TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Slapta dviejų lenkų kalba

2015 10 07 6:00
Varšuvietis Bartłomiejus Kowalis dėsto lietuvių kalbą, verčia iš jos ir jau neblogai pažįsta Lietuvą. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Varšuvietis Bartłomiejus Kowalis jau daugiau kaip dvidešimt kartų lankėsi Lietuvoje. Nors jokių giminystės ryšių čia neturi – 36 metų baltų filologą į mūsų šalį traukia lietuvių kalba. Dėsto ją Varšuvos universitete. Daug verčia iš lietuvių kalbos. Baltų filologė, vertėja iš lietuvių kalbos ir žmona Małgorzata Gierałtowska.

Rugsėjo pabaigoje B. Kowalis buvo atvykęs į lietuvių kalbos dėstytojų užsienio universitetuose kvalifikacijos kėlimo kursus Vilniaus universitete (VU). Kartu su keliolika kolegų iš Vokietijos, Prancūzijos, Vengrijos, Latvijos, Suomijos, Čekijos, Austrijos ir kitų šalių savaitę praleido Vilniuje: atnaujino lietuvių kalbos įgūdžius, pasidalijo patirtimi, apėjo knygynus ieškodami, kas naujo išleista iš grožinės ar mokslinės literatūros. Ko reikia studentams, ko patiems reikės, nes beveik kiekvienas ne tik dėsto lietuvių kalbą, bet ir verčia iš jos ar yra įsitraukę į kitokią veiklą, susijusią su Lietuva.

Baltistų šeimoje

B. Kowalis apie 12 metų su pertraukomis dėsto lietuvių kalbą Varšuvos universitete. Kelerius metus dirbo Lietuvos turizmo informacijos centre Varšuvoje: skatino atvykstamąjį turizmą iš Lenkijos pristatydamas Lietuvą spaudoje, per turizmo parodas, įvairius kitus renginius, bendradarbiaudamas su kelionių organizatoriais, žurnalistais. Lietuvių kalba praverčia ir jau pusantrų metų dirbant Lenkijos nacionalinės bibliotekos skyriuje, atsakingame už knygų apie lenkus ir Lenkiją paieškas užsienyje. Biblioteka renka visas knygas, kurios parašytos (redaguotos, iliustruotos) lenkų autorių, lenkų kalba arba jų turinyje yra žinių apie lenkus ir Lenkiją.

Pernai Birštone per lietuvių kalbos dėstytojų kursus užsieniečiams.Michalo Vaneko nuotrauka

„Dėl mūsų valstybių ryšių praeityje nemažai knygų apie Lietuvos istoriją susijusios ir su Lenkijos istorija. Man reikia jas surasti ir įrašyti į specialų katalogą, – pasakojo baltų filologas. – Nors darbas iš pirmo žvilgsnio atrodo nuobodus, nuolat esu tarp knygų, o tai, savaime suprantama, kiekvienam humanitarinių mokslų atstovui suteikia daug džiaugsmo. Be to, seku visas knygų rinkos naujienas. Tai leidžia suprasti, kas domina lietuvius, ką jie skaito, ką tyrinėja. Kai knygos iš Lietuvos patenka į mūsų biblioteką, taip pat jas aprašau, todėl galiu pavartyti ir šiek tiek paskaityti. Baltų filologui tai labai įdomu.“

Tarp B Kowalio vertimo darbų – daugiausia mokslinė, istorinė literatūra. Pavyzdžiui, prof. Alfonso Eidinto istorinis romanas „Ieškok Maskvos sfinkso“, pasakojantis apie Lietuvą 1939–1940 metais, sovietų atėjimo dramą. Varšuvos universitete baltų filologiją tame pačiame kurse studijavusi žmona M. Gierałtowska verčia poeziją ir prozą. Ir ne tik grožinę literatūrą. Pavyzdžiui, prof. Leonido Donskio esė.

„Abu baltistai šeimoje – labai įdomu, juo labiau kad požiūris į kalbą skiriasi. Žmona – literatė, aš esu kalbininkas. Dažnai aptariame įvairius kalbos reiškinius – tiek lietuvių, tiek lenkų. Galime pasitarti, kaip išversti kokį nors sakinį ar frazę. Lietuvių kalba mums labai svarbi ir kaip slapta mūsų kalba. Kad vaikai nesuprastų. Kol Julia ir Januszas maži, beveik penkerių ir beveik šešerių metų, kai reikia išsiaiškinti kokius nors dalykus tarpusavyje, kalbamės lietuviškai“, – juokėsi pašnekovas.

Kitoks požiūris

B. Kowalis prisiminė, kad tada, kai susidomėjo baltų filologijos studijomis Varšuvos universitete, Lenkijoje nedaug buvo žinoma apie lietuvių kalbą. Jam buvo įdomu studijuoti mažos tautos kalbą. Be to, jau vidurinėje mokykloje domėjosi istorija ir nusprendė, kad būtų verta sužinoti, kaip viskas atrodo iš kitos – ne lenkų, o lietuvių – pusės.

„Nesunku įžvelgti, kad lenkai turi savo istorijos viziją, kitos tautos – savo tos pačios istorijos viziją. Man visada buvo įdomus kitų žmonių požiūris. Ir iki šiol be galo įdomu skaityti lietuvių ir kitų šalių autorių istorinius darbus, sužinoti, kaip kitos tautos mato mūsų bendrą praeitį, įvykius, susijusius su mūsų tautų santykiais, – kalbėjo filologas. – Įdomiausias dalykas – skirtingi požiūriai, ir istorijos mokslo esmė tuos skirtumus tyrinėti, bandyti suvokti, kodėl taip yra.“

Nuo Šv. Baltramiejaus bažnyčios

Pirmą kartą Lietuvoje B. Kowalis apsilankė 1998 metais. Varšuvos universiteto pirmo kurso studentas su keliais draugais sumanė surengti ekskursiją į Vilnių. Apsigyveno Jaunųjų turistų centre Užupyje, netoli Šv. Baltramiejaus bažnyčios.

„Vienas iš apaštalų buvo Baltramiejus, mano bendravardis. Galbūt todėl man Užupis visada buvo artimas, nes ten – Šv. Baltramiejaus bažnyčia, – sakė varšuvietis. – Tada per bažnyčią dar ėjo bėgiai, nes anksčiau joje buvo sandėlis. Žinau, kad iš tos bažnyčios ir Katedros skulptūros sugrįžo.“

Nuo Užupio pradėję pažintį su Vilniumi, keliautojai tą kartą dar aplankė ir Trakus. O vasarą po pirmo kurso B. Kowalis su būsima žmona Vilniuje praleido dvi savaites. Tada su lenkų ekskursija nukeliavo ir į Kryžių kalną. Jau trečio kurso baltų filologai B. Kowalis ir M. Gierałtowska vienus metus kartu studijavo VU. Lietuvių kalbos kursas užsieniečiams buvo kaip dalinės Varšuvos universiteto baltų filologijos studijos.

Vėliau beveik metus truko ir Varšuvos universiteto lietuvių kalbos dėstytojo mokslinė stažuotė Vilniuje. Dar daugybę kartų savaitei ar porai dienų B. Kowalis atvykdavo į mūsų šalį – į konferencijas ar lydėdamas Lenkijos žurnalistus, kelionių organizatorius kaip Lietuvos turizmo centro Varšuvoje darbuotojas. Prieš dvejus metus lankė lietuvių kalbos dėstytojų kvalifikacijos kėlimo kursus Anykščiuose, pernai – Birštone, šiemet – Vilniuje.

„Nors neblogai pažįstu Lietuvą, palyginti su kitais Lenkijos gyventojais, tikrai nesakyčiau, kad žinau viską. Turbūt čia slypi mano domėjimosi esmė – nuolat norisi kuo daugiau sužinoti. Gal tuo ir skiriuosi nuo kitų čia atvykstančių užsieniečių, kad nuo pat pirmo apsilankymo nesistengiu ieškoti problemų, lietuvių (ar lenkų) daromų klaidų, blėstančių praeities pėdsakų. Tiesiog stebiu Lietuvą ir jos gyventojus, bandau suprasti, kas ir kodėl čia vyksta ar keičiasi“, – kalbėjo varšuvietis.

Slenksčiai ir viltys

Baltų filologijos studijos Varšuvos universitete Polonistikos fakultete priskirtos Bendrosios kalbotyros, Rytų Azijos lyginamosios kalbotyros ir Baltistikos katedrai. Suvažiuoja studentų iš visos Lenkijos, nors tokios studijos yra ir Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete.

„Vieni domisi istorija. Kitų seneliai ar proseneliai kilę iš Lietuvos. Arba lankėsi Lietuvoje, patiko Vilnius, Kaunas ir nusprendė studijuoti baltistiką. Arba pasirinko baltų filologiją, nes lankėsi Latvijoje ir jų pagrindinis tikslas – išmokti latvių kalbą, – vardijo studentų pasirinkimo motyvus B. Kowalis. – Tačiau daugiausia džiaugsmo suteikia tie, kurie ateina į baltų filologiją, gal ir nelabai žinodami, kur dėtis, tačiau jiems taip patinka, kad jau po metų yra stiprūs studentai. Lieka ir magistro studijoms, visiškai įsitraukia į baltų filologiją.“

Anksčiau baltų filologija buvo labai populiari kaip papildoma studijų kryptis. Ateidavo daug istorikų, kitų kalbų filologijos studentų. Pastaruosius kelerius metus jų gerokai sumažėjo. Dabar įstoja 24–25 studentai. Pirmą kursą baigia apie pusę jų.

Vieniems lietuvių kalba pasirodo per sunki. Kiti pradeda dirbti ir nebeturi laiko studijuoti. Arba pradeda kitas studijas. Tačiau jau keleri metai yra norinčiųjų studijuoti magistrantūrą ir ją baigusių žmonių. Pernai, pavyzdžiui, licenciato (kaip mūsų bakalauro, – aut.) darbą parašė ir apgynė keliolika studentų. Dalis jų įstojo į magistrantūrą. Anksčiau, pasak dėstytojo, nebaigę studijų išsilakstydavo po visą Lenkiją, Lietuvą, Latviją.

„Didžiulė pagalba edukaciniam procesui buvo šių metų pradžioje pasibaigęs ES lėšomis finansuojamas projektas: dėstytojai iš Lietuvos dėstė pas mus lietuvių literatūrą, kitus dalykus, – kalbėjo B. Kowalis. – Turbūt didžiausia problema dabar – patalpos. Turime tik vieną auditoriją, atskiros bibliotekos nėra, todėl joje laikomos ir knygos. Labai nepatogu, kai studentai negali ramiai atsisėsti ir naudotis jomis. Be to, auditorija nedidelė, ir daugiau studentų netelpa. Tačiau panašios bėdos turbūt visų baltistikos centrų.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"