TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Šimtukininkas I. Kriaučiūnas: ateina karta, kuri parodys ką gali

2015 07 27 6:56
Ignas Kriaučiūnas (trečias iš kairės) su savo mokytoja ir klasiokais. Marijampolės marijonų gimnazijos archyvo nuotraukos

Penki 100 balų įvertinimai ir vienas 99-iais – tokiu neįtikėtinu pasiekimu didžiuojasi Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientas Ignas Kriaučiūnas. Savo sėkmę vaikinas vertina kaip kruopštaus darbo nuopelną ir mato galimybes įsitvirtinti Lietuvoje.

- Ar tikėjaisi tokių egzaminų rezultatų?

- Visiškai nesitikėjau, kad gausiu tokius gerus vertinimus. Ypač už lietuvių ir anglų kalbų žinias – šiuose dalykuose nebuvau toks stiprus. Vieno kito „šimtuko“ iš geografijos ar istorijos tikėjausi, bet kad tiek daug – tikrai ne. Be abejo, esu tuo patenkintas.

- Kas paskatino tiek daug siekti? Kokia buvo tavo mokymosi metodika?

- Dvylika metų mokiausi visko, norėjau pasitikrinti kiek įmanoma daugiau žinių, todėl rinkausi laikyti šešis egzaminus. Būtų klaidinga sakyti, kad kruopščiai mokiausi nuo pat pirmosios klasės. Viskas prasidėjo gimnazijoje - vis daugiau mokiausi, ruošiausi olimpiadoms. Galiu pasakyti taip: jeigu niekas nebūtų vertęs, tai nebūčiau tiek daręs. Mokymasis yra ganėtinai nuobodus procesas, o lietuvių mokytoja juokais man sakydavo, kad „mokykla yra prievartinė institucija“, bet turi su tuo susitaikyti. Tačiau vieniems galbūt reikia didesnio paskatinimo, man ne tokio didelio. Kaip sportininkai savo srityje vis kažko naujo pasiekia, laimi, taip ir moksle - vyrauja azartas ir mes esame savos srities čempionai. Viskas priklauso nuo kruopštumo.

Ignas Kriaučiūnas.

- Likdavo laiko pramogoms ir poilsiui?

- Anksčiau viskam laiko tikrai buvo daug, kai kada jį net švaistydavau. Dvyliktoje klasėje jau pradėjau kruopščiai viską planuoti, nes prieš egzaminus laiko būdavo vis mažiau: keldavausi rytais apie šeštą valandą pasimokyti. Mokykloje daug veiklos buvo, o grįžus vis būdavo namų ruošos darbų – vien mokslu gyvas nebuvau.

- Ar jauteisi išskirtinis - mokytojos tave gyrė daugiau už kitus bendramokslius?

- Būdavo. Viena mokytoja net pasakė, kad jei neturėčiau tėvų, tai mane norėtų įsisūnyti (juokiasi). Pasitaikydavo ir prastesnių pažymių. Kai mokytojų klausdavau, kaip galėčiau pasitaisyti, jos kartais teiraudavosi, kiek dešimtukų man reikia. Tačiau aš tuo niekada nesinaudojau, kokį pažymį gaudavau - tokį priimdavau. O bendraklasiai prie tokio dėmesio tikriausiai laikui bėgant įprato.

- Ar moksleiviai gerai parengiami studijoms?

- Žinau žmogų, kurį matematikos mokė net keturi mokytojai, bet jis neišlaikė matematikos egzamino. Tai rodo, kad viskas priklauso nuo motyvacijos. Žinoma, galbūt kitas turi mažiau talento ar tėvai jį per mažai spaudžia mokytis. Bet tokiu atveju, kai moksleivis neturi motyvacijos mokytis, mokytojas daug nepadarys. Šiais laikais prievartos jau negalima naudoti, mokytojai tampa kaip paslaugos teikėjai. Mokytojai negali nei balso kelti, nei drausminti nepaklusniuosius. Mano klasėje buvo žmonių, kuriems nerūpėjo rezultatai, todėl trikdė bendrą nuotaiką. Ir mokytojai nelabai ką galėjo padaryti, gal vieną kitą žodį pasakydavo. Šie moksleiviai teisindavosi tuo, kad niekur nenorės studijuoti, todėl ne tik patys nesimokė, bet ir bendraklasius skatino sekti jų blogu pavyzdžiu. Kurie buvo silpnesnės valios, tie ir sekė iš paskos.

Mano mokyklos mokytojai, mačiau, kiek tik galėjo – stengėsi ruošti egzaminams. Nežinau, kaip yra kitose mokyklose, bet manau, kad taip pat. Aišku, mokytojas mokytojui nelygus, tačiau kiekviename darbe yra tokių, kurie dirba sąžiningai ir kurie atmestinai.

- Įstojai į ten, kur norėjai studijuoti? Ar buvo abejonių pasirenkant?

- Įstojau į specialybę, kurią noriu studijuoti – tai mikrobiologija ir mikrotechnologija Vilniaus universitete. Ilgai negalvojau, ką rinktis. Seniai žinojau, kad mokysiuosi Lietuvoje, Vilniuje. Tik dvyliktos klasės pradžioje nusprendžiau, kad studijuosiu tokią specialybę, kadangi ji Lietuvoje yra stipri, perspektyvi, jau yra didelių įmonių ir pasaulinio lygio mokslininkų šioje srityje. Universitete – aukšto lygio studijos. Gerai, kad nereikia kažkur kitur važiuoti semtis žinių. Manau, kad po studijų gausiu potencialiai gerai apmokamą darbą – to neslepiu. Vyras turi išlaikyti šeimą, o tam reikia pinigų.

Iš visų su biologija susijusių sričių ši man pasirodė įdomiausia. Aš paprastai aiškinu žmonėms, kad sūris, vynas – tai yra pati paprasčiausia biotechnologija. Kartą tokia močiutė manęs paklausė: „nejaugi tu sūrius spausi?“. Tačiau dabar viskas remiasi aukštomis technologijomis, o dėl sūrių – kodėl gi ne, galiu juk ir savo kurti.

- Pats nusprendei, ką nori studijuoti?

- Kilo įvairių minčių, kurios vertė dvejoti. Todėl kalbėjausi su protingais žmonėmis, autoritetais, turinčiais reikalingos gyvenimo patirties. Jie man patarė, bet galutinį sprendimą turėjau priimti pats. Jauni žmonės į gyvenimą žiūri kitaip, dega noru viską daryti. Todėl būtina pasitarti su vyresniais. Kad žmogus senesnis, nereiškia, jog su juo nėra apie ką kalbėti. Yra, tik reikia nedvejoti tai daryti. Aš nesigėdiju prisipažinti, kad daug patirties semiuosi iš vyresnių žmonių. Ir tai manęs nenuvylė.

- Būsi toks pat kruopštus studentas, kaip ir moksleivis? O gal norėsi daugiau „pastudentauti“?

- Bijau vieno: mokykloje mokiausi daug dalykų, buvo smagu, o universitete reikės orientuotis į vieną mokslą. Guodžia tai, kad mikrobiologija ir biotechnologija - plati sritis. Kažkiek „pastudentauti“ tikrai norėsiu. Manau, reikia suderinti studijavimą ir „studentavimą“. Rinkausi Vilnių, nes ten platesnės „studentavimo“ galimybės.

- Nuolat dalyvaudavai olimpiadose. Kuo galvoji užsiimti, kai būsi studentas?

- Galima rasti daugybę tarptautinių konkursų, kuriuose galėsiu dalyvauti - aš jau ieškau. Girdėjau, kad Vilniuje vyksta daug „protmūšių“. Marijampolėje jų reikia ilgai laukti, o sostinėje – tik spėk išsirinkti. Stengsiuosi dalyvauti, tik reikia komandą suburti.

- Minėjai, kad esi Lietuvos patriotas. Kas skatina mylėti savo šalį?

- Lietuvoje vis dar galima „išrasti dviratį“. Vakarai jau yra kažkiek nuobodūs, stabarėja. Lietuvoje mes dar esame gyvesni. Nematau priežasties, kodėl turėčiau išvažiuoti. Galima palyginti su romų bendruomene: jie neturi savo tėvynės, klajoja, bet ar jie dėl to geriau gyvena? O jeigu visi japonai būtų palikę Japoniją? Nebūtų nei „Sony“, nei „Panasonic“. Jie gyvena stichijų talžomose salose, bet daug sukūrė. O mes gyvename „Dievo užantyje“ – nei žemės drebėjimų, nei ugnikalnių išsiveržimų ar kitų didelių stichinių nelaimių. Susisiekimas su Rytais ir Vakarais geras, dauguma lietuvių moka rusų kalbą, kad su Rytais susikalbėtų, taip pat anglų moka, kad kalbėtų su Vakarais. Gal aš per didelis optimistas, bet manau, jog mūsų krašto pozicija yra labai palanki kurti ir klestėti. Tik nežinau, kodėl tai iki šiol nevyksta.

- Ar patriotizmas priklauso nuo žmogaus amžiaus?

- Na, turintis 50 metų patirties jau bus patriotas veteranas. Kyla klausimas: o jis anksčiau nebuvo patriotas? Juk staiga netapo toks. Pats pasirenki, ar tu esi toks, ar ne, ir atitinkamai ta linkme veiki. Gali sakyti, kad esi patriotas, bet nieko nedaryti. Tuomet tai bus tik žodžiai. Kai jauni žmonės sako, jog jie yra patriotai, - dar to būna neįrodę. Tačiau jų ketinimai ir planai, galbūt, yra labai dideli. Jie nori siekti daugiau, negu vyresnioji karta, kuri jau kažką anksčiau padarė: Sausio 13-ąją gynė Televizijos bokštą ar Parlamentą. Šiais laikais Vilniaus gatvėmis tankai nevažinėja ir negalime patriotiškumo išreikšti tiesiogiai, demonstratyviai.

Šių laikų patriotas turi elgtis kitaip. Patriotas yra tas, kuris myli Lietuvą, neemigruoja, bando kaip nors prisidėti prie visos Lietuvos gerovės ir bent pagalvoja apie poelgius, kurie galėtų padėti tautiečiams. Nuo tokių paprastų dalykų patriotizmas ir prasideda.

- Ką Lietuvoje reikėtų pakeisti?

- Mūsų mažėja, Lietuvoje jau nebėra 3 milijonų gyventojų, o pačių lietuvių - dar mažiau. Man keista, kad mano mieste gražinama aplinka, viskas atnaujinama, nauji šaligatviai tiesiami, bet kartais pagalvoju, ar po dešimt metų bus kam tais šaligatviais vaikščioti? Kartais atrodo, kad ši problema Lietuvoje nepastebima.

Dar esu jaunas, patirties turiu mažai, bet kartais pamąstau, ką būtų galima dėl to padaryti: visokeriopai remti šeimas, skatinti pagarbą motinai, kad jos vaidmuo būtų dar svarbesnis. Vien pašalpomis remti nepakanka – tai padeda, bet, kad būtų dar geriau, reikia skatinti „gyvybės kultūrą“ ir pagarbą daugiavaikėms šeimoms.

- Gal emigracija tokia didelė, kad meilė valstybei per maža?

- Žinoma, kad žmonės emigruoja tikrai ne iš patriotinių paskatų. Visi mes mėgstame savo valstybę peikti. Tačiau gyvename geriau negu Afrika, didžioji dalis Azijos ir vis dar esame nepatenkinti. Dabar tautiškumas stumiamas į šalį, bet nereiškia, kad taip bus visada - ateina karta, kuri turi kitokių minčių ir parodys, ką ji gali padaryti.

- Ką patartum moksleiviams, būsimiems abiturientams, kad siektų gerų rezultatų?

- Mokytis. Juk be mokslų nieko nebus. Taip pat, kaip sakė mano senelis, kuris man yra autoritetas, - reikia bendrauti su daugiau už tave pasiekusiais žmonėmis.

Kad myli savo šalį, gali parodyti mokydamasis ir dirbdamas Lietuvos naudai. Aš radau motyvacijos, kodėl turiu dirbti ir mokytis, ir tai labai daug prisidėjo prie mano rezultatų. Kai turi motyvaciją, gautas „prizas“ būna daug vertingesnis, nes širdyje būna geriau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"