TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Standartizuotas testavimas nėra priešas

2016 06 14 14:39
Kai testavimas atliekamas dažnai, jis nekelia baimės ir mokiniams. 3diassciates.wordpress.com nuotrauka

Tokiu pavadinimu JAV psichologų Yanos Weinstein ir Megan Smith parašytas straipsnis šiemet buvo paskelbtas dienraštyje „The Boston Globe“. Jis pradedamas mintimi, kad testavimas visuomenėje suvokiamas skirtingai. Pedagogai ir tėvai standartizuotą testavimą vertina kaip politikų ir švietimo administracijos įrankį, keliantį siaubą. Kai psichologai išgirsta apie testavimą, pirmiausia galvoja apie jo poveikį – vieną geriausių mokymo strategijų. Tai gali atrodyti semantika, bet yra problema.

Prisiminti šį straipsnį ir jame išsakytą mintį apie skirtingas nuomones dėl testavimo paskatino neseniai kilusi diskusija dėl moksleiviams skirtuose testuose pastebėtų klaidų ir apskritai dėl testavimo prasmės. Žinoma, klaidų testuose neturėtų būti. Tačiau vienas ar kitas pasitaikęs trūkumas neturėtų užgožti esminio dalyko. Kai šiuo metu žiniasklaidoje plačiai reiškiama nuomonė tos pusės, kuri stiprina įvaizdį testo, kaip „siaubą keliančios priemonės“, pamėginsiu išdėstyti kelias mintis, kurios atspindi kitokį požiūrį.

Siekiant objektyvaus vertinimo

Kas yra standartizuotas testas? Glaustai atsakant į šį klausimą, reikia pažymėti kelis bruožus. Standartizuotas testas yra: 1) kai testą atliekantiems asmenims yra pateikti tokie pat klausimai (užduotys), 2) testas atliekamas tuo pat metu, 3) testu gauti mokinių atsakymai vertinami laikantis vieningų reikalavimų. Standartizuoti testai sudaro sąlygas palyginti pavienių mokinių ar atskirų grupių (pavyzdžiui, klasės, mokyklos, miesto) pasiekimus.

Kai mokytojai sudaro testus ir juos taiko per pamokas, jų pateiktų užduočių kokybė labai skiriasi. Dar labiau skiriasi mokytojų vertinimas. Pateiksiu porą pavyzdžių. Kai baigiamasis istorijos egzaminas būdavo laikomas mokyklose, o komisija buvo sudaryta iš tos mokyklos mokytojų, 1998 metais viename Lietuvos didmiestyje visų abiturientų įvertinimo vidurkis buvo 8,2 balo. Sutikime, kad tai gana aukštas įvertinimas. Tačiau netoliese esančiame rajone visų rajono mastu abiturientų istorijos pažymio vidurkis siekė net 9,4 balo. Paprastai tariant, faktiškai pusei mokinių buvo surašyti „dešimtukai“, kitiems – „devintukai“. Bet pasitaikė ir vienas kitas „prastas įvertinimas“ – „aštuntukas“, gal net dar žemesnis. Kyla klausimas, kas lėmė to rajono mokinių rezultatus: realios mokinių žinios ar mokytojų vertinimas? Savo nuomonę pasiliksiu sau, tik pasakysiu, kad tuo laikotarpiu bent porą kartų buvau komandiruotas į rajonus stebėti, kaip vykdomas istorijos egzaminas. Gerai pamenu, kaip vienoje mokykloje mokytojai kalbėjosi, kad turi rašyti geresnius pažymius „savo vaikams“, antraip jie liks nuskriausti, nes kitose mokyklose bus surašyti aukštesni vertinimai. Kai buvo pereita prie centralizuoto egzamino sistemos, viename didmiestyje baigiamojo istorijos pažymio vidurkis sumažėjo beveik keturiais balais.

Prieš keletą metų viename seminare istorijos mokytojams buvo duota užduotis įvertinti Ugdymo plėtotės centro aštuntų klasių mokiniams sudaryto testo istorijos klausimų (užduočių) sudėtingumą. Dalyvavo 16 patyrusių istorijos mokytojų iš įvairių Lietuvos mokyklų. Jie turėjo nustatyti 20 testo klausimų sudėtingumą, nurodant, ar tas klausimas skirtas patenkinamo lygio („lengvas“ klausimas), pagrindinio lygio (vidutinio sunkumo) ar aukštesniojo lygio (tik gabiems mokiniams skirtas). Tai buvo siejama ir su mokinio vertinimu, t. y. kokį pažymį galėtų rašyti mokiniui, jeigu jis atliktų tokio sudėtingumo užduotis. Rezultatai buvo tokie: 18 atvejų mokytojų nuomonė išsiskyrė per visus tris lygius (faktiškai tai reiškė, kad už analogiškų užduočių atlikimą būtų vertinama skalėje nuo 5 iki 10 balų). Tik dviem atvejais nuomonės sutapo ir apsiribota dviem lygiais, t. y. keturių balų skalėje.

Būtų galima pateikti ir daugiau pavyzdžių, kurie rodytų, jog indvidualus vertinimas yra labai subjektyvus dalykas. Todėl prieš keletą metų kilusi idėja sukurti testus, kuriuos mokytojai taikydami savo mokyklose galėtų įvertinti mokinių pasiekimus ir palyginti juos visos šalies mokinių pasiekimų kontekste, man pasirodė esanti ir savalaikė, ir reikalinga.

Leidžia palyginti ir nustatyti spragas

Vadinamieji standartizuoti testai skiriasi nuo kitų testų, ir nuo valstybinio brandos egzamino metu taikomų testų. Visų pirma yra atliekamas bandomasis testavimas, kurio metu tikrinamas klausimų ir užduočių veiksmingumas. Į duomenų banką atrenkamos tik tos užduotys, kurios pasiteisina. Po to iš jų yra sudaromas kitas testas, kuris pateikiamas mokykloms, kad mokytojai galėtų testą panaudoti ir įvertinti savo mokinius. Toks įsivertinimas neturėtų būti suprastas tik taip, kad parašomas mokiniui konkretus pažymys. Matydamas kiekvieno mokinio, atskiros klasės mokinių ar visos mokyklos mokinių pasiekimus, mokytojas gali juos palyginti su visų Lietuvos mokinių mokymosi rezultatais. Pavyzdžiui, gali būti, kad istorijos mokytojas aštuntos klasės mokinį Antaną traktuoja kaip labai gerą istorijos mokinį ir jį visuomet vertina dešimt balų, tačiau po atlikto testavo paaiškėja, kad visų Lietuvos aštuntos klasės mokinių kontekste jis tėra vidutinio lygio.

Prieš keletą metų viena studentė pasakojo apie savo mokymąsi mokykloje. Nedidelėje kaimo mokykloje, kur klasėje buvo mažai mokinių, absoliuti dauguma jų nesistengė mokytis. Kadangi ji pati buvo atsakinga mokinė, mokytojas visuomet ją vertino dešimt balų: ar atsakinėdavo žodžiu, ar atlikdavo bet kurią užduotį raštu. Tačiau jos tėvai, suprasdami, kad aukščiausi dukros įvertinimai gali būti nieko verti, nusprendė ją siųsti mokytis į maždaug už 20 kilometrų esančią gimnaziją. Ir čia ji pateko į visai kitokią situaciją: iš puikios mokinės tapo vidutine, nes gauti aukštą įvertinimą sekėsi sunkiai, o klasėje buvo ir gabesnių už ją mokinių.

Standartizuoto testo paskirtis – padėti mokytojui nustatyti ir mokinio mokymosi spragas. Kalbant apie istorijos dalyką, kartais iš atlikto testo akivaizdžiai matosi, kad aštuntos klasės mokiniai negeba naudotis žemėlapiu, nežino, kas yra pirminis istorijos šaltinis, nepajėgia suformuluoti nors ir elementarios išvados ar panašiai. Žinant spragas, yra aišku, kam reikėtų skirti daugiau dėmesio.

Kai „geros“ užduotys netinkamos

Ne kartą girdėta nuomonė, kad sudaryti testą yra labai lengva ir tai gali padaryti bet kas. Taip teigiantieji nesuvokia, kad testo sudarymas yra sudėtingas dalykas. Dažnai manoma, kad klausimas su keturiais pasirenkamais atsakymais (uždaro tipo testas) yra pats lengviausias. Sugalvojai, ką nori paklausti, ir pateiki keturis atsakymus, iš kurių trys neteisingi. Tačiau pirminio testavimo metu atlikus pateiktų klausimų analizę paaiškėja, kad daug sukurtų „gerų“ užduočių pasirodo esančios visiškai netinkamos. Kiekvienas daugiau ar mažiau išmano istoriją, todėl pateiksiu bent du pavyzdžius. Antai testo kūrėjai pirminiam aštuntos klasės mokinių testavimui parengė užduotį:

Apie kurį Lietuvos valdovą rašo poetas Justinas Marcinkevičius poemos ištraukoje?

„Esu valdovas ir darysiu viską,

Kas mano dievui – Lietuvai – naudinga.

Kova su Ordinu ir jo dievu

Suvienys Lietuvą, sujungs, sutelks ją.

O tai yra aukščiausias mano tikslas ir mano pareiga. Aš ją ir vykdau“.

A Apie Algirdą.

B Apie Gediminą.

C Apie Kęstutį.

D Apie Mindaugą.

Ar šis klausimas, jūsų nuomone, yra tinkamas? Juk atrodo įdomus, reikalaujantis gebėti taikyti įgytas istorijos žinias. Nėra sudėtingas. Išanalizavus 885 mokinių atsakymus, paaiškėjo, kad teisingai atsakė 41 proc. mokinių. Beveik pusė mokinių atsakė teisingai (D variantas). Galima manyti, kad klausimas tinkamas. Tačiau palyginę pačių silpniausių mokinių grupės atsakymus su gabiausių mokinių grupės atsakymais pamatysime, kad beveik vienodas skaičius silpnų ir gabių mokinių atsakė taip pat. Tai rodo, kad mokiniams šis klausimas yra per sudėtingas, todėl absoliuti dauguma jų mėgina atsakymą atspėti. Galbūt klausimas gražiai skamba, tačiau jis visiškai netinkamas naudoti teste. Tokios analizės ir tokio „atradimo“ mokytojas neturi galimybės vienos mokyklos sąlygomis padaryti. Todėl taip ir nutinka, kad savarankiškai sukurti ir plačiai taikomi įvairūs testai neretai yra abejotinos vertės.

Dar vienas pavyzdys.

Kaip vadinami nuo feodalo priklausomi valstiečiai?

A Baudžiauninkais.

B Riteriais.

C Senjorais.

D Vasalais.

Parskaitę šį klausimą galbūt nusišypsosite – juk atsakyti teisingai taip paprasta! Pasirodo, kad 47 proc. mokinių pasirinko teisingą atsakymą (A variantas). Atrodytų, vidutinio sunkumo klausimas. Tačiau pažiūrėkime, kaip tas klausimas skiria gabius mokinius nuo silpnų mokinių grupės. Iš patenkinamo lygio (silpnų) mokinių grupės teisingą atsakymą nurodė 58 proc., o iš pačių gabiausių – tik 36 proc. mokinių. Netikėtas „atradimas“ – gabūs mokiniai dažniau klydo nei vadinamieji silpni mokiniai. Kaip tai galėjo nutikti? Atlikus duomenų analizę paaiškėjo, kad procentiškai didesnis skaičius gerai besimokančių mokinių rinkosi atsakymą D. Darytina įžvalga, kad silpnesnieji žino tik apie baudžiauninkus ir tą atsakymą rinkosi nedvejodami, o gabesnieji žino, kad vasalai taip pat yra priklausomi, tik jie priklausomi nuo senjoro. Galbūt jie manė pademonstruosią gilesnį istorijos supratimą? Gal įžvelgė kažkokią klastą? Apie panašius atvejus girdėjai ir iš matematikų – kartais gabūs mokiniai renkasi sudėtingą sprendimo kelią ir suklysta. Kad ir kaip būtų, toks klausimas ydingas, diskriminuojantis gabius mokinius, todėl negali būti naudojamas.

Yra įvairių niuansų, kai reikia atsisakyti iš pirmo žvilgsnio gerai sudarytų testo klausimų, nes jie nėra veiksmingi. Gali taip nutikti, kad pirminio testavimo metu išbandomi du trys testai, tačiau atlikus analizę paaiškėja, kad pašalinus netinkamas užduotis lieka galimybė sudaryti tik galbūt vieną veiksmingą testą. Ir tame teste turi būti užduočių, atitinkančių patenkinamo, pagrindinio ir aukštesnio lygio mokinių gebėjimus, turi būti klausimų, orientuotų į žinias ir supratimą, žinių taikymą, gebėjimą mąstyti. Tada tuos klausimus tenka grupuoti pagal dalyko veiklos sritis ir turinio tematiką. Tačiau iš šalies pažvelgus į testą to dažniausiai daugelis nepastebi.

Prasti rezultatai – nesugebi išmokyti

Prieš keletą metų pradėjus rengti standartizuotus testus maniau, kad jie yra prasmingi, padės mokytojams ir mokiniams siekti geresnių mokymosi rezultatų. Tačiau kalbantis su mokytojais ir skaitant nuomones interneto portaluose, aiškėja kita tendencija – neretai norima parodyti geresnius mokinių rezultatus, nei jie iš tikrųjų yra. Ko gero, mokinio krepšelio politika paskatino mokyklas lenktyniauti ir tas lenktyniavimas įgavo kitados buvusio socialistinio lenktyniavimo bruožų. Vieni pataria silpnai besimokantiems mokiniams testavimo dieną neateiti į mokyklą, kiti testavimo metu mokiniams „suteikia pagalbą“, treti vertinant atsakymus siekia rašyti aukštesnius pažymius savo mokiniams, ketvirti – žemesnius pažymius kitos mokyklos mokiniams (jeigu jiems tokia galimybė duota), kad jų mokinių pažymiai santykinai būtų ne prastesni.

Prastas įvertinimas daugeliu atvejų nėra malonus mokiniui ir jo tėvams. Žemas mokinių žinių lygis nėra malonus faktas mokytojui, nes jis gali sulaukti priekaištų, kad nesugeba dirbti. Prasti mokinių įvertinimai nėra priimtini mokyklos administracijai. Girdėjau, kad kai kurių mokyklų vadovai draudžia mokytojams vertinti mokinius nepatenkinamai, neleidžia pedagogams bent kiek kritiškai atsiliepti tėvams apie jų vaikus. Suprantama, kokia gali kilti sumaištis, kai tokioje „geroje“ mokykloje paaiškėja prasti mokinių rezultatai. Prastais rezultatais greičiausiai bus nepatenkinti ir savivaldybės vadovai. Tai ar ne ramiau būtų gyventi be mokinių žinių tikrinimo standartizuotais testais? Prieš porą metų bendraujant su Kazachstano mokytojais, jie guodėsi dėl to paties – parašysi mokiniams blogus pažymius, turėsi mokyklos administracijai pasiaiškinti, kodėl nesugebi jų išmokyti.

Kai prieš du dešimtmečius Lietuvoje buvo kuriama centralizuota brandos egzaminų sistema, jau tada mokytojai kėlė klausimą, kad negalima lyginti skirtingų mokyklų mokinių pasiekimus, nes mokinių kontingentas skiriasi. Tąkart vertinimo konsultantas iš švietimo konsultavimo kompanijos „Anglia Assessment“ George'as Bethellas aiškino, kad tai yra savaime suprantama: turėdamas motyvuotus mokinius gali pasiekti daug geresnių rezultatų nei su tais, kurie gyvena skurdžioje aplinkoje, neturi motyvacijos. Anot jo, svarbu, kad mokytojo vertinimas sutaptų su išoriniu vertinimu. Jeigu testavimo ar brandos egzaminų metu gautas mokinio įvertinimas sutampa mokytojo vertinimu, vadinasi, mokytojas yra teisus – jis objektyviai vertino ir davė žinią mokiniui ir jo tėvams, kad šie priimtų reikiamus sprendimus.

Plačiai kalbama šiuo metu apie aukštus mokymosi pasiekimus Suomijos mokykloje. Kai prieš porą mėnesių turėjau galimybę neformalioje aplinkoje pabendrauti su Suomijos švietimo ministro patarėja, nepraleidau progos paklausti, kas lemia, jos nuomone, tuos pasiekimus. Įvardijo tris veiksnius. Pirma, daug lemia šeima, nes Suomijoje tėvai diegia vaikams nuostatą tapti išsilavinusiam. Antra, pedagogams privalomas magistro laipsnis. Trečio veiksnio nebepamenu, bet jis siejamas, kiek pamenu, su meterialiniais dalykais.

Pastaraisiais metais Lietuvoje pastebima tendencija vis didesnę atsakomybę už mokinių mokymosi rezultatus perkelti nuo tėvų ant pedagogų pečių. Tai iliustruoja viena šmaikšti pedagogo įžvalga. Prieš kelis dešimtmečius mokytojas tėvams apie blogai besimokantį mokinį sakydavo: „Jūsų vaikas yra tinginys“. Maždaug prieš dešimtmetį buvo sakoma: „Jūsų vaikas nemotyvuotas“. Pastaruoju metu mokytojas sako: „“Aš nesugebu motyvuoti jūsų vaiko“.

Nekeliant baimės ir neatsisakant

Prieš kurį laiką portale „Delfi“ buvo paviešintos aštuntokės mintys, kaip sunku mokytis mokykloje kartu su neišmanėliais („Viešas aštuntokės pasipiktinimas: jau tokiame amžiuje aš pavargstu“, 2015 metų spalio 29 diena). Tarp kitų minčių buvo užsiminta, kad jos klasės laukia išbandymas – maždaug po pusmečio reikės atlikti standartizuotus testus. Tai rodo, kad testas, turintis padėti mokytojui ir mokiniui įsivertinti, yra tapęs siaubą keliančiu įrankiu, kuriuo galbūt manipuliuoja dalis mokytojų, norėdami mokinius mokytis.

Kyla klausimas, ar pradedate iš anksto bauginti vaiką, jei po pusmečio reikės vesti pas odontologą profilaktiniam dantų patikrinimui: „Va, nueisim pas dantistą, tai tu pamatysi, kas bus!“ O prieš dar duodate patarimą: „Žiūrėk, kad gydytojas nepastebėtų dantų ėduonies, nes tokiu atveju dantis taisys – tau skaudės, o man bus papildomos išlaidos, abu turėsime bėdos“.

Kartą patyręs istorijos mokytojas pasakojo apie savo darbo ypatumus. Kai su šeštos klasės mokiniais pradeda naujus mokslo metus, sako jiems, kad šiais mokslo metais reikės daug rašytis į sąsiuvinius, jie pradės rimtai mokytis, nes reikia pradėti ruoštis egzaminams. Belieka pridurti, kad tas egzaminas bus beveik po septynerių metų. Kas gali paneigti, kad panašiai klostosi situacija dėl standartizuotų testų, kai pradedama jais gąsdinti.

Prieš kelerius metus lankiausi Londono priemiesčio mokykloje. Mums aiškino, kad joje iš kelių pagrindinių dalykų testavimas atliekamas kas šešias savaites. Kiekvieno mokinio rezultatai keliami į duomenų bazes ir yra prieinami ne tik mokyklos administracijai, bet ir švietimo inspektoriams bei kitiems valstybės švietimo administracijos atstovams. Už tai atsakingo pedagogo kabinete informacija apie kiekvieno mokinio ir kiekvieno testavimo rezultatus skelbiama sieniniame stende. Mokykla apie mokinių testavimo rezultatus nuolat informuoja tėvus. Tačiau labiausiai nustebino vertinimas, skirtingose mokyklose atliekamas laikantis vienodų reikalavimų, mums dar neįprastų ir sunkiai suvokiamų. Pavyzdžiui, stebima, koks yra ne tik mokinių žinių, bet ir gebėjimų lygis nagrinėjant priežastis ir padarinius, analizuojant istorijos šaltinius, interpretuojant istoriją , mokantis skirtingas istorijos temas. Paprastai sakant, atliekama sisteminga mokinių pasiekimų stebėsena. Kai testavimas atliekamas dažnai, jis nekelia baimės ir mokiniams.

Neseniai Jungtinėje Karalystėje vyko debatai dėl standartizuotų testų. Buvo suformuluota tezė, kad „tampame testavimo ir standartizuoto vertinimo vergais“. Vienas Cambridge Assessment (ši institucija, įsteigta daugiau kaip prieš 150 metų, yra atsakinga už egzaminų vykdymą ir atlieka vertinimo tyrimus) grupės vadovų Simonas Lebusas pripažino, kad standartizuotas vertinimas vis dar kelia prieštaringų jausmų, tačiau kartu pažymėjo, kad „testavimas yra vienas veiksmingiausių įrankių siekiant švietimo pokyčių“.

Grįžtu prie pirminės minties – standartizuoti testai nėra priešas. Reikia juos tobulinti, o ne jų atsisakyti. Labiau apgalvotai pasinaudoti testų teikiama nauda. Jie turėtų būti skirti labiau „vidiniam naudojimui“, o ne savireklamai. Gal tuomet nežiūrėtume į juos kaip į veidrodžius, kuriuose pamatome tai, ko nenorime matyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"