TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Šiluvos legenda tebetraukia kūrėjus

2012 08 06 8:29
Romo Jurgaičio nuotraukos/Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo motyvas itin svarbus Šiluvos legendoje; tolumoje matyti Apsireiškimo koplyčia.

Jei žinote Maironio eilėraštį "Nuo Birutės kalno", jis bus neatsiejamas ir nuo jūsų emocijų, kai patys žvelgsite į Baltijos jūrą iš šios vietos Palangoje. O kas labiausiai siejasi su garsiąja Šiluva, literatūrologas dr. Vigmantas Butkus nagrinėja dabar rašomoje studijoje.

"Lietuvoje vis dėlto nedaug vietų, kurios padengtos tokiu storu kultūriniu sluoksniu: Vilnius, Klaipėda, Kuršių nerija, Kaunas, Biržai ar Užventis dėl Šatrijos Raganos... - vardijo iš Užvenčio netoli Šiluvos kilęs, Šiauliuose gyvenantis, Vilniuje ir Šiauliuose dirbantis mokslininkas. - Nors paprastai kultūrinis vietos sluoksnis suvokiamas labiau materialiu pavidalu, kokia, sakykim, bažnyčia, dvaras ar galbūt etnografinė sodyba ten stovi, jis apima, be abejonės, ir verbalinę tradiciją. Kiek apie vieną ar kitą vietą pasakojama legendų, pasakų ar padavimų ir kiek, žinoma, yra literatūros kūrinių. Šiluva turi gana patikimą tokį kultūrinį sluoksnį. Noriu, kad jis būtų surinktas, ištyrinėtas ir taip išsaugotas."

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas ir Šiaulių universiteto docentas neabejoja, kokia svarbi yra kultūrinė atmintis. Atskleidžiant vienos ar kitos Lietuvos vietos kultūrinį sluoksnį, ji kartu ir įprasminama. Kitąmet pasirodysianti mokslinė studija domintų ir plačiąją visuomenę, jei būtų populiariau pateikta. V.Butkus neatmetė tokios galimybės, nes jau dabar paties mokslininko tėvai klausia, ką jis rašo apie Šiluvą. Visiems žmonėms, žinantiems Šiluvą tik iš atlaidų, būtų įdomus kitoks žvilgsnis, leidžiantis daugiau apie ją sužinoti.

Asmeninio albumo nuotrauka/Literatūrologas V.Butkus prie Ventos upės kuldygoje, Latvijoje; su ja tyrinėtoją glaudžiai sieja ir moksliniai interesai.

Žemaitišku pajautimu

LŽ pašnekovas neslėpė: kai pats nuvažiuoja į Šiluvą, jam atgyja visa literatūrinė patirtis, susijusi su šia vieta. O domėjimosi pradžia, galima sakyti, buvo vienas Motiejaus Valančiaus apsakymas iš "Vaikų knygelės". Įdomios siužetinės intrigos kūrinėlis "Mielaširdinga ponia" labai nuosekliai plėtoja Šiluvos stebuklingumo temą. Pagrindinei veikėjai du kartus gyvenime padeda Šiluvos Marija. Pirmą kartą, kai meldėsi prie jos, tapusi našlaitė, ir buvo įsidukrinta bajorės. Antrąjį, kai sudegė jos ir vyro namai, moteris, prisiminusi ankstesnę patirtį, vėl nuėjo melstis prie Šiluvos Marijos ir buvo apdovanota materialiai.

"Kitas dalykas - asmeniniai prisiminimai, - sakė tyrinėtojas. - Turiu tokią mažą visos mūsų giminės iš mamos pusės nuotrauką, dar 1948 metais darytą Šiluvoje: sėdi vežime mano dėdė, dar vaikas būdamas, mano močiutė, senelis, močiutės broliai... Kartais ir pats važiuodavau į Šiluvos atlaidus. Esu iš Užvenčio. Mano močiutė buvo iš Ušnėnų. Ten visai netoli. Mano vietos. Gal dar likęs toks žemaitiškas pajautimas."

Kaip legenda pasakoja...

V.Butkus pirmasis ir bene vienintelis ėmėsi iš esmės Šiluvos legendos temos visoje lietuvių literatūroje. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) leidžiamame mokslo žurnale "Meno istorija ir kritika" buvo išspausdintas Nijolės Taluntytės straipsnis "Šiluva lietuvių poezijoje", nagrinėjantis tris Kazio Bradūno ir vieną kunigo Ričardo Mikutavičiaus eilėraštį. Vis dėlto daugiausia VDU leidinio tome, pavadintame "Šiluva Lietuvos kultūroje", buvo istorikų ir menotyrininkų darbų, skirtų, pavyzdžiui, Šiluvos bažnyčios interjero, koplyčios, Šiluvos stebuklingojo paveikslo ar istorinių aplinkybių tyrimams.

Literatūrologas V.Butkus, jau publikavęs keletą straipsnių Šiluvos tematika, ją plėtoja nuo pačios legendos, pirminių jos variantų. Legendoje pasakojama, kaip buvo atrasta skrynelė su Šiluvos bažnyčios fundacijos dokumentais arba kaip praregi šimtametis senelis. Jis visai nebematė dėl senatvės, tačiau atvestas į vietą, kur kadaise buvo katalikų bažnyčia, vėl ima matyti. Pasak tyrinėtojo, labai svarbūs visi legendos motyvai, tačiau pagrindinis, be jokių išlygų, būtų Marijos apsireiškimas. Galbūt lygia greta su juo eina dar vienas itin reikšmingas šventojo paveikslo motyvas. Popiežiaus kanonizuotas ir Katalikų bažnyčios oficialiai stebuklingu laikomas Marijos paveikslas ir dabar yra Šiluvos bažnyčioje kaip gyvas liudijimas legendos, pasak kurios, paveikslas buvo rastas Šiluvos pušyne, atremtas į pušį. Kitame variante teigiama, kad jis buvo įdėtas į skrynią, kartu su ja ir aptiktas. Legendai kintant, atsirado ir vidinių prieštaravimų. Tarkim, pasakojama, kad rastas paveikslas buvo sudegintas. Tačiau vėliau pastebėtas nenuoseklumas - kaip galėjo jis būti sudegintas, bet išlikęs?!

Į Šiluvos baziliką po restauracijos grąžintas stebuklingasis Švč. Marijos su kūdikiu paveikslas.

... ir skleidžiasi

Šiluvos legendos motyvai vienaip ar kitaip atsiskleidžia ir literatūros kūriniuose. V.Butkus pasakojo, kaip pamažu buvo mitologizuojamas skrynelės su Šiluvos bažnyčios fundacijos dokumentais motyvas. Reformacijos metais Lietuvoje daug katalikų bažnyčių ir žemių perėjo reformatams. Kontrreformacijos metais katalikai norėjo jas susigrąžinti, tačiau reikėjo teisinio pagrindo, kad būtų galima įrodyti, jog nuo senų senovės tos bažnyčios ir žemės buvo katalikų valdos. Šiluvos bažnyčios fundacijos aktas, kaip pasakojama legendoje, buvo aklo senelio rastoje skrynelėje. XIX amžiuje Motiejus Valančius jau mini skrynią, kurioje buvo sudėti įvairūs išlikę katalikų daiktai, paslėpti paveikslai, kiti religiniai atributai. Vėliau legendos motyvas, perėjęs į literatūrą, dar ryškiau plėtojamas. Štai poetas K.Bradūnas legendos skrynelę pavadina net bibline Sandoros skrynia: "Sandoros skrynią Šiluvoje/Išgelbėjom" (eil. "Antifona IV").

"Labai įdomu sekti, kaip gražiai keičiasi ir auga legenda tiek bažnytinėje, tiek grožinėje literatūroje, - kalbėjo tyrinėtojas. -  

Pavyzdžiui, emigracijos rašytojos Nelės Mazalaitės kūrinyje "Vieno miško legenda" parodomas tarsi antras Marijos apsireiškimas. Tik šioje literatūrinėje legendoje Marija apsireiškia ne piemenėliams (jiems dažnai apsireiškia dėl nesutepto, nesuinteresuoto žvilgsnio), o Lietuvos pokario partizanui, tuo veiksmu tarsi įteisindama jo ir apskritai Lietuvos partizanų kovą."

Turgaus apsuptyje

Vis dėlto grožinės literatūros kūrinių nėra labai daug. Lieratūrologas net pamėgino juos išvardyti. Pavyzdžiui, žymus poetas K.Bradūnas parašė keletą itin stiprių ir konceptualių eilėraščių. Minėtasis M.Valančiaus apsakymas "Mielaširdinga ponia" ir, be jokios abejonės, garsusis Žemaitės apsakymas "Kelionė į Šidlavą". Jame jau labai plačiai plėtojama visų atlaidų tema. Liudo Dovydėno knygoje "Per Klausučių ulytėlę" gal šiek tiek ir šaržuojamas Šiluvos atlaidų paveikslas, bet taip pat labai konceptualiai žvelgiama į Šilines.

"Pamaldumui turgaus apsuptyje bus skirtas vienas knygos skyrius, - sakė autorius. - Legendiniu požiūriu taip pat įdomu kad ir tas skrynios radimas ar slėpimas. Reformatai, ypač kalvinistai, skelbė, kad bažnyčioje turi būti kuo mažiau daiktų. Reikėtų prisiminti garsiuosius paveikslų deginimus. Pavyzdžiui, šalia esančiame Rygoje buvo naikinami Marijos atvaizdai, kad neliktų jokio, kaip jie sakydavo, stabmeldiškumo. O katalikams visos tos relikvijos labai svarbios."

Jau seniai pastebėta, kaip pabrėžė tyrinėtojas, kad katalikiškas daiktiškumas religinėje sferoje (tokie įvairūs atributai kaip paveikslai, skulptūros, medalikėliai, škaplieriai, rožiniai ir kiti bažnytiniai daiktai) neišvengiamai kuria aplink save ir profaniškų daiktų aplinką. Pasidaro nebeaišku, kur ta riba, kai baigiasi bažnytiškumas ir prasideda turgus. Tarkime, tas pats rožinis yra maldos dalis, kita vertus, jis jau yra ir prekybos objektas per atlaidus.

Tokius įdomius prieštaravimus, pasak V.Butkaus, pastebėjo ir išplėtojo ne tik Žemaitė. Apie juos rašo Aleksandras Fromas-Gužutis "Vargdieniuose". Ribą tarp tikėjimo ir atlaidų turgaus šiek tiek užkliudo Mikalojus Akelaitis. Šilinių atlaidus išsamiai pavaizdavęs Liudvikas Adomas Jucevičius lenkiškai rašytų "Žemaičių žemės prisiminimų" skyriuje "Šiluva" taip pat labai daug dėmesio skiria ne tik pamaldumui, bet ir atsirandančiam turgiškam daiktiškumui.

Į Šiluvos atlaidus suplaukia minios maldininkų.

Iki šių dienų

Literatūrologą domino ir mažiau žinomi vietos rašytojų kūriniai. Pavyzdžiui, Raseinių laikraštyje publikuoti kelių literačių parašyti eilėraščiai Šiluvos Marijai. Tokia mėgėjiška kūryba, pasak tyrinėtojo, įdomi antropologiniu požiūriu - kodėl žmonės ir dabartiniais laikais tęsia šią tradiciją, kodėl rašo tokius eilėraščius. Ar tai savotiškas ritualas, o galbūt duoklė savo vietai?

"Internetinėje Šiluvos svetainėje taip pat sudėta nemažai ne tik religinių kūrinių. Kauno arkivyskupija, įkūrusi šią svetainę, stengiasi integruoti visą literatūrą, susijusią su šia vieta, - kalbėjo V.Butkus. - Labai seniai atsiradusi legenda gyva iki pat šių dienų."

Dėl rašomos studijos mokslininkas metams, galima sakyti, nustūmė į šoną pagrindinę darbo sritį - literatūros topografiją. Paprasčiau sakant, jį domina galimi vietos ir teksto santykio, konkrečios vietos atsispindėjimo tekste modeliai. Pavyzdžiui, vienas rašytojas galbūt labiau atskleidžia vietos etimologiją ir taip mėgina ją "apčiuopti"  literatūros tekste, kitas gali visai kitaip ją "pagauti". Būdų yra įvairiausių. Literatūros topografijos srityje, kaip per stažuotę Miunsterio universitete Vokietijoje įsitikino V.Butkus, kur kas  labiau pažengę ir įdomius tyrinėjimus atlieka vokiečiai. Jis pats šia sritimi susidomėjo prieš daugiau kaip penkerius metus.

Maldininkai organizuotomis eitynėmis atkeliauja į Šiluvą nuo Raseinių ir Tytuvėnų pusės, taip pat iš Kryžių kalno.

Apie autorių

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas ir Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedros docentas V.Butkus 1987 metais baigė tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą, 1997 metais - doktorantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Disertacijos tema - neoromantinė lietuvių ir latvių dramaturgija. Vadovavo Šiaulių universiteto Lietuvių literatūros, vėliau - Literatūros istorijos ir teorijos katedrai. Ilgiausiai dėstė latvių literatūros istoriją. Išleido dvi latvių literatūros mokomuosius leidinius bei periodikai išvertė latvių literatūros (daugiausia klasikinės) kūrinių. Šiemet Šiaulių universiteto magistrantams dėstys literatūros antropologijos ir moderniosios dramaturgijos raidos kursus. Nuo 2010 metų pagrindinis darbas susijęs su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Svarbiausia mokslinių tyrimų tema - literatūros topografija. Su ja nemaža dalimi susijusi ir dabar rašoma mokslo studija apie Šiluvos legendą lietuvių literatūroje.

Šešių knygų autorius: "Neoromantinė baltų drama" (1991), "Latvių literatūros eskizai: iki XIX amžiaus pabaigos" (1998), "Šiauliai: provincijos miestas palatvėje" (2005), elektroninė mokomoji knyga "Latvių literatūros istorijos seminarai (XIX a. pabaiga - XX a. pirma pusė)" (2007), "Šiaulių auto/topografija" ir "Literatūros žvalgymai" (2011).

Iš istorijos ir legendos

XV amžiuje Šilo kaime dabartiniame Raseinių rajone Lietuvos didikas Petras Simonas Gedgaudas pastatė Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčią. XVI amžiaus viduryje Šiluvos apylinkėse įsigalėjo kalvinizmas, katalikų bažnyčia buvo uždaryta ir sugriauta. Paskutinis Šiluvos bažnyčios klebonas Jonas Holubka jos dokumentus ir kitas vertybes sudėjo į skrynią ir užkasė netoli bažnyčios prie didelio akmens. Katalikai mėgino susigrąžinti Šiluvos bažnyčią, tačiau laimėti bylą buvo sunku neturint nuosavybės dokumentų. 1608 metais Šiluvoje apsireiškė Marija. Ją, stovinčią ant akmens su kūdikiu ant rankų ir verkiančią, pamatė piemenėliai. Pakviestas kalvinų katechetas paklausė, kodėl ji verkianti, o Marija atsakiusi, kad anksčiau čia buvo garbinamas jos sūnus, o dabar - dirbama žemė. Taip pat pasakojama, kad vienas aklas senelis parodė, kur buvo užkasta skrynia, ir iškart pats praregėjęs.

Stebuklais išgarsėjo ir Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas. Jis buvo papuoštas auksakalio Lauryno Hofmano iš daugybės votų nukaldintais apkaustais. 1786 metais rugsėjo 8 dieną, popiežiaus leidimu, paveikslas buvo vainikuotas aukso karūnomis. Tais pačiais metais buvo pašventinta ir naujoji mūrinė katalikų bažnyčia - Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika. Lietuvos vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklo vidaus dekoras, sukurtas Tomo Podgaiskio, nekeistas iki šiol. XX amžiaus pradžioje Marijos apsireiškimo vietoje buvo pastatyta (jau trečioji) koplyčia, suprojektuota Antano Vivulskio.

1993 metais rugsėjo 7 dieną Šiluvą aplankė popiežius Jonas Paulius II. Šiam įvykiui atminti 2008 metais, švenčiant Marijos apsireiškimo 400 metų jubiliejų, Šiluvoje buvo atidengtas popiežiaus Jono Pauliaus II paminklas. Popiežiaus Benedikto XVI palaimintomis karūnomis 2006 metais vainikuotas į Šiluvos baziliką 2003 metais grąžintas restauruotas Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu paveikslas.

Jau beveik 500 metų Šiluvoje švenčiami Didieji Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai. Jų tradicijos nepavyko nuslopinti nei carinės Rusijos valdžiai, nei sovietinei okupacijai. Paskutinį rugpjūčio sekmadienį maldininkai organizuotomis eitynėmis atkeliauja į Šiluvą nuo Raseinių ir Tytuvėnų pusės. Beveik dešimtmetį kasmet rengiami ir tarptautiniai piligriminiai žygiai iš Kryžių kalno.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"