Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
MOKSLAS IR IT

Socialinės programėlės verčia mus vergais

 
2017 05 31 15:00
Lina Žemaitytė-Kirkman: "Ne telefonas mums turi sakyti, kada jį tikrinti, - mes turime tai nuspręsti."
Lina Žemaitytė-Kirkman: "Ne telefonas mums turi sakyti, kada jį tikrinti, - mes turime tai nuspręsti." Alinos Ožič nuotrauka

Tyrimai rodo, kad žmogus per dieną telefoną patikrina 150 kartų, o daugiau kaip pusė net miega su juo. Įdomu tai, kad daugeliu atveju prie mobiliųjų programėlių jungiamės ne dėl to, kad patys to norime. Tai verslas mus meistriškai atsigena pas save, žinodamas mūsų baimes ir silpnybes. Ar išdrįstumėte sužinoti, kiek laiko per savaitę praleidžiate telefono spąstuose?

Priklausomybė nuo technologijų, ypač išmaniųjų telefonų, nėra žalinga vien dėl beprasmiškai sugaišto laiko – ji tiesiogiai veikia mūsų psichologinę būseną ir darbo kokybę. Apie neigiamą technologijų poveikį ir verslo triukus, verčiančius nepaleisti telefono iš rankų, dienraščiui pasakojo internetinio verslo ir verslo psichologijos ekspertė Lina Žemaitytė-Kirkman. Ji šia tema skaitė pranešimą technologijų ir inovacijų festivalyje LOGIN 2017.

Pranešimų laukiame kaip gaisro

– Daug šiuolaikinių žmonių pripažįsta esantys šiek tiek priklausomi nuo technologijų ir su jomis susijusių socialinių tinklų, tačiau ar iš tiesų tai galima vadinti priklausomybe – ar procesai, vykstantys žmogaus smegenyse, kuo nors panašūs į, pavyzdžiui, priklausomybės nuo alkoholio ar nikotino simptomus?

– Priklausomybė nuo technologijų, ypač interneto ar išmaniųjų įrenginių, savo prigimtimi ir simptomais labai panaši į priklausomybę nuo lošimo. Yra ir rimtų tokios priklausomybės atvejų, kai žmonės dėl to netenka darbo, neišlaiko egzaminų, praranda santykius. Tačiau dažniausiai priklausomybės terminas šiame kontekste vartojamas populiariąja prasme. Ir mano patarimai skirti tiems, kurie pripažįsta esantys priklausomi nuo išmaniojo telefono, tačiau jų gyvenimas dėl to negriūva.

Tyrimai rodo, kad 79 proc. žmonių telefono griebiasi vos atsibudę, o 68 proc. miega telefoną pasidėję šalia, nes tikrina jį net prabudę naktį. Internete pilna įvairių testų, nors ir nemokslinių, padedančių nustatyti priklausomybę. Jie, pavyzdžiui, klausia: ar nusileidus lėktuvui telefoną įsijungiate jau tada, kai to daryti dar negalima? Tačiau pirmiausia apie priklausomybę signalizuoja du dalykai: kai telefonu bandote naudotis mažiau, bet nepavyksta, ir kai pradeda skųstis aplinkiniai.

– Kiek priklausomybė nuo technologijų yra natūralus reiškinys šiuolaikiniame intensyviame ir interaktyviame pasaulyje ir kiek – žalingas? Ar žala yra tik iššvaistytas laikas?

– Didžiausia problema yra tai, kad žmonės pradeda jausti nuolatinį nerimą ir stresą. Netgi pasireiškia toks įdomus fenomenas kaip „netikri vibravimai“ (angl. phantom vibration) – kai žmogus jaučia, kad telefonas vibruoja kišenėje arba skamba, nors taip nėra. Mat intensyviai naudodamas išmanųjį telefoną ir turėdamas daug mobiliųjų programėlių žmogus gauna labai daug pranešimų, o jis nemėgsta ką nors praleisti. Taigi, mūsų smegenys pradeda veikti „gaisro signalizacijos“ režimu: negalima praleisti gaisro pavojaus, reaguojama į menkiausią dūmą – net sudegusios kiaušinienės ar cigaretės. Mūsų smegenys pradeda veikti taip pat: pajutusios kokį nors pasikeitimą aplinkoje – galbūt raumuo trūktelėjo ar drabužis kitaip prisilietė prie kūno – jos signalizuoja, kad telefonas vibruoja: tik nepraleisk skambučio!

Priklausomybė yra labai individualus dalykas. Vienam žmogui trukdo, kad jis keturias valandas per dieną skiria telefonui, o kitam – ne. Bet dažniausiai žmonėms telefonas trukdo dėl to, kad jie pradeda gyventi nuolat laukdami, nerimaudami ir jausdami stresą, kad ką nors praleido ar kažko nespėja. Vadinasi, jų smegenys nuolat būdrauja, ir tai labai sekina nervų sistemą.

Nustatyta, kad žmonės savo telefoną patikrina 150 kartų per dieną, ir tai nėra vien sąmoningas jų apsisprendimas.

Verslas žaidžia silpnybėmis

– Atrodytų, priklausomybę lemia žmogaus prigimtiniai dalykai, pavyzdžiui, smalsumas, noras pritapti, bendrauti ir pan. Tačiau ar iš tiesų prie žmogaus vergystės technologijoms labiausiai nagus prikišo verslas?

– Žmonės labai dažnai yra „sulindę“ į savo telefonus ne dėl to, kad yra bevaliai ar jiems neįdomi aplinka, o todėl, jog mobiliosios programėlės sąmoningai sukurtos taip, kad joms būtų sunku atsispirti. Juk programėlių sėkmė matuojama pagal tai, kiek laiko žmonės išbūna prie jų prisijungę. Tam yra naudojamos žinios apie žmogaus psichologiją ir jo natūralias silpnybes.

Biheviorizmo psichologas amerikietis Burrhusas Fredericas Skinneris įrodė, kad yra toks dalykas kaip operantinis sąlygojimas, t. y. kad galima išmokyti absoliučiai bet kokio elgesio ir padaryti jį beveik priklausomybe, kai susiejami du dalykai: kažkoks veiksmas ir apdovanojimas, jei šis gaunamas ne iš karto, o nežinia kada. Šia teorija remiasi visas lošimų verslas. Pavyzdžiui, trauki lošimo aparato rankeną ir nežinai, ar laimėsi. Būtent šis nežinojimas mūsų smegenyse ir sukelia norą bandyti dar kartą.

Panašiai į lošimo aparatus sukurtos ir mobiliosios programėlės. Pavyzdžiui, kai atnaujiname Facebook programėlę, mes nežinome, ar bus kas nors įdomaus, ar ne. Ir susipažinimo programėlėje Tinder braukdami per žmonių nuotraukas nežinome, kada sulauksime apdovanojimo – ar patiksime tiems, kurie patinka mums.

Kitas triukas – pasinaudoti labai sena žmogaus baime būti užribyje. Mažose bendruomenėse ar gentyse priklausymas joms buvo bemaž gyvybės ar mirties klausimas. Išlikimui tai buvo taip svarbu, kad turime už tai atsakingą smegenų dalį – migdolinį kūną (amygdalą), kurio viena funkcijų yra skenuoti aplinką ir stebėti, ar neliekame užribyje. Žinote tą nemalonų jausmą, kai paaiškėja, kad draugai surengė vakarėlį ir jūsų nepakvietė? Tai migdolinis kūnas siunčia signalą, kad liksi miške vienas ir mirsi, neva stebėk, kas čia darosi (juokiasi).

Šia mūsų pirmykšte baime labai gerai pasinaudoja socialiniai tinklai, siųsdami pranešimus. Pavyzdžiui, neseniai gavau du e. laiškus iš programėlės LinkedIn: vienas jų sakė, kad žmonės peržiūrėjo mano profilį, o kitas pranešė, jog 4 mano kontaktai turi naujų įgūdžių, o 3 – netgi naujus darbus. Anksčiau būčiau maniusi, kad tai yra informacinio pobūdžio pranešimai, ir prarijusi šį kabliuką – prisijungusi prie programėlės. Tačiau dabar suprantu, kad taip apeliuojama į mano baimę likti nežinioje, ir pati sprendžiu, ar noriu prisijungti.

Taip pat elgiasi ir Facebook, Twitter, Snapchat ir kitos programėlės – jei jomis ilgiau nesinaudoji, jos pradeda siųsti pranešimus, kad čia veiksmas vyksta, tavo draugai kažką daro, o tu nežinai.

Kitas pavyzdys: Facebook žino, kad pasikeitę profilio nuotrauką esame labai jautrūs socialiniam vertinimui. Todėl profilio nuotrauka naujienų sraute išlieka ilgiau nei bet kuri kita. Juk kuo ilgiau ji matoma, tuo daugiau žmonių ją pakomentuoja ir tuo dažniau žmogus jungiasi prie programėlės.

Apskritai prie programėlių dažnai jungiamės dėl pranešimų, kuriuos parašė ne žmonės, o verslas, žinodamas, kaip reaguosime. Ir kai per LinkedIn gauname pranešimą, kad kažkas nori su mumis susijungti, manome, jog tas žmogus sąmoningai mus susirado. Bet iš tiesų jis greičiausiai aklai sureagavo į sąrašą žmonių, kuriuos LinkedIn jam pasiūlė, kad mes prisijungtume.

Jeigu nesupranti taikomų psichologinių mechanizmų, jiems atsispirti labai sunku. Kai supranti, tampa lengviau apversti santykį su technologija: ne telefonas mums turi sakyti, kada jį tikrinti, – mes turime tai nuspręsti.

Ne telefonas mums turi sakyti, kada jį tikrinti, – mes turime tai nuspręsti.

Siūlo perorganizuoti telefoną

– Ar vien sąmoningumo pakanka, norint slopinti priklausomybę nuo technologijų? Nuo ko reikėtų pradėti ribojant naudojimąsi telefonu ir socialiniais tinklais?

– Nustatyta, kad žmonės savo telefoną patikrina 150 kartų per dieną ir tai nėra vien sąmoningas jų apsisprendimas. Jeigu mes žinome, kad verslas bando mus pasiekti per telefoną vibruodamas, mirksėdamas, pypsėdamas, tą triukšmą galime išjungti.

Labai paprastas ir veiksmingas dalykas – išjungti visiškai visus pranešimus ir palikti tik tuos, kurie perspėja, kad žmonės bando mus pasiekti: SMS žinutes, programėlių WhatsApp ir Viber pranešimus. Jei esame susikaupę ir pypsintis telefonas pertraukia mūsų darbą, reikia 23 minučių, kad vėl grįžtume į susikaupimo būseną. Tai rodo tyrimai. Dar blogiau, kad jei mus dažnai pertraukia, mūsų vidinis laikrodis prie to pripranta ir galiausiai nebemokame ilgą laiką dirbti susikaupę. Nebelikus įkyrių pranešimų, po kurio laiko tai praeina.

Kitas žingsnis – perorganizuoti visas savo programėles. Visus tuos 150 kartų, kai tikriname telefoną, ekrane mirksintys pranešimai apie praleistas žinutes suaktyvina mūsų nervų sistemą ir kelia stresą bei nerimą. Pagrindinis telefono ekranas turėtų būti rami vieta. Reikia paklausti savęs, kurios programėlės yra mano įrankiai – jie ir gali likti pagrindiniame ekrane. Tai gali būti skaičiuotuvas, kalendorius, prožektorius, žemėlapis. Pagrindiniame telefono ekrane taip pat gali likti programėlės, kurios susijusios su tikraisiais mūsų gyvenimo tikslais (pavyzdžiui, žingsniamatis, jei norime daugiau vaikščioti). Visos kitos programėlės turi dingti nuo ekrano – jas reikėtų sudėti į aplankus, kad jų išvis nesimatytų.

Naudojame daugiau, nei manome

– Kaip jūs pati, domėdamasi šia sritimi, elgiatės ir kontroliuojate technologijas savo gyvenime?

– Psichologija yra mano sritis, bet šia tema pradėjau domėtis dėl praktinių dalykų. Kai straipsnyje perskaičiau, kad žmonės tikrina savo telefoną 150 kartų per dieną, pasidarė smalsu, kiek kartų pati tai darau. Turiu du mažus vaikus ir veiklos namie tikrai netrūksta, tad maniau, kad tam galiu skirti ne daugiau kaip valandą. Parsisiunčiau programėlę, kuri tai suskaičiuoja ir buvau šokiruota: per dieną telefoną naudojau vidutiniškai 3 valandas, o tai beveik para per savaitę! Pasižadėjau telefonu naudotis mažiau, tačiau nepavyko. Tada pradėjau domėtis tyrimais ir patarimais. Juos pritaikiusi, dabar telefonu naudojuosi vidutiniškai 1,5 valandos per dieną.

– Kaip nuo technologijų priklausomybės apsaugoti vaikus? Ar reikėtų apriboti jų naudojimąsi technologijomis, ar tai vis dėlto yra pasenęs metodas?

– Technologijos savaime nėra blogis – jomis naudojantis galima ir labai daug išmokti, namų darbus padaryti ir pan. Internetas yra nuostabus dalykas, o jį turime tiesiog kišenėje.

Viena gydytoja technologijas sugretino su maistu: maistas reikalingas, kad išliktume, bet turime galvoti, kiek ir ką valgome. Labai svarbu apie tai šnekėtis su paaugliais, nes šie yra pažeidžiamiausia grupė, jų savikontrolė dar nėra išsivysčiusi. Aišku, tai nelengva. Yra patarimų, kaip tėvai turėtų elgtis, atsižvelgdami į vaikų amžiaus grupes. Pavyzdžiui, nuo 3 iki 6 metų vaikui turi būti taikoma taisyklė, kad jis kompiuteriu negali naudotis, kai šalia nėra tėvų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR IT
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"