dvyliktą kartą vykęs filmų festivalis - tik dalis čia nuolat rengiamų ekologinių akcijų. Chanty Mansijskas garsus nafta, šioje srityje išgaunama apie 70 proc. Rusijos naftos ir dujų. Tai antroji vieta po Kuveito pagal naftos telkinių dydį. Be šiuo metu eksploatuojamų telkinių, yra surasta ir naujų, bet jie dar užplombuoti, saugomi ateičiai, kai išseks senieji telkiniai. Naftos čia dar ilgai nepristigs. Dabar 95 markės litras benzino čia kainuoja 2 litus. Be to, srityje surasta daugybė kitų naudingų iškasenų - visa Mendelejevo lentelė", - pasakojo Sibiru sužavėtas filmų kūrėjas.

Modernėjantis Sibiras

Pasak V.Jankevičiaus, Chanty Mansijskas - labai modernus, europietiškas, jau nepanašus į medinių trobų miestelius - kaip dažnai įsivaizduojame esant Sibire. Nedažytų medinių namų dabar galima rasti tik miestelio pakraščiuose, tačiau ir juose jau sudėti modernūs langai su stiklo paketais (juk žiemą spigina 40 laipsnių šaltis). "Gegužės pabaigoje čia dar būna sniego, o gamtos prabudimas, palyginti su Lietuva, vėluoja mėnesį, pavyzdžiui, ievos pražysta tik birželio pradžioje", - pasakojo V.Jankevičius.

Šamanų trobelės

Chantų ir mansių autonominė sritis maždaug Prancūzijos dydžio, o gyvena čia tik 1,5 mln. gyventojų. Kadaise, kol neatsikėlė rusai, vietinių chantų ir mansių buvo dar mažiau - tik 20 tūkstančių. Beje, sovietmečiu į šį miestą buvo ištremta daug valdžiai neįtikusių rusų. Atplukdydavo juos Irtyšiumi, išleisdavo iš laivo, ir gyvenk kaip nori vidury taigos. Dabar mieste stovi paminklas politinių represijų aukoms atminti.

Vietinės Sibiro tautelės išlaikė savo senovinius papročius. Bent jau tuo pasigirti gali folkloriniai ansambliai, rodę svečiams savo šokius, dainas, amatus. Ypač populiarus medžiotojų tautos - mansių šokis, vaizduojantis sabalų, juodsidabrių lapių ar kitų žvėrių medžioklę, kai šokėjai demonstruoja žvėrelių kailius. Su šių tautelių etnografija galima susipažinti miesto muziejuje. Beje, kaip pastebėjo V.Jankevičius, jų tautiniai raštai labai primena senuosius baltų raštus. O chantų ir mansių kalba priklauso fino-ugrų kalbų šeimai.

Teritorijoje po atviru dangumi, tarsi lietuviškose Rumšiškėse, - daugybė paslaptingų mansių trobelių, pastatytų ant aukštų stulpų. Tai šamanų apeigų vietos. Iš šių namelių svarbūs medžioklių tautelės žmonės stebėdavo, kaip šalia dievams būdavo aukojami žvėrys. Aukštos svirnelių "kojos" būdavo pašlakstomos aukos krauju. Tokias savo šventvietes mansiai ypač slėpė prasidėjus kolonizacijai. Jas įrengdavo atokiose salelėse tarp balų, už neįžengiamų krūmynų.

Žmogaus šešėlyje

V.Jankevičiaus ir M.Greičiuvienės filmas "Gamta žmogaus šešėlyje", sužavėjęs tarptautinę vertinimo komisiją (į ją įeina ne tik kino, bet ir gamtosaugos mokslo žmonės), pasakoja apie mūsų krašto gamtą ir jos išsaugojimo problemas. Pasakojimas pradedamas įspūdingais skaičiais: Lietuvoje tyvuliuoja apie 4 tūkst. ežerų, 29 tūkst. upių ir upelių, 30 proc. šalies teritorijos dengia žalios girios. Ir ekrane plaukia įspūdingi lietuviškos gamtos vaizdai. Toliau iškalbingi vaizdai ir skaičiai pasakoja, kaip mes teršiame tokius savo turtus: didžiausios Lietuvos upės Nemuno deltos įdubos užterštos sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis atliekomis. Iki nepriklausomybės atkūrimo besaikis trąšų, herbicidų naudojimas pagreitino ežerų ir upelių nepageidautiną augmenijos suvešėjimą. Kauno ir Kuršių marios karštomis vasaromis nesugeba natūraliai apsivalyti nuo organinių teršalų, vystosi melsvadumbliai, pradeda dusti žuvys. Lietuvoje sparčiai nyksta šaltamėgiai plačiažnypliai vėžiai, gyvenę čia dar nuo ledynmečio. Dabar jų aptinkama tik keliuose ežeruose ir neužterštuose upeliuose.

50 metų gamtos tyrinėjimams paskyręs mokslininkas profesorius Ričardas Kazlauskas filme taip pat baisisi pokyčiais: "Siaubas, kokia čia turtinga fauna buvo anksčiau, ir kokia dabar. Palyginti neįmanoma. Prieš dvidešimt metų kai ištraukdavau iš Neries gaudyklę, joje net knibždėdavo visokių gyvių, o dabar - tuščia. Čiagi 50 rūšių lašalų rasdavau, dabar - vos kelios rūšys, pačios atspariausios. Nebėra retųjų rūšių, kurios buvo išlikusios dar nuo ledynmečio."

Filme aptariamas ir mūsų neekologiškas požiūris į atliekas. Per metus 3 mln. Lietuvos gyventojų sukaupia milijoną tonų mišrių atliekų (po 300 kg kiekvienas). O jas, kaip žinome iš pasaulio praktikos, galima būtų išrūšiuoti ir perdirbti, panaudoti reikalingai šilumos ir elektros gamybai. Filmo kūrėjai stebisi, kaip ilgai, beveik dešimtmetį Lietuvoje neprigyja atliekų rūšiavimo praktika, pasitvirtinusi daugelyje užsienio valstybių. Po vandeniu filmuoti vaizdai kelia siaubą žiūrovams - mūsų ežerai taip pat virsta sąvartynais.

"Sąvartynai - skausmingas palikimas tų laikų, kai atliekos iš viso nebuvo rūšiuojamos. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 300. Pats didžiausias - Kariotiškių sąvartynas netoli Vilniaus. Tokie monstrai taip greit neaugtų ir nebūtų tokie pavojingi, jei čia nepatektų biodegraduojančios ir tos atliekos, kurias turėtume perdirbti", - sako filmo kūrėjai.

Ir nors dabar vyksta naujo, modernaus, ES reikalavimus atitinkančio Kazokiškių sąvartyno statybos (tokių regioninių sąvartynų Lietuvoje iš viso planuojama įrengti 11), vietos gyventojai priešinasi, protestuoja prieš statybas. Žmonėms sunku suprasti, koks bus tas šiuolaikiškas sąvartynas. "Kad sąvartynai netaptų dvokiančiais ir aplinką teršiančiais kalnais, turime išmokti rūšiuoti atliekas, - teigia filmo autoriai. - Į sąvartyną, įrengtą pagal ES reikalavimus, turėtų patekti tik tokios atliekos, kurių jau neįmanoma perdirbti ar panaudoti kitai veiklai. Lietuvoje veikia atliekų rūšiavimo įmonės, jų darbą palengvintume kiekvienas išrūšiavęs savo atliekas. Turėtume žinoti, pavyzdžiui, kad plastmasinius butelius į specialius konteinerius reikia išmesti neužsuktus, kitaip bus sunku juos supresuoti."

Kodėl neprigyja alternatyvos?

Filmo kūrėjai atkreipia dėmesį ir į kitą problemą - nuotekų valymo atliekas. Nors modernūs nuotekų valymo įrenginiai veikia puikiai, vanduo į Nerį patenka tikrai išvalytas, bet nerandame ką daryti su nuotekų dumblu, kuris lieka užterštas azoto junginiais ir sunkiaisiais metalais.

"Tokio dumblo per parą susikaupia apie 250 tonų. Anksčiau jis buvo kaip papildoma trąša pilamas ant dirbamų laukų. Dabar mokslininkai ir gamtosaugininkai nuogąstauja, kad per dirvožemį į gruntinius vandenis gali patekti per didelės koncentracijos azoto ir sunkiųjų metalų junginių. Ūkininkai dumblo kratosi ir dėl nemalonaus kvapo. Tad nuotekų dumblas kaupiamas prie Kariotiškių sąvartyno įruoštoje talpykloje, tačiau ji jau baigiama pripildyti", - pasakoja filmo kūrėjai. Jiems nesuprantama, kodėl dauguma siūlomų alternatyvų neprigyja. "Nors atlikta komunalinių atliekų deginimo galimybių studija, nieko nedaroma toliau, - teigia jie. - Yra apskaičiuota, kad panaudojus apie ketvirtadalį rudenį šalyje esančių šiaudų kasmet galima pagaminti iki 350 tūkst. tonų naftos ekvivalento." Filmo kūrėjai stebisi, kodėl nėra Vyriausybės sprendimų šiuo klausimu. Gal kai kam naudinga, kad tokių alternatyvų nebūtų? Kad būtume vis priklausomi nuo naftos eksportuotojų?

Filmo pabaigoje autoriai reziumuoja: "Nors mažytė Lietuva tarp visų pasaulio teršėjų sudaro tik 0,05 procento, kiekvienas atsakome už save. Jei 200 pasaulio valstybių, tarp jų - ir Lietuva, nespręs ekologinių problemų, tokios gamtos, kuria didžiuojamės, netolimoje ateityje galime ir neišvysti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"