TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Stepių greitkeliu prieš tūkstančius metų

2015 01 07 6:00
Senovinio maisto rekonstrukcijos srityje dirbanti archeologė dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė neseniai įsitraukė ir į paslaptingųjų geoglifų Kazachstano stepėse tyrimus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Archeologę dr. Giedrę Motuzaitę Matuzevičiūtę moksliniai tyrinėjimai vis dažniau veda Azijos link. Vilniaus ir Kembridžo universitetų absolventė baigia vykdyti podoktorantūros projektą, skirtą maisto globalizacijos pradžiai, kai pirmieji sukultūrinti augalai stepių keliu iš Kinijos pasiekė Europą.

Neseniai mokslininkė įsitraukė ir į paslaptingųjų geoglifų, Kazachstano stepėse aptiktų didžiulių žmogaus rankomis supiltų objektų, tyrimus. Patiems ankstyviausiems geoglifams, kaip parodė atliktas datavimas, - apie 2800 metų. Jie siejami su vadinamosiomis tamgomis, nerašytinių ženklų sistema, egzistavusia tarp klajoklių gyvulių augintojų Centrinėje Azijoje. Manoma, kad iš toli matomais geoglifais žymėtos ganyklos - nepaprastai svarbios klajokliams gyvulių augintojams išgyventi. Pasak G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, stepėse gyvenę žmonės jau tada turėjo sudėtingą socialinę sistemą ir sugebėjo kontroliuoti savo teritorijas, nors ir skiriamas tūkstančių kilometrų. Kita vertus, stepės buvo tarsi greitkelis, vėlyvajame bronzos amžiuje sujungęs rytinę Euraziją su vakarų Europa. Turimais duomenimis, pats seniausias Kinijoje sukultūrintas augalas soros prieš maždaug 2 800 metų jau buvo auginamas ir Lietuvoje, Luokesų polinėje gyvenvietėje. Šio augalo sukultūrinimas, kaip pabrėžė tyrinėtoja, turėjo labai didelę reikšmę civilizacijų augimui bei raidai.

G. Motuzaitė Matuzevičiūtė studijavo archeologiją Vilniaus universitete. Doktorantūros studijas baigė Kembridžo universitete, Jungtinėje Karalystėje. Mokslininkė dirba senovinio maisto rekonstrukcijos srityje pritaikydama stabiliųjų izotopų ir archeobotaninius tyrimų metodus. Per podaktarinę stažuotę Kembridžo universitete buvo įsitraukusi į didžiulį projektą maisto globalizacijos tema. Antrą podaktarinį projektą Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja baigia vykdyti VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedroje.

Iš ekspedicijos Kazachstane. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Iš soros grūdelio

"Pasaulyje yra keli domestikacijos centrai. Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje buvo sukultūrintos bulvės, pomidorai, kukurūzai. Prieš maždaug 10 tūkst. metų Artimuosiuose Rytuose, dabartinėje Sirijos, Libano teritorijoje, - miežiai, kviečiai, avižos, rugiai. Tie augalai kuriuo nors priešistorės laikotarpiu pasiekė Europą arba per prekių mainus, arba per žmonių migraciją ir tapo tradiciniais mūsų mitybos produktais. Labai įdomi kultūra, susijusi su tyrimais, kada per Centrinės Azijos stepes plito pirmieji kultūriniai augalai į Europą jau iš kito židinio, šiaurinės Kinijos, yra grikiai. Kinijoje taip pat buvo sukultūrintos soros, anksčiau labai plačiai vartotos Lietuvoje, bet dabar truputį primirštos", - pasakojo tyrinėtoja.

Dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė siekia išsiaiškinti, kokiais keliais tie kultūriniai augalai plito, kada būtent pasiekė Lietuvą ir kaip dėl to keitėsi vietinių žmonių gyvenimo būdas, darbų pasidalijimas, tapatybė. Buvę medžiotojai ir rinkėjai turėjo pirmiausia išmokti, kaip auginti egzotiškus augalus, įdirbti žemę, išlaisvinti teritoriją nuo medžių. Luokesų polinėje gyvenvietėje prie dabartinių Molėtų randama labai daug kiniškų sorų, nors tūkstančiai kilometrų skiria šį rytinį Lietuvos regioną nuo šiaurinės Kinijos. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad sorų rasta dar senesnėje, neolitinėje, Šventosios gyvenvietėje, Lietuvos pajūryje, tačiau kas ir kaip jas identifikavo, kur jos dabar, pasak archeologės, nėra žinoma, kad būtų galima patikrinti ir datuoti radioaktyviosios anglies metodu.

Kai tyrinėjamas kuris nors archeologinis objektas, imami mėginiai iš maisto gamybos vietų ar buitinių duobių, kur buvo išmetamos maisto atliekos. Suanglėję grūdeliai išlieka tūkstančius metų. Jie identifikuojami ir tiesiogiai datuojami radioaktyviosios anglies metodu. Tokie būtų archeobotaniniai tyrimai. Kitas būdas - stabiliųjų izotopų, išliekančių kaulų baltymuose tūkstančius metų, tyrimai. Jie atskleidžia, kokį maistą senovės žmonės vartojo. Iš mažyčio mėginio galima nustatyti anglies ir azoto santykį, o jis, kaip pabrėžė tyrinėtoja, pasako daugybę dalykų. Azoto stabiliųjų izotopų tyrimais nustatoma organizmo vieta mitybos grandinėje. Iš anglies stabiliųjų izotopų galima pasakyti, kokios kilmės maistas - jūrinis ar sausumos - buvo vartojamas, taip pat kokias žuvis - jūrų ar ežerų ir upių - žmogus valgė, kokius augalus, atsižvelgiant į jų fotosintezę, vartojo.

"Iš augalų perimame ir jų anglies santykį, gautą per fotosintezę. Ji yra dviejų tipų. Pavyzdžiui, kviečiai, miežiai, avižos yra C3 fotosintezės augalai ir juose anglies 13C/12C santykis yra kitoks nei C4 fotosintezės augalų. C4 fotosintezės augalas yra ir soros. Jos vienintelės iš Kinijoje sukultūrintų augalų turi C4 fotosintezę. Taip stepiniai augalai prisitaikę prie aplinkos, taupo drėgmę ir gali greitai užaugti per sausrą, - aiškino dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė. - Žmonių, kurie valgė C4 fotosintezės augalus soras, kauluose bus gerokai daugiau sunkiojo 13C izotopo nei tų, kurie valgė C3 fotosintezės augalus. Todėl galima labai tiksliai nustatyti, kada Centrinėje Azijoje neolito ar mezolito žmonės dar valgė C3 fotosintezės augalus ir kada iš Kinijos atkeliavusios soros pradėtos vartoti kaip maistas."

Kazachstano stepėse aptikti paslaptingieji geoglifai. /"Google Earth" nuotrauka

Mokslininkė jau baigia rašyti straipsnį apie pirmąjį aptiktą C4 signalą žmonių kauluose už Kinijos teritorijos - Centrinėje Azijoje, Tianšanio kalnų papėdėje, dabartiniame Kazachstane ir Kirgizijoje.

Pastebėti per "Google Earth"

Vienoje regioninėje konferencijoje Kazachstane dr. G. Motuzaitę Matuzevičiūtę sudomino pranešimas apie atrastus geoglifus. Įdomius objektus Kazachstano stepėse per "Google Earth" programą pastebėjo neprofesionalai ir susisiekė su archeologais. Net jie tokio dalyko anksčiau nebuvo matę. Vieninteliai žinomi iki šiol - vadinamieji Naskos piešiniai Peru, Pietų Amerikoje. Ten paukščio, vėžlio, beždžionės ar kitokio pavidalo geoglifai, supilti plokščiakalnyje, gali būti pastebėti tik iš paukščio skrydžio. Kazachstano šiauriniame Turgajaus regione aptikti geoglifai gerai matomi. Iš pradžių buvo žinoma apie 20, dabar - per 50 tokių objektų, supiltų iš žemės grunto. Kai kurie jų - net pusės kilometro skersmens. Lietuvos istorijos instituto mokslininkė įsitraukė į projektą kartu su Kostanajaus universiteto Kazachstane tyrėjais, nes gali padėti datuojant objektus, turi gerų kontaktų su Pekino (Kinija), Kembridžo, Sent Luiso Vašingtono universiteto (JAV) laboratorijomis. Nors tokioje srityje nebuvo dirbusi, geoglifai - naujas dalykas visiems tyrėjams.

"Mūsų pagrindinis tikslas - išsiaiškinti, kas, kada ir kam geoglifus statė. Didžiulių kryžių ar apskritimų skersmuo gali būti 300 metrų. Tokį apskritimą sudaro po 25-30 didžiulių kauburių, - pasakojo dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė. - Aišku, kad jie buvo statomi vasarą, nes žiemą teritorija padengta sniegu ir yra labai šalta, gali būti - 40 laipsnių. Vasaromis nepaprastai karšta, teritorija labai molinga, nes yra mioceninio laikotarpio prieš milijonus metų ežero dugnas. Tokį molį kasti ir pilti sampilus buvo katorgiškas darbas."

Iš pradžių manyta, kad Turgajaus geoglifai susiję su kokiu nors tikėjimu ar religija. Įvairiomis kompiuterinėmis sistemomis mėginta nustatyti jų aukščio santykį, pavyzdžiui, su upėmis ir jų matomumu einant iš slėnio aukštyn. Prieita išvada, kad geoglifai buvo statomi tokiose vietose, kad būtų iš toli matomi žmonių. Vadinasi, skirti ne dievams kaip Naskoje. Netrukus turi pasirodyti straipsnis, kuriame tyrėjai pateikia išvadą, kad geoglifai ženklino tam tikrą teritoriją - genties ar klano ganyklų plotus. Pasak dr. G. Motuzaitės Matuzevičiūtės, stepėse gyvasis turtas – gyvuliai – buvo nepaprastai svarbus. Dėl to stepių klajokliai ir išgyveno. Aišku, nepaprastai svarbus buvo ir ganyklų plotų pasidalijimas.

Per ekspediciją Kirgizijoje. /Asmeninio albumo nuotrauka

"Geoglifai iš esmės keičia mūsų požiūrį į praeities žmonių gyvenimą stepėse, kad klajokliai gyvulių augintojai, neturėdami vienos teritorijos, negrįžtamai keliavo iš vienos vietos į kitą. Paaiškėjo, kad jie turėjo labai sudėtingą socialinę sistemą, kontroliavo savo teritorijas, sugebėjo sutelkti užtektinai žmonių, kad pastatytų geoglifus, ir, svarbiausia, grįždavo prie jų, atstatydavo, - kalbėjo mokslininkė. - Mes geoglifus siejame su vadinamosiomis tamgomis, nerašytinių ženklų sistema, egzistavusia tarp klajoklių gyvulių augintojų Centrinėje Azijoje. Kiekvienas klanas, gentis, diduomenės žmogus turėjo savo tamgų sistemą. Tais ženklais žymėjo ir ganyklų plotus, užimdami juos."

Moderniausiomis technologijomis

Tyrimai bus tęsiami toliau, atliekant archeologinius kasinėjimus. Jų dar nebuvo daryta. Norima tiksliau datuoti geoglifus. Kol kas datuota naudojant vadinamąjį OSL metodą, leidžiantį iš smėlio grūdelio nustatyti, kada jis buvo paskutinį kartą apšviestas saulės prieš jį padengiant žemėmis pilant kauburius geoglifams.

"Reikėtų ištirti ir radioaktyviosios anglies metodu. Žiūrint atidžiau į „Google Earth“ vaizdus matyti, kad aplink geoglifus yra daugiau objektų - palaidojimų, kažkokių kitų žemės darinių. Nežinome, ar jie susiję su geoglifais. Gali būti vėlesnių arba ankstesnių laikotarpių, - sakė dr. G. Motuzaitė Matuzevičiūtė. - Bet kuriuo atveju norėtume juos ištirti ir nustatyti, kokiai genčiai priklauso. Gal rasime net papuošalų su tokiais ženklais kaip geoglifai. Tamgomis buvo žymimi ir gyvūnai, ženklus išdeginant ant jų kūnų. Aišku, tai neišlieka, bet, pavyzdžiui, randama puodukų, ant kurių išgraviruoti arkliai būtent su tamgos ženklais – kryžiumi ar apskritimu, išdegintu ant šono. Gali būti, kad tie arkliai ganėsi toje teritorijoje ir turėjo turėti panašų įspaudą kaip geoglifai. Stepės nebuvo niekieno žemė, kaip anksčiau manėme. Žmonės jas buvo pasidaliję nuo seniausių laikų."

Iš ekspedicijos Kazachstane. /Asmeninio archyvo nuotrauka

Tyrėjai ateinančią vasarą į Turgajaus regioną planuoja pasiimti ir vadinamąjį droną, nepilotuojamą skraidyklę, kad būtų galima užfiksuoti dar geresnės skiriamosios gebos vaizdų. Turima speciali įranga reaguos, jei teritorija aplink geoglifus kadaise degė. Gautos nuotraukos parodys įvairiausias žmogaus veiklos vietas, susijusias su ugnimi. Dabar jos paslėptos po žeme.

"Nekasdami galėsime nustatyti visas laužavietes, kurios buvo aplinkui didžiulėje tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje. Moderniosios technologijos padės rasti potencialias vietas archeologiniams kasinėjimams. Gal buvo kokių nors aukurų, vykdytų ritualų. Gal nesame teisūs dėl geoglifų paskirties. Gal jie iš tikrųjų turėjo ritualinę prasmę. Buvo genčių būrimosi vieta. Būtent tai ir išsiaiškinsime atlikdami nuoseklius tyrimus", - tikino mokslininkė.

Į Lietuvos istorijos instituto ir Kostanajaus universiteto projektą įsitrauks daugiau profesionalų. Pavyzdžiui, lenkai padės analizuoti duomenis panaudodami kompiuterines technologijas. Užsienio kolegos padės ir atliekant žvalgomuosius žemės tyrimus, kai teritorija skenuojama ir tam tikru radijo bangų signalu galima pagal tankį užfiksuoti įvairiausius objektus, esančius po žeme. Taip irgi atrandant potencialias vietas ateities tyrimams.

Iš ekspedicijos Kazachstane. /Asmeninio archyvo nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"