TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS

Stounhendžas atskleidžia savo paslaptis

2015 11 16 6:00
Paslaptingasis Stounhendžas. pixabay.com  nuotrauka

Pastarojo dešimtmečio atradimai leido sužinoti daugiau apie žmones, kuriems Stounhendžas ir gretimi paminklai turėjo didelės reikšmės. Kaip rašo „The New York Times“, maždaug prieš 6300 metų ši Pietų Anglijos dalis buvo apaugusi miškais ir suteikė seniesiems gyventojais puikias sąlygas kurtis šalia šaltinio ir patrauklių medžioklės plotų.

Bekingemo universiteto archeologas Davidas Jacques'as sakė, kad pirmųjų Anglijos namų sienos buvo suręstos iš iškedentų medžių šaknų, sutvirtintų dumblu, o stogai dengti nendrėmis ar gyvūnų oda.

Praėjusį mėnesį naujausioje kasinėjimo vietoje, žinomoje kaip Blick Mead, D. Jacques'as su savo komanda iškasė 40 pėdų ilgio, 23 pėdų pločio ir 5 pėdų gylio tranšėją, kad geriau suprastų senųjų gyventojų būsto struktūrą. Rastas židinys ir kaulų likučių, titnago gabaliukų, naudojamų strėlių antgaliams ir kaip pjovimo įrankis, taip pat ochros, kuri galėjo būti naudojama kaip pigmentas.

„Čia būta triukšmo, – sakė D. Jacques'as, įsivaizduodamas gyvenimą 4300 metais pr. Kr. – Žmonės dirbo įvairius darbus. Kaip ir mes. Tokie pat vaikai ir rūpesčiai.“

Apie mylią nuo Stounhendžo

D. Jacques'ui senųjų gyventojų būstas yra dalis Stounhendžo istorijos, nors Blick Mead gyventojai niekada nematė masyvių akmenų statinio. Stounhendžas iškilo per tūkstantmetį vėliau.

Tačiau Blick Mead gyvenvietė padeda, pasak archeologo, geriau suprasti medžiotojus ir rinkėjus, kurie tapo žemdirbiais ir tada pastatė Stounhendžą.

„Tai pirmasis nežinomas Stounhendžo skyrius“, – sakė D. Jacques'as.

Stounhendžas žavėjo kartą po kartos. Archeologai metų metais katalogavo uolienas, spėdami, ką jos reiškia, iš pastatymo vietos, išrikiuotos nuo vidurvasario saulėtekio iki viduržiemio saulėlydžio, tyrinėjo ten palaidotų žmonių ir gyvūnų kaulus. Jie taip pat seniai žinojo apie kitus paminklus – 130 pėdų aukščio kreidos pilkapį, žinomą kaip Silbury Hill, ir daugelį kitų apvalių struktūrų. 1925 metais per vietovės apžvalgą iš viršaus už dviejų mylių nuo Stounhendžo pastebėti mediniai apskritimai, dabar vadinami Vudhendžu.

Mokslininkai, tyrinėdami vietovės vaizdus iš viršaus ir radarais ar kitais metodais skverbdamiesi į senuosius žemės sluoksnius, atranda vis naujų detalių apie Stounhendžą.

„Akmenų monumentas yra legendinis, – sakė Ludwigo Boltzmanno instituto Vienoje direktorius Wolfgangas Neubaueris. – Tačiau jis – tik nedidelė dalis visumos.“

Pastarojo dešimtmečio atradimai naudojant šiuolaikines technologijas atskleidė daugiau apie žmones, kuriems milžiniškas paminklas turėjo didelės reikšmės.

Paminklų paradas

Britanijos istorija prasideda pastarojo ledynmečio pabaigoje. Dėl šalčio Britanija ištuštėjo. Vandenynui sušalus į ledynus, jūros lygis nukrito, ir Britanija nebebuvo atskirta nuo visos Europos. Vėl atšilus, žmonės grįžo atgal, kol kylantis vanduo nepradangino sausumos tilto.

Maždaug 3800 metais pr. Kr. iškilo pirmieji dideli paminklai – stačiakampio formos pilkapiai, skirti laidojimui. 2900 metais pr. Kr. prasidėjo pirmasis paties Stounhendžo etapas, kai ant apskritimo formos pamatų iškilo mediniai žiedai. Apie 400 metų vėliau ėmė kilti ir uolienų statiniai.

Dvidešimt mylių į šiaurę nuo Stounhendžo, Aveburyje, yra trys uolienų žiedai. Atokiausias jų – daugiau nei 1000 pėdų skersmens. Toks didelis, kad Aveburio miestelis išplito tarp senovinio monumento ir jo centre yra baras „The Red Lion“, įkurtas prieš keturis šimtmečius.

Arčiau Stounhendžo yra Duringtono siena – apskritimo formos 1600 pėdų skersmens žemės pylimas. Londono universiteto koledžo mokslininkas Michaelas Parkeris Pearsonas, kasinėjęs senąsias gyvenvietes netoli Duringtono sienos palei Eivono upę, mano, kad čia gyveno Stounhendžo statytojai gražiausiu jo etapu, kuris prasidėjo maždaug 2600 matais pr. Kr., kai milžiniški akmenys, sveriantys apie 40 tonų, buvo atgabenti. Jie buvo užkelti ant mažesnių mėlynųjų akmenų, sveriančių apie dvi tonas kiekvienas, ir atgabentų per pradinį Stounhendžo statybos etapą iš Preselio kalnų Velse.

Paprasčiausias klausimas, kodėl Stounhendžas buvo pastatytas, dar nėra galutinai atsakytas. Dr. M. Parkerio Pearsono manymu, Duringtono siena buvo gyvybės žemė, ir tai simbolizavo Vudhendžo mediniai žiedai, o Stounhendžas – mirusiųjų žemę. Senovės britai susirinkdavo prie Duringtono sienos švęsti, o tada keliaudavo į Stounhendžą pagerbti savo protėvių.

Praėjusį mėnesį žurnale „Antiquity“ dr. M. Parkeris Pearsonas su kolegomis paskelbė riebiųjų rūgščių likučių puoduose tyrimo duomenis.

„Mes turime jų meniu: jautiena ir kiauliena, virta ir kepta, pagardinta obuoliais, uogomis ir lazdyno riešutais. Iš esmės sunkus maistas“, – sakė tyrėjas.

Žmonės į šventes susirinkdavo iš arti ir toli. Tai parodė galvijų dantų tyrimas.

Bornmuto universiteto mokslininkas Timothy Darvillas, atlikęs nedidelį kasinėjimą Stounhendže 2008 metais, kitaip supranta paminklo reikšmę ir atkreipia dėmesį į mėlynuosius akmenis. Anot legendos, jie turi gydomųjų galių.

Taigi Stounhendžas pradžioje galėjo būti mirusiųjų žemė, kaip teigė dr. M. Parkeris Pearsonas, tačiau vėliau tapo labiau priešistoriniu Lurdu, kur žmonės ateidavo, norėdami išgyti. Taip Stounhendžas atsiskleidžia labiau kaip gyvybės žemė.

Įdėmiai žvelgiant į praeitį

Dar daug paslapčių gali gulėti po žeme. Pasak Vincento Gaffney'aus iš Bradfordo universiteto, būtina išsiaiškinti, kas yra ten. Jau dešimtmečiais buvo keliama idėja tyrinėti žemę ne kasinėjant, o naudojant šiuolaikines technologijas.

Taip ir buvo padaryta aštuonių kvadratinių mylių plote aplink Stounhendžą ir Duringtono sieną. Šį rugsėjį paskelbti rezultatai tikrai nustebino: Duringtono sienos prieigose palaidoti apie 90 stovinčių akmenų, kai kurie jų – iki 15 pėdų aukščio. Dr. V. Gaffney'aus manymu, jų galėjo būti 200, daugiau nei dvigubai, kiek Stounhendže.

Dr. M. Parkeris Pearsonas skeptiškai vertino tokius duomenis. Jis sakė, kad prieš dešimtmetį atliko kasinėjimus kai kur šioje vietovėje ir nieko panašaus nerado. Dr. Parkeris Pearsonas ir dr V. Gaffney'us aptarė skirtingas versijas ir nusprendė kitąmet pradėti kasinėjimus, kad visiems laikams išspręstų šią problemą.

Magiška vieta

Vis dar nežinoma, kaip Stounhendžas tapo tokia gerbiama vieta. Labiausiai intriguojančių įrodymų aptikta šalia paties Stounhendžo. Per kasinėjimus rasti statiniai panašūs į totemą, o kaulai kapavietėse datuojami tarp 8000 ir 7000 metų pr. Kr. Senesni būtų tik Blick Mead gyvenvietės radiniai.

„Kyla klausimas, ar šią vietą žmonės laikė ypatinga dar kur kas anksčiau, nei iškilo Stounhendžas, – sakė dr. M. Parkeris Pearsonas. – Ir vieną dieną turėsime atsakyti į šį klausimą.“

Pasak D. Jacques'o, Blick Mead gyvenvietėje rasti gyvulių kaulai – daugiausia taurų, šiuolaikinių galvijų protėvių, taip pat elnių, – datuojami iki 7500 metų pr. Kr. ir sutampa su Stounhendžo radiniais. Ryšys spekuliatyvus, tačiau gali būti, kad ten gyveno Stounhendžo totemų statytojai.

Šaltinyje – pilna titnago įrankių ir išmestų kaulų. D. Jacques'o manymu, Blick Mead gyvenvietė galėjo būti Duringtono sienos švenčių pirmtakė. Iš žemės gelmių trykštantis šaltinis niekada užšąla ir taip pat galėjo atrodė magiškas.

Prieš kelerius metus viena savanorė – D. Jacques'o motina – ištraukė iš šaltinio įdomios išvaizdos uolienos gabaliuką ir įsikišo į kišenę. Po kelių valandų jis pasidarė ryškiai rožinis – tokia buvo dumblių ant uolienos ir deguonies ore reakcija. Tie dumbliai auga tik tam tikromis sąlygomis ir jos galėjo mažai keistis per 9500 metų.

„Mes pradedame suprasti, kad čia ypatinga vieta, kur dedasi ypatingi dalykai, – sakė D. Jacques'as. – Šie žmonės yra pirmieji britai. Mes radome Stounhendžo lopšį.“

Po didžiųjų Stounhendžo statybų etapo maždaug 2400 metais pr. Kr. megamonumentų era baigėsi.

„Iš esmės pasikeitė ir jų pasaulis, – sakė dr. M. Parkeris Pearsonas. – Nauji žmonės kirto kanalą iš Europos, atsinešdami bronzos kultūrą. Ji pakeitė akmens amžiaus kultūrą. Tai labai įdomus poslinkis. Tam tikra prasme Stounhendžas yra gulbės giesmė.“

Parengė MILDA KNIEŽAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
MOKSLAS IR ŠVIETIMAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"